Kas nutinka įgėlus penkioms širšėms (pataisytas variantas)
vasario 13th, 2009
Šita rašliava nėra pirmo šviežumo. AV puslapyje ją paskelbiau dar lapkričio pabaigoj, bet tada įvėliau vieną nedovanotiną klaidą – praleidau punktą nr.10., kuris, mano draugo nuomone, yra svarbus. Kadangi tą seną variantą šiandien apisėmė publikuoti cha.lt, jaučiu moralinę pareigą patikslinti pasakojimą. Taigi čia – patikslinta istorijos apie širšes versija…
varpininkas
Kolegos
šiandien bekalbėdami apie įsivažiuojančią krizę kažkaip nuklydo
į kalbas apie vasarą lietuvius terorizavusias širšes. Ta proga
sugalvojau aprašyt maždaug pusmečio senumo įvykį, kai šitų velnio
padarų dėka buvau beiškeliaująs šv. Petro saugomų vartų link.
Visas procesas vyko taip:
1. Šiltas liepos vakaras. Pasiryžęs padailinti savo draugės mamos
sodybą, rankiniu pjūklu režiu aplink prūdą suvešėjusius krūmus. Ties
pažeme palenkęs vieną šaką pajuntu kad skauda petį. Paskui smilkinį,
paskui pilvą, krutinę, pirštą. Susiprantu, kad įsiroviau į po žeme
esantį širšių lizdą.
2. Skuodžiu per kiemą, kiek kojos neša. Kažkur velniop numetu pjūklą, išspardau gražiai „suštabeliuotas“ nupjautas šakas.
3. Susiskaičiuoju nuostolius. 5 įkandimai. Apsigiriu draugei ir jos
mamai, jog nė kiek neskauda ir netinsta. Išgirstu pagyrimą, kad esu
stiprus kaip arklys.
4. Susirenku išspardytus pagalius.
5. Nueinu prie šulinio apsipraust. Palenkus galvą ima ūžti
ausyse. Apima labai keistas jausmas. Maunu į kambarį skambint medikams.
Tie pažada netrukus atvažiuot. Įkalu porą per klaidą namie
atsiradusių kažkokių antialerginių tablečiukių.
6. Ima mušti prakaitas, širdis pradeda daužytis taip, kad, atrodo, tuoj sulaužys šonkaulius. Po truputi ima suktis galva.
7. Griūnu į lovą. Netrukus pajuntu skausmą pilve ir nenumaldomą norą tuoj pat „išsikrauti bagažą“.
8. Vos išėjęs į kiemą suprantu, kad atstumas iki lauko
tualeto man nebenusileidžia atstumui iki Kamčiatkos. Proto aptemimas
pasiekęs panašų lygį, lyg po kokių 4 butelių alaus, tad kaip katinas
pasisukiojęs staigiai primetu, kad visai nieko būtų patręšt juodųjų
serbentų krūmą.
9. Pasakyta – padaryta. Manoji išbėga pažiūrėt, kaip laikausi.
Nuveju ją, nes kažkaip gėda. Visgi, atvažiavus į “uošviją“ šikti po
virtuvės langais šiuolaikinėje visuomenėje nėra ypatingai garbingas
savęs reprezentavimas.
10. Su trenksmais varau balastą lauk
ir jaučiu, kad savijauta prastėja kas akimirką. Galvoj sukas viena
mintis „Kad tik dabar nenumirčiau, kad tik nenumirčiau. Tai būtų
„garbinga“ riterio mirtis.“… Prieš akis prabėga Lietuvos ryto
antraštė – „Vyras kaip jautis mirė nuo širšes įkandimo. Rastas negyvas,
nuoga subine, apsišikęs vidury kiemo.“ Bandau kaip nors paspartinti
procesą, bet tuoj pat suvokiu, kad šią akimirką esu visiškoje savo
užpakalio valioje. Kada jis nuspręs, tada ir galėsiu slinkti
gaivaliotis į namus. Mintis apie pačią negarbingiausią mirtį spaudžia
ašarą – negi dvidešimt septynerius metus nugyvenau, mokslus baigiau ir darbuose prakaitą liejau tam, kam nusibaigčiau šikdamas po serbentų krūmu?.. Po kokių penkių minučių gėdingojo proceso pajuntu, jog mano valdovas taria „gana“.
