varpininkas            

          Šaunus buvo savaitgalis. Šiltas, pavasariškas ir pergalingas. „Lietuvos rytas“ iškinkė piniguočius rusus ir pasiėmė taurę, KK „Radviliškis“ įrodė savo jėgą prieš zanavykus ir prasibrovė į NKL. F-1 etapas baigėsi taip, kaip per savo žiūrovišką karjerą dar nebuvau regėjęs,  o visus malonumus vainikavo lietuviškai kalbanti Eurosporto žurnalistė… Geras buvo savaitgalis… nesuprantu, ką sakėt…

      I dalis , II dalis   (žiauriai ilgas ir nuobodus tekstas. Bet, kad jau grįžtantys paukščiukai pačiulbėjo, jog Justinos mama laukia trečios dalies, tai prisiruošiau surašyt)

           Statybų pasaulis kupinas netikėtumų ir siurprizų. Jame galioja savita logika, kurią iškart perprasti eiliniam žmogeliui nėra lengva. Iš pradžių mes jos irgi neperpratom… Sėkmingai pasibaigęs perdangos užliejimas kvepėjo visai neblogais pinigėliais. Juolab, kad šilto ir šalto matęs Algis puse lupų tarstelėjo, jog nepaisant nepatyrimo, dirbom atsakingai, tad galim tikėtis finansinio pamaloninimo. Vilties dar labiau įpūtė akimirka, kai į objektą atvažiavęs firmos pats pačiausias priėjo prie mūsų, paspaudė rankas ir pasveikino su puikiai atliktu darbu. Sumaterialėjusios jaunųjų betonuotojų sielos nekantriai spurdėjo svajodamos apie uždirbtus aukso kalnus.

            Praėjus keletui dienų po perdangos užliejimo ir „vilkams“ grįžus iš trumpojo „zapojaus“ ėmėm atlikinėti kitus darbus.  Kol stingo betonas ir nebuvo galima judinti perdangą laikančių „dankratų“,  buvom deleguoti daryti pamatų hidroizoliacijos. Darbas paprastas: tepi paviršių kaži kokiu degutu, o jam nudžiuvus klijuoji dangą. Namas modernus, tad ir ta danga buvo moderni, bene brangiausia iš visų galimų variantų. Ypatingo talento klijuojant nereikėjo - tiesiog laikytis nurodytų instrukcijų ir stebėti, kad nebūtų pūslių. Algis, kaip ir dera dvasiniam mokytojui, nusprendė atskleisti šio meno paslaptis. Rezultatas gavosi ne koks – pirmą gabalą teko išmesti. Pabandėm mes. Paaiškėjo, kad studijų laikais bendrabutyje įgyta sienų tapetavimo patirtis – tikrų tikriausia vertybė. Nuo pat ryto “kurpaitėmis“ („Klumpių“ vynu) suvilgytos Algio lūpos darbų vykdytojui tarė „Vo, bl**t, pasmatri, chlopcy tikri mastera“. Niekas tuo nesuabejojo, tad visi pamatų hirdroizoliavimo darbai buvo patikėti mums. Per akimirką tapom šito darbo specialistais. 

             Tuo metu ant naujai užgimusios perdangos mūrininkų komanda ėmė mūryti sienas. Algis, nors kasdien bent kokius dešimt kartų mus išvadindavo debilais ir idiotais, darbų vykdytojui tarstelėjo, jog neverta ieškoti „kamenščikų“. Esą užtenka vieno plytų dėliojimo guru, o “mūsų chlopčikai  iš jo išmoks mūryti ir sumes tas sienas“. Darbų vykdytojas pabijojo taip rizikuoti (visgi  statomas namas buvo ne vieno milijono vertės), tad objekte atsirado minėta laisvai samdomų mūrininkų brigada. Tiesą sakant, ir gerai. Raides įpratę dėlioti mūsų pirštai kažin ar būtų sugebėję lygiai ir tiesiai sudėti plytas. Tam reikia talento. Užtat toks plytų dėstytojas ir gaudavo kokius tris-keturis kartus daugiau nei dėstantis žodžius… 

