Auksinė varpa LT

Nuo vilko ant meškos

vasario 25th, 2009

varpininkas

Rytas. Pro duris įeina anksčiau firmoje dirbęs vyrukas.

Jis: Sveikas. Šefai yra?

Aš: Labas. Ne, nėra.

Jis: Klausyk, tu nežinai kaip čia situacija su darbais? Gal turi firma kokių objektų, gal priimtų mane atgal?

Aš: Tai kad, žinok, šikna… kaip ir visiem.

Jis: B**t, b**t.. Nežinau ką daryt… Draugelis sakė, „nebūk durnas, statybos lenkias eik dirbt į ***** (didelė ir žinoma įmonė). Nuėjau. Priėmė darbininku. Dvi savaites kaip durnius ant lauko prasikrušau, pasitempiau nugarą, pradėjo sąnarius skaudėt, vos paeinu. Pagalvojau, kad tik sveikatą susiėsiu su tokiu darbu, tai ir išėjau…  

Aš:  Nu, bet tai gal algas normalias už tokį vargą moka?

Jis: Jo, labai normalias. Už dvi savaites gavau tris šimtus su keliais litais. Sakė, po trijų išdirbtų metų alga iki kiek daugiau nei štukės į rankas pakiltų.

Aš: Oho, piniguočius… tai kur daba tuos turtus dėsi?

Jis: Nežinau. Reikia valgyt nusipirkt, reikia mokesčius sumokėt. Dabar galvoju kas svarbiau…

IŠVADA:

Krizė - ne pats geriausias metas keisti darbus, nes liaudies patarlė „nuo vilko - ant meškos“ pradeda pasiteisinti visu pajėgumu…

MINTIS: 

Jei šiuo metu vidutinė bedarbio PAŠALPA yra 672 Lt , tai kokią moralinę teisę tie 800 Lt ant popieriaus turi vadintis ATLYGINIMU?  

Kategorijos: Kasdienybės trupiniai, Linksmai | Komentarų: 2

Minimalus atlyginimas – tiesiausias kelias į sielos nušvitimą!

vasario 20th, 2009

varpininkas

Buvo laikai, kai mano mėnesio pajamos siekė 300 lt. (studijų metai), buvo laikai, kai jos siekė net šiek tiek daugiau nei porą tūkstančių. Dabar gi atėjo krizė. O krizės metu eilinis žmogelis daug neuždirbsi… Gal visokie kostiumuoti klounai iš Gedimino prospekto ir ima dešimtis tūkstančių, gi tokiems kaip aš, eiliniams žemės kirminėliams lieka minimalūs 800 lt. ant popieriaus. Bet, prašau, tik nepulkit man reikšti dėl to užuojautos, nes tas minimalus atlyginimas yra geriausia, kas yra nutikę mano gyvenime. Nes 800 lt. per mėnesį – tai kelias į sielos nušvitimą, į naują pasaulio pažinimą, į geresnį, prasmingesnį, turiningesnį gyvenimą, kurio nepatirsi uždirbdamas tūkstančius… Va jums įrodymai:

•    Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą. 

Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim „bonusus“, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimumus, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Atlieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.

•     Minimalus atlyginimas padarė mane doresniu.

Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis – „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pabaliavot kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „Anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į šūdelį, dirbantį už 800 lt. ant popieriaus?

•   Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.
  

Gaudamas tūkstančius gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lužte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais – „Klumpės“, „Nemuno Vingis“, „Žara“. „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir, svarbiausia, pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.

• Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų šaunių pažinčių.

Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Gi draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingu. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltas meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis „aš“, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..

• Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.

Gaudamas tūkstančius nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybcentrių pusgaminius. 800 lt. per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau – po poros metų galėsiu išleisti knygą “Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…

• Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.

Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar, kuo toliau tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų pundelį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuos nuosavu ekologišku derliumi.

• Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir “ PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.

Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau – kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečiupą, jei pradarius jo butelį reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį - pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones,  jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą  patyręs kūnas.

• Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.

Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems puošeivų išmyslams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai į gerą – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė  apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..

• Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškosios muzikos aukso klodus.

Iki patirdamas nušvitimą mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni nė vienas netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuviškąją muziką. Va kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: „Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi kokį lobį atradau…“

• Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.

Buvo laikai, kai vaikydamasis ilgesnės kapeikos pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, puslitriuką medaus, trilitrį raugintų kopūstų, o jei pataikysiu ant kiaulės pjovimo – tai ir gabalą šviežios mėsytės.

• Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.

Gaudamas didelius pinigus galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai, arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 lt. į mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama galybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir  prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, susūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…

• Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tranzavimo džiaugsmą.

Uždirbdamas tūkstančius nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti - nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau – dabar prireikus kur nors nuvažiuoti  aš tranzuoju. O tranzavimas dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.

• Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.

Uždirbdamas tūkstančius visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią, nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 lt (ant popieriaus)  per mėnesį.

• Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.

Gaudamas tūkstančius vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi, 800 lt per mėnesį man dovanojo laisvę…

• Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuviškosios poezijos prasmę.

Tik pradėjęs gauti 800 lt. į mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuviškosios poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas „Lietuva brangi, mano tėvyne“

• Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.

Uždirbdamas tūkstančius vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimei, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje  dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nenugriūs, prancūzai, juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O va tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks į ką žiūrėt…

• Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.

Buvau ir esu ištikimas Žalgirio gerbėjas. Och, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar gi televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimei, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį,  visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukau olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. Och kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…

Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. Norfa paleido PŽRN duoną po 0.98 lt. ir pomidorus po 2,99 lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrę minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….

Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų - vos už 800 lt. per mėnesį…

Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…

P.S. Į šitą įrašą įdėjau visą savo širdį ir pasidalinau per kančias suvokta gyvenimo už 800 lt. į mėnesį filosofija. Jei sugalvosit ją skelbti kitiems, būkit draugiški, pagerbkite mano naujai nušvitusią sielą ir numeskit šaltinio nuorodą. Gi jei esat laikraštėlio atsovas ir vėl galvojat mano gyvenimo tiesomis užpildyti savo puslapius, susisiekit dėl leidimo publikuoti. Piktų žmonių kalba kalbant - naudoti, publikuoti šį kūrinį ar jo dalis komerciniais tikslais, be atskiro autoriaus sutikimo – draudžiama.      

Kategorijos: Aktualijos, Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai | Žymos:humoras, Minimalus atlyginimas | Komentarų: 50

Pošventinės krizinės mintys

vasario 18th, 2009

          varpininkas      

            Šventinį savaitgalį nuskilo laimė pabūvoti sostinėje – svečiavausi pas draugus. Ir, tenka prisipažinti, būdamas gūdžios provincijos atstovu padariau tris stambias nuodėmes. Pirma – nenuvažiavau pažiūrėti, kaip atrodo neva Vilniaus simboliu tapsianti, ant istorinio architektūrinio šedevro kepurės užlipdyta vėtrungė, antra - nebuvau Akropolyje ir nenusifotografavau prie jo užrašo, trečia - neapsilankiau Panoramoje (dar nesu joje buvęs). Gal ir būčiau visą tai padaręs, jei ne tas iš kažkur galvon įsidiegęs kvailas maksimalizmas – išgerti viską, nieko po savęs nepalikti…  Kitą rytą jis atsirūgo su kaupu (ir tirščiais) - vietoj istorinių vietų lankymo teko gaivaliotis ant sofos prieš televizorių, o vietoj meilės tėvynei (visgi buvo vasario 16-oji) jausti neapsakomą aistrą „Vytauto“ vandeniui…

