Kolegos šiandien bekalbėdami apie krizę kažkaip nuklydo į kalbas apie
vasarą lietuvius terorizavusias širšes. Ta proga sugalvojau aprašyt
maždaug pusmečio senumo įvykį, kai šitų velnio padarų dėka buvau
beiškeliaująs šv. Petro saugomų vartų link.

Visas procesas vyko taip:

1.
Šiltas liepos vakaras. Pasiryžęs padailinti savo draugės mamos sodybą,
rankiniu pjūklu režiu aplink prūdą suvešėjusius krūmus. Ties pažeme
palenkęs vieną šaką pajuntu kad skauda petį. Paskui smilkinį, paskui
pilvą, krutinę, pirštą. Susiprantu, kad įsiroviau į po žeme esantį
širšių lizdą.

2. Skuodžiu per kiemą, kiek kojos neša. Kažkur velniop numetu pjūklą, išspardau gražiai „suštabeliuotas“ nupjautas šakas.

3.
Susiskaičiuoju nuostolius. 5 įkandimai. Apsigiriu draugei ir jos mamai,
jog nė kiek neskauda ir netinsta. Išgirstu pagyrimą, kad esu stiprus
kaip arklys.

4. Susirenku išspardytus pagalius.

5. Nueinu
prie šulinio apsipraust. Palenkus galvą ima ūžti ausyse. Apima labai
keistas jausmas. Maunu į kambarį skambint medikams. Tie pažada netrukus
atvažiuot. Įkalu porą per klaidą namie atsiradusių kažkokių
antialerginių tablečiukių.

6. Ima mušti prakaitas, širdis pradeda daužytis taip, kad, atrodo, tuoj sulaužys šonkaulius. Po truputi ima suktis galva.

7. Griūnu į lovą. Netrukus pajuntu skausmą pilve ir nenumaldomą norą tuoj pat „išsikrauti bagažą“.

8.
Vos išėjęs į kiemą suprantu, kad atstumas iki lauko tualeto man
nebenusileidžia atstumui iki Kamčiatkos. Proto aptemimas pasiekęs
panašų lygį lyg po kokių 4 butelių alaus, tad kaip katinas pasisukiojęs
staigiai primetu, kad visai nieko būtų patręšt juodųjų serbentų krūmą.

9.
Pasakyta – padaryta. Manoji išbėga pažiūrėt, kaip laikausi. Nuveju ją,
nes kažkaip gėda. Visgi, atvažiavus į „uošviją“ šikti po virtuvės
langais šiuolaikinėje visuomenėje nėra ypatingai garbingas savęs
reprezentavimas.

10. Proto aptemimas pasiekia 7-8 alaus
butelių lygį ir aš, nuklojęs vos ne pusę kiemo tualetiniu popierium,
patraukiu į kambarį. Kojos beveik nebeklauso. Ramstydamas sienas šiaip
ne taip įgriūnu vidun.

11. Guliu lovoje, lyg per miglą matau
vaizdą, kaip man dedami kompresai. Garsai ima skambėt kaip iš kokio
kibiro. Kelyje pasirodo greitoji – kad patekti į sodybą jai dar reikia
apvažiuoti miškelį.

12. Akyse pasidaro tamsiai žalia, pajuntu
jog nebepavyksta įkvėpti oro. Galvoje kelios mintys – „bl**t, negaliu
gi mirti nepastatęs išsvajoto šiaudinio namo“, „tai gausiu velnių nuo
motinos, jei dabar numirsiu“ „kažin, kur numečiau pjūklą?“. Savijauta
daugiau nei nemaloni. Šiaip taip per vargus įtraukiu oro.

13.
Įlekia medikė. Į petį gaunu porciją adrenalino, dar kažko. Iš kart
pasidaro lengviau. Išgirstu žodžius „nu va, nebepergyvenkit, išgyvens.“

14.
Mane kaip kokį pelų maišą nugabena į „greitąją“. Prieš tai pareiškiu,
jog galiu ir pats nueit, bet sulaukiu tik medikės šypsenos. Pasirodo,
kojos dar atostogose.

15. Apsiginklavę šviesų ir garso efektais
visa chebra (vairuotojas, medikė, mano draugė ir aš) varom ekskursijon
į Šakių ligoninę. Pykina, tad iškarto visus informuoju, jog prieš savo
valią mašinoj galiu palikti pietums valgytus bulvinius kukuliukus.
Gaunu deguonies kaukę ant nasrų. Akyse pasidaro šviesiau. Skrandis
visgi apsisprendžia apsiimti virškinti kukuliukus, pykinimas rimsta.

