Nauru – pragaru virtęs rojus

gruodžio 23rd, 2009

Šis ilgas įrašas av.lt juodraštyne kantriai gulėjo kelis mėnesius, vis laukdamas savo eilės. Ir pagaliau sulaukė. Praeitą savaitę ketvirtąja valstybe, pripažinusia Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę tapo Nauru respublika. Šalies, su kuria lygiai prieš metus  Lietuva  užmezgė diplomatinius santykius, pavadinimas daugeliui  tikriausiai nieko nesako. Auksinė varpa.lt  nusprendė truputėlį pažaisti “čekuolius” ir papasakoti nepaprastą šios valstybėlės istoriją.

Nauru_satellite Nauru  – vos 21 kv.km ploto sala-valstybė Ramiajame vandenyne, mažiausia pasaulio    nepriklausoma respublika, turinti apie devynis su puse tūkstančio gyventojų. Nuo senų senovės saloje įsikūrę mikroneziečiai ir polineziečiai  ilgus šimtmečius vertėsi žvejyba, maitinosi kokoso riešutais, kitais tropiniais vaisiais ir ramiai sau gyveno.  1798 m. pabaigoje į salą užklydo kapitono John’o Fearn’o vadovaujamas banginių medžiotojų laivas. Tai buvo pirmasis čiabuvių kontaktas su Vakarų pasaulio žmonėmis.  John’ą Fearn’ą sužavėjo tiek salos grožis, tiek ir draugiški jos gyventojai, tad jis jai davė „Maloniosios salos“ vardą (Pleasant Island). XIX a. pirmoje pusėje vis dažniau į salą ėmę užsukti vakariečių prekeiviai užvežė ginklų ir alkoholio. Nereikia būti genijum, jog suprastum kokias tokia prekyba turėjo pasekmes… „Maloniosios salos“ dvasios neliko nė kvapo, o 1878 metais kilo dešimtmetį trukęs Nauru salos čiabuvių tarpusavio karas, po kurio  gyventojų sumažėjo nuo 1400 iki 900.  1888 metais salą aneksavo vokiečiai. Tuo metu  king Nauru niekuo ypatingu neišsiskyrė iš galybės kitų Ramiojo vandenyno salų. Tačiau vos įžengus į XX a. viskas pradėjo keistis…

1899 metais toks A. Ellis’as atkreipė dėmesį į iš Nauru salos atgabentą ir kaip durų atramą jo darbovietėje Sidnėjuje naudotą uolienos gabalą. Vyras jis buvo nepėsčias ir patyrinėjęs nustatė, jog uolienoje labai gausu fosfatų. Kitais metais Nauru saloje pradėjęs tyrinėjimus jis netruko suprasti, jog ši sala – tikrų tikriausias lobis. Joje glūdėjo milžiniškos fosfatų atsargos. Tūkstančius metų čia perėję, gyvenę ar praskrisdavę įvairūs jūrų paukščiai paliko kalnus išmatų,  o laikui bėgant iš to “gėrio“ susidarė  naudingųjų ir gražų pinigėlį galinčių duoti (iš jų gaminamos trąšos) iškasenų klodai. Jų krašptymui iš po žemių netrukus buvo įsteigtas britų-vokiečių konsorciumas ir jau 1907  metais iš Nauru išplaukė pirmoji fosfatų siunta. Pirmojo pasaulinio karo metu salelę užėmė australai, o jam pasibaigus Tautų Sąjunga jos valdymą pavedė bendron Australijos, Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos žinion. Antrojo pasaulinio karo metu salą užėmė japonai, o po jo Nauru administravimo teisės atiteko Australijai. Beveik visą tą laiką fosfatų gavybos darbai rūko kaip iš pypkės.  Dar trečiajame dešimtmetyje buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog šis procesas geruoju tikrai nesibaigs. Kasant buvo kertama ir naikinama visa dirvos paviršiuje esanti augmenija, ir mokslininkai netruko pastebėti paukščių migracijos pokyčius. Imta piešti liūdnas kadaise Maloniąja vadintos salos perspektyvas. Bet  kam gi rūpi tos perspektyvos, kai prieš akis  didžiuliai seno,  “susicukravusio” mėšlo=pinigų kalnai?

