- Vaikai, susirinkit žaislus, važiuosim, – išgirstu tėvo balsą burbimu įgarsindamas savo žaislinio KRAZ’o manevrus smėlio dėžėje.

- Kur, tėti, važiuosim? – paklausiu.

- Į Baltijos kelią važiuosim. Eikit, užkąskit, močiutė duos kitus rūbus, persirengsit ir važiuosim.

- Geeerai…, tuoj, – patempęs lūpą, pasiimu ką tik žvėriškai riaumojusį KRAZ’iuką, išpilu smėlį. Krovinio nuvežt į statybas jis nebespėjo…

- Pasiimk savo mašiną, nepalik, kad Justis atėjęs nepavogtų, – atsitraukdamas nuo taip ir neužgimusio smėlio miesto tarsteliu į statybas vis dar įsijautusiam broliui. Justis šiaip jau neateina ir mūsų mašinų nevagia, bet aš – vyresnis brolis, tad privalau jaunėlį pratint prie tvarkos. Skaityti toliau…

Gyvenimas nedideliam miestuke vyksta kitokiu tempu nei didmiestyje.  Prie sankryžos išsirikiavusi penkių mašinų eilė čia atrodo visai nemenku kamščiu, keturios minutės pėsčiomis iki darbo – normaliu atstumu, o faktas, jog vakare pagrindinėje gatvėje sutinki vos porą praeivių nereiškia, kad televizorius tuo metu rodo mūsiškių kovas krepšinio čempionate. Tiesiog čia viskas kitaip. Mažiau žmonių, mažiau bruzdesio. Bet taip būna ne visada…

Kažkada buvo laikai, kai mažas miestelis kartą į mėnesį tiesiog ištrykšdavo gyvybe. Kartą į mėnesį į turgaus aikštę sugužėdavo pėsti ar ratuoti, apsiavę batais ar kaliošais, pasidabinę šiaudinėm skrybėlėm ar beretėm.  Kartą į mėnesį miestelio venom imdavo tekėti grynas lietuviško kaimo kraujas -  kvykdavo paršeliai, cypsėdavo viščiukai,

Skaityti toliau…