16.
Atmaunam į ligoninę. Čia mane trumpai apžiūri gydytojas. Prasideda
„atchodai“. Ima krėst baisus drebulys. Apatiniu žandikauliu drąsiai
galėčiau suvibruoti šviežią betoną. Protelis grįžo. Greitosios medikė
atsisveikindama prasitaria, kad man pasisekė – tą akimirką jie tebuvo
vienintelis laisvas ekipažas. Jei būtų atvykę vėliau, Antano Nedzinsko
evoliucijos iš klouno į seimo narį galėjau ir nebesulaukti.

17.
Visi „fejerverkai“ baigiasi. Gaunu kelias porcijas lašelinių ir,
kadangi neturim kaip parsirasti namo (nebėra autobusų), lieku nakvoti
ligoninėj. Prieš užmigdamas spėju apsigirt draugams, kad vos
nenusibaigiau.

18. Kitą rytą lyg niekur nieko grįžtam į sodybą, bet toliau krūmų nusprendžiu nebepjaut.

Moralas
- savo kailiu įsitikinu, kad, kaip bobutė sako, „smerčius gali laukt už
bet kurio kampo“. Dėkui Dievui pavyko šį sykį nuo jo pabėgti. Beje,
kadrai iš viso gyvenimo prieš akis tokią akimirką (kaip kad būna
filmuose) visai neiškyla. Tiesa, gal ilgiau palaukus tas kino seansas
ir būtų prasidėjęs. Nežinau… Ačiū Šakių medikams, kad neteko jo
sulaukti…

            Link pabaigos einant pirmajam XXI a. dešimtmečiui gyvenimas ėmė sunkėti ne tik mūrininkams, „plytelių klijuotojams, visokiem vadybininkams ir t.t., bet ir tiems, kurie pinigus užsidirba iš kamuolio mėtymo ar spardymo. Žinių, kad koks nors klubas sunkiai suduria galą su galu, kartais vis pasirodydavo. Bet šį rudenį jų užtryško kaip iš gausybės rago. Vilniaus „Žalgirio“  šeimininkui per grotuotą langą ėmus apžiūrinėti Maskvos grožį , suskambo pirmieji pavojaus varpai – atlyginimų pinigai legendinio futbolo klubo žaidėjų bankų kortelėse pasidarė reti svečiai. Kadangi futbolininkai irgi žmonės ir nori valgyti, dalis nekantriausių ar alkaniausių patraukė į platųjį pasaulį ieškoti vietos, kur už jų darbą mokama. Kiti gi liko ir toliau kantriai laukė, vildamiesi jog reikalai pagerės. O kad jie negerėjo, liudija faktas, jog žaidėjams teko griebtis prancūzų darbininkų ir tarnautojų ištobulintos taktikos – streiko. Visgi, galiausiai  komandai sezoną pavyko užbaigiti nesubirėjus ir ne bet kur, o penktoje turnyro lentelės vietoje. Esant tokiai situacijai tai jau pasiekimas… 

             Vos prasidėjus naujam sezonui paaiškėjo, kad į gilų mėšlo liūną pasinėrė ir  kitas „Žalgiris“ - tik šįkart ne Vilniaus, o Kauno, ir ne futbolo, o krepšinio klubas. Jau nežinia kiek laiko sklandžiusios kalbos apie ne itin tobulai sustyguotą klubo vadybą  pasirodė ne visai iš piršto laužtos, kai po laimėto turnyro Maskvoje apsireiškė krizės ženklai: aikštelėje, vienas po kito, žalgiriečiams karšti kailį ėmė latvių klubai, žiniasklaidoje pasipylė pranešimai apie vėluojančius atlyginimus, tragišką finansinę padėtį, pinigų paieškas Kauno savivaldybėje ir t.t. Kol beveik atvirai orgazmuodamas vienas laikraštis viešai mėgavosi Žalgirio agonija (kalbos, kad savo krepšinio klubą turintys žiniasklaidininkai kovoja su legendiniu klubu ne tik aikštelėje, gyvos jau seniai – kažkada,  netekęs kantrybės, visą nuoskaudą dėl tokių dalykų A.Sabonis išdėstė „Respublikos“ puslapiuose), komandą paliko M.Brownas, R.Varda.  Dėkui Dievui (ir Kauno savivaldybei), skęstantis  Žalgiris paskutinę akimirką visgi sulaukė gelbėjimosi rato, tad ketvirtadienio vakarais vis dar bus galima žiūrėti Eurolygą. Ar verta – jau kitas klausimas… Laikraščiai (ypač vienas)  teigė, kad klubą nustekeno ypač nevykusi komandos vadyba. Tiesos tame, gal ir yra, bet faktas ir tai, jog sportas jau ima matyti ekonominės krizės dantis. Įrodymai dygsta kaip grybai po gero lietaus.