Nauru gyventojai, matydami jog iš pelningo fosfatų kasimo jiems lieka tik menki trupiniai, pradėjo įvairius žygius, kurių pagrindinis tikslas – nepriklausomybė.  Ir štai, 1966 metais  jiems buvo garantuotos savivaldos teisės, o 1968 sausio 31 dieną vos 21 kvadratinio kilometro ploto sala paskelbė nepriklausomybę. Naujoji valdžia kaip mat nacionalizavo  kasyklas ir prasidėjo Nauru respublikos aukso amžius.

Šūdas ne lazda, juo nepasiremsi, sakydavo mūsų senoliai. Nauru saloje ši taisyklė negaliojo…

Perėmus fosfatų kasybą į savo rankas, pinigai pasipylė tarsi iš dangaus ir miniatiūrinė valstybėlė ėmė turtėti kone valandomis. Tuo metu, kai komunizmo rojų  kuriančios supervalstybės piliečiai stumdėsi eilėse prie deficitinių prekių, Nauru staiga iš tiesų tapo tikru rojumi žemėje. Ir tam nereikėjo nei revoliucijų, nei ideologijų, nei vadų – tik dideslės krūvos seno, gero š…. BVP kosminiu greičiu šovė iki 17,500 JAV dolerių vienam gyventojui – tai buvo vienas geriausių rodiklių visame pasaulyje. Tą netruko pajusti net ir eiliniai šalies gyventojai. Dirbti galėjo visi, kas tik norėjo,  dauguma visų darbo vietų buvo valstybinės, o už darbą valdžia mokėjo dosniai. Nauru salos gyventojai spjovė į savo tradicijas, senuosius verslus ir ėmė mėgautis naujojo gyvenimo malonumais. Netrukus į salą jie ėmė atsivežti juodadarbius darbininkus iš kitų šalių – kam gi lenkti nugarą kasyklose, jei yra kas už tave padirbs… Kad gyventi būtų dar maloniau, valdžia nusprendė, jog šalies gyventojams elektra turi būti nemokama. Sveikatos apsauga irgi (valstybė pasiryžo apmokėti piliečių gydymosi išlaidas Australijoje). Trąšų pasauliui vis reikėjo, fosfatų kasyba vyko pilnu tempu, o mažytėje valstybėlėje tiesiog lijo pinigais. Gyvenimu džiaugėsi kaip kas mokėjo. Antai, policijos vadas nusprendė būti pačiu greičiausiu savo šalyje ir parsigabeno į salą dailų geltoną “Lamborghini” automobilį. Faktai, jog kelio, kuriuo galėjo važiuoti šis gražuolis, šalyje buvo vos 6 kilometrai, o maksimalus leistinas greitis – 25 mylios per valandą,  nelabai terūpėjo – įvaizdis  kur kas svarbiau už sveiką protą.  Deja, pirkiniu policijos šefui teko nusivilti, mat paaiškėjo, kad jis pernelyg storas, jog tilptų į naująjį žaislą…

Eiliniai gyventojai gyvenimą šventė ne kaži kiek kukliau. Daugumai turinčių bent lopinėlį  žemės  vieninteliu darbu tapo čekių, kuriuos už leidimą jų žemėse kasti fosfatus  siuntė valdžia, gryninimas. Pasakojama, jog pinigų buvo tiek, kad pirkdami vos kelis saldainių pakelius, žmonės duodavo pardavėjui penkiasdešimtinę Australijos dolerių (nacionalinė valiuta) ir grąžos nelaukdavo. Kai kurie, netikėtai pritrūkę tualetinio popieriaus, smulkiomis kupiūromis valėsi užpakalius… Parduotuvių lentynos ėmė lūžte lūžti nuo įvairiausių burgerių, traškučių ir visokio kitokio “mėšlamaisčio”, o Nauru žmonės ėmė sparčiai tukti. Dabar, prisimindami anuos laikus Nauru žmonės sako paprastai – “kiekviena diena buvo šventė”.  Šventė, kai visi leido pinigus, ir niekas pernelyg nesijaudino dėl ateities.

