XIX amžiaus pabaigoje it iš gausybės rago pasipylus įvairiausiems išradimams, stebėdami sparčiai besikeičiančią aplinką žmonės ėmė galvoti – “jei dabar vyksta tokie dalykai, tai kas gi žmonijos laukia po kokių šimto metų ?”. Tokios mintys  kaitino rašytojų, mąstytojų mokslininkų vaizduotę. Ateities vizijas paskaityti galite pavyzdžiui kad ir šiame 1900 m. “The Ladies Home Journal” puslapiuose pasirodžiusiame straipsnyje, tuo tarpu auksinė varpa.lt siūlo trumpam pamiršti visokias krizes, nežinia kuo užsiimančius Seimo narius, slidžias gatves ir kitus rūpesčius ir  pasigrožėti tuo, kaip  gyvenimas XXI amžiuje buvo vaizduojamas prieš šimtmetį išleistuose atvirukuose.

I dalis

XIX a. pabaigoje, kaip spėjama, Vokietijoje, Berlyne,  buvo išleista dvylikos atvirukų, kuriuose vaizduojamas pasaulis 2000-aisiais, serija. Atvirukai buvo išleisti su kelių vokiečių ir keliolikos amerikiečių kompanijų vardais ir naudoti kaip  jų reklaminiai suvenyrai. Žemiau pateikiama vokiečių šokolado gamyklos “Hildebrands” vardu paženklinta atvirukų kolekcija.

Vasaros atostogos šiaurės ašigalyje

Operos transliacija

Skaityti toliau…

Prieš porą dienų nuskambėjo žinia, jog Žemės ūkio ministerija už pusšimtį tūkstančių litų atnaujino pasiekimų parodos ekspoziciją. Kaip teigiama, ją pamatyti galės tik išrinktieji – tie, kurie turės džiaugsmo apsilankyti ministerijos koridoriuose. Suprasdama, kad tokie dalykai šiuo nelengvu metu gali sukelti lengvą kai kurių mokesčių mokėtojų pasipiktinimą,   Auksinė varpa.lt nusprendė savo lankytojams nusiraminimui pasiūlyti  retro fotografijų kolekciją iš 1928 metais vykusios Lietuvos Žemės ūkio ir pramonės parodos. Puikiai suvokiame, jog senos nuotraukos nesuteikia tokio moralinio pasitenkinimo ir dvasinės pilnatvės, kaip kad plastikinės dešros ir pyragai, tačiau tikimės, jog jos bent truputėlį kam nors pasitarnaus gilinant Lietuvos istorijos žinias.

Skaityti toliau…

Tinklaraštis Auksinė varpa.lt  sveikina visus savo skaitytojus su artėjančiais  Naujaisiais ir linki

Skaityti toliau…

Šis ilgas įrašas av.lt juodraštyne kantriai gulėjo kelis mėnesius, vis laukdamas savo eilės. Ir pagaliau sulaukė. Praeitą savaitę ketvirtąja valstybe, pripažinusia Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę tapo Nauru respublika. Šalies, su kuria lygiai prieš metus  Lietuva  užmezgė diplomatinius santykius, pavadinimas daugeliui  tikriausiai nieko nesako. Auksinė varpa.lt  nusprendė truputėlį pažaisti “čekuolius” ir papasakoti nepaprastą šios valstybėlės istoriją.

Nauru  – vos 21 kv.km ploto sala-valstybė Ramiajame vandenyne, mažiausia pasaulio    nepriklausoma respublika, turinti apie devynis su puse tūkstančio gyventojų. Nuo senų senovės saloje įsikūrę mikroneziečiai ir polineziečiai  ilgus šimtmečius vertėsi žvejyba, maitinosi kokoso riešutais, kitais tropiniais vaisiais ir ramiai sau gyveno.  1798 m. pabaigoje į salą užklydo kapitono John’o Fearn’o vadovaujamas banginių medžiotojų laivas. Tai buvo pirmasis čiabuvių kontaktas su Vakarų pasaulio žmonėmis.  John’ą Fearn’ą sužavėjo tiek salos grožis, tiek ir draugiški jos gyventojai, tad jis jai davė „Maloniosios salos“ vardą (Pleasant Island). XIX a. pirmoje pusėje vis dažniau į salą ėmę užsukti vakariečių prekeiviai užvežė ginklų ir alkoholio. Nereikia būti genijum, jog suprastum kokias tokia prekyba turėjo pasekmes… „Maloniosios salos“ dvasios neliko nė kvapo, o 1878 metais kilo dešimtmetį trukęs Nauru salos čiabuvių tarpusavio karas, po kurio  gyventojų sumažėjo nuo 1400 iki 900.  1888 metais salą aneksavo vokiečiai. Tuo metu  Nauru niekuo ypatingu neišsiskyrė iš galybės kitų Ramiojo vandenyno salų. Tačiau vos įžengus į XX a. viskas pradėjo keistis…

1899 metais toks A. Ellis’as atkreipė dėmesį į iš Nauru salos atgabentą ir kaip durų atramą jo darbovietėje Sidnėjuje naudotą uolienos gabalą. Vyras jis buvo nepėsčias ir patyrinėjęs nustatė, jog uolienoje labai gausu fosfatų. Kitais metais Nauru saloje pradėjęs tyrinėjimus jis netruko suprasti, jog ši sala – tikrų tikriausias lobis. Skaityti toliau…

Šį kart trumpai.

Ko gero visi matė šį linksmą "Dar pažiūrėsim" epizodą:

Na ir pasakykit, kur kitur po jo eit kirptis jei ne į čia:

Kadangi staiga smarkiai žemyn nučiuožęs termometro stulpelis sąlygojo tai, jog turbūt kokiuose 99,99 proc. kontorų šiandien bent kartą buvo ištarta frazė “Nu kaip, ar nesušalot”, apie šaltį nusprendė pakalbėt ir Auksinė varpa.lt .  Minus dvidešimt  – nėra mažai, ir esant tokiai temperatūrai noras ryte pabėgioti krosą ar vakare  romantiškai pasivaikščioti po parką kažkaip staiga natūraliai prislopsta. Bet, geriau pagalvojus,  dar nėra ko labai skųstis – juk gali būt ir blogiau… Tą, pavyzdžiui, galėtų patvirtint Turos miestelio Rusijoje gyventojai. Šiandien pas juos termometrai rodo apie 46 laipsnius šalčio. Ir tai yra net penkiais laipsniais šilčiau mažiau nei prieš savaitę. Ten tikrai šalta…. Bet tai ne šalčiausia vieta, kurioje gyvena žmonės…

Rusijos Rytuose, Sibire gyvenantys žmonės pasakoja legendą, jog Dievas, kurdamas  Žemę, skraidė apie ją ir sėjo visokiausius turtus. Kad visiems būtų po lygiai. Bet skrisdamas virš vienos vietos įpuolė į  baisų tokį šaltį, jog  suledėjo ir išpylė viską, ką tik turėjo. Dievas galiausiai nuskrido, o turtai taip ir liko gulėti žemėje.   Bėda tik ta, kad net Dievą sustingdęs šaltis iš ten taip ir nepasitraukė… Ta vieta Jakutija – šalčiausias, tačiau gamtiniais ištekliais gausiai apdovanotas Rusijos regionas. Būtent ten yra įsikūręs ir šalčiausiu pasaulio miestu tituluojamas Jakutskas.

Skaityti toliau…