- Vaikai, susirinkit žaislus, važiuosim, – išgirstu tėvo balsą burbimu įgarsindamas savo žaislinio KRAZ’o manevrus smėlio dėžėje.
- Kur, tėti, važiuosim? – paklausiu.
- Į Baltijos kelią važiuosim. Eikit, užkąskit, močiutė duos kitus rūbus, persirengsit ir važiuosim.
- Geeerai…, tuoj, – patempęs lūpą, pasiimu ką tik žvėriškai riaumojusį KRAZ’iuką, išpilu smėlį. Krovinio nuvežt į statybas jis nebespėjo…
- Pasiimk savo mašiną, nepalik, kad Justis atėjęs nepavogtų, – atsitraukdamas nuo taip ir neužgimusio smėlio miesto tarsteliu į statybas vis dar įsijautusiam broliui. Justis šiaip jau neateina ir mūsų mašinų nevagia, bet aš – vyresnis brolis, tad privalau jaunėlį pratint prie tvarkos.
Pikta. Labai pikta. Smėlis šlapias, pats tas „gazas“ statyt namus, o reikia važiuoti. Nors, tiesą sakant, kad kažkur keliausim, nujaučiau. Mat tėtis nuo pat ryto blizgino mūsų senolį „maskvičių“, girdė jį benzinu iš kanistro, močiutė garsiai klausėsi radijo ir vis apgailestaudama, kad šiandien mama dirba, tepė sumuštinius.
Užkandam, pasipuošiam ir patraukiam kelionėn. Tiesa, prieš tai dar užsukam pas močiutės brolį. Pasipuošęs išeiginiu kostiumu, nusiblizginęs savo juodus lakuotus, kaip tėtis sako, „smetanskus“ batus jis prisijungia prie mūsų ekipažo. Netrukus išneriam į plentą. Mašinų jame labai jau daug…
- Teti, o kur mes važiuojam? – paklausiu.
- Į Baltijos kelią važiuojam, Minguti. Į Baltijos kelią…
- A…, aišku, – numykiu.
Iš tiesų tai niekas neaišku. Važiuojam į kažkokį kelią, apie kurį kalba radijas, apie kurį nuo pat ryto kalbėjo visi suaugusieji. Į kelią, kurio pasižiūrėt savo numylėtuoju ZAZ’iuku išvažiavo net kaimynas „dėdė Petras“, nors iki tol jis didelių kelių bijojo ir važiuodavo tik iki bažnyčios. Kas čia per kelias? Kuo jis toks ypatingas, kad vienu metu jo pažiūrėt tiek žmonių. Turbūt labai jau didelis… Pamenu, kai išasfaltavo Alyvų gatvę, irgi daug žmonių buvo susirinkę pažiūrėt. Na, bet ne tiek… Čia turbūt bus dar didesnis, nei tas, kur prie Kauno… Niekaip negaliu atsistebėt – kely tiek mašinų, kad net aš nebesuskaičiuočiau. O skaičiuoju tai geriausiai klasėje…
Mintis, kad taip ir nesuprantu, kur važiuojam, vis neduoda ramybės. Taip norisi tėčio paprašyt, kad paaiškintų, kuo jau toks ypatingas tas Baltijos kelias, bet klausti gėda – net dvejus metus jau vaikštau į mokyklą, o nežinau. Gi juoksis visi aplinkui. Ką daryt? Laimei, turiu brolį…
- Paklausk, kur yra tas Baltijos kelias. Tada visą savaitę galėsi su KRAZ’u žaist, – sušnibždu broliui į ausį. Puikiai suprantu, kad tokiam pasiūlymui jis neatsispirs.
- O kur yra Baltijos kelias? – kaip mat suaugusiųjų užklausia brolis.
Močiutė paaiškina, kad važiuojam į Pasvalį. Ten susirinks daug žmonių, sustos prie kelio ir susikabins rankomis. Kodėl tą darys, nepaaiškina. Taip reikia… Ir liepia neblaškyt tėčio, jam netrukdyti. Kelyje tiek mašinų, kad jai jau darosi baisu.
