Šią nelengvą tėvynei akimirką, kai sėkmingas planuoto valstybės biudžeto surinkimas darosi tokia pat utopija, kokia kadaise buvo siekis kukurūzų pagalba aplenkt Ameriką, valdžios vyrams kasdien tenka laužyti galvą mąstant, kaip išmonyti iš tautos papildomą litą nemenkos valstybės tarnų armijos  ir įvairių vasiukinių projektų išlaikymui.  Galvos televizoriuje vakarais  murma, kad didelio pasirinkimo nėra, ir kad šalis lengviau kvėpuot imtų tik pensininkams iš košės bliūdų iškrapščius paskutinius mėsgalius, apkarpius sparnus vaikininkyste užsiimančioms mamoms ar subrandinus PVM’ą iki 21 procento ( nors daug kas ir sako, kad natūralaus, gamtinio proceso metu 21% išgaut nelabai įmanoma, ir kad nuo dirbtinai sukelto stiprumo vėliau gali velniškai skaudėt galvą).  Tačiau AV LT nuomone, esama galybės kitų būdų, kaip užkamšyti krizinių kirvarpų suniokotą biudžetą.  Tereikia tik fantazijos, kurios su homoseksualizmo slibinu ėmusiems kovoti mūsų šauniesiems  riteriams pastaruoju metu kažkodėl akivaizdžiai pritrūko…

Vieša paslaptis yra tai, jog net ir minimalią algą gaunančiam Lietuvos respublikos piliečiui, sumokėjus visus mokesčius kišenėje paprastai dar lieka pora šimtinių. Tai, jog ne piniguose yra laimė, ir jog pinigai dažnai būna įvairių konfliktų, kivirčų, karų bei visokių kitokių blogybių priežastis, žinoma jau seniai. Pinigai  puikina, ugdo godumą, paverčia žmogų zombiu.  Pauostęs banknotų kvapo jis,  it Girdvainis paskui savo žirgus, lekia laukais, pievom ir pelkėm, visiškai nežiūrėdamas sau po kojomis ir nesukdamas galvos dėl to, ką sutrypia.  Pinigai tai tarsi puvėsis, nuo pat šaknų ėdantis žmogaus moralės medį…

Pastaruoju metu AV LT (kaip ir visi kiti) turėjo puikią progą įsitikintį, jog Seimo vyrai nuoširdžiai rūpinasi tautos morale, tad palaikydami juos ragina tęsti pradėtą kovą ir imtis laisvinti  tautą ne tik iš netinkamos informacijos ir nedorybių, bet ir materializmo pančių,  kovos būdu pasirenkant naujų mokesčių įvedimą.  O kad Lietuva ir toliau savo originalių sprendimų dėka galėtų džiaugtis užsienio žiniasklaidos ir visokių veikėjų dėmesiu, pasiknaisiojusi po istorijos puslapius ir pasižvalgiusi po svetimus daržus AV LT paruošė galimų mokesčių sąrašėlį.

Barzdos mokestis

Iš pirmo žvilgsnio absurdiškai skambanti barzdos mokesčio mintis iš tiesų turi tvirtą istorinį pamatą. Nors žmonės dažnai šio mokesčio idėjos autoriumi laiko Rusijos carą Petrą I-ajį (įvestas 1705 m.), tokia rinkliava egzistavo dar XVI a. Anglijoje, valdant Henrikui VIII. Karalienė Elžbieta I-oji barzdylas irgi matyt nelabai mėgo, tad jos karaliavimo laikais šis mokestis taip pat gyvavo.

