Gyvenimas nedideliam miestuke vyksta kitokiu tempu nei didmiestyje. Prie sankryžos išsirikiavusi penkių mašinų eilė čia atrodo visai nemenku kamščiu, keturios minutės pėsčiomis iki darbo – normaliu atstumu, o faktas, jog vakare pagrindinėje gatvėje sutinki vos porą praeivių nereiškia, kad televizorius tuo metu rodo mūsiškių kovas krepšinio čempionate. Tiesiog čia viskas kitaip. Mažiau žmonių, mažiau bruzdesio. Bet taip būna ne visada…
Kažkada buvo laikai, kai mažas miestelis kartą į mėnesį tiesiog ištrykšdavo gyvybe. Kartą į mėnesį į turgaus aikštę sugužėdavo pėsti ar ratuoti, apsiavę batais ar kaliošais, pasidabinę šiaudinėm skrybėlėm ar beretėm. Kartą į mėnesį miestelio venom imdavo tekėti grynas lietuviško kaimo kraujas - kvykdavo paršeliai, cypsėdavo viščiukai,
mūkė karvės ir veršiukai, o vėjas tarp namų gainiojo arklių mėšlo kvapą. Kaži koks kaimo keistuolis palei turgaus vartus traukdamas dainuškas virkdydavo armoniką, prie arklių prekeivių vis sukiodavos čigonai, o jųjų pačios praeivius vadindavo ponuliais ir siūlydavosi išburt ateitį. Vykdavo jomarkai…
Taip būdavo anksčiau. Dabar kiti laikai… Sako, kaime gyvulių augint nebeapsimoka, tad ir jomarkų mažajam miestelyje nebėra. Jei kada turgaus pakrašty ir sužviegia paršelis, tai tas jo „kvy kvy“ kaip mat pasiklysta tarp dėl dėvėtos drapanos kainos besiderančių moterėlių šūksnių, o gyvulių skleidžiamą kvapą jau seniai pakeitė dezinfekcinių priemonių aromatas. Bet tradicija, jog bent kartą į mėnesį miestelio arterijom plūsteli lietuviško kaimo kraujas, išliko.
Kiekvieną mėnesį yra diena, kai miestuko centre nuo pat mielo ryto ima buriuotis kaimo žmogeliai. Išsirikiavę jie nekantriai trypia kojomis, šūkčioja ir garsiai keikiasi, kaip kadais keikdavos jų senoliai iš čigono nusipirkę stimpantį arklį. Tą dieną mieste taksi automobilių staiga padaugėja nuo trijų iki dešimties, o taksistai, it maitvanagiai, ima sukt ratus apie tą išsirikiavusį būrį. Kaimietis jiems – lengvas ir riebus grobis, mat autobusai dabar tapo išdidūs – į kiekvieną užkampį važiuot nesivargina (o jei ir važiuoja, tai vieną kart kai gandrai grįžta, kitą – kai išskrenda). Tą dieną prekybos centro pardavėjos į kasas traukia it į apkasus, nusiteikusios kovai. Mat žino, jog teks atlaikyt tikrų tikriausią šturmą – kaimo žmogeliai bandys įveikti parduotuvių lentynose išrikiuotų pigiausių produktų ir bambalių armijas. Nesnaudžia ir aludžių šeimininkai - savo artilerijos atsargas iš anksto papildo vienu kitu papildomu pigaus alaus sviediniu. Juk atsarga gėdos nedaro…
Tądien gatvėse galima išgirst girtų dainų ir šūksnių, meilės prisipažinimų ar grasinimų užmušt, valdžios keikimų ar šlovinimų. Tądien galima pamatyt daug ko, nes miestelyje kunkuliuoja nūdienos kaimo kraujas. Mat tą magišką dieną moka pašalpas…
Šis įrašas paskelbtas Penktadienis, 2009.08.14 11:36 kategorijoje Visa kita. Galite sekti įrašo komentarus per RSS 2.0. Galite parašyti komentarą arba palikti atgalinį pranešimą.
