varpininkas

     Netoli miestelio turim kiaulių fermą. Sako, saviškiai, o ne danai ten augina kriukses. Gal ir taip, tiksliai nežinau. Bet jų iškrovos smirda taip pat, kaip ir daniškųjų. Va ir šiandien ryte išpuolu į lauką, o lengvas vėjelis tik kyšt šūdo smarvę panosėn. Kitam gal ir nemalonu būtų, bet aš tai nudžiugau – jei dvokia, vadinas per žiemą užgyventu turtu laisto laukus. O jei laisto laukus, vadinas jau tikrai pavasaris. Praeiviai gatvėj vis raukia nosis, atseit smirda jiems. Keisti tie žmonės. Taip ir norisi jiems pasakyt, kad nėr ko vaipytis, nes čia mūsų dabartiniu gyvenimu kvepia…

   Vos atėjus darban įgiūva dar viena keistuolė. Čigonė su maža dukrele. Sako: „ui ponuli, turiu geras kortas, gerai ateitį išbursiu“. “Aj, kad nereikia“ – sakau jai – „kai viskas taip šudyn eina, tai gal ramiau gyvensiu savo ateities nežinodamas“. “Tai tada kokį pinigą paaukok - dukrytė auginti reikia“. Brudas buvau, nedaviau, mat paskaičiau, kad Zuokas siūlo nukirpt pinigus motinoms. Tai ir man norisi bent kartais pataikyt į madą. Supyko čigonė, prakeikė. Laimei langus dievo žodžiu nuvalęs buvau, tai tie nuo prakeiksmo apsaugojo. Kaži tik kas Zuoką nuo įširdusių motinų pykčio ir prakeiksmų užstos…?