AV LT nuomone, tokio mokesčio įvedimas Lietuvai būtų labai naudingas.  Pirma, iš užsispyrusių barzdočių gaunamos įplaukos (tikslius skaičiavimus paliekam būrimo iš kavos tirščių ekspertams) papildytų skylėtą valstybės biudžetą. Antra, visokie apšepėliai, vadinamieji  “trijų dienų barzdos“ gerbėjai būtų priversti skustis kasdien. Tai padidintų skutimosi priemonių pardavimus, taigi kartu pagerintų ir PVM surinkimo rodiklius.  Trečia, mokestis padėtų saugoti šeimų darną. Nenorintys išlaidauti vyrai skustusi kasdien, tad jų moterys būtų laimingesnės ir galiausiai užmarštin nugrimstų konfliktą šeimose provokuojanti frazė „nu būk geras, nusiskusk. Kaip atrodai?“.  Būtina paminėt ir tai, jog naujas mokestis saugotų ir tautos moralę.  Jokia čia paslaptis, jog dalis senesnio sukirpimo provincijos žmonių, per televizorius  stebėdami kai kuriuos politikos ir visuomenės veikėjus niekaip nesupranta, kodėl šie apšepę lyg kaimo pijokai. Toks vaizdas demoralizuoja tvarkingumo ir pasitempimo iš šalies viršūnių besitikinčius  žmones bei griauna valdžios autoritetą. Įvestas mokestis šią problemą jei ne išspręstų, tai bent jau gerokai sumenkintų.

Langų mokestis

Langų mokestis – dar vienas originalus,  Anglijos gyventojų kišenes tuštinęs ir šiandienos Lietuvai tinkamas mokestis. Įvestas 1696 metais, karalius Viljamo III valdymo metu, jis gyvavo pusantro šimto metų  ir buvo panaikintas 1851 m. Šio mokesčio šaunumą liudija faktas, jog 1798 metais jį įsivedė prancūzai (panaikinta 1926 m.), o ne taip jau seniai apie įstiklintų balkonų apmokestinimą, kaip teigiama, mąstė ir Kijevo meras Leonidas Černovetskis.

AV LT nė kiek neabejoja tokio mokesčio nauda.  Jis atliktų ne tik pagrindinę – biudžeto gelbėjimo misiją, bet ir turėtų kitų teigiamų šalutinių veiksnių, tokių kaip stiklo-plieno monstrų senamiesčiuose dygimo sulėtinimas, senų pastatų niokojimo siekiant iškirsti skylę papildomam langui stabdymas.

Krosnies (šildymo katilo) mokestis

1662 metais Anglijoje užgimęs ir beveik tris dešimtmečius gyvavęs krosnies mokestis, AV LT nuomone, nūdienos Lietuvoje taip pat turi tam tikrų perspektyvų. Kaip žinia, atėjus žiemai šalies gyventojai pasidalija į dvi stovyklas – vieni išsijuosę dirba tam, kad susimokėtų už „valdiškai“ šildomą gūžtą, gi kiti savo trobesius kūrena įvairiomis krosnimis ir nevengia piktdžiugiškai pasišaipyti iš daugiabučiuosie stenančių nelaimėlių. Taip automatiškai užprogramuojamas amžinas socialinis konfliktas, ir apie vieningą ir taikią visuomenę tenka tik pasvajoti. Krosnies mokestis ne tik pagelbėtų biudžetui, bet ir išspręstų šią problemą – visa Lietuva kristų ant kelių ir draugiškai susikibusi rankomis melstų Dievo kuo šiltesnės žiemos. Išsivystytų jau pamirštas artumo ir tarpusavio supratimo jausmas, piliečiai taptų moralesni.

Kepurės mokestis

Nuo 1784 iki 1811 m. Britanijoje gyvavęs kepurės mokestis – dar vienas šaunus biudžeto  ir tautos moralės gelbėjimo variantas. Britiškasis mokestis buvo nutaikytas į pasiturinčių sluoksnį, gi pritaikius jį šiandienos Lietuvoje būtų galima kovoti su kai kuriuose miestuose niekaip neišnykstančiais, akis po kepurių snapeliais slepiančiais įvairaus plauko treninguotais bachūrais „saulėnais“. Užkietėję buduliai gal ir toliau pildytų valstybės kasą, tačiau visokie jiems prijaučiantys „pacukai“, netekę akių priedangos, prarastų drąsą daryti įvairius chuliganizmus.

