Link pabaigos einant pirmajam XXI a. dešimtmečiui gyvenimas ėmė sunkėti ne tik mūrininkams, „plytelių klijuotojams, visokiem vadybininkams ir t.t., bet ir tiems, kurie pinigus užsidirba iš kamuolio mėtymo ar spardymo. Žinių, kad koks nors klubas sunkiai suduria galą su galu, kartais vis pasirodydavo. Bet šį rudenį jų užtryško kaip iš gausybės rago. Vilniaus „Žalgirio“  šeimininkui per grotuotą langą ėmus apžiūrinėti Maskvos grožį , suskambo pirmieji pavojaus varpai – atlyginimų pinigai legendinio futbolo klubo žaidėjų bankų kortelėse pasidarė reti svečiai. Kadangi futbolininkai irgi žmonės ir nori valgyti, dalis nekantriausių ar alkaniausių patraukė į platųjį pasaulį ieškoti vietos, kur už jų darbą mokama. Kiti gi liko ir toliau kantriai laukė, vildamiesi jog reikalai pagerės. O kad jie negerėjo, liudija faktas, jog žaidėjams teko griebtis prancūzų darbininkų ir tarnautojų ištobulintos taktikos – streiko. Visgi, galiausiai  komandai sezoną pavyko užbaigiti nesubirėjus ir ne bet kur, o penktoje turnyro lentelės vietoje. Esant tokiai situacijai tai jau pasiekimas… 

             Vos prasidėjus naujam sezonui paaiškėjo, kad į gilų mėšlo liūną pasinėrė ir  kitas „Žalgiris“ - tik šįkart ne Vilniaus, o Kauno, ir ne futbolo, o krepšinio klubas. Jau nežinia kiek laiko sklandžiusios kalbos apie ne itin tobulai sustyguotą klubo vadybą  pasirodė ne visai iš piršto laužtos, kai po laimėto turnyro Maskvoje apsireiškė krizės ženklai: aikštelėje, vienas po kito, žalgiriečiams karšti kailį ėmė latvių klubai, žiniasklaidoje pasipylė pranešimai apie vėluojančius atlyginimus, tragišką finansinę padėtį, pinigų paieškas Kauno savivaldybėje ir t.t. Kol beveik atvirai orgazmuodamas vienas laikraštis viešai mėgavosi Žalgirio agonija (kalbos, kad savo krepšinio klubą turintys žiniasklaidininkai kovoja su legendiniu klubu ne tik aikštelėje, gyvos jau seniai – kažkada,  netekęs kantrybės, visą nuoskaudą dėl tokių dalykų A.Sabonis išdėstė „Respublikos“ puslapiuose), komandą paliko M.Brownas, R.Varda.  Dėkui Dievui (ir Kauno savivaldybei), skęstantis  Žalgiris paskutinę akimirką visgi sulaukė gelbėjimosi rato, tad ketvirtadienio vakarais vis dar bus galima žiūrėti Eurolygą. Ar verta – jau kitas klausimas… Laikraščiai (ypač vienas)  teigė, kad klubą nustekeno ypač nevykusi komandos vadyba. Tiesos tame, gal ir yra, bet faktas ir tai, jog sportas jau ima matyti ekonominės krizės dantis. Įrodymai dygsta kaip grybai po gero lietaus.

            Praeitą savaitę išgirdome žinią, jog krizė (ar jos baimė) Alytaus komandos piniginę pragraužė taip, kad klubo tikslu tapo nebe kova dėl kuo aukštesnės pozicijos LKL lentelėje, o tiesiog išlikimas.  Kątik pasirodė informacija, jog akistatą su panašiomis problemomis išgyvena ir Klaipėdos „Neptūnas“. Moterų krepšinio klubui CSKA nepasisekė dar labiau. Visai neseniai šlovės spinduliuose besimaudžiusios Eurolygos čempionės buvo informuotos, jog komanda bankrotavo, o jos gali ieškotis naujo darbo. Užuosdamas artėjančius sunkumus netgi „Lietuvos rytas“ pardavė lietuviškas picas ir šaltibarščius garbinusį australą M.Nielseną ispanų „Pamesai“. Brangiausio žaidėjo atsisakymas, anot komandos vadovo, leido „užbegti už akių galimiems lėšų pasikeitimams“. O štai T.Delininkaitis gelbėdamasis nuo “lėšų pasikeitimų“ iš Ukrainos klubo pabėgo pats. Spauda skelbia, jog ne be nuotykių. Ekonominės situacijos subtilybių ir gyvenimo prasmės aiškinti Mariupolio „Azovmaš“ vadovas į krepšininko butą esą pasiuntė net kampuotus lektorius, tačiau vargšas lietuvis, neperpratęs jų skelbiamų tiesų, spruko iš vėžio susirgimais garsėjančio miesto. 

           Besikeičianti ekonominė situacija moko taupyti. Taupyti net garsųjį oligarchą  R.Abramovičių, iki šiol be jokių skrupulų dalinusį sunkiai suvokiamas sumas už jam patikusius žaidėjus. Prieš kurį laiką pasirodė informacija, jog sausį startuosiančiame žiemos žaidėjų turguje (transferuose) Londono „Chelsea“ klubas milijonais taškytis  nebesiruošia. Jei taip ir įvyks, tai jau bus kažkas neįprasto, naujo. Teigiama, kad Čiukčijos autonominės apygardos Dūmos pirmininkui priklausantis klubas sunkumų nejaučia, bet netaupyti, pasaulį krečiant finansinei krizei, esą būtų neprotinga.    

           Taigi… Nauji ir nelabai malonūs vėjai, panašu, įsisuka ne tik į verslo, bet ir į sporto pasaulį. Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje… Visgi, tame galima įžvelgti ir tam tikrų teigiamų pusių. Apkarpę biudžetus mūsų krepšinio klubai gal ir nebebus tokie pajėgūs, gal ir nebeturės tokių pajėgių legionierių, bet pagaliau realesnę progą pasireikšti gaus vietos jaunimas. Kad ir ką besakytume, bet dar praeitame sezone buvusi situacija, kai aikštėje lakstė aštuoni, devyni ar net visi dešimt užsieniečių, o tribūnos šlovino savo mylimas „lietuviškas“ komandas, atrodė gan komiškai. Jei jau krizė, tai išgyvenkim ją algas mokėdami saviems. Jei gausim į kaulus, žinosim, kad esam silpni, o ne vargšai, neišgalintys prisipirkti gerų legionierių (anot V.Garasto – „juodašiknių“)…

Šis įrašas paskelbtas Ketvirtadienis, 2008.11.27 16:54 kategorijoje Aktualijos. Galite sekti įrašo komentarus per RSS 2.0. Galite parašyti komentarą arba palikti atgalinį pranešimą.