           Jei dėl Valdovų rūmų dar pernelyg neišgyvenu (nenupūs gi vėtrungės nuo stogo net ir kylantys auditų vėjai), tai va dėl neaplankytų Akropolio ir Panoramos truputį gaila. Ne ne, nejaučiu didelio malonumo trainiotis aš tokiose vietose (greičiau – priešingai), bet taip norėjosi savomis akimis pamatyti, ar pasiekė, ir kiek, krizės liežuviai šitas verslo šventoves. Taip norėjosi palyginti tenykštę situaciją su kaimyniniuose Šiauliuose esančiais „Saulės miestu“, „Tilže“ ir „Bruklinu“… Nes va šituose centruose įsikūrusioms parduotuvėlėms, tai tikrai ne pyragais lyja. Jei „Saulės mieste“ žmogeliai dar kursuoja, tai va į „Tilžę“ ar „Brukliną“ gali drąsiai šauti tie, ką vargina žmonių minios. Užsukęs darbo dienos vakare ten, galite būti tikras, būsit viena iš kokių penkiasdešimties po visą prekybos centrą besišūdeliaujančių personų. Tiesa, jei dar atmesim ant suoliukų burkuojančius paauglius (gipskartoninė-polistirolinė Niujorko gatvių imitacija – labai romantiška vieta pasimatymams), tai potencialių klientų skaičius sumažėja dar perpus. Ir čia ne mano fantazijos – taip yra iš tiesų . Maža to, kaimynai iš gretimo miesto tuoj turės savą Akropolį. Pats tas gazas atsidaryti tokiu metu… Aišku, apimti euforijos, kad visai netoli jų išdygo tikrų tikriausia prekybos dievų buveinė, visokių radviliškių, kuršėnų ir joniškių gyventojai  pradžioje suvažiuos ir ištaškys šiaip ne taip atgautus gruodžio mėnesio atlyginimus, bet žiaurus gyvenimas viską tuoj sustatys į savo vietas, ir vienas kitą vėl susitiksim pirmadieniais (naujų siuntų dieną) “Humanoje“. Toks tas gyvenimas toliau nuo Vilniaus. Kaip sako delfis, pagyvenę „su nepamatuotu optimizmu“, dabar kibirais semsim pesimizmą… 

                Taip jau gavosi, kad keliaudamas pakvėpuoti kultūringiausios(?) šiais metais Europos sostinės oru, savo eiklųjį eržilą Golfytį palikau namie, o iš Vilniaus grįžau traukiniu (atseit, gal šiek tiek sutaupysiu). Ir kilo šiokių tokių apmąstymų… Mūsiškėje stotyje velniai žino kiek laiko kabėjo (gal ir dabar  tebėra, nepastebėjau) plakatas, raginantis keliauti traukiniu, nes kelionė juo esą pigiausia. Po paskutinės ekskursijos ėmiau smarkiai tuo abejoti. Aritmetika nesudėtinga. 400 km į abi puses, vadinasi apie 25 litrus srėbalo mano žirgui (čia kai nebandau prievartauti jo širdelės plakti beprotišku 130 km/h pulsu). Kaina – apie 80 lt. Kelionė traukiniu žmogui - 32 lt. į vieną pusę. Važiavom dviese, tad grįžimas atsiejo 64 lt… Jei dar prie to pridėsim švelniai ūgtelėjusias Vilniaus transporto talonėlių kainas, tai gaunasi vos ne visa kelionė Golfyčiu. Še tau, Magde, ir devintinės… Sutaupėm, tsakant… Jei taip ir toliau, tai aš pats tuoj rimtai imsiu įtikėti, kad mano Golfelis pati geriausia transporto priemonė …

               Ir dar apie traukinius -  šiandien „Vilniaus Diena“ rašo, kad praeitais metais sutankintas keleivinių traukinių grafikas ir atsiradę nauji maršrutai tebuvo socdemų sukurtas priešrinkiminis triukas, kainavęs milijonus litų. Nu fuck, (prasimušė mano europietiškumas), nu tai ar ne gyvas cirkas ta Lietuva? Tai pasakykit Jūs, man, kaimo žmogui, kuo galima tikėti šitam sušiktam krašte, jei aplink kur tik pasisuksi, vien tik reklaminiai arba rinkiminiai triukai?…    