————————————————-  Reklaminė pauzė ———————————————————

 

Nauru, kaip ir dera tikrai valstybei, nusprendė turėti savo oro linijas ir įsigijo keletą lėktuvų.  Ne kokių nors vienmotorių birbynių o rimtų lėktuvų – porą Boeing 727, ir penkis Boeing 737.  Tai reiškė, jog gyventojų skaičiumi į Pasvalį panaši šalis į lėktuvus  vienu metu galėjo susodinti apie dešimt procentų savo populiacijos. Žinia, žmonės ne paukščiai – kasdien skraidyt nenorėjo, todėl neretai lėktuvu skrisdavo vos vienas ar keli keleiviai. Kartais savo Boeing’us Nauru valdžia panaudodavo tokioms misijoms, kokių tikrai nenumatė lėktuvų kūrėjai – vandenyne pasiklydusių žvejų paieškai. Tiesa, lėktuvai angaruose irgi nerūdijo – savaitgaliais valdžios atstovai ir šiaip piniguočiausi veikėjai skrisdavo apsipirkti į Singapūrą, į Bahamus pažaisti golfo ar Australijon pažiūrėti australietiškojo  futbolo.

Suprasdama, kad net Adomui ir Ievai gyvenimu rojuje nebuvo lemta džiaugtis amžinai, valdžia įsteigė specialų fondą, kuriame imta kaupti lėšas ateičiai – tam metui, kai išseks fosfatų atsargos. Gražus ir atsakingas žingsnis, jei ne vienas “bet”… Buvo nuspręsta, jog pinigus protingiausia ne  tik kaupti kažkur sąskaitose, bet ir investuoti į projektus, kurie ateityje atneštų gražaus pelno ir garantuotų ramią ateitį. Tarptautinės investavimo patirties Nauru nelabai kas turėjo, tad užuodę puikų grobį savo paslaugas ėmė siūlyti visokie ekspertai ir patarėjai. Šaunių investicijų ilgai laukti nereikėjo –  Australijoje, Melburne išdygo Nauru namai (Nauru House) – prabangus 52 aukštų dangoraižis, o  netrukus apie gerą valstybėlės gyvenimą jau skelbė nekuklūs pastatai  Filipinuose, Fidžyje, Jungtinėje karalystėje, JAV  ir kitur. Už ne visai aiškias sumas Australijoje buvo nupirkti dar keli stambūs nekilnojamo turto objektai, australietiškojo futbolo komanda (juk smagiau skristi į rungtynes, kai žinai, jog žaidžia taviškiai).  Paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje, kai valstybės saulė jau sparčiai leidosi, vienas iš valstybės finansų patarėjų, buvęs vienos britų popgrupės vadybininkas, įtikino Nauru valdžią, jog labai protinga investicija galėtų būti muzikinis projektas. Esą, gerai padirbėjus būtų galima sukurti kažką tokio, kas ne tik atneštų gražaus pinigo, bet ir plačiai po pasaulį paskleistų žinią apie Nauru valstybę.  Rezultatas – 1993 metais Londone publikai buvo pristatytas miuziklas “Leonardo the Musical: A Portrait of Love”. Nauru  jo pastatymui skyrė apie du milijonus svarų, o į premjerą užsakomuoju skrydžiu pasiuntė 40 aukščiausių šalies pareigūnų ir jų šeimų narių. Ir, iš tiesų, miuziklas įėjo į istoriją… Tik įėjo kaip viena didžiausių  Londono teatro katastrofų –  klaikus scenarijus, problemos su kostiumais, dekoracijomis ir kitos bėdos liudijo, kad milijonai nukeliavo ne visai ten kur turėjo. Nieko nuostabaus, jog nesulaukę pabaigos, premjerą paliko dauguma žiūrovų.  Kritikai miuziklą sumalė į miltus, o po penkių savaičių jo rodymas buvo išvis nutrauktas.