Nuogybių verslo mokestis

Vadovaujantis nuo 2004 JAV Jutos valstijoje egzistuojančios rinkliavos pavyzdžiu gal ir nepavyktų surinkti įspūdingų šešiaženklių sumų, tačiau tautos moralininimo atžvilgiu tai būtų neabejotinas žingsnis į priekį. Nėra jokių abejonių, kad iš savo nuogybių demonstravimo gyvenančios striptizo šokėjos privalo būti apmokestintos papildomai.  Dažnai tenka girdėti nuomonių, jog vienas puikiai žinomas grandiozinis pusplikių mergelių projektas tautos dvasios kažkuo ypatingu irgi toli gražu nepraturtina. Jei Seimo moralės ekspertai padarytų tokias pat išvadas, nuogybių mokesčiu būtų galima apmokestinti ir jo dalyves. Jei jau taip nori, kad vyrai per televizorių spoksodami į tavo riestą užpakalį varvintų seilę, susimokėk. Šios rinkliavos dėka, gerai apsvarsčius,  tikėtina, būtų galima atrasti variantų, kaip įgyvendinti ir seną internetinių komentatorių svajonę – pažaboti sostinės baruose ir klubuose užsieniečius viliojančias, jiems atsiduodančias ir iš dosnių dovanų gyvenančias lietuvaites. Tokiu būdu Lietuva galėtų atsikratyti nelabai jau šlovingos seksturizmo šalies etiketės, o atviras kelias į kai kuriuos tarpkojus nebeatitrauktų užsieniečių akių nuo tikrojo šalies grožio ir vertybių.

Pramogų mokestis

Nuo Romos laikų žinoma, kad liaudžiai reikia tik dviejų dalykų – duonos ir žaidimų. Duona ir taip jau nėra pigi, tad ją apmokestinus gali tekti dar kartą perstiklinti Seimo rūmus. Tačiau kodėl gi nepasekus Masačiusetso, Merylando, Virdžinijos bei kitų valstijų pėdomis ir papildomai neapmokestinus pramogų? Kodėl lietuviai, kaip kai kurie amerikiečiai, eidami žiūrėt krepšinio negalėtų susimokėti papildomų penkių ar dešimties procentų, kad vėliau artėjant eiliniam krepšinio čempionatui nereikėtų melst Dievo ir premjero, jog atsirastų pinigų žaidėjų draudimui?

Mėlynių (ir kitų uogų) mokestis

Nuo seno žinoma, kad jei ne nelemti grybai ir įvairios uogos, dzūkijos svečių akis džiugintų nuogos ar bent jau pusnuogės merginos. Deja, miškai ten kone kasmet dosnūs, todėl pasekus JAV Maino valstijos mėlynių mokesčio pavyzdžiu būtų visai logiška apmokestinti uogų rinkėjas. Jei jau gėrybių pilnais kibirais ginkluotos Dzūkijos dukros pakelėse medžiodamos uogauti tinginčius  keleivius iš to užsidirba rūbams, vadinasi, gali pagelbėti ir sergančiai valstybei…

Tokie tad būtų AV LT patarimai  mūsų gerbiamiems valdžios vyrams naujų mokesčių klausimais. Esama galybės įvairių būdų, kaip dirti kailį savo paklusnioms avelėms. Ir jei jau tą darote, būkit geri, leiskit pasireikšti fantazijai, ir darykit tą kuo originaliau, kad bent kuo galėtume pasigirt prieš pasaulį…

Šis įrašas paskelbtas Penktadienis, 2009.07.17 18:10 kategorijoje Aktualijos, Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai. Galite sekti įrašo komentarus per RSS 2.0. Galite parašyti komentarą arba palikti atgalinį pranešimą.