             Artėjo žiema, o darbai statybų aikštelėje virte virė. It bitės besisukantys mūrininkai netruko sulipdyti sienas, o mes, nebaigę iki galo apklijuoti pamatų, pradėjom ruoštis antros perdangos užliejimui. Tiesa, prieš tai tą pamatų dalį, kurią spėjom apklijuoti nuo drėgmės saugančia medžiaga, dar apšildėm kieto polistirolo plokštėmis.  Asams tarstelėjau, kad prieš pereinant prie perdangos darbų reikėtų pradžioj baigti darbus su hidroizoliacija, mat artėjo žiema, o vėstant orams jos kibimo savybės akivaizdžiai prastėjo. Mano eretiška mintis kaip mat buvo uždaužyta tvirtu argumentu - perdangos užliejimui yra nustatyti terminai. Pamatų darbams kol kas - ne. Taigi, patraukėm montuoti perdangos. Ir čia niūri betoninė kasdienybė kaip mat nušvito naujomis spalvomis – atėjo algadienis. Prisiklausę Algio samprotavimų apie uždirbtus aukso kalnus, kontoroj likom it kandę musę. Nors atlyginimas buvo toks, kurio dauguma tuo metu bruzdėjusių mokytojų negaudavo, mes, pinigo troškulio apakinti betonavimo mokslų pradinukai, ėjom suraukę snukelius. Viduje ėmė kilti apmąstymai – „ar tikrai verta taip kruštis?“

           Algalapis džiugesio nesukėlė ir Algiui. Kitą rytą, vos atėjęs į darbą jis pareiškė – „jei taip, tai na***ui“, akimirksniu susikratė skrandin butelį “kurpaičių“ ir po kelių minučių išėjo į nirvaną. Vincas, vos gavęs atlygį, tradiciškai maždaug porai savaičių išdūmė „Maljorkon“, tad iš visos komandos likom tik mes, jaunimas. Savo sužeistą sielą Algis meditacijomis gydė kelias dienas. Darbų vykdytojas irgi nesirodė – ėjo kalbos, kad ir jis buvo apsiėmęs gydyti pernelyg menko atlygio pakirstą dūšelę. Šnipai iš kontoros kalbėjo, kad mūsų „prarabas“, išgirdęs šefo žodžius, jog atlyginimai gavosi mažesni nei tikėtasi todėl, kad statybas apima krizė, mojavo rankom ir šaukė: „Tai kodėl ta krizė būtinai turi prasidėti nuo manęs?“.  Galiausiai, vieną rytą Algis į darbą atėjo blaivus. Išsigandom, beveik pradėjom žegnotis, nes supratom kad geruoju tokie stebuklai nesibaigs. Laimei, nieko siaubingo neįvyko. Tiesiog pradėjom vėl dirbti…. Statomas namas buvo kupinas daugybės visokių mandrybių. Ruošėmės, statėm įrangą, Algis keikė projektuotojus, nes per savo ilgametę karjerą tokios nesąmonės jam esą dar nebuvo tekę statyti. Darbai, nors ir smarkiai sulėtėję dėl neišsipildžiusių lūkesčių greitai užkalti pinigėlio, visgi vyko. Tiesa, juos kartais nutraukdavo tokios smulkmenėlės, kaip staiga spūstelėjęs dvidešimties laipsnių šaltis arba Maximos akcija alkoholiniams gėrimams. Kartais kokį šimtgramį šnapsiuko susišaudavom ir mes – blaiviu protu vargti šaltam ore darėsi vis didesnė kančia.  

         Vieną niūrią dieną į objektą atriedėjo iki tol nematyta mašina, o iš jos išlipęs kažkoks kostiumuotis pranešė dar niūresnę žinią – keičiasi projektas. Viską, ką darėm paskutines porą savaičių, esą galime drąsiai ardyti, o išardę laukti naujų nurodymų. Išardėm. Ir laukėm. Algis medituodamas, mes žiūrėdami televizorių. Po poros dienų  iš projektuotojų sulaukėm naujų nurodymų. Buvo paminėta, jog jie dar šiek tiek gali keistis, tad Algis pareiškė nematąs reikalo dirbti, o paskui vėl ardyti. Vyrai nusprendė, jog apsiavus klumpėmis verta dar kartą leistis į nirvaną. Kitą dieną į objektą atrūkęs darbų vadovas pranešė, jog galutinai patvirtinti nauji sprendimai. Kibom į darbus. Kadangi terminai jau pradėjo spausti, prie mūsų prisijungė ir savo tiesioginę misiją baigę mūrininkai. Įdomūs tai buvo žmogeliai. Dirbo gerai, bet dar geriau mokėjo aimanuoti. Mums, gyvenimu nusivylusiems berniokams pasakojo, jog prieš tai buvusiame darbe į rankas imdavo minimum 5000 lt. Kartais esą net patys nesuprasdavo už ką, nes būdavo dienų, kai tiesiog slankiodavo pakampėmis. Bet Lietuvoj jiems vistiek buvo „ž*pa“. Viens jų  už kelias dešimtis tūkstančių nusipirko mašiną, o paskui, netikėtai negavęs avanso, neturėjo ką dėti ant Kalėdų stalo. Pikta žmogui buvo, keikė valdžią ir k**vų santvarką. Keikėm ir mes. Gal dėl kiek kitų priežasčių, bet keikėm…

