‘aušrininkas‘
Pasidalinsiu ir aš savo patirtimi apie okulistinius malonumus. Gal kam pravers. Aš kaip turintis ilgametę akinių nešiojimo patirtį galiu pasakyt, kad man po kiekvieno akinių keitimo žemė iš po kojų slysta, ir net tada, kai pakeičiami vien tik rėmai, o stiklai lieka tokie patys. Bet po keliu valandų viskas praeina, nors iš pradžių būna tikrai smagu. Taip yra, nes akims reikia prisitaikyt prie mažiausio pasikeitimo milimetro.
Bet aš visiškai nesistebiu, jeigu valdiškam kabinete kolegai užkabino Sūrskio akinius. Niekada nepamiršiu, kaip gal kokioj 9 klasėj susiėmiau su okuliste poliklinikoj. Tai buvo vienas iš gal 3 kartų, kada ten lankiausi, nes šiaip turėjau labai gerą profesorę, kuri mane tikrino nuo pat vaikystės. Jokių bėdų nebuvo iki tos dienos, kada kažkodėl užėjau į valdišką. Na, gamtos man dovanotos akys jau tada buvo tokios, kad nerodė kitoj pusėj gatvės einančio žmogaus, tik jo šešėlį. O ta ponia liepė be akinių raides skaityt nuo apatinės eilutės! Nesugebėjau surasti tiek lietuviškų žodžių, kaip paaiškint, kad mano regėjimo organų duomenys minus 6 ar 7 ir net viršutinės raidės man jau misija neįmanoma. Nesuprato. Negana to, ėmė kaišiot tris ar keturis pagaliukus man po nosim ir klausinėt, kiek jų yra. Ir taip gana rėksmingai atidarė savo kakarinę. Lygtai aš būčiau kaltas, kad matau ne tris, o tik vieną sušiktą pagalį. „Tu negalėsi nieko dirbti, vairuoti, to ano…“ ir daug daug ko negalėsiu daryti! Pasiutau tada, sakau, čia jau ne jūsų bėdos, ką aš galėsiu daryti, manęs nekoliokit, rašykit tą receptą dėl mokyklos, o pasitikrinsiu aš jau kaip nors kitur ramiau. Taip ir nesupratau, kuo aš nepatikau ir dėl ko taip užsiroviau: gal man iš burnos smirdėjo ar jai negeras laikas išpuolė? Receptas iškeliavo į šiukšlyną, o aš – į privačią, kur su geriausiais lazeriais patikrina tiksliai. Ir nuo tos dienos daugiau niekada valstybė nesirūpina mano akimis, išskyrus atvejį dėl karinio pažymėjimo – bet ir tada reikėjo pasistengti, kad įrodyčiau, jog neapsimetinėju, o iš tiesų nematau ir į priešą nepataikysiu. Atleido nuo tarnybos. Tiesa, dar sykį reikėjo stengtis, kad neatleistų ir nuo vairavimo malonumo. Čia jau, žinoma, nepavyko apsimesti, kad gerai matau, bet kažkaip išsisukau. Ir po šiai dienai darau viską, ką noriu, bet dėl ko gąsdino ta okulistė.
Kita kalba apie kainas. Bepigu 150 lt. Kai po trijų metų pertraukos užsukau pasikeisti stiklų (sudužo) ir pažaliavusių rėmelių, beveik pasigailėjau gimęs. Kodėl? Su maniškiais duomenim akiniai tikrai būtų panašūs į Sūrskio. O kad jie tokie nebūtų – reikia daryti plonintus, kad būtų lengvi ir nosies nevagotų – plastikiniai. Jei dar išdykusios akutės žiūri šiek tiek į priešingas puses – dar papildomi navarotai, cilindrai ir visokie kitokie. Ir taip išėjo, kad net normalūs nauji rėmeliai pasirodė vaikiškai pigūs (200 lt.) lyginant su stiklais, kurių vienas atsiėjo per 500 lt. Nelabai supratau, už ką čia tiek, nes liežuvis tuo metu jau buvo suparalyžiuotas ir nepaklausiau.
Kad įstiklinčiau savo nelemtus akinius, reikėjo atsisakyti plastikinio lango miegamajame. Štai ir paradoksas.
varpininkas