varpininkas

Vieną gražią dieną kaži kur Lietuvos pakrašty esančio mažo Varpiniškių miestelio valdžia nutarė, jog Lietuvos tūkstantmečio proga reikia pasistatyti skulptūrą. Pinigų garsių menininkų samdymui nebuvo, tad nuspręsta, kad ją pagamins ir pastatys vietos dailės mokytojas ir mokyklos stalius. Bėda buvo ta, kad abu nors ir turėjo auksines rankas, buvo prisiekę bambaliečiai, pragėrę savo fantaziją. Todėl seniūnija paskelbė „Tūkstantmečio skulptūros“  idėjos konkursą. Jas siūlyti galėjo bet kas. Svarbiausios sąlygos – skulptūra turėtų būti moderni, originali, nebrangi, traukianti dėmesį ir atspindėti Lietuvos tūkstantmečio idėją. Vietos žmogeliai buvo aktyvūs, mylėjo savo miestelį ir tėvynę, tad buvo sulaukta ne vieno pasiūlymo. Galiausiai konkursas baigėsi, komisijos nariai atplėšė vokus, susipažino su idėjomis ir paskelbė rezultatus. O jie buvo tokie:
Tikybos mokytoja Genovaitė pasiūlė miestelio centre pastatyti kryžių. Siūlymas atmestas, nes neatitiko originalumo kriterijaus – po kryžių stovi beveik kiekvienam kaime.
Bažnyčios choro vadovė Ona pasiūlė centrinėje miestelio aikštėje pastatyti rūpintojėlį. Po ilgų diskusijų ši graži idėja buvo atmesta. Motyvas – toje vietoje kelis dešimtmečius išdidžiai pūpsojo akmeninė Lenino galva. Pastačius ten  rūpintojėlį, visokie nesusipratėliai ir bedieviai gali pagalvoti, kad tas barzdotas žmogelis – naujasis tautos vadas ir prezidento rinkimuose prabalsuoti už V.Mazuronį.
Santechnikas Kazys pateikė pasiūlymą šalia nuotekų griovio iš senų, patrūnijusių kanalizacijos vamzdžių suvirinti Varpiniškių „Krantinės arką“. Po išsamių skaičiavimų idėja atmesta kaip pernelyg brangi. Šimtas tūkstančių litų mažo miestelio biudžetui – dideli pinigai.
Vietinės aludės patalpose įsikūrusio bambaliečių judėjimo aktyvistai pasiūlė skulptūrą statyti iš plastikinių alaus butelių. Motyvas: bambalis – tikrasis iš pašalpų gyvenančio Varpiniškių miestelio simbolis. Be to ši moderni skulptūra atspindėtų ir vis populiarėjančias ekologines idėjas, mat renkant jai medžiagą, būtų išvalyti visi miestelio patvoriai ir pakrūmės. Idėja atmesta, kai jai pasipriešino komisijoje buvęs blaivininkų sąjungos atstovas.
Kūno kultūros mokytojas ir vietinės futbolo komandos treneris Vladas, pažiūrėjęs žinias, į komisijos posėdį atlėkė rėkdamas, kad už skulptūrai skiriamus pinigus geriau jau sutvarkyti miestelio stadioną. Mat vietos FK „Varpa“ žaidžia II-ojoje lygoje ir, galimas daiktas, nuo šiol varžysis su Klaipėdos „Atlantu“ ir FBK „Kaunu“. Vladas labai nenorėjo apsijuokti prieš futbolo grandus, tad pareikalavo, jog būtų išleistas įsakas, draudžiantis stadiono prieigose auginti bulves, burokus ir kitas kultūras, o pačiame stadione būtų uždrausta ganyti gyvulius. Jis pareiškė, jog būtina sukalti suolus žiūrovams ir pastatyti bilietų kioskelį. Komisija jo idėjas atmetė motyvuodama tuo, kad prieigose auginti daržoves būtina, nes jomis mokami atlyginimai futbolininkams, uždrausti ganyti gyvulius negalima, nes nebus kuo nupjauti žolės. Nenorint taškyti pinigų brangiems suolams, vietos lentpjūvė buvo įpareigota parūpinti kaladžių, o kioskelio atsisakyta, nes iš bilietų surenkama suma nepadengtų jo išlaikymo išlaidų. Galiausiai komisijos nariai pareiškė, jog Varpiniškių stadionas atitinka visus lietuviško stadiono standartus ir nelabai kuo tenusileidžia esantiems didmiesčiuose, todėl jo rekonstrukcija nėra būtina.
