Auksinė varpa LT

Laimingų Naujųjų… Atvirukų rinkinėlis

gruodžio 31st, 2008

  varpininkas     

      Liko ne tiek jau daug iki Naujųjų. Užsipilę pilnus bakus benzino vakare visi gersim alų, vyną ar degtinėlę, žiūrėsim kaip Vilniuje dangų raižo milijonai ir bučiuosim vienas kitą linkėdami gerų metų. To linkiu ir aš… Metų pabaigai – senų atvirukų rinkinėlis. Jokios sovietinės propagandos, tiesiog miela prisimint laikus, kai didžiausia problema buvo kuo greičiau sulaukti pavasario, kad galėtum išbandyti Senio Šalčio (tada barzdočius raudonu apsiaustu vadinos būtent taip)  dovanotą dviratį… Laimingų Naujųjų ir iki kitų metų…

Kategorijos: Visa kita | Komentarų: 6

Tikrasis krizės veidas. JAV „Didžioji depresija“ (foto)

gruodžio 29th, 2008

        varpininkas

            Dar gilioje senovėje buvo sakoma, kad  „historia – est magistra vitae“.  Skambant kalboms apie ekonomines negandas verta šiek tiek atsigręžti į praeitį ir pažiūrėti, kaip gyvenimas atrodo tada, kai šalies ir viso pasaulio ekonomiką pakerta tikra krizė. Prieš Jūsų akis – JAV „Didžiosios depresijos“ metais.         

          Didžiausia modernųjį pasaulį sukrėtusi ekonominė krizė prasidėjo 1929 metais JAV, o maždaug per porą metų jos pasekmes pajuto ir kitos šalys. Krizės pradžia paprastai laikomas „juodasis ketvirtadienis“ – 1929 spalio 24 d., kai Wall Street'o biržoje iki tol augusios akcijų kainos ėmė staigiai ristis žemyn ir pasipylė pardavimai. Investuotojus apėmė panika, ir po savaitgalio, spalio 28 ir 29 dienomis noras atsikratyti akcijų jau buvo tapęs masine isterija. Šios dienos į pasaulio istoriją įėjo kaip „juodasis pirmadienis“ ir „juodasis antradienis“.  Bankininkai mėgino gelbėti situaciją įsigydami didžiulius akcijų kiekius, taip siekdami nuraminti panikuojančius investuotojus, bet tai nedavė jokių vaisių. Akcijų kursas toliau smigo žemyn. Vien per spalio 29 d.  Wall Street'o vertybinių popierių birža neteko apie 14 milijardų dolerių vertės,  o per savaitę – 30 milijardų. Tai buvo dešimt kartų daugiau nei tuometinis metinis biudžetas.  Akcijų kainos Jungtinėse Valstijose žemyn ritosi dar tris metus ir 1932 metų pabaigoje jos sudarė apie 20 procentų 1929 metų vertės. Biržos griūtis sukėlė bankrotų virtinę - tarp 1929 ir 1932 bankrutavo daugiau nei 5000 JAV bankų. Nepasitikėjimas ekonomika drastiškai sumažino vidaus vartojimą, to pasekoje 1932 m. JAV gamybos produkcija smuko iki 54 procentų savo 1929 m. lygio. Įmonių bankrotų virtinė sukėlė bedarbystės bangą - 1932 m. nedarbo lygis siekė virš 25 procentų. JAV, o kartu ir didžioji dauguma pasaulio (Sovietų Sąjungos ši krizė beveik nepalietė) pasinėrė į „Didžiąją depresiją“.  Iš jos Jungtinės Valstijos galutinai išsivadavo tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.

Niujorko birža iškart po 1929 m. spalio griūties. Greito praturtėjimo era staiga baigėsi. Niujorko viešbučių tarnautojai ciniškai klausdavo naujai atvykusių svečių „Norite kambario nakvynei ar tik iššokimui“?  

Per šalį ėmus ristis bankų bankrotų bangai, žlugo pasitikėjimas šalies finansų sistema. Žmonės užgulė dar veikiančius bankus, tikėdamiesi atgauti savo santaupas.  

