Kas nutinka įgėlus penkioms širšėms (pataisytas variantas)

vasario 13th, 2009

Šita rašliava nėra pirmo šviežumo. AV puslapyje ją paskelbiau dar lapkričio pabaigoj, bet tada įvėliau vieną nedovanotiną klaidą – praleidau punktą nr.10., kuris,  mano draugo nuomone,  yra svarbus. Kadangi tą seną variantą šiandien apisėmė publikuoti cha.lt, jaučiu moralinę pareigą patikslinti pasakojimą. Taigi čia – patikslinta istorijos apie širšes versija…  

varpininkas

Kolegos
šiandien bekalbėdami apie įsivažiuojančią krizę kažkaip nuklydo
į kalbas apie vasarą lietuvius terorizavusias širšes.  Ta proga
sugalvojau aprašyt maždaug pusmečio senumo įvykį, kai šitų velnio
padarų dėka buvau beiškeliaująs šv. Petro saugomų vartų link.

Visas procesas vyko taip:

1. Šiltas liepos vakaras. Pasiryžęs padailinti savo draugės mamos
sodybą, rankiniu pjūklu režiu aplink prūdą suvešėjusius krūmus. Ties
pažeme palenkęs vieną šaką pajuntu kad skauda petį. Paskui smilkinį,
paskui pilvą, krutinę, pirštą. Susiprantu, kad įsiroviau į po žeme
esantį širšių lizdą.

2. Skuodžiu per kiemą, kiek kojos neša. Kažkur velniop numetu pjūklą, išspardau gražiai „suštabeliuotas“ nupjautas šakas.

3. Susiskaičiuoju nuostolius. 5 įkandimai. Apsigiriu draugei ir jos
mamai, jog nė kiek neskauda ir netinsta. Išgirstu pagyrimą, kad esu
stiprus kaip arklys.

4. Susirenku išspardytus pagalius.

5. Nueinu prie šulinio apsipraust. Palenkus galvą ima ūžti
ausyse. Apima labai keistas jausmas. Maunu į kambarį skambint medikams.
Tie pažada netrukus atvažiuot. Įkalu porą per klaidą namie
atsiradusių kažkokių antialerginių tablečiukių.

6. Ima mušti prakaitas, širdis pradeda daužytis taip, kad, atrodo, tuoj sulaužys šonkaulius. Po truputi ima suktis galva. 

7. Griūnu į lovą. Netrukus pajuntu skausmą pilve ir nenumaldomą norą tuoj pat „išsikrauti bagažą“.

8. Vos išėjęs į kiemą suprantu, kad atstumas iki lauko
tualeto man nebenusileidžia atstumui iki Kamčiatkos. Proto aptemimas
pasiekęs panašų lygį, lyg po kokių 4 butelių alaus, tad kaip katinas
pasisukiojęs staigiai primetu, kad visai nieko būtų patręšt juodųjų
serbentų krūmą.

9.  Pasakyta – padaryta. Manoji išbėga pažiūrėt, kaip laikausi.
Nuveju ją, nes kažkaip gėda. Visgi, atvažiavus į „uošviją“ šikti po
virtuvės langais šiuolaikinėje visuomenėje nėra ypatingai garbingas
savęs reprezentavimas.

10. Su trenksmais varau balastą lauk
ir jaučiu, kad savijauta prastėja kas akimirką. Galvoj sukas viena
mintis „Kad tik dabar nenumirčiau, kad tik nenumirčiau. Tai būtų
„garbinga“ riterio mirtis.“… Prieš akis prabėga Lietuvos ryto
antraštė – „Vyras kaip jautis mirė nuo širšes įkandimo. Rastas negyvas,
nuoga subine, apsišikęs vidury kiemo.“ Bandau kaip nors paspartinti
procesą, bet tuoj pat suvokiu, kad šią akimirką esu visiškoje savo
užpakalio valioje. Kada jis nuspręs, tada ir galėsiu slinkti
gaivaliotis į namus. Mintis apie pačią negarbingiausią mirtį spaudžia
ašarą – negi dvidešimt septynerius metus nugyvenau, mokslus baigiau ir darbuose prakaitą liejau tam, kam nusibaigčiau šikdamas po serbentų krūmu?.. Po kokių penkių minučių gėdingojo proceso pajuntu, jog mano valdovas taria „gana“. 

11. Proto aptemimas pasiekia 7-8 alaus butelių lygį ir aš, atlikęs
visus prideramus formalumus, bei nuklojęs vos ne pusę kiemo tualetiniu
popieriumi, patraukiu į kambarį. Kojos beveik nebeklauso. Ramstydamas
sienas šiaip ne taip įgriūnu vidun.

12. Guliu lovoje, lyg per miglą matau vaizdą, kaip man
dedami kompresai. Garsai ima skambėt kaip iš kokio kibiro. Kelyje
pasirodo greitoji – kad patekti į sodybą jai dar reikia apvažiuoti
miškelį.