            Praeitą savaitę išgirdome žinią, jog krizė (ar jos baimė) Alytaus komandos piniginę pragraužė taip, kad klubo tikslu tapo nebe kova dėl kuo aukštesnės pozicijos LKL lentelėje, o tiesiog išlikimas.  Kątik pasirodė informacija, jog akistatą su panašiomis problemomis išgyvena ir Klaipėdos „Neptūnas“. Moterų krepšinio klubui CSKA nepasisekė dar labiau. Visai neseniai šlovės spinduliuose besimaudžiusios Eurolygos čempionės buvo informuotos, jog komanda bankrotavo, o jos gali ieškotis naujo darbo. Užuosdamas artėjančius sunkumus netgi „Lietuvos rytas“ pardavė lietuviškas picas ir šaltibarščius garbinusį australą M.Nielseną ispanų „Pamesai“. Brangiausio žaidėjo atsisakymas, anot komandos vadovo, leido „užbegti už akių galimiems lėšų pasikeitimams“. O štai T.Delininkaitis gelbėdamasis nuo “lėšų pasikeitimų“ iš Ukrainos klubo pabėgo pats. Spauda skelbia, jog ne be nuotykių. Ekonominės situacijos subtilybių ir gyvenimo prasmės aiškinti Mariupolio „Azovmaš“ vadovas į krepšininko butą esą pasiuntė net kampuotus lektorius, tačiau vargšas lietuvis, neperpratęs jų skelbiamų tiesų, spruko iš vėžio susirgimais garsėjančio miesto. 

           Besikeičianti ekonominė situacija moko taupyti. Taupyti net garsųjį oligarchą  R.Abramovičių, iki šiol be jokių skrupulų dalinusį sunkiai suvokiamas sumas už jam patikusius žaidėjus. Prieš kurį laiką pasirodė informacija, jog sausį startuosiančiame žiemos žaidėjų turguje (transferuose) Londono „Chelsea“ klubas milijonais taškytis  nebesiruošia. Jei taip ir įvyks, tai jau bus kažkas neįprasto, naujo. Teigiama, kad Čiukčijos autonominės apygardos Dūmos pirmininkui priklausantis klubas sunkumų nejaučia, bet netaupyti, pasaulį krečiant finansinei krizei, esą būtų neprotinga.    

           Taigi… Nauji ir nelabai malonūs vėjai, panašu, įsisuka ne tik į verslo, bet ir į sporto pasaulį. Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje… Visgi, tame galima įžvelgti ir tam tikrų teigiamų pusių. Apkarpę biudžetus mūsų krepšinio klubai gal ir nebebus tokie pajėgūs, gal ir nebeturės tokių pajėgių legionierių, bet pagaliau realesnę progą pasireikšti gaus vietos jaunimas. Kad ir ką besakytume, bet dar praeitame sezone buvusi situacija, kai aikštėje lakstė aštuoni, devyni ar net visi dešimt užsieniečių, o tribūnos šlovino savo mylimas „lietuviškas“ komandas, atrodė gan komiškai. Jei jau krizė, tai išgyvenkim ją algas mokėdami saviems. Jei gausim į kaulus, žinosim, kad esam silpni, o ne vargšai, neišgalintys prisipirkti gerų legionierių (anot V.Garasto – „juodašiknių“)…

                Europai audžiant mintį apie mokesčių naštos mažinimą ir vartojimo skatinimą, Lietuvos valdžia nusprendė, jog krizę įveiksim mokėdami didesnius mokesčius. Anot protingų galvų, europietiškas modelis Lietuvai šiuo atveju netinka. Europietiška patirtis čia tinka tik įvedant kokį nors naują apmokestinimą ar pan. „Lietuvos dujos“ gi, nieko nelaukdamos,  taip pat ėmėsi gelbėti tautą. Vadovaujantis logika, kad geriau gyventi bus tik tada kai daugiau mokėsim,  nuo kitų metų buitiniams vartotojams dujų kaina bus kilstelėta 34-38 procentais. Visuotinio brangimo laikotarpiu tas nuteikia dvejopai. Viena vertus, reikia džiaugtis, kad užteko sąžinės nepabranginti kokiais 200 proc  (o juk galima, ir „motyvų“ tam būtų atrasta visada), kita vertus šiek tiek skaudoka. Juk antai spalio pabaigoje Gazprom'as, pranešė, jog ryšium su krentančia naftos kaina Europai dujos 2009 m. I ketvirtį bus parduodamos apie 20 proc. pigiau...  Didelei mūsų visų laimei, Lietuva matyt nėra Europoje, tad dujų pigimas mums negresia. Šiuo faktu besidžiaugdami galite ramiai eiti gaminti vakarienės, savo pradinukui sūnui uždavę naują matematikos uždavinį – „kiek kitąmet tėvelis ir mamytė mokės už namo šildymą, jei kubas dujų kainuos 2.24 lt“