Pasipylus  bankrotams į gatves plūstelėję bedarbiai būriais traukdavo nuo įmonės iki įmonės, tikėdamiesi rasti bent kokį pajamų šaltinį. Jų buvo tiek, jog prie vartų iškabinti užrašai, skelbiantys, kad darbo nėra – tapo įprastu reiškiniu.

Bedarbiams gauti darbą šansai buvo minimalūs. Darbo biržos praktiškai neturėjo ką pasiūlyti tūkstančiams laukiančiųjų eilėse (Nuotraukoje dalis eilės prie įdarbinimo įstaigos Memfyje, Tenesio valstijoje 1938 m. birželį).

Pirmojo pasaulinio karo veteranų protestas Vašingtone 1932 metais, kurio metu buvo reikalaujama pirma laiko sumokėti išmokas karo dalyviams.

Bedarbių sąjungos narių žygis Niudžersio gatvėmis, atspindintis didžiulį nedarbo šalyje lygį.

1932 m. Niujorkas. Valstybė nebuvo pasiruošusi tokio masto sukrėtimui,  tais metais nefunkcionavo jokia socialinės paramos bedarbiams programa. Iš privačių lėšų buvo steigiamos labdaros valgyklos, kuriose dirbę savanoriai rūpinosi ant bedugnės krašto atsidurusių bedarbių maitinimu. 

 Kalėdų eglutės didelei šalies gyventojų daliai džiaugsmo nebeteikė… 

Ekonominė krizė parklupdė ir JAV žemės ūkį. Smarkiai sumažėjus paklausai kelis kartus krito ir žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos. Didelė dalis fermerių tiesiog bankrutavo – buvo parduodami ne tik ūkiai, bet ir visas jų inventorius, baldai, namų apyvokos daiktai. Patys fermeriai leidosi į kelią ieškoti dar gyvuojančių ūkių, tam jog ten galėtų būti paprastais samdomais žemės ūkio darbininkais.   

Žemės ūkio migrantai savo automobilyje (apie 1935 m.)

Nebeturintys jokio turto keiavo taip (reklamos stendas čia atrodo labai jau ironiškai)…  

Žemės ūkio darbininkais tapę fermeriai keliavo per šalį ir dirbo įvairius sezoninius darbus. Vienoje vietoje apsistoję kiek ilgesniam laikui, kurdavo stovyklas. Nuotraukoje – žirnių rinkėjų stovykla Kalifornijoje 1936 m.  

Be priežiūros paliktas bankrutavusio fermerio ūkis…

Daugiau fotografijų galite išvysti paspaudę čia ir čia.

Tikėkimės, jog ateities istorikai, tyrinėdami mūsų dienas, panašių vaizdų neišvys… Visgi, kol kas dar gyvenam pakenčiamai…  

Kategorijos: Magistra vitae | Komentarų: 3

Kalėdinis giminės susiėjimas – valdžios „šaudymai“ ir naujos tendencijos…

gruodžio 29th, 2008

varpininkas

          Pirmas švenčių raundas praėjo be ypatingų netikėtumų - tradiciškai prikimštas pilvas, Kalėdų Senelis prinešė pigių dezodorantų + losijonų rinkinių, iki soties atsivalgyta mandarinų, išgertas tam tikras kiekis skysčių, kurie nuo Naujųjų bus apkrauti papildomu akcizu. Susitikta su giminėmis ir artimaisiais, apkalbėtos bėdos ir bėdelės, iškeikta „k*rvų tvarka“ ir valdžia. Žodžiu, šventės kaip šventės – lyg ir nieko naujo. Ir visgi…

