Pošventinės krizinės mintys
vasario 18th, 2009
varpininkas
Šventinį savaitgalį nuskilo laimė pabūvoti sostinėje – svečiavausi pas draugus. Ir, tenka prisipažinti, būdamas gūdžios provincijos atstovu padariau tris stambias nuodėmes. Pirma – nenuvažiavau pažiūrėti, kaip atrodo neva Vilniaus simboliu tapsianti, ant istorinio architektūrinio šedevro kepurės užlipdyta vėtrungė, antra - nebuvau Akropolyje ir nenusifotografavau prie jo užrašo, trečia - neapsilankiau Panoramoje (dar nesu joje buvęs). Gal ir būčiau visą tai padaręs, jei ne tas iš kažkur galvon įsidiegęs kvailas maksimalizmas – išgerti viską, nieko po savęs nepalikti… Kitą rytą jis atsirūgo su kaupu (ir tirščiais) - vietoj istorinių vietų lankymo teko gaivaliotis ant sofos prieš televizorių, o vietoj meilės tėvynei (visgi buvo vasario 16-oji) jausti neapsakomą aistrą „Vytauto“ vandeniui…
Jei dėl Valdovų rūmų dar pernelyg neišgyvenu (nenupūs gi vėtrungės nuo stogo net ir kylantys auditų vėjai), tai va dėl neaplankytų Akropolio ir Panoramos truputį gaila. Ne ne, nejaučiu didelio malonumo trainiotis aš tokiose vietose (greičiau – priešingai), bet taip norėjosi savomis akimis pamatyti, ar pasiekė, ir kiek, krizės liežuviai šitas verslo šventoves. Taip norėjosi palyginti tenykštę situaciją su kaimyniniuose Šiauliuose esančiais „Saulės miestu“, „Tilže“ ir „Bruklinu“… Nes va šituose centruose įsikūrusioms parduotuvėlėms, tai tikrai ne pyragais lyja. Jei „Saulės mieste“ žmogeliai dar kursuoja, tai va į „Tilžę“ ar „Brukliną“ gali drąsiai šauti tie, ką vargina žmonių minios. Užsukęs darbo dienos vakare ten, galite būti tikras, būsit viena iš kokių penkiasdešimties po visą prekybos centrą besišūdeliaujančių personų. Tiesa, jei dar atmesim ant suoliukų burkuojančius paauglius (gipskartoninė-polistirolinė Niujorko gatvių imitacija – labai romantiška vieta pasimatymams), tai potencialių klientų skaičius sumažėja dar perpus. Ir čia ne mano fantazijos – taip yra iš tiesų . Maža to, kaimynai iš gretimo miesto tuoj turės savą Akropolį. Pats tas gazas atsidaryti tokiu metu… Aišku, apimti euforijos, kad visai netoli jų išdygo tikrų tikriausia prekybos dievų buveinė, visokių radviliškių, kuršėnų ir joniškių gyventojai pradžioje suvažiuos ir ištaškys šiaip ne taip atgautus gruodžio mėnesio atlyginimus, bet žiaurus gyvenimas viską tuoj sustatys į savo vietas, ir vienas kitą vėl susitiksim pirmadieniais (naujų siuntų dieną) “Humanoje“. Toks tas gyvenimas toliau nuo Vilniaus. Kaip sako delfis, pagyvenę „su nepamatuotu optimizmu“, dabar kibirais semsim pesimizmą…
Taip jau gavosi, kad keliaudamas pakvėpuoti kultūringiausios(?) šiais metais Europos sostinės oru, savo eiklųjį eržilą Golfytį palikau namie, o iš Vilniaus grįžau traukiniu (atseit, gal šiek tiek sutaupysiu). Ir kilo šiokių tokių apmąstymų… Mūsiškėje stotyje velniai žino kiek laiko kabėjo (gal ir dabar tebėra, nepastebėjau) plakatas, raginantis keliauti traukiniu, nes kelionė juo esą pigiausia. Po paskutinės ekskursijos ėmiau smarkiai tuo abejoti. Aritmetika nesudėtinga. 400 km į abi puses, vadinasi apie 25 litrus srėbalo mano žirgui (čia kai nebandau prievartauti jo širdelės plakti beprotišku 130 km/h pulsu). Kaina – apie 80 lt. Kelionė traukiniu žmogui - 32 lt. į vieną pusę. Važiavom dviese, tad grįžimas atsiejo 64 lt… Jei dar prie to pridėsim švelniai ūgtelėjusias Vilniaus transporto talonėlių kainas, tai gaunasi vos ne visa kelionė Golfyčiu. Še tau, Magde, ir devintinės… Sutaupėm, tsakant… Jei taip ir toliau, tai aš pats tuoj rimtai imsiu įtikėti, kad mano Golfelis pati geriausia transporto priemonė 
…
Ir dar apie traukinius - šiandien „Vilniaus Diena“ rašo, kad praeitais metais sutankintas keleivinių traukinių grafikas ir atsiradę nauji maršrutai tebuvo socdemų sukurtas priešrinkiminis triukas, kainavęs milijonus litų. Nu fuck, (prasimušė mano europietiškumas), nu tai ar ne gyvas cirkas ta Lietuva? Tai pasakykit Jūs, man, kaimo žmogui, kuo galima tikėti šitam sušiktam krašte, jei aplink kur tik pasisuksi, vien tik reklaminiai arba rinkiminiai triukai?…
Na ir desertui… Pamentant nesenus, bet gerus laikus, kai visur sukosi reklamos, siūlančios pagalbininkus, galinčius padėti atrasti svajonių darbą? Et, keičiasi laikai… Keičias ir reklamos…
Kategorijos: Aktualijos, Kasdienybės trupiniai | Komentarų: 3
varpininkas