Kolegos šiandien bekalbėdami apie krizę kažkaip nuklydo į kalbas apie
vasarą lietuvius terorizavusias širšes. Ta proga sugalvojau aprašyt
maždaug pusmečio senumo įvykį, kai šitų velnio padarų dėka buvau
beiškeliaująs šv. Petro saugomų vartų link.

Visas procesas vyko taip:

1.
Šiltas liepos vakaras. Pasiryžęs padailinti savo draugės mamos sodybą,
rankiniu pjūklu režiu aplink prūdą suvešėjusius krūmus. Ties pažeme
palenkęs vieną šaką pajuntu kad skauda petį. Paskui smilkinį, paskui
pilvą, krutinę, pirštą. Susiprantu, kad įsiroviau į po žeme esantį
širšių lizdą.

2. Skuodžiu per kiemą, kiek kojos neša. Kažkur velniop numetu pjūklą, išspardau gražiai „suštabeliuotas“ nupjautas šakas.

3.
Susiskaičiuoju nuostolius. 5 įkandimai. Apsigiriu draugei ir jos mamai,
jog nė kiek neskauda ir netinsta. Išgirstu pagyrimą, kad esu stiprus
kaip arklys.

4. Susirenku išspardytus pagalius.

5. Nueinu
prie šulinio apsipraust. Palenkus galvą ima ūžti ausyse. Apima labai
keistas jausmas. Maunu į kambarį skambint medikams. Tie pažada netrukus
atvažiuot. Įkalu porą per klaidą namie atsiradusių kažkokių
antialerginių tablečiukių.

6. Ima mušti prakaitas, širdis pradeda daužytis taip, kad, atrodo, tuoj sulaužys šonkaulius. Po truputi ima suktis galva.

7. Griūnu į lovą. Netrukus pajuntu skausmą pilve ir nenumaldomą norą tuoj pat „išsikrauti bagažą“.

8.
Vos išėjęs į kiemą suprantu, kad atstumas iki lauko tualeto man
nebenusileidžia atstumui iki Kamčiatkos. Proto aptemimas pasiekęs
panašų lygį lyg po kokių 4 butelių alaus, tad kaip katinas pasisukiojęs
staigiai primetu, kad visai nieko būtų patręšt juodųjų serbentų krūmą.

9.
Pasakyta – padaryta. Manoji išbėga pažiūrėt, kaip laikausi. Nuveju ją,
nes kažkaip gėda. Visgi, atvažiavus į „uošviją“ šikti po virtuvės
langais šiuolaikinėje visuomenėje nėra ypatingai garbingas savęs
reprezentavimas.

10. Proto aptemimas pasiekia 7-8 alaus
butelių lygį ir aš, nuklojęs vos ne pusę kiemo tualetiniu popierium,
patraukiu į kambarį. Kojos beveik nebeklauso. Ramstydamas sienas šiaip
ne taip įgriūnu vidun.

11. Guliu lovoje, lyg per miglą matau
vaizdą, kaip man dedami kompresai. Garsai ima skambėt kaip iš kokio
kibiro. Kelyje pasirodo greitoji – kad patekti į sodybą jai dar reikia
apvažiuoti miškelį.

12. Akyse pasidaro tamsiai žalia, pajuntu
jog nebepavyksta įkvėpti oro. Galvoje kelios mintys – „bl**t, negaliu
gi mirti nepastatęs išsvajoto šiaudinio namo“, „tai gausiu velnių nuo
motinos, jei dabar numirsiu“ „kažin, kur numečiau pjūklą?“. Savijauta
daugiau nei nemaloni. Šiaip taip per vargus įtraukiu oro.

13.
Įlekia medikė. Į petį gaunu porciją adrenalino, dar kažko. Iš kart
pasidaro lengviau. Išgirstu žodžius „nu va, nebepergyvenkit, išgyvens.“

14.
Mane kaip kokį pelų maišą nugabena į „greitąją“. Prieš tai pareiškiu,
jog galiu ir pats nueit, bet sulaukiu tik medikės šypsenos. Pasirodo,
kojos dar atostogose.