       Numatyta perdangos užliejimo data artėjo nenumaldomai. Nors dirbom iš širdies, meditacijas ir televizoriaus žiūrėjimą palikę ateičiai, aiškėjo, jog nespėsim. Buvo mestos papildomos pajėgos. Nors ir stengėmės, skubėjom, dirbom net savaitgaliais, nespėjom vistiek. Kolektyvo nuotaika žemyn ritosi smarkiau, nei šiuo metu krinta šalies BVP.  Atėjus į darbą ką nors pasiųsti į neaprėpiamus tolius tapo norma, būti pasiųstam – taip pat, o piktas darbų vykdytojo veidas jau buvo kasdienybe. Dar piktesnis jis tapdavo po to, kai pabendraudavo su naujomis mašinomis į objektą vis užsukančiais išdidžiais piliečiais. Mes, žemės kirminai, spėliojom, kad vienas iš jų tikriausiai – namo savininkas. Bet kas tie kiti, nesupratom… Galiausiai, po daugybės keiksmų, pykčių ir nusivylimų kupinų dienų,  didžiajam įvykiui buvo pasiruošta. Vieną rytą keliuku vėl atliūliavo „dramblys“, o jam iš paskos virtinė betonvežių. Garuojantis betonas gulė ten, kur jam ir buvo pridera, o “prarabo“ veide po truputį tekėjo šypsena – viskas vyko sklandžiai, pagal planą. Mes juokavom: „ko norėt, gi meistrai dirba…“

       Po užpylimo vėl atėjo relaksacijos metas. Algis ryte persirenginėjant visus informuodavo: „aš esu pijokas, todėl šiandien pasigersiu“. Ir, tiesą sakant, nė kart nepavedė – ką pasižadėdavo, tą ir padarydavo. Mes gi buvom pasiųsti baigti pamatų hidroizoliavimo darbų. Metas tam nebuvo tinkamiausias – prie peršalusio betono danga lipti nenorėjo, tad teko šildyti dujų baliono pagalba. Paaiškėjo ir kita problema – ta pamatų dalis, kurią statybų pradžioje įrenginėjo samdyti subrangovai, buvo „suchaltūrinta“. Betoną, kuriuo buvo užtrintos siūlės tarp pamatų blokų, vietomis galėjome ardyti pirštais. Cementas savo laiku, matyt, buvo konvertuotas į skystą valiutą… Bet, kas padaryta, tas padaryta. Siūlės bus silpnoji vieta, kai kalba eis apie drėgmę, bet mūsų statinys nuo to nenugrius, nes, kaip teigė gyvenimo matęs Algis, dauguma namų taip stovi… Tuo metu mūrininkai, aimanuodami dėl sunkaus gyvenimo ir niekingų atlyginimų, vėl statė sienas. 