varpininkas
Būtų juokinga jei ne graudu. Gaila truputį man nūdienos kaimo. Geriančių daug ir tokiais kiekiais, kad pabuvęs kaime kelias dienas aš truputį buvau šokiruotas
[Atsakyti]
varpininkas Reply:
rugpjūčio 18th, 2009 at 10:51
Tenka kartais per rajono kampus ir užkampius prasukt – vaizdų prisižiūriu visokių… Gyvena kaip kas moka, kaip kam pavyksta. Vieni taip, kad seilė bėga žiūrint, kiti taip, kad net baisu iš mašinos išlipt…
Kažkaip įstrigo pardavėjos žodžiai vienoj parduotuvėj, kai prieš mane žmogelis kokio nors silpno alaus paprašė. Sako „va šitas, žiūrėkit, tik septyni laipsniai“
[Atsakyti]
Kovinis miestelis. Tipo „Chumavoj bojevyk“.
[Atsakyti]
idiliška :] gražiai surašyta. pas mus lygiai tas pats, tik dar galima pirdėti rytais svirduliuojančius „komunijos priimti“ į geresnį miestelio tašką
[Atsakyti]
varpininkas Reply:
rugpjūčio 16th, 2009 at 22:27
Dėkui
Su ta „komunija“ tai prajuokinai gerokai. Prisiminiau, kaip kaimynas vieną sekmadienio rytą pareiškė: „Žmona eina į bažnyčią, o aš – į savo bažnytėlę“
[Atsakyti]
Jooo, ką tik grįžau atstebėjęs senų drapanų turgus praktiškai visuose lankytuose Rytų Lietuvos miesteliuose. Nors va Varėnos turgus funkcionuoja normaliai – ir skudurų yra, ir naminio pateto.
[Atsakyti]
varpininkas Reply:
rugpjūčio 16th, 2009 at 22:24
Nieko nepadarysi, liūdnoka, bet drapanynai – tūkstantmetį švenčiančios Lietuvos provincijos turgų pagrindinis akcentas… Šiaip, patiko kaip prekyba vyksta pas bobutę kaime – atvažiuoja maišų pilna mašina, žmogelis sumoka kaži kokią sumą už maišą ir juo nešinas traukia namo. O ten jau šventė – visa šeima dalyvauja maišo skerstuvėse. Traukia iš jo vidurių skudurus, matuojasi. Savotiška loterija be pralaimėjimų… Kartą skerdienos ir man teko – už juokingą sumą dieduko pirktam maiše visai prašmatnią firminę striukę aptikau
[Atsakyti]
O dar pašalpas moka kartą į mėnesį? Maniau, kad Sodra, Darbo birža, savivaldybių paramos skyriai nebeturi tam lėšų…
[Atsakyti]
varpininkas Reply:
rugpjūčio 16th, 2009 at 22:06
Na, dar lyg ir moka. Spendžiu iš to kad bent jau taksistų po langais mėnesio vidury staiga padidėja trigubai
[Atsakyti]
panašų ekspyriansą teko išgyvent Veisiejuose, kai šį mėnesį panašią dieną „kabėjau“ prie ZEBRA interneto, kuris buvo netoli bankomato. Po to užėjau parduotuvėn. Atrodo, jog lietuviai į parduotuvę eina vieną kartą per mėnesį, nors kai prisimeni, kokio dydžio pašalpos ir ką už jas reikia nuveikti, tai ko gero, neveltui tie žmonės tik vieną kart užeina į vietinį supermarketą…
[Atsakyti]
-› varpininkas – tas maišo skerdimas turėtų būti faina atrakcija, visai kaip per Kalėdas
[Atsakyti]
varpininkas Reply:
rugpjūčio 18th, 2009 at 10:41
Žinok, netgi dar geriau – iš Kalėdų senio maišo gauni tokią dovaną, kokią jis buvo numatęs. O čia gauni progą pasitikrint sėkmę – kyšt ranką į maišą, trauki ir žiūri, kas gero užkibo
[Atsakyti]
Nu jooo, grynas ir absoliučiai švarus siurprizas. Įdomu būtų
[Atsakyti]
[...] tokių dienų ir ne tik mažuose miesteliuose, bet didmiesčiuose, skendinčiuose akinamos šviesos ir prabangos [...]