             Krizė, krizė, krizė… Neabejotinai populiariausias ir dažniausias žodis pastarųjų keleto mėnesių žiniasklaidoje ir eilinių žmogelių kalbose. Kiekvienas gyvename skirtingai, kiekvienas ją skirtingai suprantame ir į ją reguojame. Antai praeitą savaitę lrytas.lt paskelbė, jog krizė mūsų šalyje pareikalavo pirmųjų aukų - Marijampolėje verslininkas, užspaustas rūpesčių ir skolų naštos, nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Jo kūną rado namų tvarkyti atėjusi moteris. Komentatoriai internete stebėjosi – žmogus jaučiasi stovintis ant bedugnės krašto, nors tuo pat metu jo namus tvarko samdiniai…  Merdėjančiuose kaimuose (o tokių Lietuvoje tikrai yra) viskas kiek kitaip. Krizė čia  į svečius užsuko seniai ir užsibuvo iki šiol. Dalis nuo jos pabėgo į užjūrius, kiti į miestus. O  tam tikras sluoksnis prie jos tiesiog prisitaikė. Savaip. Jokia paslaptis, jog neturėdami  nuolatinio darbo, neretai gaudami valstybės pašalpas dalis kaimo žmonių tiesiog spovė į viską ir leido gyvenimui tekėti savo vaga. Tiesa, tą vagą išrausė „molio“, „rašalo“, pilstuko upeliai. Kažkada parduotuvėlėje teko matyti anekdotinę sitaciją: pilietis su nuo gyvenimo vėjų kiek pamėlusia nosim paklausė pardavėjos, kiek kainuoja duonos kepalas. Sužinojęs kainą tik suvaitojo „Dieve, Dieve, kaip viskas brangu“. Pardavėjai paklausus „tai nieko nepirksi?“, papylė saują metalinių litų ir išrėžė: „du bambalius“…  Va taip. Susišauti į skrandį porą „bambaliukų“ tiesiog privaloma, o duonai pašalpinių litų nebeužtenka. Parama, nors ir iš geros valios duodama, ne visada naudos atneša… Kalbama, kad tam tikra dalis kaimiečių nebesivargina skalbti rūbų. O kam? Periodiškai užvežama labdaros, tad purvinus drabužius galima drąsiai šveisti kur nors į patvorį ir pasidabinti „naujais“, dezinfekciniais chemikalais kvepiančiais apdarais. Tada, sulaukus ilgai lauktos dienos, pasiimti pašalpą už vaikus, sukursuoti iki parduotuvės ir mėgautis gyvenimu. Prie krizės prisitaikyta…