15. Apsiginklavę šviesų ir garso efektais
visa chebra (vairuotojas, medikė, mano draugė ir aš) varom ekskursijon
į Šakių ligoninę. Pykina, tad iškarto visus informuoju, jog prieš savo
valią mašinoj galiu palikti pietums valgytus bulvinius kukuliukus.
Gaunu deguonies kaukę ant nasrų. Akyse pasidaro šviesiau. Skrandis
visgi apsisprendžia apsiimti virškinti kukuliukus, pykinimas rimsta.

16.
Atmaunam į ligoninę. Čia mane trumpai apžiūri gydytojas. Prasideda
„atchodai“. Ima krėst baisus drebulys. Apatiniu žandikauliu drąsiai
galėčiau suvibruoti šviežią betoną. Protelis grįžo. Greitosios medikė
atsisveikindama prasitaria, kad man pasisekė – tą akimirką jie tebuvo
vienintelis laisvas ekipažas. Jei būtų atvykę vėliau, Antano Nedzinsko
evoliucijos iš klouno į seimo narį galėjau ir nebesulaukti.

17.
Visi „fejerverkai“ baigiasi. Gaunu kelias porcijas lašelinių ir,
kadangi neturim kaip parsirasti namo (nebėra autobusų), lieku nakvoti
ligoninėj. Prieš užmigdamas spėju apsigirt draugams, kad vos
nenusibaigiau.

18. Kitą rytą lyg niekur nieko grįžtam į sodybą, bet toliau krūmų nusprendžiu nebepjaut.

Moralas
- savo kailiu įsitikinu, kad, kaip bobutė sako, „smerčius gali laukt už
bet kurio kampo“. Dėkui Dievui pavyko šį sykį nuo jo pabėgti. Beje,
kadrai iš viso gyvenimo prieš akis tokią akimirką (kaip kad būna
filmuose) visai neiškyla. Tiesa, gal ilgiau palaukus tas kino seansas
ir būtų prasidėjęs. Nežinau… Ačiū Šakių medikams, kad neteko jo
sulaukti…

             Krizė, krizė, krizė… Neabejotinai populiariausias ir dažniausias žodis pastarųjų keleto mėnesių žiniasklaidoje ir eilinių žmogelių kalbose. Kiekvienas gyvename skirtingai, kiekvienas ją skirtingai suprantame ir į ją reguojame. Antai praeitą savaitę lrytas.lt paskelbė, jog krizė mūsų šalyje pareikalavo pirmųjų aukų - Marijampolėje verslininkas, užspaustas rūpesčių ir skolų naštos, nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Jo kūną rado namų tvarkyti atėjusi moteris. Komentatoriai internete stebėjosi – žmogus jaučiasi stovintis ant bedugnės krašto, nors tuo pat metu jo namus tvarko samdiniai…  Merdėjančiuose kaimuose (o tokių Lietuvoje tikrai yra) viskas kiek kitaip. Krizė čia  į svečius užsuko seniai ir užsibuvo iki šiol. Dalis nuo jos pabėgo į užjūrius, kiti į miestus. O  tam tikras sluoksnis prie jos tiesiog prisitaikė. Savaip. Jokia paslaptis, jog neturėdami  nuolatinio darbo, neretai gaudami valstybės pašalpas dalis kaimo žmonių tiesiog spovė į viską ir leido gyvenimui tekėti savo vaga. Tiesa, tą vagą išrausė „molio“, „rašalo“, pilstuko upeliai. Kažkada parduotuvėlėje teko matyti anekdotinę sitaciją: pilietis su nuo gyvenimo vėjų kiek pamėlusia nosim paklausė pardavėjos, kiek kainuoja duonos kepalas. Sužinojęs kainą tik suvaitojo „Dieve, Dieve, kaip viskas brangu“. Pardavėjai paklausus „tai nieko nepirksi?“, papylė saują metalinių litų ir išrėžė: „du bambalius“…  Va taip. Susišauti į skrandį porą „bambaliukų“ tiesiog privaloma, o duonai pašalpinių litų nebeužtenka. Parama, nors ir iš geros valios duodama, ne visada naudos atneša… Kalbama, kad tam tikra dalis kaimiečių nebesivargina skalbti rūbų. O kam? Periodiškai užvežama labdaros, tad purvinus drabužius galima drąsiai šveisti kur nors į patvorį ir pasidabinti „naujais“, dezinfekciniais chemikalais kvepiančiais apdarais. Tada, sulaukus ilgai lauktos dienos, pasiimti pašalpą už vaikus, sukursuoti iki parduotuvės ir mėgautis gyvenimu. Prie krizės prisitaikyta…

