Klausimas – kaip elgtis, kai krizės metu skuduryne pamatote patinkančius marškinius? Variantų gali būti keletas:
1. Keliauti iš parduotuvės tuščiomis, nes pastaruoju metu ir humaninės rūbų kainos ima darytis per aukštos.
2. Pasimatuoti marškinius, paskui prie kasų ištrauki iš piniginės „maironį“ ir už juos susimokėti. Tai procesas, kurį paprastai renkasi eiliniai mirtingieji… Jis vadinamas pirkimu.
3. Prie senų marškinių prikonstruoti „Humanos“ etiketę, persirengimo kabinoje juos palikti, o pro duris smukti apsivilkus geidžiamu rūbu. Šis beveik džeimsbondiškas variantas tinkamas tuo atveju, jei esate Kembridže moksą baigęs, lyg ir ne iš minimumo gyvenantis daktaras. Šiuo atveju tiesiog privaloma būti ypatingai apsukriu ir saugotis akylų pardavėju. Kitaip viskas gali baigtis teismais…
Nors truputėlį ir juokinga pagalvojus, kad tokie septyniolikos litų detektyvai imami narplioti, o visokių veikėjų milijoninių aferų galai saugiai mirksta vandenyje, visgi, kaip jau kažkada minėjau, šita istorija turi šaunią pusę. Nuo šiol, kai knisiuos labdaryne, o mane akylai stebės pardavėja, galėsiu sakyti „Nebijok, ne Petraitis, neapvogsiu“…
Taip jau surėdytas šis pasaulis, jog neretas vyriškos padermės atstovas vakare mėgsta išlenkti vieną kitą gurkšnį alučio. Šis paprastai pilstomas į stiklinius butelius, aliumines skardines ir plastikinius bambalius. Sielai ir kūnui džiugią akimirką gėrimėlis garma skrandin ir sukelia malonius jausmus, o jo kevalas, koks jis bebūtų, po šio proceso lieka kiurksoti ant stalo. Ir čia kyla klausimas - ką su juo veikti? Būti tvarkingam ir mesti į šiukšliadėžę ar įrodant savo vyriškumą nušveisti kur nors pakrūmėn? Priduoti parduotuvėje? O gal… iš viso šito turto padaryti kai ką įspūdingo?.. Tuščia alaus tara turi neišsemiamas panaudojimo galimybes. „Auksinė varpa“ šiandien jums pristato tik kelias iš jų…
Kiekvienas iš mūsų norim turėti savo namą. Ir dažnas mėgstam alutį. Statybų aikštelės išmintis sako: „Kto ne pjot, tot vsio imejet (kas negeria, tas viską turi)“. Vadinasi, jei gersi, namo neturėsi. O gal visgi įmanoma paneigti šią taisyklę? Gal šituos dalykus įmanoma suderinti? Atsakymas – žinoma, kad galima! Tiesiog reikia iš stiklinių butelių imti ir pasistatyti namą. Ar pagalvojote, koks malonus tuo atveju būna statybinės medžiagos rinkimo ir ruošimo procesas? Pareini sau įkaušęs namo, butelis kliuksi kišenėj, žmona lyg ir bando burbėt, o tu jai ir sakai: „Brangioji, Saulele tu mano, aš gi medžiagų ruošos darbus atlieku. Tu juk nori nuosavo namuko, ar ne?..“
Buteliniai namukai pasaulyje nėra jokia naujiena. Bene seniausias toks išlikęs pastatas prieš porą metų šventė savo šimto metų jubiliejų. Taigi, galima sakyti, tai jau laiko patikrintas statybos būdas. Išbandytas jis ir mūsų Lietuvėlėje – toks namas stovi berods Rokiškio rajone. Kaip atrodo tokie namukai? Be jokios abejonės – originaliai. Susirentus tokią trobelę šlovė ir aplinkinių dėmesys garantuoti. Visokie skeptikai ir delfiniai komentatoriai piktai sakys, kad jie yra š…, nepraktiški, reikalauja daug darbo ir pan. Gali ir taip, nežinia. Bet… Tą jausit tik jūs vienas,o gražu ir įdomu pažiūrėt tai bus visiems!!! Namuko dydis neretai priklauso nuo to, kiek alučio jūs ir jūsų pažįstami būsite pasiryžę perleisti per savo organizmus, bei nuo to, kiek rankiosite šią statybinę medžiagą iš patvorių. Mažiau ryžtingiems tektų apsiriboti mažesniu (nėra ko juoktis, juk poros dešimčių kvadratų kartoninės būdelės nuo šiol irgi yra butai),