13. Akyse pasidaro tamsiai žalia (maždaug Žalgirio marškinėlių spalva, tik be reklamų ir užrašų), pajuntu
jog nebepavyksta įkvėpti oro. Galvoje kelios mintys – „bl**t, negaliu
gi mirti nepastatęs išsvajoto šiaudinio namo“, „tai gausiu velnių nuo
motinos, jei dabar numirsiu“    „kažin, kur numečiau pjūklą?“.
Savijauta daugiau nei nemaloni. Šiaip taip per vargus įtraukiu oro.

14. Įlekia medikė. Į petį gaunu porciją adrenalino, dar kažko. Iš
kart pasidaro lengviau. Išgirstu žodžius „nu va, nebepergyvenkit,
išgyvens.“

15. Mane kaip kokį pelų maišą nugabena į „greitąją“. Prieš tai
pareiškiu, jog galiu ir pats nueit, bet sulaukiu tik
medikės šypsenos.  Pasirodo, kojos dar atostogose.

16. Apsiginklavę šviesų ir garso efektais visa chebra (vairuotojas,
medikė, mano draugė ir aš)  varom ekskursijon į Šakių ligoninę. Pykina,
tad iškarto visus informuoju, jog prieš savo valią  mašinoj galiu
palikti pietums valgytus bulvinius kukuliukus.  Gaunu deguonies kaukę
ant nasrų. Akyse pasidaro šviesiau. Skrandis visgi apsisprendžia
apsiimti virškinti kukuliukus, pykinimas rimsta. 

17. Atmaunam į ligoninę. Čia mane trumpai apžiūri gydytojas.
Prasideda „atchodai“. Ima krėst baisus drebulys. Apatiniu žandikauliu
drąsiai galėčiau suvibruoti šviežią betoną.  Protelis grįžo. Greitosios
medikė atsisveikindama prasitaria, kad man pasisekė – tą akimirką jie
tebuvo vienintelis laisvas ekipažas. Jei būtų atvykę vėliau, Antano
Nedzinsko evoliucijos iš klouno į seimo narį galėjau ir nebesulaukt.  

18. Visi „fejerverkai“ baigiasi. Gaunu kelias porcijas lašelinių ir,
kadangi neturim kaip parsirasti namo (nebėra autobusų), lieku nakvoti
ligoninėj. Prieš užmigdamas spėju apsigirt draugams, kad vos
nenusibaigiau.

19. Kitą rytą lyg niekur nieko grįžtam į sodybą, bet toliau krūmų nusprendžiu nebepjaut.

Moralas – savo kailiu įsitikinu, kad, kaip bobutė sako, „smerčius
gali laukt už bet kurio kampo“. Dėkui Dievui, pavyko šį sykį nuo
jo pabėgti. Beje, kadrai iš viso gyvenimo prieš akis tokią akimirką
(kaip kad būna filmuose) visai neiškyla. Tiesa, gal ilgiau palaukus tas
kino seansas ir būtų prasidėjęs. Nežinau… Ačiū Šakių medikams, kad
neteko jo sulaukti…   

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 10.0/10 (12 votes cast)
Kas nutinka įgėlus penkioms širšėms (pataisytas variantas), 10.0 out of 10 based on 12 ratings

Kategorijos: Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai, Visa kita |

Komentarų: 9

  1. varpininkas

    beje, skaitydamas Grumlino įrašą apie prietarus (http://www.grumlinas.lt/?p=7195) prisiminiau dar vieną dalyką, kurio nepaminėjau. Mama kažkada pasakojo, kad pagal visus planus turėjau gimti apie liepos 5-7 dieną. Bet kažkaip jau taip gavosi, kad privertė mane išsikrapštyti į šį pasaulį savaite anksčiau. O dabar spėkit, kada mane sugėlė širšės, ir aš, anot buvusio palatos kaimyno, gimiau antrą kart? Aha, teisingai… liepos 7…

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0 (from 0 votes)
  2. urvinis

    "dvidešimt septynis metus". Pataisyk gramatinę klaidą, ir tekstas taps visiškai tobulas.
    (Turi būti "dvidešimt septynerius", pats žinai)

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0 (from 0 votes)
  3. varpininkas

    dėkui… pražiūrėjau:)