               Na ir desertui… Pamentant nesenus, bet gerus laikus, kai visur sukosi reklamos, siūlančios pagalbininkus, galinčius padėti atrasti svajonių darbą? Et, keičiasi laikai… Keičias ir reklamos…  

Kategorijos: Aktualijos, Kasdienybės trupiniai | Komentarų: 3

Where the f*ck is Lithuania?..

vasario 14th, 2009

Atrodytų, žmogus visą gyvenimą kalbi ir kalbi, o po kiek laiko pamiršti, ką sakęs. Bet kai kurie dialogai ima ir įsirašo į atmintį. Tiesa, kai kuriuos užsirašau, nes tiesiog būna verta juos prisiminti… Ir taip galiausiai atsiranda „Auksinėj Varpoj“ kategorija „galvoj užstrigę dialogai“

varpininkas

Vieta: Didžioji Britanija, Southampton'as, vienos pastolių nuoma užsiimančios kompanijos kieme esantis darbuotojams skirtas kambarėlis.

Laikas: Maždaug pora metų atgal, pietų pertraukos metas.

Veikėjai: nr 1. – aš (varpininkas),
              nr 2.  – Deivas, vietinis aštuoniolikmetis pacanionas, prieš pusmetį baigęs mokyklą ir tvirtai pasiryžęs tapti pastolių montuotoju (gan pelninga profesija – apie 15 svarų/h), tad pradžioj dirbantis eiliniu darbininku.

Veiksmas: Vartydamas kito bendradarbio atsitemptą „Daily Star“ (maždaug kaip mūsų „Vakaro žinios“, tik su nuogom mergom trečiam puslapyje) aptinku straipsnį, kuriame su susirūpinimu skelbiama, jog britiškoji švietimo sistema tapo tokia šūdo verta, jog  (berods) trečdalis baigusiųjų mokyklas nesugeba žemėlapyje teisingai parodyti net didžiųjų Europos valstybių, o apie 10-15 proc. yra tokie balvonai, kad nesugeba rasti net savo šalies. Šalia straipsnio pridėtas Europos žemėlapis, bet nesurašyti šalių pavadinimai. Nusprendžiu atlikt šviečiamąjį darbą ir parodyti Deivui žemėlapyje kraštą, iš kurios esu atsibeldęs. 

(pokalbis, suprantama, vyksta angliškai ir išsireiškimai – šiek tiek kitokie)

Aš: Deivai, bičiuli, pameni kaip praeitą savaitę pasakojau apie savo šalį, ir kaip tu niekaip negalėjai suprast kur ji yra?

Deivas: Jo jo, Mindy, pamenu. Sušiktai kietą galvosūkį tu tada uždavei. Mano mergina, protingesnė negu aš, ji į koledžą stos, bet irgi nežinojo tokios šalies.

Aš (prieinu su laikraščiu rankoj): Tai va žiūrėk, turiu Europos žemėlapį. Šį kart tau bus lengviau. Tai kaip tu įsivaizduoji, kurioj vietoj galėtų būt ta mano Lietuva?

Deivas (žiūrėdamas į žemėlapį, lyg ožys į naujus vartus): Oj, žmogau, net neįsivaizduoju… Daug čia visko… Nu supranti… Nu… Gerai jau gerai, Mindy, aš negaliu parodyt net kur Britanija yra, o tu čia su savo Lietuva… (juokiasi)  Tik tu niekam čia nepasakok, kad aš nežinau kur mano šalis, gerai?

Aš: Ok, sutarta. Žiūrėk, mano šalis yra va čia (rodau), o tavoji Britanija va šita.