              O va pensininkams sunkiau. Ypač gyvenantiems daugiabučiuose. Teko išklausyti vienos moterėlės pasakojimą apie niūrią nūdieną. Gyvena ji su vyru eiliniame daugiabutyje, vaikų neturi. Abu ypatingų karjeros aukštumų nepasiekė, tiesiog sąžiningai atidirbo kelis dešimtmečius. Kaip mokėjo – taip, kiek galėjo – tiek. Išėję į pensiją suprato, kad tas ramios senatvės negarantuoja. Kainoms šuoliais vejantis europinius standartus, o pensijoms didėjant toli gražu ne tokiais tempais, tai, kas turėjo būti užtarnautu poilsiu, tapo kova už būvį. O tos kovos matematika paprasta – vieno žmogaus pensiją praryja mokečiai, kito – lieka pragyvenimui. Atrodytų, iš bėdos lyg ir galima pragyventi. Bet… kas bus, kai vienas jų iškeliaus anapilin? “Laimingas bus tas, kuris pirmas iš mudviejų numirs“ – sako moterėlė. „Nereikės jam galvos sukti dėl išgyvenimo“.  Aišku, variantų, kaip išsisukti iš situacijos, galima prigalvoti. Tarkim, parduoti butą ir nusipirkti vieno kambario kamarėlę su pigesniu išlaikymu (plius liks kažkoks skirtumas).  Bet įsivažiuojant krizei tą padaryti bus, be abejo, sunkiau. Ypač provincijoje… Liūdna, kai visą gyvenimą pradirbęs žmogus galiausiai pasijunta niekam nereikalingas ir užspiestas į kampą. Vakarų šalių (į kurias taip mėgsta lygiuotis mūsų viršūnės) pensininkai, išėję užtarnauto poilsio, gali leisti sau pakeliauti po pasaulį. Vasarą Vilniaus senamiesčio gatvėje sutiktas vokiečiu „senjoras turistas“ – jokia naujiena. Lietuvos pensininkai  irgi keliauja. Tik dažniausiai iki artimiausios “Maximos“, kai antradieniais pasirodo nauja akcijinių prekių banga. Tiesa, viena moterėlė prieš kokius metus reklamoje gyrėsi, jog pirkdama Norfoje sutaupo litų kelionėms po Lietuvą. Naujojo šildymo sezono sąskaitos, grąsinančios augti elektros kainos turėtų tą jos pomėgį pakoreguoti. Visai realu, kad grožėjimąsi gimtuoju kraštu pakeis gatvės ar kaimyninio daugiabučio stebėjimas per virtuvės langą… Gaila pagyvenusių žmonių. Nuoširdžiai gaila. Nekaltinu jų, jog „pasimauna“ ant populistinių politikų pažadų. Juk realiai jie tikisi tik vieno – žmoniškai nugyventi likusį gyvenimą. Nugyventi taip, jog nereikėtų prekybcentriuose knaisiotis apipuvusių vaisių ar švinktelėjusių krakmolinių dešrelių priverstame konteineryje. Juk daugiau nei pusę gyvenimo darbui (taigi ir bendros gerovės kūrimui) atidavęs žmogus jaučiasi vertas daugiau…

            Viską žinančios galvos televizoriuje kalba, kad didžiausi sunkumai dar prieš akis. Įdomu, kaip jie pasireikš tiems, kam sunku jau dabar? Prekės su raudonais lipdukais taps nebeįperkamos?.. Pagyvensim pamatysim..