              O va pensininkams sunkiau. Ypač gyvenantiems daugiabučiuose. Teko išklausyti vienos moterėlės pasakojimą apie niūrią nūdieną. Gyvena ji su vyru eiliniame daugiabutyje, vaikų neturi. Abu ypatingų karjeros aukštumų nepasiekė, tiesiog sąžiningai atidirbo kelis dešimtmečius. Kaip mokėjo – taip, kiek galėjo – tiek. Išėję į pensiją suprato, kad tas ramios senatvės negarantuoja. Kainoms šuoliais vejantis europinius standartus, o pensijoms didėjant toli gražu ne tokiais tempais, tai, kas turėjo būti užtarnautu poilsiu, tapo kova už būvį. O tos kovos matematika paprasta – vieno žmogaus pensiją praryja mokečiai, kito – lieka pragyvenimui. Atrodytų, iš bėdos lyg ir galima pragyventi. Bet… kas bus, kai vienas jų iškeliaus anapilin? “Laimingas bus tas, kuris pirmas iš mudviejų numirs“ – sako moterėlė. „Nereikės jam galvos sukti dėl išgyvenimo“.  Aišku, variantų, kaip išsisukti iš situacijos, galima prigalvoti. Tarkim, parduoti butą ir nusipirkti vieno kambario kamarėlę su pigesniu išlaikymu (plius liks kažkoks skirtumas).  Bet įsivažiuojant krizei tą padaryti bus, be abejo, sunkiau. Ypač provincijoje… Liūdna, kai visą gyvenimą pradirbęs žmogus galiausiai pasijunta niekam nereikalingas ir užspiestas į kampą. Vakarų šalių (į kurias taip mėgsta lygiuotis mūsų viršūnės) pensininkai, išėję užtarnauto poilsio, gali leisti sau pakeliauti po pasaulį. Vasarą Vilniaus senamiesčio gatvėje sutiktas vokiečiu „senjoras turistas“ – jokia naujiena. Lietuvos pensininkai  irgi keliauja. Tik dažniausiai iki artimiausios “Maximos“, kai antradieniais pasirodo nauja akcijinių prekių banga. Tiesa, viena moterėlė prieš kokius metus reklamoje gyrėsi, jog pirkdama Norfoje sutaupo litų kelionėms po Lietuvą. Naujojo šildymo sezono sąskaitos, grąsinančios augti elektros kainos turėtų tą jos pomėgį pakoreguoti. Visai realu, kad grožėjimąsi gimtuoju kraštu pakeis gatvės ar kaimyninio daugiabučio stebėjimas per virtuvės langą… Gaila pagyvenusių žmonių. Nuoširdžiai gaila. Nekaltinu jų, jog „pasimauna“ ant populistinių politikų pažadų. Juk realiai jie tikisi tik vieno – žmoniškai nugyventi likusį gyvenimą. Nugyventi taip, jog nereikėtų prekybcentriuose knaisiotis apipuvusių vaisių ar švinktelėjusių krakmolinių dešrelių priverstame konteineryje. Juk daugiau nei pusę gyvenimo darbui (taigi ir bendros gerovės kūrimui) atidavęs žmogus jaučiasi vertas daugiau…

            Viską žinančios galvos televizoriuje kalba, kad didžiausi sunkumai dar prieš akis. Įdomu, kaip jie pasireikš tiems, kam sunku jau dabar? Prekės su raudonais lipdukais taps nebeįperkamos?.. Pagyvensim pamatysim..

Praeitą sekmadienį L.Donskis savo laidoje „Be pykčio“ su Rūta Vanagaite kalbėjosi apie Lietuvą valdantį valdininkų klaną. Prieš rinkimus komentatoriai  internete pastarosios pusėn laidė kritikos stėles, mat jos vadovaujama „Vilko valia“  buvo pasirašiusi sutartį su R.Pakso „Tvarka ir teisingumu“ dėl ryšių su visuomene paslaugų teikimo. Rinkimai praėjo, naujus klounus išsirinkom, aistros aprimo. O į R.Vanagaitės žodžius verta įsiklausyti. Bandantys į valstybės tarnybą įsidarbinti be jokio „blato“, manau, man pritars.

Taip jau gaunasi, jog antras „Auksinės Varpos“ įrašas ir vėl skirtas emigracijos temai. Šiandien portale lrytas.lt rašoma apie Rositą Juzėnaitę – lietuvę Britanijoje, kuri savo darbo, užsispyrimo, idėjų ir dar nežinia ko dėka pasiekė tai, apie ką apie mūsų šalies populiarintojai, gaunantys pinigus, neretai tik pasvajoja. Apie šią merginą ir  mūsų brangiąją tėvynę Lietuvą britų kanalas ITV susuko visai netrumpą ir idomų filmuką. Pasirodo, kartais visai nereikia leisti milijonų klipams ir užpirkinėti reklamų tam, kad pristatytum užsieniečiams Marijos žemę… 

Sprendžiant iš  merginos blog'o įrašo (liepos mėn),  filmukas nėra visiška naujiena. Tada belieka tik atkreipti dėmesį į gerb. Rositos kuklumą – žinant tai, kaip mūsų žiniasklaida mėgsta džiaugtis užsieniečių rašiniais apie Lietuvą, tenka lenkti galvą prieš jos nenorą puikuotis pirmuosiuose puslapiuose. Puikus kuklumo pavyzdys kai kuriems veikėjams, kurie mėgaujasi besigirdami liaudžiai kiekvienu savo pirstelėjimu.

 Filmą galite pažiūrėti čia. 

Jei netyčia nuoroda nesuveiktų - Rositos bloge http://www.lietuve.blogspot.com/ liepos 12 d. įraše spauskite watch episode.