Deivas: Eina šikt, iš toli atskridai… O, geras žmogau… Tai tu nori pasakyt, mes gyvenam saloj? F*ck, niekada nebūčiau pagalvojęs.., F*ck… Geras čia… Klausyk, o kas čia šitos šalys?

Aš (rodau): Čia Prancūzija, čia  Portugalija, čia Ispanija, na, kur tu praeitais metais skridai su draugais atostogaut. Šita salos dalis yra Škotija, ta – Velsas. O Anglija apima va tik tą visos salos dalį.

Deivas: Ej, Mindy, parodyk man, kur yra Vokietija…

Aš: Va.

Deivas: eina šikt, kokia didelė… (nutyla ir įdėmiai žiūri)

Aš: Bandai įsimint kur kas yra?

Deivas: Neee…. Aš galvoju… Tu gali įsivaizduot, kokie mes esam kieti futbole? Tokia maža šalis, o tokiai didelei Vokietijai subinę išspardom kai tik susitinkam. Didžiuojuosi savo šalimi…    (po pauzės)  ir savim… Dabar aš vienintelis šitoj sušiktoj firmoj be tavęs žinosiu, kur yra ta tavo Lietuva… 

Kategorijos: Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai | Komentarų: 13

Kas nutinka įgėlus penkioms širšėms (pataisytas variantas)

vasario 13th, 2009

Šita rašliava nėra pirmo šviežumo. AV puslapyje ją paskelbiau dar lapkričio pabaigoj, bet tada įvėliau vieną nedovanotiną klaidą – praleidau punktą nr.10., kuris,  mano draugo nuomone,  yra svarbus. Kadangi tą seną variantą šiandien apisėmė publikuoti cha.lt, jaučiu moralinę pareigą patikslinti pasakojimą. Taigi čia – patikslinta istorijos apie širšes versija…  

varpininkas

Kolegos
šiandien bekalbėdami apie įsivažiuojančią krizę kažkaip nuklydo
į kalbas apie vasarą lietuvius terorizavusias širšes.  Ta proga
sugalvojau aprašyt maždaug pusmečio senumo įvykį, kai šitų velnio
padarų dėka buvau beiškeliaująs šv. Petro saugomų vartų link.

Visas procesas vyko taip:

1. Šiltas liepos vakaras. Pasiryžęs padailinti savo draugės mamos
sodybą, rankiniu pjūklu režiu aplink prūdą suvešėjusius krūmus. Ties
pažeme palenkęs vieną šaką pajuntu kad skauda petį. Paskui smilkinį,
paskui pilvą, krutinę, pirštą. Susiprantu, kad įsiroviau į po žeme
esantį širšių lizdą.

2. Skuodžiu per kiemą, kiek kojos neša. Kažkur velniop numetu pjūklą, išspardau gražiai „suštabeliuotas“ nupjautas šakas.

3. Susiskaičiuoju nuostolius. 5 įkandimai. Apsigiriu draugei ir jos
mamai, jog nė kiek neskauda ir netinsta. Išgirstu pagyrimą, kad esu
stiprus kaip arklys.

4. Susirenku išspardytus pagalius.

5. Nueinu prie šulinio apsipraust. Palenkus galvą ima ūžti
ausyse. Apima labai keistas jausmas. Maunu į kambarį skambint medikams.
Tie pažada netrukus atvažiuot. Įkalu porą per klaidą namie
atsiradusių kažkokių antialerginių tablečiukių.

6. Ima mušti prakaitas, širdis pradeda daužytis taip, kad, atrodo, tuoj sulaužys šonkaulius. Po truputi ima suktis galva. 

7. Griūnu į lovą. Netrukus pajuntu skausmą pilve ir nenumaldomą norą tuoj pat „išsikrauti bagažą“.

8. Vos išėjęs į kiemą suprantu, kad atstumas iki lauko
tualeto man nebenusileidžia atstumui iki Kamčiatkos. Proto aptemimas
pasiekęs panašų lygį, lyg po kokių 4 butelių alaus, tad kaip katinas
pasisukiojęs staigiai primetu, kad visai nieko būtų patręšt juodųjų
serbentų krūmą.

