varpininkas

Įspėjimas – tekstas šlykštus ir pilnas nemalonių žodžių. Bet ką daryt, kai toks gyvenimas?

Krizė. Susitinka du draugai „fūristai“:

Petras: Na, kaip tau sekasi? Turi dar darbo? Aš dar kartais išvažiuoju į kokį reisą, bet blin algų tai nebėra. Nutrupina kelias kapeikas ir vsio. Ir blogiausia, kad nėra kur dėtis. Gyvent iš kažko tai reikia… O kaip tau?

Jonas: Ai, Petrai, geriau net neklausk… Su darbu prastai, o dar ir su žmona susiriejau…

Petras: Eik tu sau, kaip čia taip?

Jonas: Firma bankrutavo, kelis mėnesius be darbo prasėdėjau. Santaupos pasibaigė, bankai, mokesčiai visokie užspaudė. Galiausiai radau skelbimą, kad siūlo darbą vairuotojui – sanitarui, atseit reikia važinėt po miestą ir prižiūrėt tvarką kilnojamuose tualetuose.  Pinigų reikia, ką belieka daryt. Nuėjau, priėmė…

Petras: Nu ir…?

Jonas: Nu ir ką… Įsivaizduok pirmą darbo dieną – nuo pat ryto sėdu į mašiną, nuvažiuoju traukti šūdo. Atidarau tualeto duris, o ten visas turtas jau per viršų lipa.  Sienos iki pat lubų nutriestos, visi pakampiai primyžti, smarvė nežmoniška. Išsivynioju šlangas, įjungiu siurblį, pradeda pumpuot, visas tas turinys pradeda per šlangos skyles šmirkšti aplinkui. Pasirodo – krizė, firma neturi pinigų naujai įrangai. Šiaip ne taip išsiurbiu viską, pripilu chemijos, apvalau pakampius.  Pasižiūriu į save – apsitaškęs visas, išsitepliojęs. Ašaros kaupiasi, verkt norisi. Ir taip visą dieną – vien šūdas aplinkui… Bet blogiausia, kad nėra kur dėtis. Gyvent iš kažko tai reikia…

Petras: Eik tu sau… O tai kaip su žmona susipykai?

Jonas: Nu ir įsivaizduok – grįžtu po tokios pirmos darbo dienos namo, iš karto neriu į vonią, ten kokią valandą isterijos apimtas šveičiuosi visokiais muilais, kol atplaunu tą smarvę. Galiausiai nusiraminęs išlendu, atsidarau alaus, atsisėdu priešais televizorių. Žmona atneša vakarienę. Pasiimu lėkštę, jau valgysiu, o ta kalė žiūri į akis, šypsosi ir sako: „Na, brangusis, tai pasipasakok, kas gero darbe?“