varpininkas

          Šiek tiek asmeniškumų….
          Kai žmogelis esi mažas, tai ir problemos nedidelės… Kaimynai braliukai kenčia nuo riaušių, europa – nuo dujų bado, tėvynė – nuo eilinių intrigų intrigėlių, o blog'o autorius – nuo pusiau bedarbystės ir sustreikavusio skrandžio sukeltų nemalonumų. Atrodytų, nieko gi čia baisaus, visiems pasitaiko. Bet va, vistiek nemalonu…
           Istorija tokia: prireikė skubiai kažką užkast pietums. Kadangi šaldytuve – tik pasikorusi pelė, teko sukursuoti iki XXI a. lietuvio šventovės – Maximos. Ten šešis litus kainuojantis puskilogramis „Favorit“ koldūnų kažkodėl pasirodė kaip neblogas variantas. Išvirus šitą kulinarijos šedevrą ir užpilus jį  sultiniu, vaizdas jaunam, alkanam,  augančiam (į plotį) organizmui atrodė visai malonus. Bet tik iki tol, kol keli koldūnai nugarmėjo skrandin. Kuo toliau, tuo labiau ėmė kilti įtarimas, kad koldūnų įdaras iš kažkokios jau kokius metus šviežios mėsytės. Netrukus buvo priimtas sprendimas visą šitą „auksą“ kratyti lauk. Bet, favoritinė kulinarija savo vistiek spėjo padaryti. Šiaip jau neopus skrandis nusprendė pasiimti pusdienį nemokamų atostogų. Velniškas galvos skausmas ir nuolatinės gyvenimiškos kontepliacijos iš serijos „vemsiu-nevemsiu“ tapo savitu sausio 13 d. pažymėjimu. A, tiesa, pabandymui pakišau vieną koldūną katei. Toji pasišiauše, sušnypštė ir pabėgo… Pažino gentainio mėsą, ar kaip?
        
       Kita pamokanti istorija -  apie tai, kaip nesudėtingai galima prašikti pusantro šimto litų.
       Žodžiu, sulūžo akiniai. Kadangi reikalai išpuolė taip, jog tuo metu kaip tik teko pabūvoti poliklinikoje, užsukau pas akių gydytoją, pasitikrinau akis, gavau receptą. Paskui, suprantama, nukeliavau į optiką ir užsisakiau akinius. Bet kai juos padarė, džiaugsmo buvo maža. Po 10 minučių akinių buvimo ant nosies ėmė suktis galva, spausti smilkinius ir t.t.  Susipratau, kad naujieji langai mano akims pernelyg stiprūs. Teko optikoje iš naujo tirtis akis, užsisakinėti stiklus ir t.t. Paaiškėjo, kad „valdiškoj“ poliklinikoj išrašyti akiniai buvo tikrai per stiprūs. Vienas stiklas netgi beveik dvigubai. Žioplumas (ir pasitikėjimas poliklinikos „specialiste“) man kainavo pusantro šimto… Jei iškart būčiau tyrėsis optikoje, būčiau mokėjęs 70 lt…

   Šių istorijų moralas toks: šeši litai – nebe tie pinigai, už kuriuos galėtum pavalgyti žmoniško maisto, o nemokama medicina kainuoja dvigubai… Teisybę byloja senolių išmintis, kad skūpas moka du kartus…