varpininkas

Kokią muziką labiausiai mėgstate? Roką, popsą, metalą, elektronic'ą? O gal tiesiog elektrinę?

varpininkas

Vieną gražią dieną kaži kur Lietuvos pakrašty esančio mažo Varpiniškių miestelio valdžia nutarė, jog Lietuvos tūkstantmečio proga reikia pasistatyti skulptūrą. Pinigų garsių menininkų samdymui nebuvo, tad nuspręsta, kad ją pagamins ir pastatys vietos dailės mokytojas ir mokyklos stalius. Bėda buvo ta, kad abu nors ir turėjo auksines rankas, buvo prisiekę bambaliečiai, pragėrę savo fantaziją. Todėl seniūnija paskelbė „Tūkstantmečio skulptūros“  idėjos konkursą. Jas siūlyti galėjo bet kas. Svarbiausios sąlygos – skulptūra turėtų būti moderni, originali, nebrangi, traukianti dėmesį ir atspindėti Lietuvos tūkstantmečio idėją. Vietos žmogeliai buvo aktyvūs, mylėjo savo miestelį ir tėvynę, tad buvo sulaukta ne vieno pasiūlymo. Galiausiai konkursas baigėsi, komisijos nariai atplėšė vokus, susipažino su idėjomis ir paskelbė rezultatus. O jie buvo tokie:
Tikybos mokytoja Genovaitė pasiūlė miestelio centre pastatyti kryžių. Siūlymas atmestas, nes neatitiko originalumo kriterijaus – po kryžių stovi beveik kiekvienam kaime.
Bažnyčios choro vadovė Ona pasiūlė centrinėje miestelio aikštėje pastatyti rūpintojėlį. Po ilgų diskusijų ši graži idėja buvo atmesta. Motyvas – toje vietoje kelis dešimtmečius išdidžiai pūpsojo akmeninė Lenino galva. Pastačius ten  rūpintojėlį, visokie nesusipratėliai ir bedieviai gali pagalvoti, kad tas barzdotas žmogelis – naujasis tautos vadas ir prezidento rinkimuose prabalsuoti už V.Mazuronį.
Santechnikas Kazys pateikė pasiūlymą šalia nuotekų griovio iš senų, patrūnijusių kanalizacijos vamzdžių suvirinti Varpiniškių „Krantinės arką“. Po išsamių skaičiavimų idėja atmesta kaip pernelyg brangi. Šimtas tūkstančių litų mažo miestelio biudžetui – dideli pinigai.
Vietinės aludės patalpose įsikūrusio bambaliečių judėjimo aktyvistai pasiūlė skulptūrą statyti iš plastikinių alaus butelių. Motyvas: bambalis – tikrasis iš pašalpų gyvenančio Varpiniškių miestelio simbolis. Be to ši moderni skulptūra atspindėtų ir vis populiarėjančias ekologines idėjas, mat renkant jai medžiagą, būtų išvalyti visi miestelio patvoriai ir pakrūmės. Idėja atmesta, kai jai pasipriešino komisijoje buvęs blaivininkų sąjungos atstovas.
Kūno kultūros mokytojas ir vietinės futbolo komandos treneris Vladas, pažiūrėjęs žinias, į komisijos posėdį atlėkė rėkdamas, kad už skulptūrai skiriamus pinigus geriau jau sutvarkyti miestelio stadioną. Mat vietos FK „Varpa“ žaidžia II-ojoje lygoje ir, galimas daiktas, nuo šiol varžysis su Klaipėdos „Atlantu“ ir FBK „Kaunu“. Vladas labai nenorėjo apsijuokti prieš futbolo grandus, tad pareikalavo, jog būtų išleistas įsakas, draudžiantis stadiono prieigose auginti bulves, burokus ir kitas kultūras, o pačiame stadione būtų uždrausta ganyti gyvulius. Jis pareiškė, jog būtina sukalti suolus žiūrovams ir pastatyti bilietų kioskelį. Komisija jo idėjas atmetė motyvuodama tuo, kad prieigose auginti daržoves būtina, nes jomis mokami atlyginimai futbolininkams, uždrausti ganyti gyvulius negalima, nes nebus kuo nupjauti žolės. Nenorint taškyti pinigų brangiems suolams, vietos lentpjūvė buvo įpareigota parūpinti kaladžių, o kioskelio atsisakyta, nes iš bilietų surenkama suma nepadengtų jo išlaikymo išlaidų. Galiausiai komisijos nariai pareiškė, jog Varpiniškių stadionas atitinka visus lietuviško stadiono standartus ir nelabai kuo tenusileidžia esantiems didmiesčiuose, todėl jo rekonstrukcija nėra būtina.
