aušrininkas

Jau prieš gerą dešimtmetį studentai būriais traukdavom į Šiaurės miestelio „Norfą“, kur apsipirkdavom savaitei už 20 litų. Dabar skaičiai kiti, bet vardai liko tie patys.

Štai atidarė vienam provincijos „didmiesty“ naują „Norfą“. Ne bet kokią, o XL. Ir ėmė plūsti liaudis ten lyg į Biliūno laimės žiburį: gal nuolaidos, gal dovanos ar dar kas. Tris dienas šėlo, kol apsiramino. O tada jau tūlas miestietis ramiai sau susiruošė apsižvalgyti: ne todėl, kad ten pigiau, bet iš smalsumo – juk ne kasdien „supermarketą“ atidaro vos 8 tūkstančius dūšelių skaičiuojančiam mieste. Tiesa, šiemet jau antras toks – pavasarį atsivėrė vieno ikso MAXIMA. Taip ir pagalvoji: ar čia jau ta didžioji p*zė, ar dar tik krizė (t.y. priešp*zinis laikotarpis)? O gal nei viens, nei kits? Iš kur tie žmogeliai tokie pajėgūs tūštinti tris MAXIMAS, Norfą, Cento, Agį ir dar krūvą mažesnių krautuvėlių? Prie ruso buvo dvi vietos, kur galėjai gauti batono, kefyro, „Buratino“, o kantresni ir kokį mėsgalį pelnydavo, ir dvi vietos, kur tėvas užsukdavo eidamas į garažą „žigulio remontuoti“. Ir viskas – to užteko. O dabar – žmonių mažėja, ėdrumas didėja.

Bet ne apie tai šį kartą. Esmė ta, kad prie tos naujos Norfos minėtajam tūlam miestiečiui nėr kaip nusikasti – tik automobiliu. Pėstiesiem gi reikia iš peties pasistengti. Pirma, kad neišsimaudytum baloj, antra, kad nenutrenktų koks skubantis išalkęs miestelėnas. Apie normalų apšvietimą jau nėr kalbos. Dirbo išsijuosę pusę metų, skubėjo. Nespėjo žemių išlygint ir aplinkos sutvarkyt, net šaligatvių sudėt. Suprantama, kapitalistams gyvybiškai rūpėjo atsidaryti iki švenčių, kad kuo greičiau kapeikos pradėtų birėti. Negi atsidarysi sausio mėnesį, kada visi slankios išsituštinę per šventes? Čia gi Lietuva, tai ir biznis turi būti lietuviškas, o ne rusiškas. Šios pasakos autoriui teko išbandyti visus kelionės į naująją parduotuvę malonumus ir telieka dūsauti, kaip visa tai skiriasi nuo MAXIMOS, kuri prieš atidarymą spėjo kone pusę miesto trinkelėmis išgrįsti – kad tik mielam pirkėjui patogu būtų.

Laimei, bent per pirmasias naujojo prekybcentrio darbo dienas pavyko išvengti kraujo praliejimo toje bekompromisinėje kovoje už būvį, kurioje laimi ne tas, kuris pirmas pasiekia laimės žiburį, bet tas, kuris apskritai jį pasiekia.

Taip nejučia ir laukiam kalėdinio kunigo pamokslo, nesunku netgi nuspėti jo esmę, kuri kasmet kartojasi tuo pačiu metu toje pačioje vietoje: bedieviai, vartotojai, materialistai ir visokie kitokie. Bet užvis labiausiai patiko pernai, kada susirinkusias pasimelsti bobutes išvadino avinų banda…