varpininkas

(Pirma dalis čia)

              Namo statybos, kaip žinia, prasideda nuo teritorijos aptvėrimo. Nuo to pradėjom ir mes. Darbas rūko kaip iš pypkės – gręžėm gruntą, kalėm kuolus, plokštes ir po poros dienų valdos jau buvo apjuostos. „Vilkai“ kartu su kažkokiais specais ėmėsi išvedinėti ašis. Kadangi namas turėjo tiek kampų, kad  jiems suskaičiuoti rankų pirštų nepakako, tas darbas pasirodė esąs ne toks jau lengvas. Mus, „erelius“, kad neslampinėtume veltui, kelioms dienoms pasiuntė į kitą objektą. Kadangi buvome pasižymėję kaip šauniai valdantys kūjį ir laužtuvą, gavome porciją griovimo darbų (jie paliko tokį įspūdį, jog nusipelno atskiro įrašo). Į objektą grįžome kaip tik tą dieną, kai prasidėjo „katlavano“ (rūsio ir pamatų duobės kasimo darbai). Kadangi būsimojo namo savininkas paprieštaravo tam, jog saugumo vardan būtų nupjautas visiškai šalia kelių metrų gylio pamatų duobės augantis medis, visą dieną praleidome stebėdami kaip ekskavatoriaus kaušas skrodžią gruntą ir spėliodami, įgrius tas medis duobėn ar ne. Neįgriuvo… Po keleto slampinėjimo ir pagrindo lyginimo dienų atėjo vyriškumo išbandymų metas. Kitą rytą, atsibeldę į darbo vietą išvydome pūkščiantį ir stenantį Kamaz kraną, kraunantį pamatų blokus. Objekte sklandė pakili ir romantiška nuotaika, mat dūmų buvo kaip A.Pugačiovos koncerte. Romantikos pagauti stovėjome niekaip negalėdami atsigrožėti senolio Kamazo pastangomis kiekvieną lašą dyzelio paversti kuo didesniu melsvai baltu kamuoliu. Iš kažkur išdygęs Algis, pasitelkdamas pagalbon šaunią statybininko leksiką,  grąžino mus į realybę ir, priminęs, kad ne rojun mes papuolėm, pakvietė dirbti pirmo rimto darbo. Prasidėjo pamatų montavimo darbai. Tiesa, firmos vadovai kažkodėl nusprendė, kad per duotą (ar pačių susigalvotą) terminą mes vieni visko nenudirbsim, todėl papildomai buvo pasamdyta brigada patyrusių meistrų iš kitos kompanijos. Esą pusę namo pamatų įrengsim mes, pusę – jie.

          Darbai ir vėl ėmė rūkti kaip iš pypkės. Algis, visą gyvenimą tik ir dirbęs tokį darbą, meistriškai vadovavo paradui. Apylinkės skambėjo nuo „maina maina“ „vyra vyra“  ( „žemyn žemyn“, „aukštyn aukštyn“ ), Kamazas vaidino garvežį, blokai dailiai gulė vienas ant  kito, o mes, užsimaišę betono, rankomis trynėme siūles tarp jų. Šalia augančios pušys lenkė galvas žemyn ir stebėjosi – ot tai sparčiai sukasi vyrukai… Taip nejučia atėjo pietų metas. Su pasimėgavimu kirtome konservus ir skaičiavome, kad jei iki vakaro išlaikysim tokį darbo tempą, per dieną uždirbsime visai solidžią sumelę. Deja…  Likimas mums buvo paruošęs siurprizų. Po pietų pertraukos sugužėję duobėn išvydome, kad mūsų guru Algį iš pasalų užpuolė profesinė liga – vargšas vyrukas iš paskutiniųjų bandė su ja kovoti ir beveik keturpėsčias ropojo darbo vieton. Vincas atrodė kiek solidžiau. Visgi įdomiausia pasidarė, kai išvydome, kad velnio lašų užragavęs atrodo ir kranininkas. Ir tada prasidėjo realybės šou „Išlikimas“… Kamazas riaumojo, blokai virš galvų ėmė sukti ratus it musės, Algis, mus, baugiai besižvalgančius į viršų, vadino bailiais ir idiotais, o kranininkas iškišęs liežuvį maigė rankenas ir šaukė „Ščias bli*t ja vam dam, ščias ja vas, suki, naučiu rabotat“. Iki tol uoliai naudotas gulsčiukas buvo pasiųstas į patvorį atostogų, o geriausiais lygio matuokliais tapo Algio akys. Tiesa, po poros kaži kaip kreivokai įsitaisiusių blokų jis visgi buvo prisimintas. Realybės šou „Išlikimas“ baigėsi taip staiga, kaip ir prasidėjo – po kokios pusantros valandos intensyvaus veiksmo mūsų mokytojai tarė „gana“ ir patraukė būdelėn ilsėtis. Kamazas, atsisveikinimui iškvėpęs kelis kūbus dūmų, išrūko namo. Mes, jaunimas, nusprendėme, kad reikia baigti tai ką pradėjom, tad užtrynėme plyšius betonu. Dirbome dėvėdami paprastas, medžiagines pirštines. Vakarop supratom, kad pirmasis kartas, kaip dažnai ir būna – skausmingas. Ėmė luptis rankų oda, o ties pirštų sąnariais atsivėrė žaizdos. (Vėliau tam darbui jau gavom guminę apsaugą – lateksu aplietas pirštines). Brigada iš kitos firmos ramiausiai, be jokių siurprizų ir nuotykių dirbo jiems pavestą darbą. 