Su broliu tarpusavy nusprendžiam, kad čia bus kažkas panašaus į žaidimą „Alimbamba, začem slava“. Mes jį žaidžiam mokyklos kieme, nes ten daugiau vietos, o suaugę važiuoja į Pasvalį…
Mašinų ima vis daugėti ir daugėti. Užaugęs aš noriu būti KAMAZ’o vairuotoju ir vežioti iš Gruzijos arbūzus, tad žinau, kaip keliais turi važinėt mašinos. Viena puse į priekį, kita – atgal. Dabar gi abiem pusėm važiuoja į priekį, į Pasvalį… Judam vis lėčiau ir lėčiau. Tėtis ima žiūrėt į rodykles prie vairo, nervintis, kad neužkaistų variklis. Kas nutinka, kai jis užkaista, aš atsimenu dar iš tų laikų kai turėjom ZAZ’ą su juokingom ausim užpakalyje. Tada tenka stoti šalikelėje ir atsidarius dangtį laukti, kol atvės. Bet čia gi „maskvičius“. Jis gi nekaista!
- Teti, o kodėl mūsų „maskvičius“ kaista. Juk jis ne ZAZ’as – paklausiu.
- Labai lėtai judam, nespėja variklis aušintis, sūnau… Su ZAZ’u čia išvis pražūtume, ir Baltijos kelio nepamatytume.
Apsidairau. Šalikelėj pražiojęs užpakalį stovi ZAZ’as… Netoli jo kitas… Paskui – trečias, ketvirtas… Netrukus prariedam ir pro garais apsipylusį „maskvičiuką“. Lygiai tokį pat kaip mūsų.
- Va, šita rodyklė jei pakils iki raudono, bus šakės… -parodo man.
Lėtai lėtai judam toliau. Mašinos grūdasi, pypina, garuoja šalikelėse… Tėtis nervinasi ir sako daug žodžių, už kurių sakymą ne taip jau seniai gerokai gavau beržinės košės. Močiutė išsitraukia rožančių ir ima melstis. Liepia melstis ir mums. Meldžiuosi…. Pernai priėmiau pirmą komuniją, tad atmintinai moku visas maldas. Močiutė sako, kad galėčiau būti kunigu, bet man KAMAZ’ą vairuot patiktų labiau…
- Tete, tete, žiūrėk, devintukas, – pradedu šaukt rodydamas pirštu į naują ir blizgantį devintą žigulį. Mašinų markes žinau netgi geriau ne katekizmą. – Koks gražus, kaip tokio norėčiau…
- Pamatysi, sūnau, turėsi kada nors dar geresnę…
- Kas gali būt geriau už devintuką? – nustembu.
- Gali, gali…
Šiaip ne taip nuvažiuojam į vietą - rodyklė iki raudonos padalos nepakilo, “maskvičius“ mus atvežė ten, kur norėjom. Į Baltijos kelią…. O kelias kaip kelias. Toks kaip į Šiaulius…. Bet tiek žmonių ir mašinų vienoj vietoj matęs dar nesu… Vieni su tautiniais rūbais, kiti su kostiumais, vieni dainuoja, kiti juokiasi. Visi eina, rikiuojasi į eilę, susikibę rankomis dainuoja, mojuoja vėliavom, šaukia „Lietuva“, „Lietuva“. Močiutė verkia. Jos Brolis irgi… Ašaros kaupiasi ir man – labai noriu sysiot.
Tėtis pastebi, kad trypčioju ir nuveda mus su broliu į miškelį. Net ir čia girdėt šūkiai ir dainos. Pasysiojam. Grįžę sužinom, kad tuo metu kai buvo miškelyje, kažkas visus susikabinusiuosius fotografavo. Mes į nuotraukas pakliūt nespėjom…. Kažkokia moteris tėčiui pasako, jog tuoj turėtų praskrist lėktuvas – jis irgi fotografuos ir filmuos.
Ir iš tiesų, netrukus jis pasirodo . Visi žmonės mojuoja jam rankomis, vėliavomis ir šaukia „Lietuva, Lietuva“. Šaukiu ir aš. Paskui staiga prisimenu Jusčio pasakojimą apie tai, kaip jis vieną kart praskrendančio lėktuvo paprašė išmest „kramtuškių“ ir tas išmetė visą dėžę.
- Išmesk „kramtuškių“, „kramtuškių“!!! – rėkiu iš visų plaučių. Lėktuvas manęs neišgirsta. Kur čia išgirs, kaip ausys plyšta nuo to „Lietuva, Lietuva“….
Močiutė ir jos brolis dar kurį laiką pabendrauja su kažkokiais tautiniais rūbais apsirengusiais žmonėmis, o mes su tėčiu patraukiam į mašiną. „Kad nepasimestumėt šitoj košėj“ – paaiškina.