Praeitą sekmadienį L.Donskis savo laidoje „Be pykčio“ su Rūta Vanagaite kalbėjosi apie Lietuvą valdantį valdininkų klaną. Prieš rinkimus komentatoriai  internete pastarosios pusėn laidė kritikos stėles, mat jos vadovaujama „Vilko valia“  buvo pasirašiusi sutartį su R.Pakso „Tvarka ir teisingumu“ dėl ryšių su visuomene paslaugų teikimo. Rinkimai praėjo, naujus klounus išsirinkom, aistros aprimo. O į R.Vanagaitės žodžius verta įsiklausyti. Bandantys į valstybės tarnybą įsidarbinti be jokio „blato“, manau, man pritars.

Taip jau gaunasi, jog antras „Auksinės Varpos“ įrašas ir vėl skirtas emigracijos temai. Šiandien portale lrytas.lt rašoma apie Rositą Juzėnaitę – lietuvę Britanijoje, kuri savo darbo, užsispyrimo, idėjų ir dar nežinia ko dėka pasiekė tai, apie ką apie mūsų šalies populiarintojai, gaunantys pinigus, neretai tik pasvajoja. Apie šią merginą ir  mūsų brangiąją tėvynę Lietuvą britų kanalas ITV susuko visai netrumpą ir idomų filmuką. Pasirodo, kartais visai nereikia leisti milijonų klipams ir užpirkinėti reklamų tam, kad pristatytum užsieniečiams Marijos žemę… 

Sprendžiant iš  merginos blog'o įrašo (liepos mėn),  filmukas nėra visiška naujiena. Tada belieka tik atkreipti dėmesį į gerb. Rositos kuklumą – žinant tai, kaip mūsų žiniasklaida mėgsta džiaugtis užsieniečių rašiniais apie Lietuvą, tenka lenkti galvą prieš jos nenorą puikuotis pirmuosiuose puslapiuose. Puikus kuklumo pavyzdys kai kuriems veikėjams, kurie mėgaujasi besigirdami liaudžiai kiekvienu savo pirstelėjimu.

 Filmą galite pažiūrėti čia. 

Jei netyčia nuoroda nesuveiktų - Rositos bloge http://www.lietuve.blogspot.com/ liepos 12 d. įraše spauskite watch episode.

                            Emigracijos klausimas Lietuvos žiniasklaidoje sulaukia dėmesio nuolat (ypač komentatorių) . Praeitą savaitgalį žurnalistai turėjo progos dar kartą rašyti apie užjūryje gyvenančius mūsų tautiečius. Priežastis – Airjoje vykusi informacinė darbo mugė „Balnokim, broliai, žirgus!“. Pavadinimas, kviečiantis mūsiškius namo, tenka pripažinti, labai skambus. O kaip pati mugė? Anot delfi.lt, joje “asmenines konsultacijas teikė daugiau kaip 50 įvairių specialistų ir darbdavių iš Lietuvos.“¹ Informaciją rūpimais klausimais imigrantams buvo pasirengę teikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos darbo biržos, „Sodros“, Valstybinių ligonių kasų, Švietimo ir mokslo ministerijos, Migracijos departamento, Valstybinė mokesčių inspekcijos ir kitų institucijų atstovai. Visgi, kaimiškom akim žiūrint, šitos mugės pagrindas turėjo būti emigrantų viliojimas į Lietuvą, į laisvas darbo vietas. O didžioji dalis šitų valstybės tarnautojų kalbų daugeliui emigrantų - tik antrinė informacija.  Realiai mąstant, koks tikslas aiškintis sveikatos sistemos ar švietimo klausimus, jei nėra jokių garantijų, jog grįžęs turėsi darbą? O, kad su darbais liūdna situacija, pripažino ir patys agituotojai. Antai tas pats delfi.lt rašo jog „su tautiečiais bendravusi Darbo biržos Darbo pasiūlos ir paklausos skyriaus vedėja Inga Liubertė nieko paguodžiančio jiems pasakyti negalėjo: laisvų darbo vietų skaičius mažėja, ieškančiųjų darbo – daugėja, vis dažniau pranešama apie grupinius atleidimus.“² Tuo tarpu „Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Darulis, nors ir pripažino, kad situacija darbo rinkoje darosi įtempta, atlyginimų augimo nesitikima, tautiečius viliojo net pingančiu benzinu.“³ Šitoj vietoj iškyla klausimas – įdomu, ar man vienam šita situacija atrodo gan komiškai? Realiai, į Airiją nuvažiavę agituotojai neturėjo jokių normalesnių argumentų, galinčių įtikinti tautiečius grįžti. Jei prieš porą metų valdžios atstovai, pasiremdami kažkokiais mistiniais šaltiniais, dar  aiškino, jog statybininkai Lietuvoje uždirba po 10 000 lt, tai šiemet nebegalėjo daryti ir to - mugėje nebuvo nė vieno statybų firmos atstovo (visi suprantame kodėl). Na, o jei jau pigesnis benzinas pasitelkiamas kaip argumentas, tai sunku ką ir bepridurti. Nebent tai, kad patys agituotojai pasiskaičiuotų, kiek litrų benzino iš savo atlyginimo gali nusipirkti, pavyzdžiui, padavėja Airijoje ir kiek Lietuvoje. 

