varpininkas

         Paskutinė gruodžio diena ir vienas paskutinių įrašų šiemet. Ta proga leidžiu sau nuklysti į asmeniškumus. Užsiplilkius kavos puodelį pats laikas apmąstyt, kas buvo per metai tie 2008-ieji…

         Man, asmeniškai, skaičius 8 kažkaip niekada nebuvo laimingu. Būdamas aštuonių metų, išvykos į gamtą  metu prieš visų klasiokų akis įsisėdau į paukščių šūdo krūvą. Juokės visi, net mokytoja. Aš žliumbiau ir pabėgau namo  pasikeist kelnių. Tai pačiais metais pirmą ir kol kas vienintelį kartą prasiskėliau galvą. Aštuntoj klasėj pirmą kartą žmoniškai gavau į snukį. Vilkėdamas marškinėliais su numeriu 8 krepšinio aikštelėj prieš pat abitūros egzaminus susilaužiau dešinę ranką. Per likusias kelias savaites pramokau rašyti kaire… 

       2008-ųjų pradžioj Palmyra iš žvaigždžių išskaitė, kad mano ženklo žmonėm nusimato nuotykių, rūpesčių, permainų metai. Na, pataikė… Pakeičiau darbą, teko pakrimst bedarbio duonos, o prieš Naujuosius sužinojau, kad krizė nugrauš ir pusę dabartinio etato. Ruošiausi grįžti į anglus, o gavos taip, kad iš sostinės persikausčiau į gimtąjį miestą (ne iš gero gyvenimo, suprantama). Vos vos nenumiriau, teko gerokai pasinervuot dėl sušlubavusios artimųjų sveikatos, įlindau į skolas, ir pusmetį iš jų kapanojaus. Net nesugebėjau  nuvažiuoti į draugo vestuves. Užsiauginau pilvą (bus ką veikt iki pavasario). Aj dar daug visokių blogybių buvo… Kaip ir dera tikram lietuviui, dūšią nuraminu mintimis, kad daug kam dabar ne pyragai… 

         Bet buvo ir gerų dalykų. Netyčia nusipirkau seną seną golfuką, kuriam buvo lemta atlikti krūvą gerų darbų. Juo vežiau net ožį… Netiesiogiai prisidėjau prie to, kad draugai iki krizės suspėtų įgyvendinti savo seną svajonę – įsigytų būstą. Įsitaisiau katę, kuri kas rytą  nuskambėjus žadintuvui  įkanda į koją ir nelieka šansų pramiegot darbo. Iš neturėjimo ką veikt pradėjau rašyti „Auksinę varpą“. (Bet bent jau yra proga pramankštinti nuo kasdienybės džiūstančias smegenų lastesles. Feedjit pasufleruoja, kad žmonės jos ir per google retkarčiais paieško. Tą pamatęs būnu išvis laimingas… ) Prisirinkau krūvas medžiagos apie šiaudinių, molinių namukų statybas ir prisisvajojau (ne vienas) apie savą kampą.  Kažkada reikės viską pradėti įgyvendinti…

        Kažkokie keisti  buvo šitie metai. Visgi, nelabai geri… Keliu paskutinį kavos su bredžiu lašą už tai, kad ateinantys bent jau nebūtų prastesni…              

Šis įrašas paskelbtas Trečiadienis, 2008.12.31 11:21 kategorijoje Visa kita. Galite sekti įrašo komentarus per RSS 2.0. Galite parašyti komentarą arba palikti atgalinį pranešimą.