11. Proto aptemimas pasiekia 7-8 alaus butelių lygį ir aš, atlikęs
visus prideramus formalumus, bei nuklojęs vos ne pusę kiemo tualetiniu
popieriumi, patraukiu į kambarį. Kojos beveik nebeklauso. Ramstydamas
sienas šiaip ne taip įgriūnu vidun.
12. Guliu lovoje, lyg per miglą matau vaizdą, kaip man
dedami kompresai. Garsai ima skambėt kaip iš kokio kibiro. Kelyje
pasirodo greitoji – kad patekti į sodybą jai dar reikia apvažiuoti
miškelį.
13. Akyse pasidaro tamsiai žalia (maždaug Žalgirio marškinėlių spalva, tik be reklamų ir užrašų), pajuntu
jog nebepavyksta įkvėpti oro. Galvoje kelios mintys – „bl**t, negaliu
gi mirti nepastatęs išsvajoto šiaudinio namo“, „tai gausiu velnių nuo
motinos, jei dabar numirsiu“ “kažin, kur numečiau pjūklą?“.
Savijauta daugiau nei nemaloni. Šiaip taip per vargus įtraukiu oro.
14. Įlekia medikė. Į petį gaunu porciją adrenalino, dar kažko. Iš
kart pasidaro lengviau. Išgirstu žodžius „nu va, nebepergyvenkit,
išgyvens.“
15. Mane kaip kokį pelų maišą nugabena į „greitąją“. Prieš tai
pareiškiu, jog galiu ir pats nueit, bet sulaukiu tik
medikės šypsenos. Pasirodo, kojos dar atostogose.
16. Apsiginklavę šviesų ir garso efektais visa chebra (vairuotojas,
medikė, mano draugė ir aš) varom ekskursijon į Šakių ligoninę. Pykina,
tad iškarto visus informuoju, jog prieš savo valią mašinoj galiu
palikti pietums valgytus bulvinius kukuliukus. Gaunu deguonies kaukę
ant nasrų. Akyse pasidaro šviesiau. Skrandis visgi apsisprendžia
apsiimti virškinti kukuliukus, pykinimas rimsta.
17. Atmaunam į ligoninę. Čia mane trumpai apžiūri gydytojas.
Prasideda „atchodai“. Ima krėst baisus drebulys. Apatiniu žandikauliu
drąsiai galėčiau suvibruoti šviežią betoną. Protelis grįžo. Greitosios
medikė atsisveikindama prasitaria, kad man pasisekė – tą akimirką jie
tebuvo vienintelis laisvas ekipažas. Jei būtų atvykę vėliau, Antano
Nedzinsko evoliucijos iš klouno į seimo narį galėjau ir nebesulaukt.
18. Visi „fejerverkai“ baigiasi. Gaunu kelias porcijas lašelinių ir,
kadangi neturim kaip parsirasti namo (nebėra autobusų), lieku nakvoti
ligoninėj. Prieš užmigdamas spėju apsigirt draugams, kad vos
nenusibaigiau.
19. Kitą rytą lyg niekur nieko grįžtam į sodybą, bet toliau krūmų nusprendžiu nebepjaut.
Moralas - savo kailiu įsitikinu, kad, kaip bobutė sako, „smerčius
gali laukt už bet kurio kampo“. Dėkui Dievui, pavyko šį sykį nuo
jo pabėgti. Beje, kadrai iš viso gyvenimo prieš akis tokią akimirką
(kaip kad būna filmuose) visai neiškyla. Tiesa, gal ilgiau palaukus tas
kino seansas ir būtų prasidėjęs. Nežinau… Ačiū Šakių medikams, kad
neteko jo sulaukti…
Kategorijos: Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai, Visa kita | Komentarų: 9
varpininkas