      Netrukus prasidėjo ir pasiruošimas trečiam, paskutiniam perdangos užliejimui.  Darbų vadovas, beveik kasdien matydamas pusgirčius komandos „vilkus“,  prarado tikėjimą mūsų gebėjimais tilpti į grafikus ir pareiškė, kad pusę darbų darys subrangovai, rimti specialistai. Jie esą privers pasitempti ir mus. Netrukus atvažiavo ir ta specialistų komanda. Po prisirašymo vyrai kibo į darbus. Dirbo sparčiai. Mes darbo tempais jiems akivaizdžiai nusileidom, mat Algis netikėtai vėl pasišventė meditacijoms būdelėje, o Vincas, gavęs atlyginimą, išlėkė pasižmonėt į „Maljorką“. Taigi, frontą laikė tik pusžalis jaunimas. Praėjus kelioms dienoms kai kurie anų specialistų sprendimai mums ėmė atrodyti įtartini – jie darė tokias klaidas, už kurias Algis kadaise mus vadino begalviais ir idiotais. Išdrįsome pasikalbėt. Paaiškėjo, kad ta jų komanda iš tiesų yra specialistų. Tik bėda ta, kad apdailos darbų specialistų, o ne betonuotojų – montuotojų. Žodžiu, jų firma nebeturėjo užsakymų klijuoti plyteles, tad pasiuntė įrenginėti perdangos. Pokalbis pralaužė ledus – vyrukai, iškilus neaiškumui, nebesidrovėjo paklausti mūsų, kaip ką daryti. Keista buvo patarinėti, kai patys ne kažin ką tenumanėm. Visgi, darbai judėjo į priekį. Po kurio laiko iš poilsio grįžo Algis bei Vincas, ir darbai užvirė naujais tempais. „Kai moki, netrunki“ – sako liaudies išmintis. Mes, nors ir mokėdami, šiek tiek užtrukom, mat prakeiktos akcijos alkoholiui kartais vis išvesdavo iš rikiuotės Algį, o kelioms dienoms dėl tos priežasties buvo apstoję ir subrangovų „specialistų“ darbai.  Be to teko taisyti jų padarytas padarytas klaidas. Visi tokie „čiūdai“ vedė iš kantrybės, bet kentėjom – vis tas užsispyrimas ką pradėjus, tą pabaigti. Galiausiai karkaso montavimo darbai visgi pasiekė finišą ir trečią kart sėkmingai užliejom perdangą. Modernių formų namas įgavo visas savo formas. Buvo atlikta tai, kas statybų pasaulyje vadinama „karobkės (dėžutės) sumetimu“.`

        Užlieję perdangą sužinojome, kad mūsų misija šiame objekte eina į pabaigą – teks rinktis visus savo žaislus ir kraustytis kitur.  Tą netrukus ir pradėjom daryti. Išsikraustymo darbai užtruko gerokai ilgiau nei tikėjomės, mat visą naudotą įrangą reikėjo kruopščiai nuvalyti, suskaičiuoti ir priduoti nuomotojams. Iš firmos kontoros pasigirdo balsai, kad jei ko nors trūks,  susidaręs nuostolis esą bus atskaičiuotas iš mūsų atlyginimų. Ypatingo džiaugsmo tokia žinia, suprantama,  nesukėlė, nes per visą tą statybų laikotarpį objekte zujo krūvos subrangovų ir kitokių pagalbininkų, kurie bet kada galėjo ką nors nugvelbti ar pamesti. Visgi, po kruopščių skaičiavimų paaiškėjo, kad jokių ypatingų nuostolių nėra. Algis kalbėjo, jog retai kada pavyksta taip tvarkingai viską nudirbti…  Pridavus įrangą liko smulkūs darbeliai – kažkur kažką palyginti, kažką užbaigti. Juos bedirbdami sužinojom, kad teks nugriauti vieną sieną – eilinį kartą pasikeitė projektas, ir buvo pastebėta, kad į vieną kambarį įmanoma pakliūti tik per langą. Mojavom kūjais ir šypsojomės – kainavo medžiagos, kainavo mūrininkų darbas, o ir mes griaunam ne už ačiū. Paskui paaiškėjo, kad reikia nuversti ir dar vieną. Nuvertėm ir ją.

        Taip besidarbuojant atšilo orai ir apžiūrėti mūsų statinio atkeliavo pavasaris. Iš rūsio pradėjo smelktis drėgmė ir mūsų klijuota pamatų hidroizoliacija ėmė atšokinėti nuo pagrindo . Ne visa – tik ta, kurią klijavom per šalčius, šildydami betoną. Perklijavome naują, o kažkieno litai iškeliavo tiesiog į šiukšlyną. Galiausiai išaušo diena, kai buvo paskelbta, jog mūsų misija objekte baigta. Ta pačia proga nukeliavau į firmos buhalteriją ir įteikiau prašymą atleisti iš darbo. Nors praėjo geras laiko šmotas, už kantrybę apdovanotas taip ir nebuvau – paaukštinimo nesulaukiau. Tuo metu premjeras Gediminas mojavo pirštu ir sakė, kad krizės šalyje nėra ir nebus. Bet statybų aikštelėse lakiojo kitokios nuomonės – puse lūpų buvo kalbama, kad tėvynės laivelis tuoj ims skęsti. Ir to įrodymų toli ieškoti nereikėjo – plytelių klijuotojai jau montavo perdangas. O tai nėra geras ženklas. Jei stoja statybos, stos viskas. Draugai tuo metu tokiais išvedžiojimais nepatikėjo…