o ryžtingesni, turintys daugiau draugų ir netoliese savartyną, galėtų pasistatyti kad ir tokį namą:
Jei netyčia atsirastų koks nors kvaiša, kuris imtų rėkti, jog tai alkoholiko troba, jį galima būtų drąsiai siųsti ten, kur Seimo pirmininkas žadėjo pasiųst Salamakiną. Mat mintys statyti iš butelių kyla ne vien tik etatiniams alaus gerėjams. Antai, net budistų vienuoliai, suvokdami, jog šitam gėriui nevalia mėtytis patvoriuose, ėmė ir pasistatė sau šventyklą. Sukibdžius krūvon apie milijoną butelių gavosi įspūdingas statinys:
Ne kiekvienas alaus gerėjas mėgsta namo tempti stiklinius alaus butelius. Dalis jų renkasi aliumines skardines. Jos, lengvesnės, patogesnės, o ištiūtinus alų jas galima tiesiog sulankstyti ir išmesti. Bet ar tikrai protinga taip elgtis? Tarkime, jau turite nuosavą namą, tačiau jis pilkas ir nuobodus. Jums norisi jį kažkaip papuošti. Ką daryti? Gal apkalti plastikinėmis dailylentėmis, mediena, ar kitomis apdailos medžiagomis? Brangoka… O gal ir vėl tiesiog suderinti alaus gėrimo malonumą ir statybų darbus? Prieš kelis dešimtmečius tokios mintys apėmė Teksase gyvenusį John'ą Milkovisch'ių. 1968 metais, šis be galo alų mėgstantis žmogelis ėmė savo namą dekoruoti tuo, kas likdavo po atsigaivinimo, t.y. alaus skardinėmis. Pirmiausia užgimė skardinių viršelių užuolaida, o paskui ir namo sienos buvo apkaltos aliuminiu. Galiausiai, iš betonu užpildytų skardinių John'as ėmė statyti skulptūras, užsitvėrė tvorą. Taip per aštuoniolika metų trukusius darbus (iki pat vyro mirties) gimė Alaus skardinių namas, ir šiandien priimantis turistus.
Kiekvienas turime savitą grožio supratimą ir ne kiekvienam toks namas gali pasirodyti labai jau gražiu. Bet tai anaip tol nereiškia, jog ant alaus skardinių, kaip statybinės medžiagos jau reikia dėti kryžių. Nagingas ir išradingas žmogelis visad suvoks, jog pasižiūrėjus pamokymų iš jų galima susimeistrauti stogą. Net jei savo alaus butelių namelį ir pabūgtumėt dengti tokia danga, tai kodėl gi jos nepanaudojus kokios lauko tupyklos ar sandėliuko uždengimui?
„Bambalis yra blogis, jį reikia uždrausti“ praeitų metų pabaigoje kalbėjo Seimo nariai. „Bambalis yra gėris, nenudaigokite jo“ – ne taip jau seniai AV puslapiuose trimitavo visuomeninio bambaliečių judėjimo nariai. „Bambalis yra puiki statybinė medžiaga“ - tikriausiai sako Tomislavas Radovanovičius iš Serbijos. Surinkęs 13 500 šių gėrimo kevalų matematikos profesorius pasistatė va tokį namuką:
Tačiau visus šiuos alaus (ir kitų gėrimų) taros panaudojimo būdus pranoksta tai, ką sukūrė Richard'as Sowa… „Brangioji, neburnok ant manęs, kad vėl grįžtu namo nešinas bambaliu. Vieną dieną aš tau padarysiu salą…“
Nesinori tuščiažodžiauti. Tiesiog pasižiūrėkit žemiau esančius filmukus (ar pasiskaitykite čia) ir viską suprasite…
Taigi, toks tas pasaulis, toks tas gyvenimas, tokia ta statyba iš alaus kevalų… Darosi baisu ką nors ir išmesti gerai nepagalvojus. Juk gali būti, jog švilpini lauk tikrų tikriausią turtą… Į sveikatą…
