Atrodytų, žmogus visą gyvenimą kalbi ir kalbi, o po kiek laiko pamiršti, ką sakęs. Bet kai kurie dialogai ima ir įsirašo į atmintį. Tiesa, kai kuriuos užsirašau, nes tiesiog būna verta juos prisiminti… Ir taip galiausiai atsiranda „Auksinėj Varpoj“ kategorija „galvoj užstrigę dialogai“

varpininkas

Vieta: Didžioji Britanija, Southampton'as, vienos pastolių nuoma užsiimančios kompanijos kieme esantis darbuotojams skirtas kambarėlis.

Laikas: Maždaug pora metų atgal, pietų pertraukos metas.

Veikėjai: nr 1. – aš (varpininkas),
              nr 2.  – Deivas, vietinis aštuoniolikmetis pacanionas, prieš pusmetį baigęs mokyklą ir tvirtai pasiryžęs tapti pastolių montuotoju (gan pelninga profesija – apie 15 svarų/h), tad pradžioj dirbantis eiliniu darbininku.

Veiksmas: Vartydamas kito bendradarbio atsitemptą „Daily Star“ (maždaug kaip mūsų „Vakaro žinios“, tik su nuogom mergom trečiam puslapyje) aptinku straipsnį, kuriame su susirūpinimu skelbiama, jog britiškoji švietimo sistema tapo tokia šūdo verta, jog  (berods) trečdalis baigusiųjų mokyklas nesugeba žemėlapyje teisingai parodyti net didžiųjų Europos valstybių, o apie 10-15 proc. yra tokie balvonai, kad nesugeba rasti net savo šalies. Šalia straipsnio pridėtas Europos žemėlapis, bet nesurašyti šalių pavadinimai. Nusprendžiu atlikt šviečiamąjį darbą ir parodyti Deivui žemėlapyje kraštą, iš kurios esu atsibeldęs. 

(pokalbis, suprantama, vyksta angliškai ir išsireiškimai – šiek tiek kitokie)

Aš: Deivai, bičiuli, pameni kaip praeitą savaitę pasakojau apie savo šalį, ir kaip tu niekaip negalėjai suprast kur ji yra?

Deivas: Jo jo, Mindy, pamenu. Sušiktai kietą galvosūkį tu tada uždavei. Mano mergina, protingesnė negu aš, ji į koledžą stos, bet irgi nežinojo tokios šalies.

Aš (prieinu su laikraščiu rankoj): Tai va žiūrėk, turiu Europos žemėlapį. Šį kart tau bus lengviau. Tai kaip tu įsivaizduoji, kurioj vietoj galėtų būt ta mano Lietuva?

Deivas (žiūrėdamas į žemėlapį, lyg ožys į naujus vartus): Oj, žmogau, net neįsivaizduoju… Daug čia visko… Nu supranti… Nu… Gerai jau gerai, Mindy, aš negaliu parodyt net kur Britanija yra, o tu čia su savo Lietuva… (juokiasi)  Tik tu niekam čia nepasakok, kad aš nežinau kur mano šalis, gerai?

Aš: Ok, sutarta. Žiūrėk, mano šalis yra va čia (rodau), o tavoji Britanija va šita.

Deivas: Eina šikt, iš toli atskridai… O, geras žmogau… Tai tu nori pasakyt, mes gyvenam saloj? F*ck, niekada nebūčiau pagalvojęs.., F*ck… Geras čia… Klausyk, o kas čia šitos šalys?

Aš (rodau): Čia Prancūzija, čia  Portugalija, čia Ispanija, na, kur tu praeitais metais skridai su draugais atostogaut. Šita salos dalis yra Škotija, ta – Velsas. O Anglija apima va tik tą visos salos dalį.

Deivas: Ej, Mindy, parodyk man, kur yra Vokietija…

Aš: Va.

Deivas: eina šikt, kokia didelė… (nutyla ir įdėmiai žiūri)

Aš: Bandai įsimint kur kas yra?

Deivas: Neee…. Aš galvoju… Tu gali įsivaizduot, kokie mes esam kieti futbole? Tokia maža šalis, o tokiai didelei Vokietijai subinę išspardom kai tik susitinkam. Didžiuojuosi savo šalimi…    (po pauzės)  ir savim… Dabar aš vienintelis šitoj sušiktoj firmoj be tavęs žinosiu, kur yra ta tavo Lietuva…