9.  Pasakyta – padaryta. Manoji išbėga pažiūrėt, kaip laikausi.
Nuveju ją, nes kažkaip gėda. Visgi, atvažiavus į “uošviją“ šikti po
virtuvės langais šiuolaikinėje visuomenėje nėra ypatingai garbingas
savęs reprezentavimas.

10. Su trenksmais varau balastą lauk
ir jaučiu, kad savijauta prastėja kas akimirką. Galvoj sukas viena
mintis „Kad tik dabar nenumirčiau, kad tik nenumirčiau. Tai būtų
„garbinga“ riterio mirtis.“… Prieš akis prabėga Lietuvos ryto
antraštė – „Vyras kaip jautis mirė nuo širšes įkandimo. Rastas negyvas,
nuoga subine, apsišikęs vidury kiemo.“ Bandau kaip nors paspartinti
procesą, bet tuoj pat suvokiu, kad šią akimirką esu visiškoje savo
užpakalio valioje. Kada jis nuspręs, tada ir galėsiu slinkti
gaivaliotis į namus. Mintis apie pačią negarbingiausią mirtį spaudžia
ašarą – negi dvidešimt septynerius metus nugyvenau, mokslus baigiau ir darbuose prakaitą liejau tam, kam nusibaigčiau šikdamas po serbentų krūmu?.. Po kokių penkių minučių gėdingojo proceso pajuntu, jog mano valdovas taria „gana“. 

11. Proto aptemimas pasiekia 7-8 alaus butelių lygį ir aš, atlikęs
visus prideramus formalumus, bei nuklojęs vos ne pusę kiemo tualetiniu
popieriumi, patraukiu į kambarį. Kojos beveik nebeklauso. Ramstydamas
sienas šiaip ne taip įgriūnu vidun.

12. Guliu lovoje, lyg per miglą matau vaizdą, kaip man
dedami kompresai. Garsai ima skambėt kaip iš kokio kibiro. Kelyje
pasirodo greitoji – kad patekti į sodybą jai dar reikia apvažiuoti
miškelį.

13. Akyse pasidaro tamsiai žalia (maždaug Žalgirio marškinėlių spalva, tik be reklamų ir užrašų), pajuntu
jog nebepavyksta įkvėpti oro. Galvoje kelios mintys – „bl**t, negaliu
gi mirti nepastatęs išsvajoto šiaudinio namo“, „tai gausiu velnių nuo
motinos, jei dabar numirsiu“    “kažin, kur numečiau pjūklą?“.
Savijauta daugiau nei nemaloni. Šiaip taip per vargus įtraukiu oro.

14. Įlekia medikė. Į petį gaunu porciją adrenalino, dar kažko. Iš
kart pasidaro lengviau. Išgirstu žodžius „nu va, nebepergyvenkit,
išgyvens.“

15. Mane kaip kokį pelų maišą nugabena į „greitąją“. Prieš tai
pareiškiu, jog galiu ir pats nueit, bet sulaukiu tik
medikės šypsenos.  Pasirodo, kojos dar atostogose.

16. Apsiginklavę šviesų ir garso efektais visa chebra (vairuotojas,
medikė, mano draugė ir aš)  varom ekskursijon į Šakių ligoninę. Pykina,
tad iškarto visus informuoju, jog prieš savo valią  mašinoj galiu
palikti pietums valgytus bulvinius kukuliukus.  Gaunu deguonies kaukę
ant nasrų. Akyse pasidaro šviesiau. Skrandis visgi apsisprendžia
apsiimti virškinti kukuliukus, pykinimas rimsta. 

