Įkvėpimą įrašui  apie statybas pasigavau pažiūrėjęs šaunų filmuką objective.lt blog'e.

        Ar kada nors pagalvojot, su kokia gyvenimo ironija susiduria (tiksliau, susidūrė) dažnas tautietis, nusprendęs įsigyti nuosavą būstą? Na, tarkim tas, kuris ryžosi pirkti butą kokiam nors naujos statybos name. Žmogus ėjo į banką, ėmė paskolą, pirkosi nuosavą kampą ir įsipareigojo atidirbinėti už jį kokius 30 metų. Kitaip tariant, savi namai žmogui – viso gyvenimo pirkinys. O ką jam už tą viso gyvenimo darbą neretai įsiūlo(ė) statybininkai?.. Graudžių istorijų apie sunkiai įsivaizduojamą broką pilnas internetas. O žinot kodėl? Ogi todėl, kad pas mus viską dorai žino tik „ekspertai“, o darbus daro tik „patyrę ir kvalifikuoti meistrai“. Na bent jau darė… Kad būtų aiškiau, papasakosiu savąją istoriją. Nė vienas fatas nėra išgalvotas, viską turėjau laimės patirti nuosavu kailiu. Gali būti, kad kai ką primiršau, kai ką nutylėsiu, bet esmę, vyliuosi, suprasit. Beje, labai svarbu - gink Dieve nepagalvokit, jog visoje šioje istorijoje pasakosiu apie įmonę, kurios darbuotojas esu šiuo metu. Tikrai ne.    

 Kaip mes statėm namą

       (Veiksmo laikas - ekonominio Lietuvos pakilimo laikotarpis, metas kai statybų darbininkas uždirbo bent tris kart daugiau nei pradedantis mokytojas; veiksmo vieta – dienomis auganti sostinė)

          Vienu metu taip jau susiklostė gyvenimas, kad  po poros mėnesių pabūvimo laisvo oro direktorium staiga prireikė pinigų. Tuo metu dar nebuvau patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimo ir galvojau, kad laimė slypi būten juose. Pasirinkimų buvo keletas – ieškotis mokytojo darbo už nepilną tūkstantėlį, vėl eiti dirbti kokiu vadybininkėliu ar patraukti į statybas. Po tam tikrų apmąstymų pasirinkau trečiąjį variantą. Paaiškinsiu, kodėl.

      1. Tuo metu kažkaip neapdairiai vėjais paleidau savo santaupėles, o staigiai, be didesnio įdirbio jų buvo galima gauti statybose. Be to, reikėjo mokėti už buto nuomą, o mokytojo algos tik jai ir būtų užtekę…

      2. Svajojau ir tebesvajoju savo rankomis pasistatyti šiaudinį-molinį namą, tad nusprendžiau, kad patirtis statybose tik bus į naudą. O jei ten dirbdamas ir besimokydamas  pridarysiu klaidų, tai dzin. Gi ne sau statysiu…

      3. Nesu tarnavęs armijoj, tad nuspendžiau, kad reikia praeiti bent šitą vyriškumo mokyklą.

      4. Atsiminiau posakį, kad vyras per gyvenimą turi padaryti tris dalykus – pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti vaiką. Dar mokyklos laikais prisodinau gal dešimt eglučių. Tad pamaniau, jog jeigu pastatysiu namą (dzin, kad kol kas ne sau), galėsiu pereit prie veiksmų dėl trečio punkto įgyvendinimo.

      5. Išgirdau puse lūpų kalbant, kad jei įsidarbinčiau, po kelių mėnesių artimos pažinties su statybomis turėčiau būti kilstelėtas pareigose.

          Sudėjau visus pliusus į krūvą ir supratau, kad nelieka nieko kito kaip tik leistis į spalvingą ir nuotykių kupiną statybų pasaulį. O kad būtų smagiau, kartu pasiėmiau ir brolį…. Pradžia nebuvo įkvepianti – kurį laiką dirbom tokius darbus, kuriems nereikėjo nei ypatingo talento, nei didelio proto. Paimi kūjį ir trenki į sieną. Ir taip visą dieną. Vakare susišluoji nuolaužas ir eini namo. Kitą rytą atsikeli ir jau žinai, kad iki tol rašiklį įpratę laikyti pirštai vėl maigys šiurkštų kūjo kotą. Po savaitės tokio darbo (varėm visas septynias dienas) apėmė gėdingos kapituliacinės mintys. Laimei, kaip tik joms užgriuvus pasitaikė algadienis. Davė litų. Tiek, kiek mokytojaudamas būčiau užvargęs per mėnesį. Nuotaika pakilo. O vakare dar labiau – mat parduotuvėj įkišau litą į svarstykles ir tos parodė, kad darbas kūju – pirmas vaistas nuo mane kankinančios penėjimosi problemos. 1 savaitė = -4,5 kg., nors valgiau kaip valgęs. Svorio metimo tempais jau beveik galėjau lygintis su V.Katunskyte…

