varpininkas
Įdomus Dievo kūrinys ta mūsų Marijos žemė. Va, pavyzdžiui, Vilniuje milijonais kasdien sėkmingai minta iš plieninių sijų ir gelžbetonio atstatyti (cha cha cha) Valdovų rūmai, o va tikrieji istorijos liudininkai – dvarai stovi apleisti ir niekam nereikalingi. Na, laimei, bent jau Pakruojo dvarui (ir, berods, keliems mažesniems) buvo pramušta euromilijonų, tad bent kažką turėsim išsaugoję ateities kartoms. Aišku, nesu naivus, ir nesitikiu, kad pinigų stokojanti valstybė staiga susirūpins paveldu, bet bent jau kai ką iki šiol tikrai galima buvo atlikti.
Panemunės maršrutas į Lietuvą atvykstantiems užsieniečiams pateikiamas kaip vienas vaizdingiausių ir įdomiausių maršrutų po musų šalį. Gilią senovę menančios pilys ir dvarai, piliakalniai, gražus gamtovaizdis. Viskas gerai, tegu pasižiūri prie iščiustytų pilių pripratę užsieniečiai lietuviškos griuvėsių egzotikos. Bet negi per sumautus beveik 20 nepriklausomybės metų nebuvo galima pasamdyti kokio vietinio Prano su laužtuvu, kad nuo Belvederio dvaro sienos nuluptų šitą užrašą?
Nors ką gali žmogus žinoti, gal šimtmečiais istoriją skaičiuojantis dvaras tik tuo ir garsus… Gal pensininkių melžėjų suvažiavimas ir buvo pats jo gyvavimo zenitas…
Džiaugtis belieka bent jau tuo, kad iškabų perdarymo meistras buvo pasiųstas į garsiąją Panemunės pilį. Ten, kaip koks J.Nikulinas garsiojoje „Operacijoje Y“, laužtuvėliu, matyt, nulupo tris istoriškai atgyvenusias raides ir valstybės biudžetas buvo išgelbėtas nuo bereikalingų išlaidų. Kam reikalingos naujos iškabos su valstybės simboliais? Jei akys jų prašo, visada galima palėkt iki Vilniaus. Auga ten vienas toks valstybės simboliukas. Sako, nelabai brangus, vos už kelis šimtus milijonų…
Tokia ta mūsų Lietuva. Veidą dailinam ir puošiam, o užpakalis nuogas šviečia… Bet gal visgi ir gerai. Visai smagu netikėtai prisiminiti šlovingus laikus, kai melžėjos kasmet iš karvių stebuklingai priprašydavo dešimčia procentų daugiau pieno, derliai buvo didesni ir didesni, o šviežios duonos rasdavai tik trečioje parduotuvėje…