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0 (from 0 votes)
  4. Žilva

    Gal dar Petro raktų nuo vartų neteko girdėti žvangant, todėl ir vaizdų priešmirtinių nematei. Arti buvo mirtis, bet ne tiek, kad gyvenimas prabėgtų vaizdiniais. Man kadais, būnant visai pacanu, teko skęsti jūroje. Ne dėl to, kad plaukt nemokėjau, o dėl to, kad stiprios bangos buvo ir suko ratais mane. Gerai, kad pataikiau į teisingą pusę išlįst. Sako dažniausiai ir nuskęstama jūroje dėl to, kad, susukus bangoms, žmogus nejaučia kur dangus ir, bandydamas įkvėpti oro, neria priešingon pusėn – dugnan. Taigi, kadangi lipdau šitą rašliavą, tada man pasisekė. Ir ačiū Dievui. Nu čia jau lyrinis nukrypimas gavos, bet iš tikrų, besisukant jūroje dėl stiprių bangų, mačiau nors ir labai neilgo (tuomet buvo gal 11-12 metų), bet savo gyvenimo santrauką. Na tokį trumpametražį filmuką. Gal 2 ar 3 kartus. O juokingiausia (gal visgi – baisiausia) tai, kad tėvai, gausybė draugų net neįtarė, kas vyksta. Jie tiesiog buvo nusisukę. Aš žiūriu ir matau, kaip už kokio 40-50 metrų nuo kranto visi smagiai "priima" dideles bangas, aišku žiūri ne į mane, bandantį nuo kranto juos pasiekti, o horizontan. Ir gylis toje vietoje – ne daugiau nei iki kulniukų (gal kelių, kad neprisimeluot). Tai kol pasiekiau tą "kulniukų gylį", teko ir vaizdus matyt, ir pakovot dėl vietos po saule… tai tokia mano viena iš išgyvenimo istorijų

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +1 (from 1 vote)
  5. Robertas

    Gražiai aprašei… vaizdžiai.
    O jei dėl "filmuko" tai as irgi manau kad nedave tau dievulis dar daeit iki to ta karta…
    Maciau as ta filmuka – mokykloj dar, berods 6 ar 7 klasej klasiokai "baike" t.y "filma" pasiule parodyt. Tipo atsistoji prie sienos, ikvepi / iskvepi smarkiai 5 ar 10 kartu ir tada keli bachurai stipriai rankomis krutine prispaudžia.
    Nepamirsiu to niekada – per kelias sekundes (realiai) perziurejau visa savo gyvenima nuo mazdaug 4 metu amziaus iki to momento kai klasej prie sienos stoviu, o is manes kokie 4ar5 bernai zvengia. Stoviu akis išpūtes nuo šoko o tie kaip idiotai:
    – geeeras ne?!

    speju netoli petro vartu buvau

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0 (from 0 votes)
  6. varpininkas

    Žilva, tai laimė, kad išsikapstei. Tvirtas, valingas žmogus, vadinas esi. Mama mano irgi skendo, tai pasakojo, kad kai pradėjo filmukus rodyt, apėmė kažkoks silnumas, lengvumas ir apleido jėgos. Sako "žiūriu – žuvytės plaukioja, kartu ir gyvenimo vaizdai bėga, o kad reikia gelbėtis jau nebesugalvoju…" Laimei, tėvas ištraukė…

    Redagavo varpininkas 2009-03-06 09:32

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0 (from 0 votes)
  7. varpininkas

    Robertui> O jo, girdėtas tas filmukų žiūrėjimo būdas. Kai mokykloj mokiaus, pamenu ėjo kalbos, kad vienas vaikis taip ir neatsigavo. Nežinau, kiek tiesos tame. Bet kai tėvas pamatė mus bandančius tokį bajerį daryt, tai šikną ilgai skaudėjo 😀

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0 (from 0 votes)
  8. Netyčia užklydęs

    Dėl prispaudimo prie sienos ir mes taip darėm. Gal 5-6 klasėje. laiptinėje klasiokas iškvėpė, aš jam krūtinę suspaudžiau, palaikiau. Jis žiūri į mane ir šypsosi. Paskui taip pat kvailai šypsodamasis pradėjo svirti į šoną. Galvojau, šiaip kvailioja, apsimeta kad griūna ir atsirems rankomis į laiptus. Bet kai jo rankos pasiekė laiptus, susilankstė kaip plastilininės, ir besišypsodamas su kakta visu svoriu kaip kokia moline puodyne tėšėsi į laiptų pakopą, juokai išgaravo. Nuaidėjo garsas per visą laiptinę. išsigandę su kitu draugu greit nulėkėm į butą. Palaukėme kelias minutes ir išlindome. Kaip tik klasiokas pradėjo gaivaliotis. O ant kaktos kiaušinio dydžio mėlynas guzas. Tada nejuokais išsigandome. Manau, kad klasiokui irgi filmukas praėjo. Ir gal net ne trumpametražinis, o pilnas, su visomis reklamomis :)

    Profilio nuotrauka (varpininkas)

    varpininkas Reply:

    Tai jau tikriausiai, kad visą filmą spėjo pažiūrėt :) Ir visa laimė, kad tik guzu viskas pasibaigė…
    Pamenu, mes klasiokui tokį „seansą“ surengėm, tai prieš išsijungdamas kažką bandė uždainuot, o atsigavęs pasakojo, kad matė pievas, gėles, šviesą. Tai truputį nusigandom, nes buvo prisiskaitę, kad mirštantys irgi į šviesą eina. Durniai buvom, ką ir besakyt… Gerai, kad tėvas griežtais argumentais išmušė norą tokius eksperimentus daryt

    VN:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0 (from 0 votes)
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos