varpininkas 

     Ateina sunkus metas. Kiek jis bus sunkus, dar neaišku. Aišku tik tai, kad šiuo matu laimingesni turbūt jaučiasi tie, kas nežiūri žinių. Bet ar galima nuo jų pabėgt, jei grįžus po dar vienos nieko gera nežadančios darbo dienos ranka pati iš įpratimo čiumpa TV pultelį?… Galima. Tik reikia daug drąsos, tam tikrų santaupų, nebūt pasiėmusiam beviltiškai didelės paskolos, ir…

       Pavyzdys - lietuvių porelė vardais Eimantas ir Margarita. Jų scenarijus - dirbi dirbi, taupai taupai, o kai visi ima isteriškai trydaliot dėl krizės – spjauni į viską ir leidiesi į nematytus kraštus. Šiuo atveju – Pietų Ameriką. Ne kokiai nors agentūrų įpirštai poros savaičių kelionei, o minimum keliems mėnesiams, be jokių ypatingai griežtų laiko ir krypties planavimų.  Tokioj kelionėj, aišku, nutiks daugybė malonių ir nelabai malonių nuotykių. Bet tai šiuos piliečius ir žavi. Jiems smagu keliauti, kai nežinai kas taves laukia, ir kur tu gali atsidurti. Viešbučiai su palmėmis ir vaizdu į jūra turbūt liks neaplankyti, bet hospitality klubo narių vaišingumas turėtų tą „trūkumą“ atstoti. Piliečių E ir M tikslas – savo akim pamatyti kuo daugiau Pietų Amerikos. Na, kol dings ūpas keliauti…arba išseks pinigai. Ne kiekvienas galim sau leisti tokį malonumą, tad jei kartais pasidarytų idomu, kaip sekasi keliauti eiliniams mūsų tautiečiams, siūlau užsukti čia.  

varpininkas

          Dar tuo metu, kai Lietuvos žemę šildė vasaros saulės spinduliai, o už šalies vairo stovintis veikėjas traukė saldų pypkės dūmą ir visus įtikinėjo, kad krizės nėra ir nebus, eiliniai žmonės jau regėjo pirmus atsėlinančių negandų požymius. Iki tol pavydą keliančias algas namo tempę fūristai vairuotojai ir statybininkai bene pirmieji ėmė girdėti savo vadovų kalbas apie mažėjančius užsakymus, pinigų vėlavimus ir pan. Niekam ne paslaptis, kad šių profesijų atstovai liūto dalį savo algų oj kaip neretai gaudavo „juodais“ pinigais. Stringant atsiskaitymams tarp įmonių, įdomūs dalykai ėmė darytis ir su „juodaisiais“ litais. Išmokėjus oficialųjį atlygį, pastaruosius imta žadėti atiduoti kitą mėnesį, kai pasitaisys situacija. Na, o kadangi situacija, panašu, eina tik šudyn, vokelio tenka laukti vieną mėnesį, antrą, trečią… Sunku pasakyti, ar iš tiesų tą lemia tik ekonominė krizė ar ir verslininkų godumas bei siekis pasipelnyti prisidengus krizės vardu. Bet faktas tas, kad vis dažnesnis dar darbą turintis vairuotojas ir statybininkas gyvena tikėdamas pasakomis. 

         Teko matyti, kaip pora statybininkų po oficialiojo algadienio, traukdami dūmą prie kontoros durų skaičiavo savo fantasy pinigus. Vienas esą turi sukaupęs virš penkių tūkstančių, kitas (gabesnis, arba tiesiog lakesnės fantazijos) - beveik aštuonius tūkstančius litų. Abu kažkodėl buvo įsitikinę, jog dalį svajonėse kalkuliuojamų tūkstančių, grynųjų pavidalu išvys iki Kalėdų. Vilkikų vairuotojai ima gyventi panašiomis nuotaikomis – vieni jų tikisi atgauti tris-keturius tūkstančius, o labiausiai pasakomis tikintieji – ir po dešimt ar net penkiolika tūkstančių. Ar atgaus – čia jau firmų savininkų sąžinės reikalas…

