Klausimas – kaip elgtis, kai krizės metu skuduryne pamatote patinkančius marškinius? Variantų gali būti keletas:
1. Keliauti iš parduotuvės tuščiomis, nes pastaruoju metu ir humaninės rūbų kainos ima darytis per aukštos.
2. Pasimatuoti marškinius, paskui prie kasų ištrauki iš piniginės „maironį“ ir už juos susimokėti. Tai procesas, kurį paprastai renkasi eiliniai mirtingieji… Jis vadinamas pirkimu.
3. Prie senų marškinių prikonstruoti „Humanos“ etiketę, persirengimo kabinoje juos palikti, o pro duris smukti apsivilkus geidžiamu rūbu. Šis beveik džeimsbondiškas variantas tinkamas tuo atveju, jei esate Kembridže moksą baigęs, lyg ir ne iš minimumo gyvenantis daktaras. Šiuo atveju tiesiog privaloma būti ypatingai apsukriu ir saugotis akylų pardavėju. Kitaip viskas gali baigtis teismais…
Nors truputėlį ir juokinga pagalvojus, kad tokie septyniolikos litų detektyvai imami narplioti, o visokių veikėjų milijoninių aferų galai saugiai mirksta vandenyje, visgi, kaip jau kažkada minėjau, šita istorija turi šaunią pusę. Nuo šiol, kai knisiuos labdaryne, o mane akylai stebės pardavėja, galėsiu sakyti „Nebijok, ne Petraitis, neapvogsiu“…
Būsto renovacijos klausimai šiuo metu eiliniam žmogeliui vis labiau ima tampyti nervus. Ir kaip netampys, kai tas žmogelis suprasdamas, kad jo nuomonė valdžios vyrams svarbi tik rinkimų dieną, pasiskaito tokių renovavimo istorijų. Palieps ponai, ir teks jam nulenkus galvą porą dešimtmečių kantriai atidirbinėt bankui už 10 ar 15 centimetrų polistirolo ir pigiausių dažų sluoksnį. Sako, renginys bus masinis ir cirkų išdarinėti nebepavyks. Gal ir gerai… Bent jau nutriušėliai daugiabučiai pagaliau bus gražūs. Be to, bus peno ir smulkiajai tautosakai. Pavyzdžiui, kad ir mįslė – „Ir didelis, ir žalias, ir šiltas, ir geltonas, kaip prieini arčiau - girdi ubagų dejones. Kas?“ Nagi pensininkų pilnas renovuotas daugiabutis. Bet kartais imi žmogus ir suvoki, jog remonto tavo trobai visgi reikia. Ir, kad suprastum, nebūtina išleisti dešimčių tūkstančių visokiems pasato būklės tyrimams. Užtenka žymiai mažesnių investicijų…
Testas vykdomas taip: Įsitaisęs minkštai ant lovos, žiūrėdamas futbolą išplempiate alų, ir kaži ką kelis kartus šūktelite kitame kambaryje esančiai draugei. Tuo pat metu jūsų palaikoma komanda įmuša įvartį ir apimtas džiugesio imate ploti. Už sienos gyvenanti kaimynė, išgirdusi iš jūsų buto sklindančius įtartinus garsus imasi vakarinių informacijos rinkimo darbų. Tą įtardamas pasiimate ant rankų katę, įsitaisote prie pat sienos ir, prisiminęs vieną, gal kokį šimtą kart matytą filmą, imate kartoti: „Kolia Kolia, kak slyšno? Kolia, Kolia, prijom.“ “Kolia“, suprantama, neatsiliepia, tad Jūs imate bendrauti su kate: „Žiurkyte, Niamniakulėle, pasakyk miau mūsų kaimynei. Nu būk mandagi, pabendrauk gi su žmogum, jei jau klausosi“. Pabaigai pridedate „ūhuhu, aš viską jaučiu, trauk stiklainį nuo sienos“… Viskas, testas baigtas.
Rezultatai: Rezultatus sužinote kitą rytą, kai sutikęs laiptinėje testą padėjusią atlikti kaimynę nebeišgirstate įprasto “Laba diena“, bet išvystate piktą ir demonstratyviai Jus niekinantį žvilgsnį.