        Esam eiliniai nuobodūs prasčiokėliai, tad ir mūsų giminės susiėjimai niekuo neypatingi, dažniausiai turintys keletą etapų. Pirmojo metu, vos susėdus už stalo apkalbamos karščiausios naujienos – kas mirė, kas gimė, kas pasidarė vaiką, kas priaugo svorio, kas pakeitė darbą, kas pardavė mašiną. Antras etapas – kai karštieji patiekalai jau saugiai ilsisi pilvuose, o baltosios buteliai vienas po kito ima atsisveikint su kamšteliais. Šito etapo metu aptarinėjami nebe pirmo aktualumo klausimai – kaip kam sekasi dirbti, kokios bendros naujienos vienoj ar kitoj parapijoj, kada veršiuosis karvės, kada pas diedukus nusimato kiaulės pjovimas ir pan. Būna, jog kažką patraukia ant linksmybių ir pasigirsta pusgirčių baliauninkų bliovimas dainavimas, kai kuriais atvejais net pasirodo krypiniuojantys šokėjai. Galiausiai ateina etapas, kai tuščių degtinaitės butelių armija ima akivaizdžiai pranokti pilnųjų pajėgas, o užstalės kalbos pasisuka apie politiką. Lansbergis maunamas ant baslio už tai, kad išardė ir leido išvogti kolūkius, Brazauskas su savo armija – už tai, kad yra vagys komunistai, pasigobę indėlius ir išvogę pusę Lietuvos, Prunskienė, už tai, kad ji – Šatrijos Ragana, Paksas už draugystes su rusais,  Paulauskas už tvorą, tuščius pažadus apie geresnį gyvenimą ir t.t. Kiekvienas stalo kampas paprastai turi savo nuomonę, kiekvienas gina savo „herojų“, kuriou šventumu tiki. Girtos diskusijos perauga į triukšmą, kuriame gimsta vienintelė išvada – visi jie ku*vos vienodi, visus juos pavedus už tvartuko reikėtų… Galiausiai liūnai konstatuojama, kad laikai nebe tie, kad vardan tikros ar tariamos liaudies gerovės mūsų krašte šautuvais niekas nebesimosikuoja. Belieka laukti, kol savo darbą atliks Aukščiausiasis ir vis šita vagių komunistų karta išmirs. Tik klausimas, kas ateis jos vieton? Vagių kapitalistų karta?… Po šitų diskusijų nuoskaudos dažniausiai nuplaunamos viena kita “čierkele“ ir visi ramiai išsiskirstom namo…                   

         Šiemet viskas buvo  kiek kitaip. Priežastys visiems suprantamos – už trovos bastosi baisus žvėris. Ir pjauna jis ne avis ar teliukus, o firmas, įmones ir šeimų biudžetus. Antai, vienam už stalo sėdinčiam piliečiui šitas žvėris jau graužia šonus – už fūros vairavimą algų nematyt jau kelintas mėnuo. Tik dienpinigiai, kad nenumirtų badu. Antram irgi ne ką geriau – norinčių dengtis stogus smarkiai mažėja, tad traukiasi ir atlyginimas. Kiti irgi dalijosi savo nerimu:  rusai, kazachai ir kiti anos pasaulio pusės gyventojai nuo Naujųjų įsiveda didelius muitus seniems automobiliams, sklinda kalbos, kad vietinę pramonės įmonėlę baigia papjauti Kinijos meistrų konkurencija, kelios vietos įmonės šiaip ruošiasi veržtis diržus – atleisti dalį darbuotojų. Didžioji dalis užstalės kalbų, norom ar nenorom, sukosi  apie beprasidedantį sunkmetį. Keista, bet niekas nebesižvalgė į praeitį, nebekeikė Landsbergio, Brazausko, ir kitų. Visi atrodė susirūpinę dėl ateities ir šokiruoti to, kaip naujai išrintieji tautos atstovai ruošiasi kovai su krizės žvėrimi. Kilo viena taurelė, kita, po stalu virto tušti buteliai, bet niekas taip ir nesuprato, kodėl naujais mokesčiais ruošiamasi apkrauti ir taip nuo išaugusių kainų ir mažėjančių pajamų steninčius biedniokus…                

Kategorijos: Kūryba, rašiniai ir pan., Visa kita | Komentarų: 1

Gražių švenčių !

gruodžio 24th, 2008

Eina į pabaigą paskutinė darbo diena prieš didįjį savaitgalį. Mėgaukitės kas galit. Kitąmet nebebus tokių progų. Dirbsim išsijuosę, savo diržuose badydami vis naujas skyles. Beje, diržų paklausa tikrai didės-apsukresniems gera proga uždirbti…

Bet palikim nors trumpam visas negandas nuošaly, negalvokim apie sąskaitas už šildymą, pabrangusį margariną, neskaičiuokim savo automobilio amžiaus… Negalvokim apie daugybę dalykų, kurie mus galbūt varys į neviltį ateinančiais metais. 