Atrodytų, šventės kaip šventės. Susėdom prie stalo, sumušėm po kiaušinį, prikimšom pilvus, pakėlėm po čierkelę ir patraukėm kas kur – rūkyt, gurkšnot alaus ar žiūrėti šimtąjį sykį kartojamų filmų. Bet va buvo ir viena naujovė – prieš metus viens kito klausėm “Kaip sekas darbe, kiek dabar uždirbi?“ „gal pakėlė algą, gal geresnio darbo ieškais?“. Šiemet viskas kitaip - “kiek laiko pas tave vėluoja algos?“, „jau sumažino jums atlyginimus?“ „dar turi darbo?“ Keičias laikai, nieko nepadarysi…
Bet ką čia apie tas šventes. Atėjo jos ir praėjo. Ir visai nesvarbu, kad žmogus ruošeisi, dažei kiaušinius, kepei sausainius – šmaukš ir baigta. Nors vieni iki soties prikirtom šašlykų, kitų kiaušiniai buvo tvirčiausi, o kai kas jų net dvi dešimtis per dieną prarijo, jau seniai po viso džiaugsmo… O va su krize viskas kitaip. Nei kas jos laukė, nei kas jai ruošėsi, bet jau kai jau atėjo, tai atėjo. Ir lyg pats bjauriausias svečias kiša nosį į kiekvieną svieto kampą. Visi jau puikiai žinom, kaip kovoje su krizės slibinu krito vikingų sūnūs ir dukterys iš Europos pakrašty esančios salos. Pesimistai sakė, jog tai tik liūdnos pasakos pradžia. Ir tikrai – prieš kelias savaites po pasaulį ėmė lakioti žinia, jog bankrutuoja net ir rojus. Tiesa, ne tas į kurį po mirties visi, išskyrus politikus, monopolistus ir visokius žulikus, pakliūsim. Bankrutuoja žemiškasis jo variantas, į kurį neaiškiais būdais prisiplėšę pinigų visi tie nedorėliai vykdavo, suprasdami, jog dangiškojo jiems jau nebepasiekti. Taip buvo prieš kelias savaites. Dabar gi jau atsiranda tokių, kurie ima kalbėti, jog bankrotas gresia ir mažajam rojukui, kuriame nemaža dalis mūsiškių ieškojo aukso kalnų. Smagu, kad tie pranašai bent jau kol kas mūsų krašto galo neįžvelgia. Matyt pamiršo, kad tokios šalies esama. Nes kai žmogus perskaitai, jog nepaliaujamas progresas atvedė prie to, jog tavo kaimo policininkas porai savaičių gali išeit nemokamų atostogų, minčių kyla įvairių. Tada lyg nūdienos aktualijos ima atrodyti kad ir tokios šimto metų senumo žinios:
(„Vienybė“ 1909 m.)
Dar visai neseniai didžiausios eilės būdavo vietiniam prekybcentryje. Dabar gi, pirmadienio rytais prie Humanos ir Darbo biržos durų. Sako, ten lizingų prisiėmę vyrai, tikrąja to žodžio prasme, verkia, mat bankas jiems diria paskutinius skūros likučius. O to skausmo galėjo būti ir mažiau. Prieš raitant parašus ant sutarčių tereikėjo prisiminti iš senų senovės atkeliavusią patarlę, jog istorija yra gyvenimo mokytoja. Arba prisiminti Luko ir V.Noreikos dainą – net ir ten kalbama apie istorijos spiralę. Kad būtų aiškiau, ką čia vapalioju, pora kolegos aušrininko paštu atsiųstų citatų:
„Vienybė“ 1909 m
“Владельцы капитала будут стимулировать рабочий класс покупать все больше и больше дорогих товаров, зданий и техники. Толкая их тем самым для того, чтобы они брали все более дорогие кредиты, до тех пор, пока кредиты не станут невыплачиваемыми. Невыплачиваемые кредиты ведут к банкротству банков, которые будут национализированы государством, что в итоге и приведет к возникновению коммунизма“. Карл Маркс, 1867 год.
