varpininkas

               Bobutė visą gyvenimą gyveno kaime ir nuo neatmenamų laikų skaitė „Valstiečių laikraštį“, bei rajoninį „Mūsų kraštą“.  Taip ir būtų toliau ramiai gyvenusi, bet kažkokia zaraza spaudos platintoja vienu metu įpiršo „Akistatos“ prenumeratą. Pinigai, žinia, senam žmogui fontanais netrykšta, tad bet šiek tiek Lietuvos aktualijų pažeriančio „Valstiečių laikraščio“ ji  nusprendė atsisakyti. Praėjo keli mėnesiai. Bobutė pradėjo skųstis, kad sunkiai užmiega, baugu naktimis. Klausiam, kas yra. O ji ir sako:
       „Nežinau, kas paskutiniu metu su ta Lietuva daros. Anksčiau laikraščiai dar būdavo apie ūkį, apie valdžią parašo. Nu dabar tik nužudymai, vagystės, prievartavimai visokie. Pasiskaitau, ir baisu gyvent kaime darosi…“

             Gi aš pasiskaičiau šiandien rajoninį laikraštėlį, tai ima darytis baisu gyventi ir mieste(lyje). Sakykit ką norit, bet kai reikia susigalvot mokesčius, prie valdžios esantys vyrai pademonstruoja savo talentus. Mes Radvilišky nuo šiol mokėsim už žemę, ant kurios stovi daugiabutis. Gal ir nieko labai naujo ar originalaus, bet bliacha, kai dabar visi tik ir  nešam namo auksą maišais, tai dar vienas naujas mokestis labai didelį džiugesį kelia. Kubilizmas užkrečiamas, ar kaip?   

varpininkas

            Vakarykštė diena pabėrė visai šaunių naujienų. Žiūrėjau, skaičiau ir negalėjau ramiai nusėdėt iš džiaugsmo. Pirma mane maloniai nuteikusi žinia - Lietuvos valdžia, po pusantro šimto metų pertraukos ėmėsi aktyviai svarstyti baudžiavos grąžinimo klausimą. Tas yra labai gerai. Aš visada sakiau, kad Lietuvoj demokratijos yra tiek, kiek šūde – naudingų maistinių medžiagų. Ir va, ačiū Dievui, vyrai pagaliau ėmėsi tuos mano teiginius pagrįsti. Nesupratusiems paistalų išversiu į žmonišką kalbą – vakar aplinkos ministras pareiškė, jog vyriausybė planuoja įvesti prievartinę daugiabučių renovacijos tvarką. Kitaip tariant, visi gyvenantys sovietiniame pavelde vorele trauks į bankus, ten ims paskolas ir mokės už savo namo tvarkymą. Nenorintys to daryti gaus per strėnas. Tiesa, kadangi gyvenam humaniškajame XXI amžiuje, tai jie bus išvanoti ne pagaliais ar botagais, bet dar padidėjusiom šildymo kainom. Tautiečiai, kaip ir dera runkeliams, baisiai sunerimo – atseit va, taip vos galą su galu besuduriam,  valdžia galutinai susiruošė mus pribaigti. Atsakau - tylėkit, vaksuokiės batus ir ruoškitės į banką. Planas labai protingas ir geras. Pirmiausia - padėsim atsigauti ne geriausius laikus išgyvenantiems bankininkams. Antra – Valdovų rūmų statyba eina į pabaigą, kiek šaunių vyrų liks be darbo. Jei įsisuks renovacijos karuselė – mauzoliejų surentę vyrai savo talentą galės realizuoti dailindami pilkus ir niūrius daugiabučius. Trečia – Lietuvos žmonės, ypač visokie pensininkai ir patyrę minimalaus atlygininmo nušvitimą, bus atpratinti nuo žalingo įpročio valgyti kruopas. Tik pagalvokit, kiek šaunaus maisto - dobilų ir pienių lapų kasmet nuvysta, nudžiūsta, nueina velniop. Šita nedovanotina klaida bus ištaisyta. Ganysimės po pievas it eržilai, šlamšim gamtos dovanotą gėrį ir mylėsim valdžią ir tėvynę. Laukiu nesulaukiu, kada bus pradėta įgyvendinti šita programa…  

            Antra vakarykštė džiugi naujiena - vieno stambaus pensininko šauni kalba prezidentūroje. Pensininkas Algirdas atėjo į ten, plačiai mostelėjo savo tvirtom rankom ir gariai skėlė - „duokit man 20 milijonų“. Mano supratimu, potekstė maždaug tokia – „eikit jūs n**ui su savo tais taupymais. Jei pasakiau, kad turi stovėti, tai ir stovės“. Artūras Račas savo bloge šiandien pasimetęs stebisi, ką čia sau leidžia Algirdas Mykolas. Juk jis nei valdovas, nei premjeras. Tik užtarnautan poilsin išėjęs pilietis ir tiek. Na taip, tiesa. Bet tas iš tiesų reiškia vieną  labai gerą dalyką - priešingai visų mūsų įsitikinimui, Lietuvos valdžiai labai svarbi pensininkų nuomonė, jų norai ir kaprizai. Svarbu tik įtikinamai viską išsakyti. Ne piešiniais ir užrašais ant nusmurgusių plakatų, dainom ir aimanom prie seimo rūmų, o rimtom kalbom apie svečius, garbę ir tūkstanmečio jubiliejų.

         Todėl sakau jums pranai ir marytės – traukite savo snukius iš kruopų bliūdo, pasirašykit protingą kalbą, pasidabinkit išeiginėm drapanom ir pirmyn į Vilnių. Atsistokit ten ir sakykit -  “man reikia dar tiek ir tiek litų, kad Lietuvos jubiliejaus proga laiku būtų pastatytas naujas vištinykas. Nes vasarą iš Amerikos atvažiuos svečiai, o pasišikt prieš juos nenoriu. Tai užtrauktų nešlovę ne tik man bet ir visam kaimui, taip pat diskredituotų Lietuvą tarptautinėje scenoje.   Valdžios vyrai, neturit pinigų? Imkit iš neišsenkančio privatizacijos fondo, arba mažinkit algas turtais aptekusiems  mokytojams ir gydytojėliams . Man giliai dzin. Jei noriu kad stovėtų, tai ir stovės. Aš tiek daug padariau Lietuvai, tad atėjo metas atsilyginti… Žodis - gipsas! Kas čia vadas?“  

      Piktas ir nevykęs gavos įrašas… Matyt dėl to, kad pusryčių nepavalgiau…