aušrininkas

Ko gero daugelis dar pamena lietuviams nelaimingus Lenkijos kelius, kur kažkuriais metais apsivertė bent keletas autobusų su mūsų tautiečiais. Keliems, deja, ši kelionė pasirodė besanti priešpaskutinė. Lenkijos keliai jau po truputį taisosi ir tragiškų likimų dovanoja vis mažiau.

Tačiau atsirado kita bėda. Pastaraisiais metais smarkiai atpigusios kelionės į Egiptą traukia (bent iki krizės traukė) mases turistų. Daug pažystamų ten jau paliko savo pėdsakus, ir ne po vieną kartą. Ir kaskart išgirstu jų nuostabą kalbant apie tenykščius vairavimo ypatumus. Kas buvo, žino, jog į ekskursijas ten vežioja 100 autobusų kolona su bemaž 5000 turistų. Ir kiekvienas egiptietis vairuotojas jaučiasi lyg Antrojo pasaulinio laikų asas, mėginantis pakartoti beprotiškus „Perl Harboro“  berniukų triukus. Arba garsusis filmas „Greitis“… Svarbiausia ne aplenkti, svarbiau – kaip tai padaryti. Kuo efektingiau, mirksint šviesomis, spaudžiant signalą, mojuojant ir pan. Jie pamiršta, kad atsako už 50 varganų dūšelių, beviltiškai stenančių už  nugaros. Arabai – karšti žmonės ne tik turguje, bet ir „prie barankos“. Pas juos nėra taisyklių, šviesoforas dirba sau – jie važiuoja sau. Tamsiu paros metu šviesas degina tik beprotis ir už tai susilaukia kolegų priekaištų: girdi, išjunk šviesas, ir taip matosi. O jeigu dar, neduok dieve, aplenks ir atšvęs šitą pergalę galingu signalu – pasijusi visišku nevykėliu. Vargas tam, kurio signalas silpnesnis ar net visai neveikia.

Pageidaujate pasivažinėti dykumoje? Jokių problemų. Mokate dolerius, sėdate į išprotėjusių (tai suprasite tik vėliau) vairuotojų džipus ir pirmyn. Arabas su džipu dykumoje… Čia tas pats, kas kiaulę bažnyčion įleisti… Popsas užkniso juodai? Čia gal Marijos žemėje. O faraonų žemėj viskas kitaip. Neveltui grįžę lietuvaičiai plyšauja „habibi habibi“ (tai reiškia maždaug „mano brangioji“). Kaip neplyšausi, jei mašinoj kolonėlės šokinėja ir kala į galvą šitą liturgiją, panašiai kaip kadaise „mes su Stalinu užaugom“. Bet orgazmas ne čia. Jis smogia tada, kai arabas paleidžia vairą iš rankų ir ima ploti apsvaigęs ir dainuoti (gal greičiau staugti). Teko girdėti, kad keletas ekipažų tokią kelionę baigė sėdėdami žemyn galva. Ar tik ne toks vairuotojas vakar Anapilin pasiuntė 24 Rusijos turizmo specialistus? Tiesa, tai atsitiko ne Egipte, bet… kaimyniniame Izraelyje.

Taip būna, kai nuo kupranugario sėda tiesiai į keturratį monstrą. Kas ten buvo, žino daugybę panašių bajerių. Tik norisi tikėti, kad viskas baigsis laimingai. Verta pagalvoti prieš lipant į nekantraus arabo džipą: „ar sulauks manęs gimtinės kloniai, o aš – ar sulauksiu dar šviežių bulvių?“.

  varpininkas

Panašu, kad ekonominės negandos kanda visoms šalims. Nesvarbu, ar tai būtų kelis metus iš kreditų kaip reikiant paūliavojusi Latvija ar nenumaldomu apetitu statybininkams ir braškių skinėjams garsėjusi Didžioji Britanija. Pastarosios šalies nacionalinės valiutos – svaro vertę  krizės kirminai apgraužė iš peties. Nuo apytikrio santykio 1:5 LT nusivažiuota iki 1:3,70 LT. Pripažinkim, tai jau pakankama priežastis už širdies griebtis tuos, kas kojinėj dar laiko užsilikusį vieną kitą „paundą“. Dėl šios priežasties bei dėl suprastėjusios situacijos darbo rinkoje, dalis mūsų emigrantų traukia (arba svarsto patraukti) į kitas šalis. Retesniais atvejais – į Lietuvą.  Atsidūrusiems tokioje situacijoje pravartu prisiminti vieną dalyką – anglų mokesčių rinkėjų kontora, vardu „HM Revenue & Customs“ yra pasiryžusi (skirtingai nei mūsiškė) Jums šiek tiek pakelti nuotaiką. Rimtai.

