varpininkas

Laikas: Seni geri studijų metai, pirmas kursas

Vieta: Saulėtekio barakai

Veikėjai: aš ir kaimynas Robertėlis

Veiksmas: pokalbis apie studijas, gyvenimą ir pan.

Aš: Nuvažiavau į kaimą, pasigyriau močiutei, jog į universitetą įstojau. Kad paprasčiau būtų, pasakiau, jog universitetas - aukščiausia Lietuvos mokykla.  Po kiek  laiko ji kaimynei apsigyrė. O kaimynė jos ir klausia  “vaje… o tai kiek aukštų?“

Robertėlis: Čia tai dar nieko. Aš savo bobutei pasisakiau, kad į archyvistiką įstojau. Tai, mama pasakojo, eina ji dabar laiminga per kaimą ir visoms pažįstamoms giriasi, kad jos anūkas archivyskupu bus…     

varpininkas

      Krizė visur yra krizė. Vieniems ji pasireiškia mažesne alga, kitiems sausesne duona, tretiems nušvitusia siela. Tie, kas įdėmiau paskaitinėja istorijos knygas ar turi pasakorių dieduką, tikriausiai žino, jog dar „anoj Lietuvoj“ vienu metu nutiko taip, kad staiga užsidarė Vokietijos rinka, į kurią lietuviai grūdo savo nupenėtas žąsis. Valdžios vyrai, gelbėdami ūkį staigiai sumojo ką daryti – visi nuo jauno iki seno buvo įpareigoti užsipirkti žasų  (kiek plačiau - čia). Liaudis iš džiaugsmo nešokinėjo - prunkštė ir aimanavo dėl per prievartą brukamos mėsos.

      Žiūrėdami iš nūdienos pozicijų galime drąsiai sakyti, jog  visgi tamsūs tuo metu buvo žmonės. Valdžia sunkmečiu stengėsi  juos pamaloninti mėsyte, o jie tuo nebuvo patenkinti. Kaimynams iš Baltarusijos pastaruoju metu pasisekė kiek mažiau. Mat vieno tenykščio regiono viršininkai, puikiai žinodami, kad Historia est magistra vitae, griebėsi tarpukario Lietuvos valdžios taikytos ūkio gelbėjimo taktikos. Skirtumas tik tas, kad vietoj žąsų vargšams baltarusiams buvo nuspręsta už mažesnę nei rinkos kainą priverstinai “padovanoti“ po 10 kg svogūnų (Delfi.lt charter97.org).  Vadinasi, jei šeimoj dvi dirbančios personos – namai praturtės beveik pusmaišiu ašarą spaudžiančių daržovių. Ką veikt su tiek turto, sunkoka sugalvoti. Visgi, ne žąsiena… Šiaip ar taip, visai gali būti, jog angluose populiarūs “onion rings“ kuriam laikui taps nacionaliniu Gomelio srities patiekalu.  

     Gi krizės užspausti broliai latviai, ėmę atidžiau skaičiuoti savo santimus ir latus susižiūrėjo, kad Rygoje statomo Pietinio tilto pirmieji du etapai kainavo smarkiai daugiau nei turėtų. Anot Valstybės kontrolės vadovės, vietoj planuotų 108 milijonų latų visas šis malonumas „braliukams“ atseis apie 600 milijonų (1 latas šiandien apytiksliai - 4.88Lt). 27 milijonai latų, tos pačios kontrolierės žodžiais, buvo tiesiog išvogti. Visgi, rimčiausiai šiaurinių kaimynų ūkiškumą iliustruoja teiginys, jog  „iš 570 milijonų latų, skirtų pirmų dviejų etapų darbų finansavimui, 264 milijonai buvo išleisti finansavimo gavimui“ (citata iš čia). Vakarų analitikai vis svarsto, kas taip staiga išmušinėjo Baltijos ekonominiams tigrams dantis. Jums dar kyla klausimų? Šiap ar taip, kai palygini šitą braliukų „projektą“, mūsiškės nors ir kelis kartus pabrangusio mauzoliejaus ir sustojusios amžinojo Šeškinės stadijono statybos atrodo kaip vaikų žaidimėliai… Laimei, yra iš ko mokytis…

   Na ir pabaigai, ne visai įtemą – draugų (paimta iš čia) daryta foto iš Bolivijos. Spėkit, kuris iš jų valdo mašiną?