         Praėjus dar kuriam laikui išgirdom puikią žinią – aš, brolis ir dar pora šaunių, perspektyvių jaunuolių būsim perkelti į kitą objektą – patyrusių meistrų vadovaujami nuo pat pamatų statysim namą.  Buvo pasakyta -“sėsit ant betono, ant kūbų“. Eilinių žemiečių kalba kalbant – atlyginimas priklausys nuo to, kaip staigiai sugebėsim sumontuoti pamatus, užpilti perdangas ir t.t. Buvo tokių, kurie ėmė pavydėti, nes „sėdėjimas ant kūbų“ yra gėris - jei tik netingėsi, po mėnesio namo tempsi ne vieną ir ne du tūkstantėlius litų. Ir čia eidamas niekingai ir žeminančiai skambančias statybų darbininko (ne meistro) pareigas. Ko daugiau norėt? „Bingo, pagaliau statysiu namą“ galvojau sau. Materealizmu apsikrėtusi siela džiūgavo iš laimės, o vaizduotėje jau piešėsi vaizdai, kaip aš, po kokio pusmečio darbo, joju kupranugariu  per dykumą apžiūrinėti vieno iš septynių pasaulio stebuklų.  „Prarabas“ mus susikvietė ir supažindino su būsimu brigadininku, mokytoju ir betonavimo guru - Algiu (tikrovėje jo vardas kitoks). Algis - geras vyras. Visą gyvenimą pradirbęs statybose betonuotoju, savo darbą išmanė tiesiog puikiai. Bėda ta, kad bedirbdamas pasigavo profesinę ligą ir ta liga matyt jam sutrukdė pakilti karjeros laiptais. Pažinties dieną, nors dar buvo tik pietų metas, ta nelemta liga jau buvo beveik atėmusi jo kalbos dovaną. Algis kažką ilgai burbuliavo, bet  galiausiai suprast pavyko tik vieną, esminę frazę - “nu, chlopcy, atjebu ja vas“.  Tą akimirką supratau, kad mano pažintis su statybu pasauliu bus itin intymi…

        Po poros dienų, kaip ir buvo žadėta, mus ištrėmė į naują objektą. Pasakiškoje vietoje, kainuojančioje pasakiškus pinigus. Paiškėjo, kad ir namas, kurį statysim – pasakiškas. Milžiniškas ir su tiek visokiausių išraitymų ir mandrybių, kad, anot pusę Šeškinės ir Lazdynų pastačiusio Algio, „čia mes užsip**m negyvai“. Gi mes, nepatyrę jaunuoliai, trynėm rankomis – jei didelis namas, vadinasi daug betono. Jei daug betono (kūbų!!!), vadinas daug litų…! Objekte susipažinom su antruoju mūsų komandos „seniu“ – Vincu (vardas irgi pakeistas). Vincas vyras buvo rimtas, bet mokantis atsipalaiduoti - po kiekvienos algos bent savaitei šiaušdavo į „Maljorką“ (taip mes vėliau pavadinom jo daugiadienius užbaliavojimus). Pažinties dieną jis kątik buvo grįžęs iš kasmėnesinių atostogų. Visas toks įraudęs, susisukęs – akivaizdžiai perkepęs „Maljorkos“ saulėje. Prarabas jam gerokai nudavė velnių, mat iškeliaudamas su savim pasiėmė ir įrankius (esą reikėjo kažką namie pasitvarkyti), o kadangi kelionė užtruko, vienos brigados vyrai dvi savaites neturėjo kuo sukti varžtų ir pjauti medienos… Darbų vykdytojas mus supažindino su užduotimis ir išvažiavo. Kolektyvas kaip mat sumojo, kad įspūdžių ir taip gana, ir kad pirmą dieną pulti plėšytis būtų tikra nuodėmė. Buvo priimtas spendimas pažymėti sėkmingą Vinco sugrįžimą iš „Maljorkos“ ir tuo pačiu atlikti privalomą statybų aikštelės ritualą – prisirašymą. Mes, jaunesnieji, pasitaikėm nelabai geriantys, tad gerbdami tradicijas pakėlėm vos po vieną taurelę. Mūsų mokytojai taip iš degtinės nesityčiojo – išgėrė viską, kas buvo. Darbo diena nejučia atėjo į pabaigą ir iškeliavom namo. Išaušęs kitas rytas reiškė, jog mes, keturi, beveik nieko statybose nenutuokinatys žmogėnai, vadovaujami poros gerai savo darbą, visus statybų pasaulio papročius ir pigaus vaisių vyno rūšis išmanančių meistrų pradėsim statyti didelį, kelių milijonų litų vertės namą.

   Bus daugiau

(Šioje vietoje savo pasakojimą kuriam laikui nutraukiu. Deja, gyvenimas toks, kad kompiuterį tenka dalintis… Jei netyčia esate vienas iš tų keistų žmogelių, kuriems dėl kaži kokios priežasties patinka paskaitinėt mano įrašus, komentaruose galit brūkštelti IdejaiX adresuotą raginimą prileisti mane prie klavetūros. Gal atsileis jos rūsti moteriška širdis ir dar šiandien galėsiu baigti tai, ką pradėjau… :)      

Šis įrašas paskelbtas Penktadienis, 2009.03.20 13:10 kategorijoje Kasdienybės trupiniai, Kūryba, rašiniai ir pan.. Galite sekti įrašo komentarus per RSS 2.0. Galite parašyti komentarą arba palikti atgalinį pranešimą.