Buvęs miestelio seniūnas pensininkas Algimantas pareiškė, jog nėra ko čia smulkintis ir pateikė didelį ir išsamų projektą, kuriame Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus proga buvo siūloma pastatyti atstatyti kadaise netoliese bažnyčios stovėjusį medinį dvarą. Idėja buvo labai graži ir pagrįsta – bankrutuojanti vietos lentpjūvė būtų turėjusi kur realizuoti savo produkciją, vietos statybininkai būtų turėję darbo, o objektą pastačius, į Varpiniškes būriais važiuotų kaimyninių miestelių seniūnai, merai ar net apskričių vadovai. Ten būtų įrengtas krašto muziejus, kuriame mokinukai galėtų pamatyti senovinių stalų, kilimų, verpimo ratelių, akėčių. Na, žodžiu, visko, kas įpareigotiems senienų rinkėjams pakliūtų po ranka. Algimantas aiškino, kad pinigų statyboms būtų galima gauti pardavus miesteliui priklausančius fermų pastatus, prie bažnyčios įrengus aukų dėžutę, o be to miestelio kepėjas galėtų į rinką paleisti statybas remiančią bandelių seriją „Pono dvaras“. Po ilgų diskusijų, dideliam karšto patrioto Algimanto nusivylimui, projektas buvo atmestas, mat komisijos narys istorijos mokytojas Motiejus visus įtikino, jog atstatyti dvarą vadovaujantis viena fotografija, kurioje matosi tik pastato veranda, neįmanoma.
Paskutinis, pasiūlęs savo „Lietuvos tūkstantmečio skulptūros“ idėją, buvo kurį laiką Airijoje uždarbiavęs, vietos fermose gyvulių šerėju dirbantis Egidijus, visų vadinamas tiesiog Egyda. Jis pareiškė, jog reikia apleistoje laukymėje, kitapus miestelio pakrašty esančio tvenkinio iš karvašūdžio nulipdyti nediduką pasakų namelį, nutepti jį akiai mielomis spalvomis, o virš jo pakabinti užrašą „Tėvynė“. Komisija, susipažinusi su Egydos pateiktais argumentais, vieningai nutarė, jog pastarasis skulptūros variantas atitinka visus iškeltus kriterijus ir kuo puikiausiai simbolizuoja tūkstantmetį švenčiančią Lietuvą, tad nuspręsta orams atšilus imtis statybų.
O Egydos argumentai buvo tokie: modernus menas, kuo toliau tuo labiau daromas iš visokio š…. Skulptūra iš karvašūdžio neabejotinai būtų modernizmo viršūnė, be to būtų pigi ir ekologiška. Iš šitos medžiagos už tvenkinio nulipdytas ir dailiai nuspalvotas namelis puikiai simbolizuotų dabartinę Lietuvą – kol žiūrėtum į jį iš tolo, nuo kito tvenkinio kranto, jis atrodytų mažas, mielas ir viliojantis pasakų namelis. Visai kaip Lietuva, kai gyveni kur nors užjūryje. Kai užsinorėtum į jį nusigauti, pamatytum, kad tas nėra taip paprasta  -  tiesaus kelio nėra. Turėtum apeiti tvenkinį, klampoti visokiais keliukais, vaikščioti ratais, kad galiausiai pasiektum tikslą. O kai jį pasiektum, pajustum smarvę ir pamatytum, kad tas iš tolo gražiai atrodantis išdailinto fasado namukas – iš grynų gryniausio mėšlo, ir kad jo viduje, šalia galybės visokių mažiukų vabalėlių, knibžda krūvos kirminų ir šliužų. Ir visgi… jei tas namelis visąlaik stovės apšviestas saulės spindulių, po kurio laiko smarvė pranyks, karvašūdis sudžiūs ir taps tvirtas, o drėgmę ir tamsą mėgstantys kirminai išsproginės…

