varpininkas

„Stenkis žmogau, ir Dievas tau padės“ – mėgsta sakyti tėtis. Ir tai - tikrų tikriausia tiesa…

Atėjo pavasaris. Debesis išgainioji saulutė žiūri į Kubiliaus, Šemetos ir co eksperimentinį ūkį Lietuvą, aš kaip ir kiekvieną rytą atėjęs nudrimbu į krėslą, įsijungiu kompiuterį, pažvelgiu pro langą ir… viešpatie aukštielnikas!!! Pavasario saulutė juokiasi, bando pirštais į kontoros langus ir rodo, kad purvinesni jie net už daugumos mūsų politikų sąžinę… Čiumpu valikliklį, skudurą ir puolu valyt. Šveičiu ir galvoju – „reikia gi kažkuo nublizginti“. Tam reikalui, kaip žinia, labiausiai tinka laikraštis. Bet iš kur dabar jį paimt? Kitoj gatvės pusėj stovi spaudos kioskas, o mano kišenėj lyg tyčia - krūva aliuminio. Galėčiau nubėgt, nusipirkti „Vakaro žinas“ ir nublizginti stiklus. Bet po šito Tomkaus rašinio, kažkaip net ir langų valymui tas laikraštis nebeatrodo tinkamas… Ką daryt? Imuosi dar kartą perskaičiuoti aliuminukų atsargas. Staiga iš už nugaros išgirstu balsą:

- Laba diena. Gal turėtumėte laiko pokalbiui apie tyrą meilę šeimose ir apie Dievą?

Atsisuku. Už manęs stovi dvi moteriškės kažkokiais keistai apdujusiais veidais, ginkluotos literatūros prigrūstomis rankinėmis.

-  Atleiskit, negaliu. Darbas man.

- Tai gal tada norėtumėt paskaityt? Turime va tokių lankstinukų.

- Tai kad gal nereikia..

- Dar turime laikraštėlį apie tyrumą ir meilę. Ten moko, kaip būti doresniais.

- Laikraštėlį sakot? Idomu… Duokit porą, jei galima. Vieną draugei parnešiu.

Nudžiugo moteriškės, jog susidomėjau jų skelbiamomis tiesomis. Davė porą. Nedidukai buvo tokie, bet kaip tik užteko. Nes ir langai du buvo… Gal truputį ir bedieviškai pasielgiau, bet užtat dabar jie blizda iš tolo tyrumu ir meile. Ir klientai vis dažniau ima užsukti.  O kas būtų, jei būčiau “Vakaro žinių“ drabstomu š.. nutrynęs?