          Po keleto dienų  (vyrai kurį laiką tiek nebeprisilupo)  visi blokai sugulė taip, kaip ir buvo planuota. Tie, kurie gulė realybės šou „Išlikimas“ metu, buvo pakrypę ir išsikišę. Betonavimo ir montavimo meno virtuozas Algis darbų vadovui sakė, jog taip atsitiko todėl, kad kai kurie blokai pakliuvo brokuoti, ne tos, žemesnės kategorijos. Mes pritardami linksėjom galvomis. Po kurio laiko baigėm kamšyti plyšius tarp blokų, atlikome krūvas kitų numatytų darbų ir galiausiai atėjo pasiruošimo perdangos užliejimui metas. Vyrai iš kitos firmos, taip ir nespėję iki galo užtaisyti visų siūlių ir pabaigti kitų jiems patikėtų darbų  netikėtai įjungė relaksacinį režimą ir kelias dienas net nelindo iš būdos. O ten, žinia, pašventė save ne kokiam nors rožančiaus kalbėjimui. Tik vakarop išvysdavome autopilotu namo krypiniuojančius  kūnus. Paaiškėjo, kad trintis jiems čia naudinga – mat jų firma nebeturėjo pasiūlyti jokio kito darbo. Per kelias dienas į naujai užgimusį rūsį sukėlėme visą reikiamą įrangą, ją sustatėme. Kolegos iš anos firmos, pagaliau atsipagirioję pamatė, kad perdangos užpylimo betono kubų dalybose jiems dalyvauti nebelemta, tad susirinko savo žaislus ir iškeliavo. Gi mes tęsėm darbus – surinkę pagrindą, ant kurio gulės užlietas betonas tempėm tonas armatūros, ją pjaustėm, audėm tinklą. Algis viskam vadovavo ir mus visko mokė. Kasdien darėm aibes įvairiausių klaidų, kasdien beveik draugiškai būdavom išvadinami idiotais ir debilais, bet darbinė nuotaika visgi buvo nebloga. Skubėjom, nes norėjosi kuo greičiau užlieti perdangą ir kišenėn susižerti išsvajotąsias krūvas pinigų. Kolegos iš anos firmos išeidami mestelėjo, jog taip draskytis neverta, nes galiausiai vistiek būsim išdulkinti ir negausim to, kas mums priklauso. Mes jiems atšovėm, kad “ jei negersim, dirbsim tai ir užsidirbsim.“ Tiesa, sausas įstatymas mūsų kompanijoje negaliojo – Algis ir Vincas bent vieną buteliuką “Klumpių“ ištiūtindavo kone kasdien. Bet toks kiekis nebuvo pavojingas. Netgi priešingai, stiklinė spiritizuoto vaisvynio vyrams veikė kaip koks „red bull'is“ – akivaizdžiai pakildavo ne tik nuotaika, bet ir darbo tempai. Tą pastebėję, paskui visada paslaugiai kursuodavom iki parduotuvės, nes žinojom, kad skystis, kurį daugelis tautiečių laiko pijokų gėralu, statybų aikštelėje daro stebuklus. Suprantama, jei vartojamas su saiku….   

          Galiausiai išaušo didi perdangos užliejimo diena. Statybų aikštelėn atkeliavo betoną pilanti mašina „dramblys“ o iš jos paskos visa krūva betonvežių. Tai buvo viena iš tų retų dienų, kai Algis iki pat darbo pabaigos negėrė nė lašo. Mat jis tądien atliko svarbiausią misiją – vedžiojo dar garuojantį betoną purškiantį „straublį“ taip, kad viskas užsipiltų tolygiai ir gražiai. Mes, piemenys, tik klampojom po jį ir grėbliu lyginom susidariusius nelygumus. Vakarop užpylimas buvo baigtas. Viskas įvyko be jokių didesnių incidentų ir tas darbų vykdytojui kėlė didelį džiugesį. Ta proga, besiruošiant namo, ant stalo išdygo butelis baltosios. Po taurelę pakėlėm ir mes. Už tai, kad perdanga būtų tvirta ir už tai, kad tai buvo pirmasis mūsų užpylimas. Tą vakarą, buteliui artėjant prie pabaigos, bene pirmą kart iš Algio lūpų išskriejo žodžiai „A vy chlopcy - malacy“ (maždaug bachuriukai, jūs šaunuoliai).  Po užpylimo, kol stingo betonas, “vilkai“ gavo porą laisvadienių, kad galėtų žmoniškai atsigerti. Gi mums buvo įsakyta bent iki pietų pasitrainioti objekte. Mat netikėtai atvažiavęs namo šeimininkas galėjo nesuprasti statybų aikštelės papročių ir sukelti nereikalingą skandalą dėl to, kad darbo dieną objektas tuščias, nors jis moka pinigus.  Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo pirmas, pats lengviausias, mažiausiai nervų ir jėgų pareikalavęs užliejimas. Dviaukštis namas turėjo būti super įmantrių formų, tad mūsų laukė dar dviejų perdangų užliejimai.

   (Dar bus trečia dalis)                                 

Šis įrašas paskelbtas Pirmadienis, 2009.03.23 21:51 kategorijoje Kasdienybės trupiniai, Kūryba, rašiniai ir pan.. Galite sekti įrašo komentarus per RSS 2.0. Galite parašyti komentarą arba palikti atgalinį pranešimą.