Galiausiai grįžta ir močiutė. Akys dar paraudusios, matyti kad verkė daug… Ir verkė ne tik ji – mačiau daug ašarojančių tetų ir netgi dėdžių…
- Kai pagalvoju, kaip reikės grįžt, norisi verkti ir man, – sako tėtis.
Susėdam į savo senolį „maskvičiuką“ ir patraukiam namo. Lėtai lėtai, nes mašinų ir vėl tiek, kad netelpa kelyje. Tik šį kart visi jau keliauja atgal… Grįždami ir vėl matom visko – šalikelėse besiilsinčių ZAZ’iukų (kai kurie iš jų Baltijos kelio taip ir nepasiekę patraukė namo), per ražienų laukus lekiančių automobilių, garais apsipylusių senų „žiguliukų“. Močiutė vis kartoja, kad to jai dar neteko matyti ir visą kelią meldžiasi, jog sėkmingai pasiektume namus… Juos pasiekiam sėkmingai….
Baltijos kelią aš mačiau taip…. Kas jis buvo iš tiesų, ir kur iš tiesų dalyvavom, supratau vėliau…. Tik vėliau supratau, kodėl verkė močiutė, kodėl žmonės mojavo visai ne tomis vėliavom, kurias iki tol kabino prie namų, kodėl niekas nenešė plakatų su Lenino atvaizdais…
——————————————————
Šis mano rašinys yra atsakas į PDFONTOUR tinklaraščio paskelbtą akciją, skirtą Baltijos kelio dvidešimtmečio paminėjimui.
Nukeliavę adersu http://www.pdfontour.com/ galite paskaityti kitus konkursėlyje dalyvaujančius rašinius ir atiduoti balsą už labiausiai patikusį
Šis įrašas paskelbtas Ketvirtadienis, 2009.08.20 17:33 kategorijoje Kūryba, rašiniai ir pan.. Galite sekti įrašo komentarus per RSS 2.0. Galite parašyti komentarą arba palikti atgalinį pranešimą.
Jei rasit klaidų, atsiprašau. Pataisysiu vėliau…
[Atsakyti]
Labai įdomus pasakojimas. Net pačiam man kilo mintis kažką parašyti
[Atsakyti]
varpininkas Reply:
Rugpjūtis 22nd, 2009 at 21:17
Dėkui. Tai nelauk, brūkštelk. Įdomu paskaityt būtų.
Konkursas berods tuoj baigsis, o rašinių taip nedaug dalyvauja kažkodėl…
[Atsakyti]
O as pasilikau statyti smelio miesta… dabar jauciuosi tarsi ten pabuvojes
[Atsakyti]
Negaliu pats savim atsistebėt – dalyvauju pilietinėje tinklaraštininkų akcijoje http://tinyurl.com/n8znud
[Atsakyti]
o as, gaila, neprisimenu nieko
3 metai dar tebuvo…
[Atsakyti]
nors užmušk, neatsimenu, kur tuo metu buvau. kad nedalyvavau, tai faktas. bet kur buvau ir kodėl — nepamenu.
jūrose dar neplaukiojau, mergas dar nedrąsiai kirkinau, iš pionierių išmestas, į komjaunimą nepriimtas. tai kur, po paraliais, aš buvau?
[Atsakyti]
varpininkas Reply:
Rugpjūtis 22nd, 2009 at 21:13
Žiū, jei kas netyčia pradėtų kaltint, kad nedalyvavai, žinok gali naudot AMB pasiaiškinimą „kol jūs čia susikabinę dainavot, aš Maskvoj už Lietuvą krūtine stovėjau“
Sako, tokie žodžiai daro įspūdį 
[Atsakyti]
Jėginis rašinys!
[Atsakyti]
Pamenu ir aš, kaip tėvukas rišo prie Žigulio veidrodėlio mažytę trispalvę, kaip lėkėm kažkur link Panevėžio, kaip stovėjau kažkokioj eilėj žmonių, kaip skraidė lėktuvas…
[Atsakyti]
[...] “Auksinės varpos” rašinį, ir nusprendžiau prisijungti prie [...]
buvau, bet pacanelis dar, koks pirmokas :))) viskas taip kaip parasyta
[Atsakyti]
Ir aš tada buvau antrokė
tik kaip ir Rokas niekaip nepamenu kur buvau… Žymiai geriau pamenu 1991m. sausio 13d.
Rašinys super! Labai įdomiai skaitėsi. O ir emocijos perskaičius, nenusakomos!