Dėmesio: Beveik visi rašinyje naudoti pavadinimai, personažai ir įvykiai yra liguistos autoriaus fantazijos vaisius. Jei  jie sutampa ar kokiu nors būdu primena realybėje esančius asmenis ar įvykius, prašome tai laikyti sutapimu.
Jei sugalvotumėt kūrinį skelbti kituose puslapiuose, pagerbkite autoriaus vargą ir nurodykite originalų šaltinį. Prašymas negalioja tuo atveju, jei esat vienas iš aukščiau minėtų šliužų. Naudoti kūrinį komerciniais tikslais be atskiro autoriaus sutikimo – draudžiama. Į teismą gal ir neduočiau, bet ilgai minėčiau blogu žodžiu…

varpininkas

      Paskaičiau apie Teo LT vadovų atlyginimus ir pagalvojau sau: „tai visa laimė, kad esu pajutęs minimalaus atlyginimo nušvitimą ir pinigai man nebe pirmoj vietoj. Antraip dar bučiau numiręs pavydo apimtas“ Nors… ko čia pavydėt. Dirbdamas kokiam nors muziejuj ir aš galėčiau tokius pinigėlius užsikalt. Tik noro reikia. Ir truputėlio kantrybės. Maždaug septyni metai darbo, ir pareičiau namo su ta pačia suma, su kuria tie vyrukai kas mėnesį grįžta namo. Su ta optimistiška mintimi keliauju apsimokėti sąskaitos už internetą. Sako, jei vėluosiu, papildomus penkis litus nulups. Suprantu juos vargšus, jiems sunkmetis, striuka su pinigais…
     Jei Jūsų nekankina nusilpę nervai, apie telefonistų algas galit pasiskaityt čia.          

varpininkas

             Pamenate laikus, kai kauniečiai, kad būtų įdomiau gyventi, į mero kėdę pasisodino tokį vieną jaučių kepimais ir ubagų baliais išgarsėjusį politiką? Tuo metu žmonės kalbėjo, kad užsienio delegacijų nariai nesuprato kaunietiškojo humoro ir ėmė ratu apeiti antrą pagal dydį Lietuvos miestą. Mat,  vieniems į senstelėjusį  vikingą, kitiems į trolį panašus kovotojas už teisybę atrodė ekscentriškas, nenuspėjamas ir pan. Atsirado tokių, kuriems iš gėdos esą raudonavo ausys ir kurie teigė, kad taip netgi buvo pakenkta Kauno įvaizdžiui. (Nors geriau pagalvojus,  Kauno politikai ir iki šiol nelabai kuo kitu, išskyrus visokius garbės nepriduodančius skandalus, užsiiminėja).  Dar visai neseniai ir dalis vilniečių nešokinėjo iš laimės, kai Europos kultūros sostinės exmeras savo pareiškimais vis pademonstruodavo plačias pažiūras.  Bet visa tai visgi nublankstą prieš dabartinio Ukrainos sostinės Kijevo mero žygdarbius…              

             Ketvirtadienį, nepatenkinti miesto mero Leonido Černovetskio veikla,  prie Kijevo merijos susirinko keletas tūkstančių gyventojų. Mero atstovai teigė, jog tai buvo politinių oponentų suorganizuota akcija, tuo tarpu patys protestuotojai teigė esą jiems iki gyvo kaulo įgryso mero vykdoma politika, kvailystės ir sunkiai suprantamas elgesys. Būtent dėl jo užsitarnavęs Kosmoso pravardę, L.Černovetskis maždaug prieš savaitę vietos žurnalistams surengė vieną savo spektaklių. Po to kai parlamento nariai viešai pradėjo siūlyti merui pasitikrintį psichinę būklę, Černovetskis sukvietė spaudos atstovus į Dinamo olimpinį stadioną, kur demonstruodamas savo gerą sveikatą  nubėgo 400 metrų, padarė 15 atsispaudimų ir pasiturškė baseine. Visgi, Kijevo gyventojų tas matyt nesužavėjo…