Na, užteks apie visuos šitus niūrius dalykus. Juk ne vien blogybės sukasi laiko spiralėje. Va, kad ir konkurso „Britain got a talent“ pavyzdys. (Tiems, kas dar nematė, ar nori dar kart pasigrožėti) Bemaž prieš porą metų britų kupromis pasipylė šiurpuliukai, kai ant scenos užlipęs kuklus telefonų pardavėjas užtraukė it tikras operos solistas:
Talentingas žmogus akimirksiu tapo įžymybe ir dabar jau gyvena taip, kaip ir svajojo. Na o visai neseniai britai vėl patyrė bėgiojančius šiurpuliukus, kai ant scenos pasirodė šita moterėlė:
Tiesiog nebėra ką ir bepridurt. Tad tokiomis įspūdingomis dainomis ir baigsiu pošventinę minčių mišrainę. Pavasaris verčia imtis nudirbti kokį nors rimtesnį darbą…
Ataugo plaukai, laikas pas kirpėją, bet krizė ir nėra pinigų? Nieko baisaus. Siūlome savo šukuoseną suformuoti naujausiu Lietuvos kaime ištobulintu, pigiu kirpimo būdu „nei žirklių, nei mašinkos“. Video pamoka žemiau (būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Welcome to EU, tsakant…):
Netoli miestelio turim kiaulių fermą. Sako, saviškiai, o ne danai ten augina kriukses. Gal ir taip, tiksliai nežinau. Bet jų iškrovos smirda taip pat, kaip ir daniškųjų. Va ir šiandien ryte išpuolu į lauką, o lengvas vėjelis tik kyšt šūdo smarvę panosėn. Kitam gal ir nemalonu būtų, bet aš tai nudžiugau – jei dvokia, vadinas per žiemą užgyventu turtu laisto laukus. O jei laisto laukus, vadinas jau tikrai pavasaris. Praeiviai gatvėj vis raukia nosis, atseit smirda jiems. Keisti tie žmonės. Taip ir norisi jiems pasakyt, kad nėr ko vaipytis, nes čia mūsų dabartiniu gyvenimu kvepia…
Vos atėjus darban įgiūva dar viena keistuolė. Čigonė su maža dukrele. Sako: „ui ponuli, turiu geras kortas, gerai ateitį išbursiu“. “Aj, kad nereikia“ – sakau jai – „kai viskas taip šudyn eina, tai gal ramiau gyvensiu savo ateities nežinodamas“. “Tai tada kokį pinigą paaukok - dukrytė auginti reikia“. Brudas buvau, nedaviau, mat paskaičiau, kad Zuokas siūlo nukirpt pinigus motinoms. Tai ir man norisi bent kartais pataikyt į madą. Supyko čigonė, prakeikė. Laimei langus dievo žodžiu nuvalęs buvau, tai tie nuo prakeiksmo apsaugojo. Kaži tik kas Zuoką nuo įširdusių motinų pykčio ir prakeiksmų užstos…?
„Stenkis žmogau, ir Dievas tau padės“ – mėgsta sakyti tėtis. Ir tai - tikrų tikriausia tiesa…
Atėjo pavasaris. Debesis išgainioji saulutė žiūri į Kubiliaus, Šemetos ir co eksperimentinį ūkį Lietuvą, aš kaip ir kiekvieną rytą atėjęs nudrimbu į krėslą, įsijungiu kompiuterį, pažvelgiu pro langą ir… viešpatie aukštielnikas!!! Pavasario saulutė juokiasi, bando pirštais į kontoros langus ir rodo, kad purvinesni jie net už daugumos mūsų politikų sąžinę… Čiumpu valikliklį, skudurą ir puolu valyt. Šveičiu ir galvoju – „reikia gi kažkuo nublizginti“. Tam reikalui, kaip žinia, labiausiai tinka laikraštis. Bet iš kur dabar jį paimt? Kitoj gatvės pusėj stovi spaudos kioskas, o mano kišenėj lyg tyčia - krūva aliuminio. Galėčiau nubėgt, nusipirkti „Vakaro žinas“ ir nublizginti stiklus. Bet po šito Tomkaus rašinio, kažkaip net ir langų valymui tas laikraštis nebeatrodo tinkamas… Ką daryt? Imuosi dar kartą perskaičiuoti aliuminukų atsargas. Staiga iš už nugaros išgirstu balsą:
- Laba diena. Gal turėtumėte laiko pokalbiui apie tyrą meilę šeimose ir apie Dievą?
Atsisuku. Už manęs stovi dvi moteriškės kažkokiais keistai apdujusiais veidais, ginkluotos literatūros prigrūstomis rankinėmis.
- Atleiskit, negaliu. Darbas man.
- Tai gal tada norėtumėt paskaityt? Turime va tokių lankstinukų.
- Tai kad gal nereikia..
- Dar turime laikraštėlį apie tyrumą ir meilę. Ten moko, kaip būti doresniais.
- Laikraštėlį sakot? Idomu… Duokit porą, jei galima. Vieną draugei parnešiu.
Nudžiugo moteriškės, jog susidomėjau jų skelbiamomis tiesomis. Davė porą. Nedidukai buvo tokie, bet kaip tik užteko. Nes ir langai du buvo… Gal truputį ir bedieviškai pasielgiau, bet užtat dabar jie blizda iš tolo tyrumu ir meile. Ir klientai vis dažniau ima užsukti. O kas būtų, jei būčiau “Vakaro žinių“ drabstomu š.. nutrynęs?
varpininkas