[Atsakyti]
varpininkas Reply:
Rugpjūtis 24th, 2009 at 12:45
Dėkui už pagyras.
Šiaip tai net pačiam keista, kad Baltijos kelias gan neblogai į atmintį įsirašė. Daugybę visokių vėlesnių įvykių pamiršau, o va šitą atsimenu.
Žiū, esam vienmečiai, pasirodo. Taip po truputį, po truputį dar netyčia išsiaiškinsim ir kad giminės
[Atsakyti]
Jo. Ir aš kaip tyčia 2009.08.21 d. savo romaniuke apie du draugus (tęsinyje) adresu http://evaldo.private.lt paminėjau Baltijos kelią:) Net pačiam keista. O šiaip, gražūs prisiminimai.
[Atsakyti]
labukas, jei gali pataisyk musu pavadinimą į PDFONTOUR
dėkui už rašinėlį:)
[Atsakyti]
varpininkas Reply:
Rugpjūtis 24th, 2009 at 09:58
Pataisiau. Atsiprašau už klaidą. Kažkuria akim matyt žvairas esu – kelis kart žiūrėjau ir nepastebėjau, kad su klaida parašiau
[Atsakyti]
[...] ir kelkimės Rašinys apie Baltijos kelią Mano Baltijos kelias O prieš 20 metų… Baltijos kelias arba nebūtina matyti, kad pajaustum Baltijos kelyje ir [...]
tai dažniausiai tie dalykai, kurie labiausiai matomi ir yra labiausiai nepastebimi:) dėkui:)
[Atsakyti]
Su kokiu „Maskvycium“ vaziavot ?
O dabar visai noreciau pavazinet tokiu 
Manes dar tada nebuvo, todel nedaug ka zinau apie „Baltijos kelia“. Kai buvau mazas senelis dar turejo 407 Maskvyciu, bet paskui aplinkybes priverte ji sukapoti ir i metalo lauza
[Atsakyti]
varpininkas Reply:
Rugpjūtis 24th, 2009 at 22:09
412. Gimęs jis buvo berods 1974 metais. Šauni mašina – eksportinis variantas, tad turėjo įvairių „pribumbasų“, kuriais eiliniai maskvičiukai pasigirt negalėjo. Gaila, kad gyvenimą baigė bulių kautynėse. Iki šiol sau to negalim atleist….
O 407 tai gražus. Norėčiau tokio… Gaila, kad su aukso puodu reikalai vis nekaip susiklosto…
[Atsakyti]
[...] dalyvavę rašiniai: Pabudome ir kelkimės Rašinys apie Baltijos kelią Mano Baltijos kelias O prieš 20 metų… Baltijos kelias arba nebūtina matyti, kad pajaustum Baltijos kelyje ir [...]
Nei kiek nenustebčiau ir dėl giminystės ryšių. Juk čia Lietuva – švogerių kraštas!
[Atsakyti]
Kiekvienas sprendžia pagal save. Jei kažkam yra noras manyti, kad viskas daroma nesąžiningai ir iš išskaičiavimo, tuomet tai asmeninės nuomonės lašas nuomonių jūroje.
Nuo savęs sveikinu neGiminę Varpininką su prizu.
[Atsakyti]
varpininkas Reply:
Rugpjūtis 28th, 2009 at 18:09
Ari, viskas gerai, čia niekas korupcija neįtarinėja. Su Tiketa bandom išsiaiškint ar neesam giminės
[Atsakyti]
Sveikinu su laimėjimu!
Ari, mes nesam kokie aukštus postus užimantys asmenys, kad naudotumėmės tarnybine padėtim kažką sprendžiant. O gerb.Varpininko rašinys manau ne man vienai jis širdį sudrebino.
[Atsakyti]
super čia pavarei. aik tu sau. malačius.
mum iki to kelio tereikėjo nubristi ganyklom kokius 300 m. pamenu, tėvas tarstelėjo – ko mum ten eit? mes su Gražvydu ant stogo užlipsim (gyvenom 6-aukštyje) ir viską geriau matysim. ooo, pagalvojau, jėga, nesu buvęs ant stogo. bet išėjo kitaip. čia tebuvo tėviški juokai. nuėjom į vietą ir sudalyvavom. smulkmenas nelabai atmenu, bet tas masės įspūdis išliko. ir kažkoks pasididžiavimas, kad ir aš ten buvau. gal buvom susitikę, nes ir aš už krūmo lankiausi:)
[Atsakyti]