Darbo mugėje dalyvavusių darbdavių skaičius neatrodo įspūdingai: Alna Business Solutions, City Service, Crowne Plaza, Karo prievolės adminstravimo tarnyba (profesionali Lietuvos kariuomenė), Lietuvos policija, Maxima Lietuva, Remax Capital, TEO grupė. Dalyvavo ir CV Market, CV Online bei Persorenta. Teisybę sakant, didesnis jis vargu ar galėjo būti. Juk krizei įsivažiuojant darbo jėgos vėl pradeda pakakti ir vietoje. Kam važiuoti jos ieškoti prie didesnių atlyginimų, apmokamų viršvalandžių ir geresnio gyvenimo spėjusių priprasti emigrantų tarpe..?  Anot delfi.lt, „nors ir nekviesdami dirbti sutiktų lietuvių, mugėje dalyvaujančių bendrovių atstovai užsirašė kai kurių iš jų kontaktus ir vėliau pusiau juokais varžėsi, kieno sąrašas ilgesnis. Tiesa, jie pripažino, kad siūlyti darbus nelabai buvo kam – vieni tautiečiai įgiję specialybę, tačiau neturi jokios patirties, kitiems rūpi tik susirasti darbą, o kokį, nelabai suka galvą.“⁴ Optimizmu netryško ir patys emigrantai : „Mugėje sutikta pora – Danielius ir vardo nenorėjusi pasakyti mergina – /…/ prisipažino norėję išgirsti konkrečių darbo pasiūlymų, tačiau jų viltys nepasiteisino.“⁵ 

Taigi… Perskaičius tuos kelis straipsnius norom nenorom peršasi išvada, kad savaitgalį vykusi informacinė darbo mugė geriausiu atveju buvo tik informacinė. Valstybės tarnautojams gavosi “chaliavna“ savaitgalinė ekskursija į Dubliną, emigrantams – proga įsitikinti, kad gimtam krašte tvoros nebežydi. Tie, kas užsienyje prarado darbus ir nebeturi iš ko gyventi gal ir pakuojasi daiktus, bet turintys pragyvenimo šaltinį, įtariu, į tokias agitacijas žiūri su ironiška šypsena. Grįžti į šalį, kurioje maisto kainos nebenusileidžia europinėms, kurioje šildymas kainuoja daugiau nei Švedijoje, kurios laukia naujos infliacijos bangos po AE uždarymo, kurioje atlyginimai juokingai maži, kurioje su krize ruošiamasi kovoti didinant mokesčius…?   Ne veltui ir mugės šūkis  – „Balnokim broliai žirgus“…. O juk kita eilutė skamba taip: „reiks karan joti“…