Šiandien Kūčių vakaras, rytoj Kalėdos. Laikas švęsti. Juk mes tai galim!

Gražių ir prasmingų švenčių visiems!

Kategorijos: Visa kita | Komentarų: 0

Arabiški vairavimo ypatumai (ATNAUJINTA)

gruodžio 23rd, 2008

aušrininkas

Štai ir vėl…  Kas sekantis? Baisu, kada lieka tiek laiko iki Kalėdų.

Ko gero daugelis dar pamena lietuviams nelaimingus Lenkijos kelius, kur kažkuriais metais apsivertė bent keletas autobusų su mūsų tautiečiais. Keliems, deja, ši kelionė pasirodė besanti priešpaskutinė. Lenkijos keliai jau po truputį taisosi ir tragiškų likimų dovanoja vis mažiau.

Tačiau atsirado kita bėda. Pastaraisiais metais smarkiai atpigusios kelionės į Egiptą traukia (bent iki krizės traukė) mases turistų. Daug pažystamų ten jau paliko savo pėdsakus, ir ne po vieną kartą. Ir kaskart išgirstu jų nuostabą kalbant apie tenykščius vairavimo ypatumus. Kas buvo, žino, jog į ekskursijas ten vežioja 100 autobusų kolona su bemaž 5000 turistų. Ir kiekvienas egiptietis vairuotojas jaučiasi lyg Antrojo pasaulinio laikų asas, mėginantis pakartoti beprotiškus „Perl Harboro“  berniukų triukus. Arba garsusis filmas „Greitis“… Svarbiausia ne aplenkti, svarbiau – kaip tai padaryti. Kuo efektingiau, mirksint šviesomis, spaudžiant signalą, mojuojant ir pan. Jie pamiršta, kad atsako už 50 varganų dūšelių, beviltiškai stenančių už  nugaros. Arabai – karšti žmonės ne tik turguje, bet ir „prie barankos“. Pas juos nėra taisyklių, šviesoforas dirba sau – jie važiuoja sau. Tamsiu paros metu šviesas degina tik beprotis ir už tai susilaukia kolegų priekaištų: girdi, išjunk šviesas, ir taip matosi. O jeigu dar, neduok dieve, aplenks ir atšvęs šitą pergalę galingu signalu – pasijusi visišku nevykėliu. Vargas tam, kurio signalas silpnesnis ar net visai neveikia.

Pageidaujate pasivažinėti dykumoje? Jokių problemų. Mokate dolerius, sėdate į išprotėjusių (tai suprasite tik vėliau) vairuotojų džipus ir pirmyn. Arabas su džipu dykumoje… Čia tas pats, kas kiaulę bažnyčion įleisti… Popsas užkniso juodai? Čia gal Marijos žemėje. O faraonų žemėj viskas kitaip. Neveltui grįžę lietuvaičiai plyšauja „habibi habibi“ (tai reiškia maždaug „mano brangioji“). Kaip neplyšausi, jei mašinoj kolonėlės šokinėja ir kala į galvą šitą liturgiją, panašiai kaip kadaise „mes su Stalinu užaugom“. Bet orgazmas ne čia. Jis smogia tada, kai arabas paleidžia vairą iš rankų ir ima ploti apsvaigęs ir dainuoti (gal greičiau staugti). Teko girdėti, kad keletas ekipažų tokią kelionę baigė sėdėdami žemyn galva. Ar tik ne toks vairuotojas vakar Anapilin pasiuntė 24 Rusijos turizmo specialistus? Tiesa, tai atsitiko ne Egipte, bet… kaimyniniame Izraelyje.

Taip būna, kai nuo kupranugario sėda tiesiai į keturratį monstrą. Kas ten buvo, žino daugybę panašių bajerių. Tik norisi tikėti, kad viskas baigsis laimingai. Verta pagalvoti prieš lipant į nekantraus arabo džipą: „ar sulauks manęs gimtinės kloniai, o aš – ar sulauksiu dar šviežių bulvių?“.

