Klausimas – kaip elgtis, kai krizės metu skuduryne pamatote patinkančius marškinius? Variantų gali būti keletas:
1. Keliauti iš parduotuvės tuščiomis, nes pastaruoju metu ir humaninės rūbų kainos ima darytis per aukštos.
2. Pasimatuoti marškinius, paskui prie kasų ištrauki iš piniginės „maironį“ ir už juos susimokėti. Tai procesas, kurį paprastai renkasi eiliniai mirtingieji… Jis vadinamas pirkimu.
3. Prie senų marškinių prikonstruoti „Humanos“ etiketę, persirengimo kabinoje juos palikti, o pro duris smukti apsivilkus geidžiamu rūbu. Šis beveik džeimsbondiškas variantas tinkamas tuo atveju, jei esate Kembridže moksą baigęs, lyg ir ne iš minimumo gyvenantis daktaras. Šiuo atveju tiesiog privaloma būti ypatingai apsukriu ir saugotis akylų pardavėju. Kitaip viskas gali baigtis teismais…
Nors truputėlį ir juokinga pagalvojus, kad tokie septyniolikos litų detektyvai imami narplioti, o visokių veikėjų milijoninių aferų galai saugiai mirksta vandenyje, visgi, kaip jau kažkada minėjau, šita istorija turi šaunią pusę. Nuo šiol, kai knisiuos labdaryne, o mane akylai stebės pardavėja, galėsiu sakyti „Nebijok, ne Petraitis, neapvogsiu“…
Šis įrašas paskelbtas Trečiadienis, 2009.04.29 11:39 kategorijoje Aktualijos. Galite sekti įrašo komentarus per RSS 2.0. Galite parašyti komentarą arba palikti atgalinį pranešimą.
varpininkas
[Atsakyti]
Komentaruose perskaičiau, kad kažkada J. Petraitis buvo Humana savininkas
Seni įpročiai.
[Atsakyti]
Altruistinis variantas Nr.4 – atiduoti Petraičiui savus marškinius manais už tai, kad gal geru žodžiu paminės… jei kada dar kartą bandys kandidatuoti į prezidentus.
[Atsakyti]