           L.Černovetskis, netikėtai laimėjęs rinkimus, į kėdę atsisėdo 2006 metais. Oponentai teigė, kad pensininkų rinkėjų palankumą jis pelnė dalindamas dantų pastą, cukrų ir kitus maisto produktus (kažkur lyg ir matyta taktika?). Per savo buvomą valdžioje Kosmosas spėjo pasižymėti ne viena keistenybe. Pavyzdžiui, tam kad padidinti miesto pajamas, jis pasiūlė apmokestinti Kijeve gyvenančius užsieniečius, padaryti mokamą kapinių lankymą, arba surengti loteriją, kurioje butų galima laimėti mero bučinių. Jis iš pareigų atleido Kijevo zoologijos sodo direktorių, kai sodui nepavyko surasti patelės ten gyvenančiam drambliui ir pareiškė norą būti atsakingu už gyvūnus ir sveikinti juos įvairių švenčių proga. Jo nurodymu prieš maždaug porą mėnesių buvo imti registruoti butai, kuriuose įrengti kondicionieriai, palydovinės antenos ir šiuolaikiškai įstiklinti balkonai. Ukrainos žurnalistai įtarinėjo, kad tai - pasiruošimas naujam mokesčiui už visą šitą prabangą. “Kosmosas“ pasižymėjo ir muzikos pasalyje – išleido savo geriausių dainų albumą. Be viso to, meras ir jo komanda įtariami ir darbeliais, kurių teisėtumu susidomėjo Ukrainos teisėsauga.

          L.Černovetskis vakar pareiškė, jog planuoja dalyvauti ir kitąmet vyksiančiuose prezidento rinkimuose ir ten jam esą padės Dievas.  Pripažindamas, jog laimėti gali nepavykti, jis džiaugėsi tuo, ką jau pavyko pasiekti:  „aš meras, kuris bus prisimenamas dėl savo neįprastų sprendimų. Nesvarbu, kad kai kurie žmonės kalba apie mane, jog esu pamišęs. Taip, aš esu pamišęs iš meilės Dievui ir neturtingiems žmonėms“. 

       Pabaigai, siūlau pažiūrėti kaip Kijevo meras samprotauja religijos klausimais:

        žurnalistams demostruoja savo vokalinius sugebėjimus:

          ir  aiškina savo pravardės kilmę:

               Suprasti vargšus ukrainiečius nesunku. Šalis viena iš labiausiai kenčiančių nuo ekonominės krizės, o sostinės meras krečia visokiausius cirkus. Bet, kai pagalvoji, mes irgi panašaus likimo - tėvynė susiduria su milžiniškais iššūkiais, o mums užteko pročiuko tokiu metu į valdžią susodinti fontanus ir dulsinėjas. Nors… gal taip ir linksmiau…       

 Šaltiniai: zic.com, pravda.ru, news.yahoo.com, kyivpost.com

varpininkas

           Mūsų valdžios vyrams prakalbus apie kažkur esantį (kaip čia mes dar jo neturim?) rūkorių, pijokų ir nutukėlių mokestį, žmonės iš anos Atlanto pusės nesismulkina. Jei valgyti tai valgyti… Vyriškai… Atėjai pažiūrėt beisbolo, sukirtai sau 4800 kalorijų turintį „burgeriuką“, o už šitą žygdarbį dar ir marškinėlius gauni. Na ir kas, kad dvigubai daugiau kalorijų nei rekomenduotina dienos norma? Užtat vaikai namie tėčio marškinėlius vietoj palapinės galės naudoti… Pirmyn, į sveiką ir dailią visuomenę!!!