Kategorijos: Aktualijos | Komentarų: 1

Amnestija ir Lietuvos tūkstantmečio fejerverkai kaime

gruodžio 23rd, 2008

         varpininkas

         Ėj kaimo bobutės! Laikykitės! Kaskit savo tūkstančio litų santaupas giliai po žeme, kirskit vištoms galvas ir be jokio gailesčio savo „dedekles“ suvalgykit  Kalėdoms. Jei ne, po Naujųjų ateis tie, kas visą šitą turtą pasiims. Ir dar vietoj padėkos sulaužys kokį šonkaulį. Netikite? Prašom, pasiskaitykite.

        Lietuvoj krizė. Tad valdžios galvos nusprendė, jog pats metas paeksperimentuoti ir padaryti taip, jog būtų p*zė. Beveik pačios humaniškiausios ir geriausios pasaulio valstybės (pati pačiausia – boratiškasis Kazachstanas) galvos nusprendė, jog atėjo šaunių nuotykių metas, tad ėmė mąstyti apie tai, jog reikėtų kai kam atverti kalėjimo vartus.  Fila„delfi“jai rašo: „Įstatymo projektu siūloma nuo bausmės atleisti asmenis, kurie yra padarę baudžiamuosius nusižengimus, jei bausmės dar nepradėtos vykdyti. Taip pat nuo bausmės būtų atleista dalis asmenų, kurie yra padarę apysunkius ar nesunkius tyčinius ar dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, jei dėl šių nusikalstamų veikų nepriimtas kaltinamasis nuosprendis.“

       Supratot valstiečiai? Savo kaime turėjot balvoną, kurio hobis - nukniaukinėti aliuminius bitonus, iš traktorių išleidinėti saliarką ar tiesiog vogti viską, kas pakliuvo po ranka? Dabar jis sėdi cypėj, o jūs vėl ramiai gyvenat? Sveikiname! Atėjo pokyčių metas. Lietuva švečia tūkstantmečio jubiliejų, tad atšveskime jį su fejerverkais. Tiesa, pinigų užteko tik fejerverkams Vilniuje, tad jums, kaimiečiai, valdžia pasistengs parūpinti kitokias pramogas. Įstatymo projektas numato perspektyvą, kad vienkiemiuose gyvenančios bobutės anksčiau ar vėliau turės šaunią progą apsilakyti rajono centre, ir susiremontuoti balvono sulaužytus šonkaulius. Sakote taip nebus? Paklausinėkite atokesnių kaimų žmonių, kas darėsi pas juos, kai paskutinį kart buvo paskelbta masinė amnestija. Jei tokių nepažįstate, susiraskite senus „Akistatos“ laikraščius. Ten medžiagos – į valias.

      Įdomus dalykas ta masinė amnestija. Istorinis dalykas. Senovėje daliai kalinių cypės vartai atsiverdavo per kokias nors ypatingas šventes - didingą karaliaus jubiliejų, princo gimimą, didžios pergalės proga ar pan. Mes tą padarysim Lietuvos tūkstantmečio ir krizės proga. Gal ir įdomu. Gal ir gerai. Tokia žinia tikriausiai džiaugiasi  ne tik kaliniai. Prieš kokią savaitę laiko anonsai per LNK skelbė, kad K.Krivicko žmona gali imtis gelbėti vyro verslą. Na ka, ranką Krivickui tiesia ir valdžia. Vėl į eterį galės grįžti visokios kruvinosios bangos, uždraustosios zonos. Vėl kas vakarą po pusvalandį tauta galės kaifuoti žiūrėdama, kaip Lietuvos tūkstantmečio šventėjai kažkam valstybės jubiliejaus proga sulaužė šonkaulius, kažkam karštu lygintuvu išlygino plaučius, iš kažko atėmė pagrabui sutaupytą  tūkstantėlį.                

Kategorijos: Aktualijos, Kūryba, rašiniai ir pan. | Komentarų: 0