varpininkas

              Šiaip jau skelbti naujieną, kuri sukasi kituose blog'uose nėra ypatingai gudru. Bet šį kart niekaip negaliu susilaikyti. Tiems, kas dar neskaitėte „Common sence“   šiandieninio įrašo turiu džiaugsmo pranešti, kad žodelis „pyst“  nėra toks jau blogis kaip Jums atrodo. Maža to, kaip praneša Valstybinė lietuvių kalbos komisija, tai vienas iš populiariausių ištiktukų, kuriuos siūlė rašiusieji nacionalinį diktantą. Citata iš čia:

 „Lietuvių kalbos žodyne“ teikiamos dvi ištiktuko pyst reikšmės: 1) pykšt (smūgiui žymėti): Ans mun tik pyst į ausį! Pyst par galvą su pagaliu! 2) netikėtam veiksmui nusakyti: Pyst virvė i nutrūko. Pyst pašalpą gavau. Iš šaltinių sprendžiant, tai daugiau žemaitiškas ištiktukas.“ 

          AV žodynas kątik praturtėjo dar vienu žodeliu Gal ir kvaila tokiais dalykais džiaugtis, bet visgi malonu, kai vieną eilinę dieną sužinai kad nesi jau toks nešvankus keikūnas, o tiesiog žemaitiškų ištiktukų prisigaudęs žmogelis

 varpininkas

           Prisipažinsiu, esu mažas (ne kūno kubatūra) silpnavalis žmogelis, kurį gyvenime labai įtakoja pačios įvairiausios aplinkybės. Būna kartais, kad išgirstu kokį gudresnį žodį,  ir kažkaip netyčia jis  tampa priežodžiu. Būna, kad išgirstu kokį juokelį, tai paskui norėdamas pajuokaut jį ir teatgaminu. Asmenybės sutrikimas čia gal koks, nežinau. Šiaip ar taip, tie virusai kažkaip greitai praeina, bet va vienas, atrodo, įstrigo ilgam.

          Tie, kas dažniau skaito šitą blog'ą jau puikiai žino, kad kiek daugiau nei metus laiko man teko Anglijoj krimsti emigranto duoną. Patiko. Graži šalis, gražūs pinigai, tik gal žmonės ne visai dailūs, makdonaldinio maisto ir pusfabrikačių „tiuningą“ patyrę. Bet viską atperka jų mandagumas. Sutinki kokį anglą prekybcentrio tūliko tarpdury, o tas tuoj puola atsiprašinėt, kad tau kelią pastojo. Palaikai duris, įleidi pirma savęs kokią vyresnę damą ar džentelmeną tai gražos minimum didelę šypseną gauni. O būna, kad ir koks nors trumpas pokalbis užsimezga. Eini per gatvę -išreikšdamas padėką kilsteli ranką tavęs praleisti sustojusiam vairuotojui (sako – ten vaikus to dar mokykloje moko), tas linkteli galvą, nusišypso. Kažkaip gera pasidaro. Gi ne taip jau sunku?… Taip ir pasigavau tą virusą…

       O va šiandien nuo pat labo ryto gavau tikrą lietuviško mandagumo pamoką. Kulniuoju sau darban, nuotaika gera.  Saulutė pro debesis lyg ir bando prakišti vieną kitą spindulėlį, mano įrašą apie minimalų atlygį trečia diena iš eilės šturmuoja skaitytojai ir net cha.lt jį paskelbė, Benamio blog'e buvau paminėtas geru žodžiu, visos Lietuvos blog'ų blog'e kaba AV baneriukas, sulaukiau pirmų „Kon?kur?sėlio“ dalyvių. Visai nebloga dienos pradžia. Jaučiu kad iki pilnos rytinės laimės trūksta tik kokios mėtinės kramtoškės ir ko nors atsigert, tad užsuku į parduotuvę. Pamatau iš priekio, kitąpus durų ateinančias dvi maišeliais nešinas moteriškaites. Staiga suaktyvėja angluose pasigautas mandagumo virusas ir aš, plačiai atvėręs duris, sustoju jas praleisti. Viena iškrypuoja, o belaukdamas kitos po akimirkos iš už nugaros išgirstu sodrų vyrišką balsą:

    - Tai eisi bl*t  į vidų ar stovėsi čia kaip b*bis tarpdury visą dieną…?

     Atsisuku – nei koks pijokas, nei ką. Tiesiog eilinis, tvarkingai atrodantis pagyvenęs jaunuolis ir tiek… Kažkur viduj ties plaučiais suvirpa nenumaldomas noras pasiūsti jį… na patys suprantat kur. Bet mandagumo virusas vis dar veikia, tad tiesiog patyliu. Nusprendžiu keiksmažodžius pasilaikyt tam kartui, kai užsimesiu ką nors sunkaus ant kojos, ar pilsiu galvą į kokį nors kampą. Po sekundės iškrypuoja bobulytė ir mes kartu su lietuviškuoju džentelmenu sugriūnam vidun… 

Viskas truko tik kelias akimirkas, bet pamoka išmokta. Jei užėjo kvailas ūpas pabūti labai mandagiu, pradžioj apsidairyk, kad dar netektų už tai gauti į snukį…