        Situacija tokia. Žmogui, pirmus metus dirbančiam  D.Britanijoje valstybė leidžia įsikabinti į gyvenimą – nuskaičiuojami mažesni mokesčiai, (ar išvis neskaičiuojami). Galbūt čia kažką ir nušneku, nes kaip ten tiksliai yra, nežinau. Bet esmė tame, kad jei jūs dirbate legaliai, ir kas savaitę  ar kas mėnesį gaunate „payslipus“, matote, kokia suma buvo nuskaičiuota. Jei ten nuliukai – vadinas buhalterė viską sutvarkiusi. Jei ne – ateityje galite tikėtis pinigėlių. Mat kiekvieną balandį Anglijoje baigiasi finansiniai metai ir iš firmos buhalterijos kartu su algalapiais turėtumėte gauti pažymą, apie tai, kiek sumokėjote per praeitus metus( berods, P60 forma). Tą pažymą nusitempiate į vietos HM Revenue & Customs ofisą. Ten gausite ypatingų kalbos ir buhalterinių žinių nereikalaujantį blanką, kurį užpildę ir atidavę tarnautojui po keleto mėnesių galite tikėtis malonaus laiško… Čia permokėtų mokesčių grąžinimo atvejis, kai jūs ir toliau gyvenate Anglijoje. Jei nusprendėte dėti kryžių ant šios šalies, taip pat nepamirškite su buvusių darboviečių išduotomis pažymomis nukeliauti į minėtąją kontorą. Gausite blanką, kuriame vardan šventos ramybės galite įsipareigoti tris metus šioje šalyje nebeuždarbiauti.  Finalas – jus galiausiai turėtų pasiekti laiškas, pranešantis apie sumokėtų mokesčių grąžinimą. 

         Visokių teisinių ir kitokių šito klausimo aspektų neišmanau, tad nesistebėčiau, jei čia kažką netaip įvardijau. Bet pateiksiu porą žemiškų pavyzdžių kaip viskas suveikė mano ir kolegos atveju. Prieš pat  išvykimą iš UK (2007 gegužės mėn.) nukeliavau į  HM Revenue & Customs kontorą ir užpildžiau duotus blankus. Tą padaryti padėjau jau savo ekskolegai, negalėjusiam pasigirti anglų kalbos žiniomis.  Kolega anketoje pažymėjo, jog neketina grįžti. Aš gi parašiau, jog ketinu atvykti 2007 gruodį.  Abu nurodėme, jog permokėtus mokesčius norėtume gauti  čekiu, tėvų adresu.  Tų pačių metų spalį kolega gavo laišką, kuriame buvo rašoma, jog apskaičiuota jam grąžintina suma. Po savaitės atkeliavo ir pats čekis – apie 600 svarų. Pilietis angluose buvo išdirbęs 4,5 mėnesio ir gaudavo 200 svarų „į rankas“ savaitinį atlyginimą. Man grąžinimas kažkodėl šiek tiek užtruko, ir čekis atkeliavo tik gruodį. Gavau tik 550 svarų, nors išdirbęs buvau apie 10 mėnesių, ir alga buvo kiek didesnė. Pasirodo, mažiau gavau todėl, jog parašiau, kad dar planuoju grįžti….

        Angliškų čekių gryninimas Lietuvoje problemų nesukelia – su vertinguoju popierėliu nuėjus į banką, po maždaug trijų savaičių  (SEB Banko atvejis) sąskaitoje jau atsiduria krūvelė svarų. Tiesa, kiek mažesnė nei parašyta čekyje – bankas atsiriekia šiokį tokį procentuką sau.

       Čia dar ne istorijos pabaiga. Šių metų vasario mėnesį gavau  HM Revenue & Customs  laišką, kuriame buvo prašoma patikslinti, kur šiuo metu gyvenu.  Kažkaip sutingėjau atsakyti. Po poros mėnesių gavau dar vieną, kuriame klausiama ar grįžau į UK, kaip kad buvau nurodęs anketoje.  Atrašiau, jog negrįžau, ir dėl toje šalyje prasidėjusios statybų krizės artimiausiu metu to neketinu daryti.  Šitoje vietoje dėdulės anglai mane maloniai nustebino – netrukus gavau jų laišką, kuriame buvo parašyta, jog jei jau nesiruošiu artimiausiu metu grįžti, man priklauso dar šiek tiek pinigėlių. Teko užpildyti „Leaving the UK“ formą. Na, ir po maždaug pusantro mėnesio gavau malonius jausmus sukeliantį voką su 500 svarų čekiu viduje.  

    Visą šitą istoriją surašiau ne tam, kad pasigirčiau. Tiesiog, norisi pasitarnauti piliečiams, kurie galbūt išmovė iš Britų salyno nežinodami arba pamiršę apie tai, jog anglų mokesčių rinkėjai ne tik atima pinigus. Jie pasiryžę ir grąžinti tai, kas jums priklauso. Na ir mintis pabaigai. Kaip jūs manote, kaip elgtųsi mūsų mokesčių inspekcija panašiu atveju? Ar būtų linkusi taip pat terliotis su kokiu nors laikinai šalyje uždarbiavusiu kazachu?   

P.S.  Jeigu jums šis klausimas aktualus, tikslesnės informacijos  galite ieškoti HM Revenue & Customs  puslapyje.

Anketa, kurią reikia užpildyti išvykstant atrodo taip. 

Kitą kartą papasakosiu, kaip man pavyko susigrąžinti mokesčių permoką ir iš mūsų Mokesčių inspekcijos.