Išvados: Elementarus, netgi vaikiškas testas. Tačiau jo pagalba sužinote, jog norit gyventi ramiau, kažkokiu būdu teks bute įsirenginėti geresnę garso izoliaciją. Neabejotinas testo privalumas yra tas, jog jis nemokamas, be to nebereikia kasdien apsimetinėti ir šypsantis sveikintis su nemėgstama kaimyne…
Tą dieną, kai apie trisdešimt tūkstančių tautiečių iš gimtinės kampų ir pakampių rankiojo šiukšles, o kai kurie tik fotografavosi prie jų maišų, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyrusi AV komanda tarė sau: „švariai gyventi norim, bet dar labiau norim gyventi sočiai“ ir pasikinkiusi eiklųjį juodberėlį žirgą išmovė kaiman. Ten vyko renginys, pavadinimu “Kiaulės pjovimas“. Baisus ir nemalonus tai reikalas, bet taip jau surėdytas šitas pasaulis, jog kartais muse, visuose musyse, t.y. mumyse prasiveržia gyvuliškasis pradas ir žudome tam, kad mistume ne vien tik kruopomis ar bulvėmis (jei dar nematėt, galite pasižiūrėti šitą filmą) . Didelius pinigus gaunantis žmogus kartais bando save apgauti, jog jo pirkta mėsa ant stalo atkeliauja kažkokiu kitu, humanišku būdu, gi būdamas minimalistu esi priverstas pamatyti tai, kaip viskas vyksta iš tiesų. O po visko stovi ir galvoji – dar kartą taip, ir tapsiu vegetaru. Bet ne apie žiaurumus šį kart… Tiesiog šiek tiek linksmesnės vaizdinės medžiagos.
I situacija : Ką daryti, kai elektrinė kinietiška mėsmalė, ant kurios apačios išrašyta „Made in China“ pačiame malimo darbų įkarštyje ima ir sustoja (esą, pailsėt nuo per didelio krūvio)?
Traukti iš kojinės pinigus ir važiuoti pirkti patikimesnės? Krapštyti iš spintos senąją patikimąją mėsmalę ir praleisti visą likusią dieną sukant ratu rankeną? O gal pabūti Jurgeliu meistreliu ir pasigaminti elektrinį malimo aparatą, ant kurio galima būtų rašyti „Made in Lithuania“?
II situacija Važiuodami į kaimą nusiteikėm jog gali tekti nudirbti įvariausius darbus. Bet tokio tikrai nesitikėjau…. Senelis užrišo virves ir šaukė – „trauk“. Mušė prakaitas, iš pasimetimo ir nežinojimo ką daryt drebėjo rankos, bet traukiau. Viskas truko tik gal porą minučių, o po jų pasaulin įžengė nauja gyvybė. Pirmą kart gyvenime pabuvau akušeriu. Laiminga mama ir naujagimė atrodė taip:
Po visko AV komanda važiavo namo ir kalbėjosi, jog nuveikė žymiai daugiau nei tikėjos nuveikti. Gavosi grynų gryniausias maksimalus minimalistų savaitgalis…
Statybos Lietuvos merdi, o daugiabučių renovaciją lydi skandalai, nesusipratimai ir nežinia dėl ateities. Nors niekas nėra garantuotas, jog išaušęs rytojus bus šviesesnis, “AV” ryžtasi būti balta varna, ir nepaisydama nepalankių aplinkybių ir įvairiose sferose vyraujančių depresinių nuotaikų, imasi rekonstrukcijos darbų. Kaip jau tampa įprasta šitam krašte, renovavimo darbų tenka imtis ne iš didelio noro, bet iš reikalo… Jei užsukę į puslapį pamatysit išdarkytą vaizdą, neišsigąskit – vadinas live režimu vyksta rekonstrukcijos ir fasado dailinimo darbai. Jei pastebėsit, jog tie išdarkymai užsiliko ilgesniam laikui, labai nenustebkit. Vadinasi, dailintojas susirinko visus įrankius ir vidury darbo patraukė gerti alaus. Arba valgyt vakarienės. Arba dar kur nors… Darbų pradžia – 2009 04 17. Numatoma darbų pabaiga – kaip Dievas duos. Iki atominės uždarymo turėtume suspėti…