17. Atmaunam į ligoninę. Čia mane trumpai apžiūri gydytojas.
Prasideda „atchodai“. Ima krėst baisus drebulys. Apatiniu žandikauliu
drąsiai galėčiau suvibruoti šviežią betoną.  Protelis grįžo. Greitosios
medikė atsisveikindama prasitaria, kad man pasisekė – tą akimirką jie
tebuvo vienintelis laisvas ekipažas. Jei būtų atvykę vėliau, Antano
Nedzinsko evoliucijos iš klouno į seimo narį galėjau ir nebesulaukt.  

18. Visi „fejerverkai“ baigiasi. Gaunu kelias porcijas lašelinių ir,
kadangi neturim kaip parsirasti namo (nebėra autobusų), lieku nakvoti
ligoninėj. Prieš užmigdamas spėju apsigirt draugams, kad vos
nenusibaigiau.

19. Kitą rytą lyg niekur nieko grįžtam į sodybą, bet toliau krūmų nusprendžiu nebepjaut.

Moralas - savo kailiu įsitikinu, kad, kaip bobutė sako, „smerčius
gali laukt už bet kurio kampo“. Dėkui Dievui, pavyko šį sykį nuo
jo pabėgti. Beje, kadrai iš viso gyvenimo prieš akis tokią akimirką
(kaip kad būna filmuose) visai neiškyla. Tiesa, gal ilgiau palaukus tas
kino seansas ir būtų prasidėjęs. Nežinau… Ačiū Šakių medikams, kad
neteko jo sulaukti…   

Kategorijos: Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai, Visa kita | Komentarų: 9

AV muzika – Trumpas sujungimas

vasario 12th, 2009

    varpininkas

           Kaip protingi žmonės sako, ryšium su tuo faktu, jog šiandien „Auksinė Varpa“ švenčia savo jubiliejų ir  jos kontoroj juda kruta šventėjai (aš ir katė Niamniakula), reikėtų šiek tiek muzikos. Valgydamas makaronus ir burnodamas ant Niamniakulos, kam ji, kaip koks seimūnas, kategoriškai atsisako pereit ant krizinio plano ir vietoj kitekato ėsti optimos konservus, sumąsčiau, kad vakarinei šventinei nuotaikai labai tiktų linksmos bezdaluškos iš praeities.
          Visi puikiai žinome brolius Bendžius. Vieni juos mėgstam, kiti – ne. Aš, pavyzdžiui, pykstu ant jų, kad taip skriaudė vargšę Geltoną (ji pati per TV guodės), kad toji pasidarė tokia trapi, lyg Iš Stiklo. Dar pykstu, kad iš eilinio, gitarą brazdinančio kaimo berno padarė tokią žvaigždę, jog jo muzika neduoda ramiai pasiknist po turgaus labdaryną, mat ten diskais prekiaujantis veikėjas šventai įsitikinęs, kad be A.Rimiškio nėra nė vieno kito dainininko, kurį verta būtų leist ant viso turgaus. Bet čia ne apie tai… Visi dalykai turi nuo kažko prasidėt. Visi didieji biznieriai pradeda verslą nuo pirmo pavogto milijono, politikai – nuo išduoto draugo, o didieji dainininkai ar prodiuseriai – nuo pirmos dainos. Tai va. Prisiminkim visi draugiškai dainuškas, kuriomis Marijos žemei praeitam šimtmetyje apsireiškė broliai Bendžiai, ir tik paskui, sėdę į prodiuserių krėslus, pradėjo lietuviškos muzikos bendžijados erą. Trumpas sujungimas… ką ir bepridurt. Tramdomaisiais marškiniais apsirengę vyrukai mokėjo šauniai pjaut grybą

1. Trumpas sujungimas- Eugenija

2. Trumpas sujungimas – Čeburėkai   

3. Trumpas sujungimas – Naujieji metai      

4. Trumpas sujungimas – Kas mums saulė

5. Trumpas sujungimas – Stasė mieste

Kategorijos: Muzika | Komentarų: 8