        Gal tai ir ne visos Lietuvos tendencija, gal kituose šalies kampuose viskas ir kitaip. Gal didžiuosiuose miestuose mūrininkai, betonuotojai ir visi kiti vis dar ant duonos riekės tepa storą sviesto sluoksnį. Bet į Lietuvą pažvelgus per provincijos langus vaizdas vis dažniau matosi būtent toks… Dar visai neseniai kas mėnesį keliais tūkstančiais litų žmoną pradžiugindavęs „dalneboiščikas“ , pastaruoju metu namo grįžta nuleista galva, kišenėj glamžydamas porą varganų „kudirkų“. Tūlam lietuviui mokytojui turėtų darytis ramiau - va ir ateina metas, kai jis uždirbs panašiai, kaip ir statybininkas ar fūros vairuotojas…   

‘aušrininkas‘

Senelis Gediminas vartosi savo kape (jei tik nebuvo sudegintas)… Jo pilis parduota. Gal iš varžytinių? Turbūt nekeista. Juk tiek metų praėjo! Įsiskolinta visiem, kam tik galima. TEO, LEO, VST, RST, STT, gal net KGB ar CŽV.

Pardavus Lietuvą belieka išparduoti ir jos istoriją. Kodėl neįrengus ten kokios MAXIMOS ar tiesiog nepastačius modernių daugiabučių? Juk toks vaizdas! Vienas pasistato sau valdovų rūmus, o kodėl kitas negali įsikurti šventoje lietuvių žemėje? Vytautas jau nebeatjos su vokiečių kariauna ir nebeišvarys, kaip kadaise. Ateis eilė ir kryžiams, ir kitiems kalnams aplinkui. Nebebus kur studentams saugiai alų gurkšnoti ir dar grožėtis sostinės senamiesčiu (kokia prabanga!). Liks tik kalnai kelmuoti ir pakalnės nuplikę.

Juokas juokais, bet greičiausiai pritrūko plytų valdovų rūmams užbaigti…

Kas sekantis? Apsaugokim nors Trakų pilį…

Ši istorija tik prasideda. Laukime atomazgos. Kad ir koks būtų moralas, akivaizdu, kad situacija Lietuvoje nėra gera, jeigu jau imamos tokios protesto formos. Ir dar Europos kultūros sostinėje…

by varpininkas

    Tikiu, jog didžioji tautos dalis kasdien seka naujienas. Ypač dabar, kai žinių apie išaugsiančius mokesčius ir vis stipresnį diržo veržimąsi nors vežimu vežk. Tikiu, jog dauguma jau spėjo šįryt užsukt į lrytas.lt  ir perskaityt iš amerikonų perspausdintą straipsniuką apie lietuvių karius Aganistane. Nežinau kaip jums, bet man nuotaika pakėlė. Ginkuolti Boratai… Cha… gerai pasakyta. Įdomu, kokios bus šio straipsnio pasekmės Lietuvoje – juk, mūsų kariai, amerikiečių apžvalgininko akimis,  tokie truputį… b**** dėję. Kažko kirba įtarimas, kad visa tai nebus priimta vien tik kaip humoras. Nebūtų nieko nuostabaus, jei šalyje, kurioje degantis kaimyno tvartas – maloniausia pramoga visam kaimui, pasinaudojant proga nulėktų pora poliltiškai (ar kitaip) netinkamų armijos vadų galvų. Pagyvensim – pamatysim. 

Staipsnio originalas tūno čia. 

Paskaičius straipsnį ir kai kuriuos po juo esančius komentarus ima susidaryti įspūdis, jog išvykę iš tėvynės lietuviai (nesvarbu kas – kariai, statybininkai ar braškių rinkėjai) demonstruoja tautinį bruožą -  darbą atlikti iš širdies. Taip, jog stebėtųsi aplinkiniai. Būdami savoj šaly to savo bruožo nebepastebime. Na, o jei dėl kitų savo savybių atrodom tokie… m… teigiamiai „crazy“, tai nėra ko gėdytis… Taip gyventi įdomiau.                 

