Dar tais senais laikais, kai visa didi šalis statė komunizmą, Varpiniškių pakrašty meistrai sumūrijo galvijų fermas.  Netrukus jos tapo tikru kolūkio pasididžiavimu – nagingos melžėjos taip  įsimiklino maigyti tešmenis, jog primilždavo pusantro karto daugiau nei suplanuota, o sėklintojai ir kiti atsakingi asmenys savo darbą atlikinėjo taip meistriškai, jog prieauglio pavydėjo pusė respublikos.  Žmonės ten plušėjo iš peties ir buvo labai draugiški, visas problemas sprendė bendruose susirinkimuose, o  tarpusavy kartais kalbėjo: „Gal mes ir nevaikštom pasipuošę džinsais, gal ir neatveža į mūsų parduotuvę apelsinų, bet užtat savo pienu išmaitinam ne vieną didįjį miestą“. Varpiniškių fermos atlaikė viską: kolūkių griūtis, pri(ch)vatizacijos tvaną, Rusijos krizę. Žmonės dirbo, krutėjo,  žalmargės noriai dalinosi pienu ir vedė veršelius, o pienovežiai kursavo pirmyn ir atgal. Bet gyvenimas vietoj nestovi…

Read The Full Story…