Buvęs miestelio seniūnas pensininkas Algimantas pareiškė, jog nėra ko čia smulkintis ir pateikė didelį ir išsamų projektą, kuriame Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus proga buvo siūloma pastatyti atstatyti kadaise netoliese bažnyčios stovėjusį medinį dvarą. Idėja buvo labai graži ir pagrįsta – bankrutuojanti vietos lentpjūvė būtų turėjusi kur realizuoti savo produkciją, vietos statybininkai būtų turėję darbo, o objektą pastačius, į Varpiniškes būriais važiuotų kaimyninių miestelių seniūnai, merai ar net apskričių vadovai. Ten būtų įrengtas krašto muziejus, kuriame mokinukai galėtų pamatyti senovinių stalų, kilimų, verpimo ratelių, akėčių. Na, žodžiu, visko, kas įpareigotiems senienų rinkėjams pakliūtų po ranka. Algimantas aiškino, kad pinigų statyboms būtų galima gauti pardavus miesteliui priklausančius fermų pastatus, prie bažnyčios įrengus aukų dėžutę, o be to miestelio kepėjas galėtų į rinką paleisti statybas remiančią bandelių seriją „Pono dvaras“. Po ilgų diskusijų, dideliam karšto patrioto Algimanto nusivylimui, projektas buvo atmestas, mat komisijos narys istorijos mokytojas Motiejus visus įtikino, jog atstatyti dvarą vadovaujantis viena fotografija, kurioje matosi tik pastato veranda, neįmanoma.
Paskutinis, pasiūlęs savo „Lietuvos tūkstantmečio skulptūros“ idėją, buvo kurį laiką Airijoje uždarbiavęs, vietos fermose gyvulių šerėju dirbantis Egidijus, visų vadinamas tiesiog Egyda. Jis pareiškė, jog reikia apleistoje laukymėje, kitapus miestelio pakrašty esančio tvenkinio iš karvašūdžio nulipdyti nediduką pasakų namelį, nutepti jį akiai mielomis spalvomis, o virš jo pakabinti užrašą „Tėvynė“. Komisija, susipažinusi su Egydos pateiktais argumentais, vieningai nutarė, jog pastarasis skulptūros variantas atitinka visus iškeltus kriterijus ir kuo puikiausiai simbolizuoja tūkstantmetį švenčiančią Lietuvą, tad nuspręsta orams atšilus imtis statybų.
O Egydos argumentai buvo tokie: modernus menas, kuo toliau tuo labiau daromas iš visokio š…. Skulptūra iš karvašūdžio neabejotinai būtų modernizmo viršūnė, be to būtų pigi ir ekologiška. Iš šitos medžiagos už tvenkinio nulipdytas ir dailiai nuspalvotas namelis puikiai simbolizuotų dabartinę Lietuvą – kol žiūrėtum į jį iš tolo, nuo kito tvenkinio kranto, jis atrodytų mažas, mielas ir viliojantis pasakų namelis. Visai kaip Lietuva, kai gyveni kur nors užjūryje. Kai užsinorėtum į jį nusigauti, pamatytum, kad tas nėra taip paprasta  -  tiesaus kelio nėra. Turėtum apeiti tvenkinį, klampoti visokiais keliukais, vaikščioti ratais, kad galiausiai pasiektum tikslą. O kai jį pasiektum, pajustum smarvę ir pamatytum, kad tas iš tolo gražiai atrodantis išdailinto fasado namukas – iš grynų gryniausio mėšlo, ir kad jo viduje, šalia galybės visokių mažiukų vabalėlių, knibžda krūvos kirminų ir šliužų. Ir visgi… jei tas namelis visąlaik stovės apšviestas saulės spindulių, po kurio laiko smarvė pranyks, karvašūdis sudžiūs ir taps tvirtas, o drėgmę ir tamsą mėgstantys kirminai išsproginės…

Dėmesio: Beveik visi rašinyje naudoti pavadinimai, personažai ir įvykiai yra liguistos autoriaus fantazijos vaisius. Jei  jie sutampa ar kokiu nors būdu primena realybėje esančius asmenis ar įvykius, prašome tai laikyti sutapimu.
Jei sugalvotumėt kūrinį skelbti kituose puslapiuose, pagerbkite autoriaus vargą ir nurodykite originalų šaltinį. Prašymas negalioja tuo atveju, jei esat vienas iš aukščiau minėtų šliužų. Naudoti kūrinį komerciniais tikslais be atskiro autoriaus sutikimo – draudžiama. Į teismą gal ir neduočiau, bet ilgai minėčiau blogu žodžiu…