Pošventinė mišrainė
balandžio 15th, 2009
varpininkas
Atrodytų, šventės kaip šventės. Susėdom prie stalo, sumušėm po kiaušinį, prikimšom pilvus, pakėlėm po čierkelę ir patraukėm kas kur – rūkyt, gurkšnot alaus ar žiūrėti šimtąjį sykį kartojamų filmų. Bet va buvo ir viena naujovė – prieš metus viens kito klausėm “Kaip sekas darbe, kiek dabar uždirbi?“ „gal pakėlė algą, gal geresnio darbo ieškais?“. Šiemet viskas kitaip - “kiek laiko pas tave vėluoja algos?“, „jau sumažino jums atlyginimus?“ „dar turi darbo?“ Keičias laikai, nieko nepadarysi…
Bet ką čia apie tas šventes. Atėjo jos ir praėjo. Ir visai nesvarbu, kad žmogus ruošeisi, dažei kiaušinius, kepei sausainius – šmaukš ir baigta. Nors vieni iki soties prikirtom šašlykų, kitų kiaušiniai buvo tvirčiausi, o kai kas jų net dvi dešimtis per dieną prarijo, jau seniai po viso džiaugsmo… O va su krize viskas kitaip. Nei kas jos laukė, nei kas jai ruošėsi, bet jau kai jau atėjo, tai atėjo. Ir lyg pats bjauriausias svečias kiša nosį į kiekvieną svieto kampą. Visi jau puikiai žinom, kaip kovoje su krizės slibinu krito vikingų sūnūs ir dukterys iš Europos pakrašty esančios salos. Pesimistai sakė, jog tai tik liūdnos pasakos pradžia. Ir tikrai – prieš kelias savaites po pasaulį ėmė lakioti žinia, jog bankrutuoja net ir rojus. Tiesa, ne tas į kurį po mirties visi, išskyrus politikus, monopolistus ir visokius žulikus, pakliūsim. Bankrutuoja žemiškasis jo variantas, į kurį neaiškiais būdais prisiplėšę pinigų visi tie nedorėliai vykdavo, suprasdami, jog dangiškojo jiems jau nebepasiekti. Taip buvo prieš kelias savaites. Dabar gi jau atsiranda tokių, kurie ima kalbėti, jog bankrotas gresia ir mažajam rojukui, kuriame nemaža dalis mūsiškių ieškojo aukso kalnų. Smagu, kad tie pranašai bent jau kol kas mūsų krašto galo neįžvelgia. Matyt pamiršo, kad tokios šalies esama. Nes kai žmogus perskaitai, jog nepaliaujamas progresas atvedė prie to, jog tavo kaimo policininkas porai savaičių gali išeit nemokamų atostogų, minčių kyla įvairių. Tada lyg nūdienos aktualijos ima atrodyti kad ir tokios šimto metų senumo žinios:
(„Vienybė“ 1909 m.)
Dar visai neseniai didžiausios eilės būdavo vietiniam prekybcentryje. Dabar gi, pirmadienio rytais prie Humanos ir Darbo biržos durų. Sako, ten lizingų prisiėmę vyrai, tikrąja to žodžio prasme, verkia, mat bankas jiems diria paskutinius skūros likučius. O to skausmo galėjo būti ir mažiau. Prieš raitant parašus ant sutarčių tereikėjo prisiminti iš senų senovės atkeliavusią patarlę, jog istorija yra gyvenimo mokytoja. Arba prisiminti Luko ir V.Noreikos dainą – net ir ten kalbama apie istorijos spiralę. Kad būtų aiškiau, ką čia vapalioju, pora kolegos aušrininko paštu atsiųstų citatų:
„Vienybė“ 1909 m
“Владельцы капитала будут стимулировать рабочий класс покупать все больше и больше дорогих товаров, зданий и техники. Толкая их тем самым для того, чтобы они брали все более дорогие кредиты, до тех пор, пока кредиты не станут невыплачиваемыми. Невыплачиваемые кредиты ведут к банкротству банков, которые будут национализированы государством, что в итоге и приведет к возникновению коммунизма“. Карл Маркс, 1867 год.
Na, užteks apie visuos šitus niūrius dalykus. Juk ne vien blogybės sukasi laiko spiralėje. Va, kad ir konkurso „Britain got a talent“ pavyzdys. (Tiems, kas dar nematė, ar nori dar kart pasigrožėti) Bemaž prieš porą metų britų kupromis pasipylė šiurpuliukai, kai ant scenos užlipęs kuklus telefonų pardavėjas užtraukė it tikras operos solistas:
Talentingas žmogus akimirksiu tapo įžymybe ir dabar jau gyvena taip, kaip ir svajojo. Na o visai neseniai britai vėl patyrė bėgiojančius šiurpuliukus, kai ant scenos pasirodė šita moterėlė:
Susan Boyle Stuns Crowd with Epic Singing – Watch more Funny Videos
Tiesiog nebėra ką ir bepridurt. Tad tokiomis įspūdingomis dainomis ir baigsiu pošventinę minčių mišrainę. Pavasaris verčia imtis nudirbti kokį nors rimtesnį darbą…
Kategorijos: Kasdienybės trupiniai | Komentarų: 5
varpininkas