Paimta iš telegraph.co.uk . Plačiau galit pasiskaityti ir lietuviškai.

varpininkas

                Šiandien rytę pažiūrėjęs pro langą pamačiau ne tik geležinkelio stotį ir prie jos įsikūrusion aludėn traukiančius pagyvenusius jaunuolius, bet ir tai, kad į tėviškę pamažu atsliūkina pavasaris. Tiesa, pats jis dar kažkur Lietuvos pasieny, matyt stabtelėjo Lenkijoj užsipirkti dešrų, jogurtų ir pampersų, bet pirmieji ženklai jau čia. Saulutė iš aukštybių žvelgė į miestelį ir akivaizdžiai džiūgavo, kad sunkią ir nykią krizinę žiemą geležinkeliečių sostinės žmogiukai nepasidavė depresijai ir neišsilakstė į visas keturias pasaulio puses ieškot geresnio gyvenimo. Vynuogių krūme įsitaisęs kažikoks paukščiukas derino balso stygas ir ruošėsi tuoj prasidėsiančiam pavasariniam Paukštvizijos konkursui, o oranžiniais maišeliais (kuriuos reklamoj žmonės kažkodėl slepia) nešina kaimynė, rytinių „praktiškų“ valandų metu prisipirkusi visokio gėrio, laiminga krypavo namo. Panelė Niamniakula slampinėjo po kambarį ir dainuodama apie meilės ilgesį vis dar rietė į padanges savo uodegą. Matydamas visus tuos vaizdus ir prisiminęs liaudies išmintį pagalvojau: „eina sau, juk pavasaris. Kilstelsiu truputį uodegą ir aš…“

              Prieš kelias dienas begastroliuodamas po interneto laukus ir pievas atradau puslapėlį pavadinimu „Blogratis“. Visai įdomus dalykėlis – anot jo autoriaus (-ų), tai „subjektyvi kvantifikuota tekstinė blogsferos apžvalga“. Kuriam iš rašančių neįdomu būtų sužinoti, ką apie jo surikiuotas žodžių armijas mano kiti žmonės?.. Man pasidarė įdomu, tad pridaviau „AV“ ten esančiam „piltuvėliui“.  Tenykštė sistema prafiltravo, persijojo „Auksinės Varpos“ pelus bei grūdus, viską gerai sumalė, perminkė, apdovanojo visai nekukliais balais ir iškepė va tokias išvadas:

          „Šmaikštus ir išradingas tekstas net tuomet, kai šio provincijos leidinio internetinei Lietuvai autorius rašo apie savo negaluojančią katę (beje, buvau pamiršęs kad Maironis ir yra Jonas Mačiulis). Šviesi, žadinanti viltį (ir susikaupimą) aukso smiltis niūrokame lietuviškosios blogsferos peizaže.“

           Kilst kilst kilst uodega į viršų Šiaip gaila, tik kad pro sistemos sietus ir girnas prasprūdo įrašas apie minimalaus atlyginimo dovanojamą nušvitimą. Nes bent jau kol kas jis tapo bene stambiausiu masalu, pritraukiančiu interneto žuveles į AV žodžių raizgalynę.  Nuorodų į jį galima rast ir supermamyčių ir motociklininkų forumuose. O tas laaabai pamalonina dūšią. Net tokie komentarai kaip „Visiška nesąmonė“ ir raginimai „pasodint autorių ant minimumo ir pažiūrėti kaip jis tada giedos“ nesugadina nuotaikos. Mat tas autorius ant minimumo sėdi ir užtat va taip ir gieda…

         Gerai, viskas, užteks kelti uodegą. Dabar rimtai – džiugu, kad lietuviškoj blogosferoj atsiranda tokių iniciatyvų, kurių dėka norisi stengtis ir tobulėti… Pagarba jų autoriams. 

          Prieš metus laiko laisvą laiką leisdavau gainiodamas burbuliukus Football mannager' yje arba statydamas miestus Sid Mayer'io Civilization'e. Sužinaujau daugybę dalykų apie futbolą ir visokių įdomybių apie istoriją. Dabar gi apsikrėčiau bloginimo virusu. Pačiam darosi įdomu, kokį gi gėrį išpešiu iš jo…