'aušrininkas'

Neseniai į tūlo lietuvio rankas pateko laiškas, kurį peržvelgus nejučia imi pavydėti vegetarams…

Gerbiamieji, ar kada nors klausėte savęs, kodėl parduotuvinė „rūkyta“ mėsa šilumoj sugenda per porą dienų, kai tokia pat kaimiška – gali stovėti mėnesius?
Taigi viskas labai paprasta. Parduotuvėse nėra rūkytos mėsos. Yra tik mirkyta.

Kodėl negenda namuose rūkyta mėsa?

Yra kelios priežastys:
1. Jinai yra padžiovinta (rūkant mėsa džiųsta, taip prarasdama keliasdešimt procentų masės), o kuo mažiau vandens, tuo sunkiau dauginasi bakterijos.
2. Jinai yra gerai sūdyta (o druska – puikiausias konservantas)
3. Joje nėra papildomų puvimą skatinančių medžiagų, tai natūralus produktas.
4. Rūkant mėsą, ant jos gabalo susidaro apsauginė mineralinių medžiagų plėvelė, o pati mėsa sterilizuojasi. Įpjovos vietoje vandens likutis greitai išgaruoja, druskos koncentracija padidėja, taip sudarydama apsauginį sluoksnį. Dėl to net prapjautas rūkytos mėsos gabalas kambario temperatūroje nesugesti gali ištisas savaites.

Kodėl genda parduotuvinė mėsa?

Irgi yra kelios priežastys:
1. Jinai yra mirkyta aromatizatorių tirpale (taip, yra ir „rūkytą“ kvapą bei skonį suteikiantys aromatizatoriai), o dėl mirkymo ji ne tik nepraranda masės, bet ir pasunkėja iki 10-20 procentų. O kuo daugiau drėgmės, tuo bakterijoms smagiau.
2. Dalis druskos tokioje mėsoje pakeičiama „skonio ir kvapo stiprikliu“ – natrio gliutamatu, kuris ir pats turi sūrų skonį, bet netrukdo daugintis bakterijoms.
3. Kad mėsos skonis būtų stipresnis, jinai dažniausiai mirkoma kraujo plazmos tirpale – pastarasis turi daugumą mėsoje esančių tirpių medžiagų, taip sustiprindamas mėsišką skonį, bet kartu tampa itin gera terpe bakterijoms.
4. Ar prapjausi parduotuvinės mirkytos mėsos gabalą, ar neprapjausi, drėgmės ten tiek, kad jokia apsauginė druskos plėvelė nesusidarys. Todėl tokia parduotuvinė mėsa pūrti pradės labai labai greitai. Palaikę kelias dienas ją kambario temperatūroje, gausite puvėsio gabalą.

Tai vat man toks klausimas – brudas brudu, bet kur žiūri visokios vartotojų teisių apsaugos organizacijos į tai, kad mirkyta mėsa vadinama rūkyta ir šitaip apgaudinėjami pirkėjai? Šiaip ar taip, mažiausiai viena tokios mėsos savybė – atsparumas puvimui – objektyviai skiriasi. Kaip, beje, ir gamybos metodas (parduotuvinė rūkyta mėsa, kaip matėme, visai nerūkoma).

Taigi, prekybininkai mus įžūliai apgaudinėja, o ką mes?

Aušrininko reziumė. Skaitytojo nuomonė nebūtinai turi sutapti su šio rašinio autoriaus (kas jis bebūtų) nuomone. Guostis galime nebent tuo, kad visuotinės krizės katile vis mažiau kalbėsime apie maistą ir kiekvienas mėsos gabalėlis, per stebuklą patekęs ant mūsų stalo, išgaruos akimirksniu nespėjęs net pagalvoti apie kokį nors savo paties supuvimą.

Skanaus!