Auksinė varpa LT

Baisusis žodis iš „K“ raidės…

lapkričio 25th, 2008

             Krizė, krizė, krizė… Neabejotinai populiariausias ir dažniausias žodis pastarųjų keleto mėnesių žiniasklaidoje ir eilinių žmogelių kalbose. Kiekvienas gyvename skirtingai, kiekvienas ją skirtingai suprantame ir į ją reguojame. Antai praeitą savaitę lrytas.lt paskelbė, jog krizė mūsų šalyje pareikalavo pirmųjų aukų - Marijampolėje verslininkas, užspaustas rūpesčių ir skolų naštos, nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Jo kūną rado namų tvarkyti atėjusi moteris. Komentatoriai internete stebėjosi – žmogus jaučiasi stovintis ant bedugnės krašto, nors tuo pat metu jo namus tvarko samdiniai…  Merdėjančiuose kaimuose (o tokių Lietuvoje tikrai yra) viskas kiek kitaip. Krizė čia  į svečius užsuko seniai ir užsibuvo iki šiol. Dalis nuo jos pabėgo į užjūrius, kiti į miestus. O  tam tikras sluoksnis prie jos tiesiog prisitaikė. Savaip. Jokia paslaptis, jog neturėdami  nuolatinio darbo, neretai gaudami valstybės pašalpas dalis kaimo žmonių tiesiog spovė į viską ir leido gyvenimui tekėti savo vaga. Tiesa, tą vagą išrausė „molio“, „rašalo“, pilstuko upeliai. Kažkada parduotuvėlėje teko matyti anekdotinę sitaciją: pilietis su nuo gyvenimo vėjų kiek pamėlusia nosim paklausė pardavėjos, kiek kainuoja duonos kepalas. Sužinojęs kainą tik suvaitojo „Dieve, Dieve, kaip viskas brangu“. Pardavėjai paklausus „tai nieko nepirksi?“, papylė saują metalinių litų ir išrėžė: „du bambalius“…  Va taip. Susišauti į skrandį porą „bambaliukų“ tiesiog privaloma, o duonai pašalpinių litų nebeužtenka. Parama, nors ir iš geros valios duodama, ne visada naudos atneša… Kalbama, kad tam tikra dalis kaimiečių nebesivargina skalbti rūbų. O kam? Periodiškai užvežama labdaros, tad purvinus drabužius galima drąsiai šveisti kur nors į patvorį ir pasidabinti „naujais“, dezinfekciniais chemikalais kvepiančiais apdarais. Tada, sulaukus ilgai lauktos dienos, pasiimti pašalpą už vaikus, sukursuoti iki parduotuvės ir mėgautis gyvenimu. Prie krizės prisitaikyta…

              O va pensininkams sunkiau. Ypač gyvenantiems daugiabučiuose. Teko išklausyti vienos moterėlės pasakojimą apie niūrią nūdieną. Gyvena ji su vyru eiliniame daugiabutyje, vaikų neturi. Abu ypatingų karjeros aukštumų nepasiekė, tiesiog sąžiningai atidirbo kelis dešimtmečius. Kaip mokėjo – taip, kiek galėjo – tiek. Išėję į pensiją suprato, kad tas ramios senatvės negarantuoja. Kainoms šuoliais vejantis europinius standartus, o pensijoms didėjant toli gražu ne tokiais tempais, tai, kas turėjo būti užtarnautu poilsiu, tapo kova už būvį. O tos kovos matematika paprasta – vieno žmogaus pensiją praryja mokečiai, kito – lieka pragyvenimui. Atrodytų, iš bėdos lyg ir galima pragyventi. Bet… kas bus, kai vienas jų iškeliaus anapilin? “Laimingas bus tas, kuris pirmas iš mudviejų numirs“ – sako moterėlė. „Nereikės jam galvos sukti dėl išgyvenimo“.  Aišku, variantų, kaip išsisukti iš situacijos, galima prigalvoti. Tarkim, parduoti butą ir nusipirkti vieno kambario kamarėlę su pigesniu išlaikymu (plius liks kažkoks skirtumas).  Bet įsivažiuojant krizei tą padaryti bus, be abejo, sunkiau. Ypač provincijoje… Liūdna, kai visą gyvenimą pradirbęs žmogus galiausiai pasijunta niekam nereikalingas ir užspiestas į kampą. Vakarų šalių (į kurias taip mėgsta lygiuotis mūsų viršūnės) pensininkai, išėję užtarnauto poilsio, gali leisti sau pakeliauti po pasaulį. Vasarą Vilniaus senamiesčio gatvėje sutiktas vokiečiu „senjoras turistas“ – jokia naujiena. Lietuvos pensininkai  irgi keliauja. Tik dažniausiai iki artimiausios “Maximos“, kai antradieniais pasirodo nauja akcijinių prekių banga. Tiesa, viena moterėlė prieš kokius metus reklamoje gyrėsi, jog pirkdama Norfoje sutaupo litų kelionėms po Lietuvą. Naujojo šildymo sezono sąskaitos, grąsinančios augti elektros kainos turėtų tą jos pomėgį pakoreguoti. Visai realu, kad grožėjimąsi gimtuoju kraštu pakeis gatvės ar kaimyninio daugiabučio stebėjimas per virtuvės langą… Gaila pagyvenusių žmonių. Nuoširdžiai gaila. Nekaltinu jų, jog „pasimauna“ ant populistinių politikų pažadų. Juk realiai jie tikisi tik vieno – žmoniškai nugyventi likusį gyvenimą. Nugyventi taip, jog nereikėtų prekybcentriuose knaisiotis apipuvusių vaisių ar švinktelėjusių krakmolinių dešrelių priverstame konteineryje. Juk daugiau nei pusę gyvenimo darbui (taigi ir bendros gerovės kūrimui) atidavęs žmogus jaučiasi vertas daugiau…

            Viską žinančios galvos televizoriuje kalba, kad didžiausi sunkumai dar prieš akis. Įdomu, kaip jie pasireikš tiems, kam sunku jau dabar? Prekės su raudonais lipdukais taps nebeįperkamos?.. Pagyvensim pamatysim..

Kategorijos: Aktualijos | Žymos:Krizė | Komentarų: 0