Taip jau surėdytas šis pasaulis, jog neretas vyriškos padermės atstovas vakare mėgsta išlenkti vieną kitą gurkšnį alučio. Šis paprastai pilstomas į stiklinius butelius, aliumines skardines ir plastikinius bambalius. Sielai ir kūnui džiugią akimirką gėrimėlis garma skrandin ir sukelia malonius jausmus, o jo kevalas, koks jis bebūtų, po šio proceso lieka kiurksoti ant stalo. Ir čia kyla klausimas - ką su juo veikti? Būti tvarkingam ir mesti į šiukšliadėžę ar įrodant savo vyriškumą nušveisti kur nors pakrūmėn? Priduoti parduotuvėje? O gal… iš viso šito turto padaryti kai ką įspūdingo?.. Tuščia alaus tara turi neišsemiamas panaudojimo galimybes. „Auksinė varpa“ šiandien jums pristato tik kelias iš jų…
Kiekvienas iš mūsų norim turėti savo namą. Ir dažnas mėgstam alutį. Statybų aikštelės išmintis sako: „Kto ne pjot, tot vsio imejet (kas negeria, tas viską turi)“. Vadinasi, jei gersi, namo neturėsi. O gal visgi įmanoma paneigti šią taisyklę? Gal šituos dalykus įmanoma suderinti? Atsakymas – žinoma, kad galima! Tiesiog reikia iš stiklinių butelių imti ir pasistatyti namą. Ar pagalvojote, koks malonus tuo atveju būna statybinės medžiagos rinkimo ir ruošimo procesas? Pareini sau įkaušęs namo, butelis kliuksi kišenėj, žmona lyg ir bando burbėt, o tu jai ir sakai: „Brangioji, Saulele tu mano, aš gi medžiagų ruošos darbus atlieku. Tu juk nori nuosavo namuko, ar ne?..“
Buteliniai namukai pasaulyje nėra jokia naujiena. Bene seniausias toks išlikęs pastatas prieš porą metų šventė savo šimto metų jubiliejų. Taigi, galima sakyti, tai jau laiko patikrintas statybos būdas. Išbandytas jis ir mūsų Lietuvėlėje – toks namas stovi berods Rokiškio rajone. Kaip atrodo tokie namukai? Be jokios abejonės – originaliai. Susirentus tokią trobelę šlovė ir aplinkinių dėmesys garantuoti. Visokie skeptikai ir delfiniai komentatoriai piktai sakys, kad jie yra š…, nepraktiški, reikalauja daug darbo ir pan. Gali ir taip, nežinia. Bet… Tą jausit tik jūs vienas,o gražu ir įdomu pažiūrėt tai bus visiems!!! Namuko dydis neretai priklauso nuo to, kiek alučio jūs ir jūsų pažįstami būsite pasiryžę perleisti per savo organizmus, bei nuo to, kiek rankiosite šią statybinę medžiagą iš patvorių. Mažiau ryžtingiems tektų apsiriboti mažesniu (nėra ko juoktis, juk poros dešimčių kvadratų kartoninės būdelės nuo šiol irgi yra butai),
o ryžtingesni, turintys daugiau draugų ir netoliese savartyną, galėtų pasistatyti kad ir tokį namą:
Jei netyčia atsirastų koks nors kvaiša, kuris imtų rėkti, jog tai alkoholiko troba, jį galima būtų drąsiai siųsti ten, kur Seimo pirmininkas žadėjo pasiųst Salamakiną. Mat mintys statyti iš butelių kyla ne vien tik etatiniams alaus gerėjams. Antai, net budistų vienuoliai, suvokdami, jog šitam gėriui nevalia mėtytis patvoriuose, ėmė ir pasistatė sau šventyklą. Sukibdžius krūvon apie milijoną butelių gavosi įspūdingas statinys:
Ne kiekvienas alaus gerėjas mėgsta namo tempti stiklinius alaus butelius. Dalis jų renkasi aliumines skardines. Jos, lengvesnės, patogesnės, o ištiūtinus alų jas galima tiesiog sulankstyti ir išmesti. Bet ar tikrai protinga taip elgtis? Tarkime, jau turite nuosavą namą, tačiau jis pilkas ir nuobodus. Jums norisi jį kažkaip papuošti. Ką daryti? Gal apkalti plastikinėmis dailylentėmis, mediena, ar kitomis apdailos medžiagomis? Brangoka… O gal ir vėl tiesiog suderinti alaus gėrimo malonumą ir statybų darbus? Prieš kelis dešimtmečius tokios mintys apėmė Teksase gyvenusį John'ą Milkovisch'ių. 1968 metais, šis be galo alų mėgstantis žmogelis ėmė savo namą dekoruoti tuo, kas likdavo po atsigaivinimo, t.y. alaus skardinėmis. Pirmiausia užgimė skardinių viršelių užuolaida, o paskui ir namo sienos buvo apkaltos aliuminiu. Galiausiai, iš betonu užpildytų skardinių John'as ėmė statyti skulptūras, užsitvėrė tvorą. Taip per aštuoniolika metų trukusius darbus (iki pat vyro mirties) gimė Alaus skardinių namas, ir šiandien priimantis turistus.
Kiekvienas turime savitą grožio supratimą ir ne kiekvienam toks namas gali pasirodyti labai jau gražiu. Bet tai anaip tol nereiškia, jog ant alaus skardinių, kaip statybinės medžiagos jau reikia dėti kryžių. Nagingas ir išradingas žmogelis visad suvoks, jog pasižiūrėjus pamokymų iš jų galima susimeistrauti stogą. Net jei savo alaus butelių namelį ir pabūgtumėt dengti tokia danga, tai kodėl gi jos nepanaudojus kokios lauko tupyklos ar sandėliuko uždengimui?
„Bambalis yra blogis, jį reikia uždrausti“ praeitų metų pabaigoje kalbėjo Seimo nariai. „Bambalis yra gėris, nenudaigokite jo“ – ne taip jau seniai AV puslapiuose trimitavo visuomeninio bambaliečių judėjimo nariai. „Bambalis yra puiki statybinė medžiaga“ - tikriausiai sako Tomislavas Radovanovičius iš Serbijos. Surinkęs 13 500 šių gėrimo kevalų matematikos profesorius pasistatė va tokį namuką:
Tačiau visus šiuos alaus (ir kitų gėrimų) taros panaudojimo būdus pranoksta tai, ką sukūrė Richard'as Sowa… „Brangioji, neburnok ant manęs, kad vėl grįžtu namo nešinas bambaliu. Vieną dieną aš tau padarysiu salą…“
Nesinori tuščiažodžiauti. Tiesiog pasižiūrėkit žemiau esančius filmukus (ar pasiskaitykite čia) ir viską suprasite…
Taigi, toks tas pasaulis, toks tas gyvenimas, tokia ta statyba iš alaus kevalų… Darosi baisu ką nors ir išmesti gerai nepagalvojus. Juk gali būti, jog švilpini lauk tikrų tikriausią turtą… Į sveikatą…
Pagaliau išaušo diena, kai po blogas.lt stogu gyvenantys rašinėtojai sulaukė atnaujinimų. Šiandien va prieš akis išnyra siūlymas persikelti į Word press. Tą tuojau ir darysim. Jei pastebėsit kokių sutrikimų, nesąmonių ar negerų pokyčių, nepulkit kaltinti AV kolektyvo. Ir ne alus ar „Klumpių“ vynelis čia kaltas. Kaltinkit krizę ir reformas…
Update: Persikėlėm. O kadangi persikraustant į naują sistemą užmarštin nukeliavo senasis dizainas, kurį laiką teks pagyventi su šlykštoka standartine išvaizda. Sakoma, jog sutinka pagal išvaizdą, išlydi pagal protą… Tikiuosi, užsukdavot ir užsukat ne vien dėl buvusio paintbrushu paišyto dizaino Ateity po truputį bandysim gražintis…
Ateity po truputį bandysim gražintis…