       Per daugiau nei pusmetį trukusią artimą pažintį su statybų pasauliu pinigų kalnų taip ir neuždirbau. Bet, argi vien tik piniguose laimė? Darbas statybose atsipirko įvairiais kitais dalykais. Mano žodynas savaime praturtėjo krūva šaunių žodelių ir posakių (pvz: „Kto ne pjot, tot vsio imejet“) , gerokai praplėčiau rusų kalbos žinias, pramokau betonavimo ir pamatų įrengimo darbų, susipažinau su spalvingomis asmenybėmis, pamačiau kai kurias statybininkijos subtilybes. Tarkim, po kurio laiko mes galiausiai visgi supratom, kad tie kostiuomuoti į objektą naujomis mašinomis vis užsukantys piliečiai buvo generaliniai rangovai. Supratom, jog vienas pinigingas žmogus nusisamdė vieną garsią firmą, kad toji pastatytų nekuklų, apie 30 kartų didesnį nei butas, kuriame šiuo metu gyvenu, namą. Skyrė krūvą pinigų. Firma nusamdė ne tokius garsius ir brangius subrangovus. Tie nusamdė firmą, kurioje dirbome mes. Ar tikrai buvome toje grandinės vietoje, tiksliai taip ir neišsiaiškinom (gali būti, kad dar kažkur aukščiau, o gal ir žemiau – kartais kostiumuotų veikėjų objekte būdavo daugiau, nei darbininkų). Faktas tas – žmogus mokėjo rimtus pinigus, kad namą statytų rimti specialistai. Kažkam matyt nubyrėjo nemenka jų dalis, tad perdangas ir pamatus padarė pigūs specai…  Dalyvaujant šiaudinių namų statytojų seminare teko išgirsti mintį,, jog norit, jog name tvyrotų teigiama energija ir jame būtų gera gyventi, reikia visus statybų darbus atlikti su meile. Kitaip visa ta neigiama energija įsigeria į sienas, gringis bei lubas ir visą gyvenimą veikia namo gyventojus. Norite tikėkite tuo, norite - ne. Bet jei taip yra iš tiesų, tai mūsų statyto namo šeimininkas po poros metų turėtų nuplikti, prarast visus pinigus ar dar turėtų nutikti kas nors baisaus. Nes ko jau ko, o jau keiksmų ten prisigėrusi kiekviena plyta, kiekvienas metras grindų. Pradžioj keikėmės dėl per mažų algų, vėliau dėl šalto oro, paskui dėl geriančių mokytojų, o galiausiai – tiesiog jau iš įpratimo… Dabar su broliu vis prisimenam ir nukrato šiurpas – ot eržilai buvom. Arėm kaip reikiant. Nors, kitavertus, tokio poch***zmo niekur kitur  daugiau patirti nebeteko. Turbūt tik statybose gali praleist savaitę žiūrėdamas televizorių, o paskui už ją gauti atlyginimą…      

     Šauni buvo patirtis. Gal kiek ekstremali, gal kiek mazochistiška, bet atvėrė naują požiūrį į kai kuriuos dalykus. „Statybos yra viskas, iš jų gali eiti bet kur ir pasiekti bet ką. Tik svarbu neužsisėdėt ir nuo pat pradžių neprasigert“ – vis sakydavo Algis. Kai pagalvoju, gal ir tiesa… Juk tik iš Algirdo Mykolo aistros statyboms gimė Valdovų Rūmai, beprotiško brangumo mašina važinėjęs Lentvario dvaro šeimininkas irgi berods nuo „prarabo“ pradėjo. Net ir naujuoju Kristumi save vadinantis, Sibire atsiskyrėlių gyvenvietę įkūręs Vissarionas kažkada „stojbate“ prakaitą liejo…