Kolegos šiandien bekalbėdami apie krizę kažkaip nuklydo į kalbas apie
vasarą lietuvius terorizavusias širšes. Ta proga sugalvojau aprašyt
maždaug pusmečio senumo įvykį, kai šitų velnio padarų dėka buvau
beiškeliaująs šv. Petro saugomų vartų link.

Visas procesas vyko taip:

1.
Šiltas liepos vakaras. Pasiryžęs padailinti savo draugės mamos sodybą,
rankiniu pjūklu režiu aplink prūdą suvešėjusius krūmus. Ties pažeme
palenkęs vieną šaką pajuntu kad skauda petį. Paskui smilkinį, paskui
pilvą, krutinę, pirštą. Susiprantu, kad įsiroviau į po žeme esantį
širšių lizdą.

2. Skuodžiu per kiemą, kiek kojos neša. Kažkur velniop numetu pjūklą, išspardau gražiai „suštabeliuotas“ nupjautas šakas.

3.
Susiskaičiuoju nuostolius. 5 įkandimai. Apsigiriu draugei ir jos mamai,
jog nė kiek neskauda ir netinsta. Išgirstu pagyrimą, kad esu stiprus
kaip arklys.

4. Susirenku išspardytus pagalius.

5. Nueinu
prie šulinio apsipraust. Palenkus galvą ima ūžti ausyse. Apima labai
keistas jausmas. Maunu į kambarį skambint medikams. Tie pažada netrukus
atvažiuot. Įkalu porą per klaidą namie atsiradusių kažkokių
antialerginių tablečiukių.

6. Ima mušti prakaitas, širdis pradeda daužytis taip, kad, atrodo, tuoj sulaužys šonkaulius. Po truputi ima suktis galva.

7. Griūnu į lovą. Netrukus pajuntu skausmą pilve ir nenumaldomą norą tuoj pat „išsikrauti bagažą“.

8.
Vos išėjęs į kiemą suprantu, kad atstumas iki lauko tualeto man
nebenusileidžia atstumui iki Kamčiatkos. Proto aptemimas pasiekęs
panašų lygį lyg po kokių 4 butelių alaus, tad kaip katinas pasisukiojęs
staigiai primetu, kad visai nieko būtų patręšt juodųjų serbentų krūmą.

9.
Pasakyta – padaryta. Manoji išbėga pažiūrėt, kaip laikausi. Nuveju ją,
nes kažkaip gėda. Visgi, atvažiavus į „uošviją“ šikti po virtuvės
langais šiuolaikinėje visuomenėje nėra ypatingai garbingas savęs
reprezentavimas.

10. Proto aptemimas pasiekia 7-8 alaus
butelių lygį ir aš, nuklojęs vos ne pusę kiemo tualetiniu popierium,
patraukiu į kambarį. Kojos beveik nebeklauso. Ramstydamas sienas šiaip
ne taip įgriūnu vidun.

11. Guliu lovoje, lyg per miglą matau
vaizdą, kaip man dedami kompresai. Garsai ima skambėt kaip iš kokio
kibiro. Kelyje pasirodo greitoji – kad patekti į sodybą jai dar reikia
apvažiuoti miškelį.

12. Akyse pasidaro tamsiai žalia, pajuntu
jog nebepavyksta įkvėpti oro. Galvoje kelios mintys – „bl**t, negaliu
gi mirti nepastatęs išsvajoto šiaudinio namo“, „tai gausiu velnių nuo
motinos, jei dabar numirsiu“ „kažin, kur numečiau pjūklą?“. Savijauta
daugiau nei nemaloni. Šiaip taip per vargus įtraukiu oro.

13.
Įlekia medikė. Į petį gaunu porciją adrenalino, dar kažko. Iš kart
pasidaro lengviau. Išgirstu žodžius „nu va, nebepergyvenkit, išgyvens.“

14.
Mane kaip kokį pelų maišą nugabena į „greitąją“. Prieš tai pareiškiu,
jog galiu ir pats nueit, bet sulaukiu tik medikės šypsenos. Pasirodo,
kojos dar atostogose.

15. Apsiginklavę šviesų ir garso efektais
visa chebra (vairuotojas, medikė, mano draugė ir aš) varom ekskursijon
į Šakių ligoninę. Pykina, tad iškarto visus informuoju, jog prieš savo
valią mašinoj galiu palikti pietums valgytus bulvinius kukuliukus.
Gaunu deguonies kaukę ant nasrų. Akyse pasidaro šviesiau. Skrandis
visgi apsisprendžia apsiimti virškinti kukuliukus, pykinimas rimsta.

16.
Atmaunam į ligoninę. Čia mane trumpai apžiūri gydytojas. Prasideda
„atchodai“. Ima krėst baisus drebulys. Apatiniu žandikauliu drąsiai
galėčiau suvibruoti šviežią betoną. Protelis grįžo. Greitosios medikė
atsisveikindama prasitaria, kad man pasisekė – tą akimirką jie tebuvo
vienintelis laisvas ekipažas. Jei būtų atvykę vėliau, Antano Nedzinsko
evoliucijos iš klouno į seimo narį galėjau ir nebesulaukti.

17.
Visi „fejerverkai“ baigiasi. Gaunu kelias porcijas lašelinių ir,
kadangi neturim kaip parsirasti namo (nebėra autobusų), lieku nakvoti
ligoninėj. Prieš užmigdamas spėju apsigirt draugams, kad vos
nenusibaigiau.

18. Kitą rytą lyg niekur nieko grįžtam į sodybą, bet toliau krūmų nusprendžiu nebepjaut.

Moralas
- savo kailiu įsitikinu, kad, kaip bobutė sako, „smerčius gali laukt už
bet kurio kampo“. Dėkui Dievui pavyko šį sykį nuo jo pabėgti. Beje,
kadrai iš viso gyvenimo prieš akis tokią akimirką (kaip kad būna
filmuose) visai neiškyla. Tiesa, gal ilgiau palaukus tas kino seansas
ir būtų prasidėjęs. Nežinau… Ačiū Šakių medikams, kad neteko jo
sulaukti…

Šis įrašas paskelbtas Penktadienis, 2008.11.28 10:34 kategorijoje Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai. Galite sekti įrašo komentarus per RSS 2.0. Galite parašyti komentarą arba palikti atgalinį pranešimą.