Prie gero greitai priprantama, teigia mūsų liaudies išmintis. Ir ši tiesa, priešingai nei toji dėl š…o, Nauru pasitvirtino. Devintajame dešimtmetyje fosfatų atsargos, o kartu ir pinigų versmė saloje ėmė sparčiai sekti. Prabangiam ir nerūpestingam gyvenimui artėjo galas. Bet valdžia su tuo taikytis nenorėjo – iš įvairių kreditorių nesibodėdama skolinosi milžiniškas sumas ir gyvenimo šventė tęsėsi toliau. Visgi, netrukus daugeliui teko nusiimti rožinius akinius ir susipažint su realybe. O ji buvo tokia – norint bent iš dalies padengti susidariusias valstybės skolas teko parduoti visus objektus, į kuriuos buvo investuoti fondo pinigai. Paaiškėjo, jog korupcijos ir valstybės lėšų švaistymo mastai buvo tokie, jog beveik visas ramiai  ateičiai skirtas fondas (teigiama, jog daugiau nei 1 milijardas Australijos dolerių)… tiesiog išgaravo. Užsienio patarėjai ir ekspertai, pasirodo, irgi dirbo ne vien tik iš meilės mažajai valstybėlei. Pasipylė įtarimai, jog vien tik jų dėka kažkur prasmegti galėjo dešimtys ar net šimtai milijonų…  Nauru bankas, užspaustas valstybės skolų, užsidarė, o gyventojai neteko visų jame laikytų santaupų. Princesė ėmė sparčiai virsti į pelenę. Na, tiksliau į elgetą…

Išsekus fosfatų atsargoms, ramios dienos šalyje baigėsi. Lyg ant mielių ėmė augti bedarbystė,  prasidėjo neramumai. 1989 – 2003 metais valdžia pasikeitė net 17 kartų. Šalis atsidūrė ant bankroto slenksčio, o jos  vadai ėmė ieškoti nors šiokių tokių pajamų šaltinių. Ir rado – amžių sandūroje Nauru trumpam tapo mokesčių rojumi. Kiekvienas, turintis sąskaitoj  25 tūkstančius dolerių čia galėjo įsteigti banką. Suprantama, niekas į salą nevažiavo, ten pinigų nevežė ir pastatų nestatė – “popieriniai” bankai buvo kuriami pinigų plovimui. Užteko nelegalius pinigus permesti tokį banką, ir visi galai – į vandenį. Kurį laiką pasaulis su tokiu Nauru bizniuku taikstėsi, bet po rugsėjo 11-osios įvykių amerikiečiai tam padarė galą. 2001 metais šaliai į pagalbą  atėjo australai, atidarę saloje pabėgėlių centrą. Nors pajamos iš jo buvo niekingai mažos palyginus su turėtomis praeityje, visgi tai buvo šioks toks gelbėjimosi šiaudas. 2007 metais australai centrą nusprendė uždaryti. Nepadėjo nė Nauru valdžios maldavimai ir pateikti skaičiavimai, jog iš vieno centre dirbančio darbuotojo atlyginimo gyvena maždaug 10 žmonių, ir jog po centro uždarymo, darbo netekus 100  žmonių, tiesiogines pasekmes jaus apie dešimtadalį salies gyventojų.

Kaip šiandien gyvena Nauru? Sunkiai… Vargingai… Teigiama, jog bedarbystės lygis šalyje siekia apie 90 procentų. Kasant fosfatus buvo tiesiog  nuskusta didžioji dalis salos dirvožemio, tad apie 80 procentų jos teritorijos sudaro pilkos uolienos, ant kurių nieko valgomo neužauginsi. Sunaikintas ne tik dirvožemis – dėl fosfatų nuotekų išnyko beveik pusė apie salą buvusios jūros gyvūnijos ir augalijos.   Salai padaryta ekologinė žala sunkiai apskaičiuojama. Gyvenimui tinkamas tik siauras pakrantės ruožas, tačiau jau  pasigirsta kalbų, jog siaurėja ir jis – kyla vandenyno lygis.  Nauru nelabai turi šansų tapti turizmo šalimi, nes yra palyginus nuošaliai, neturi smėlėtų, turistus viliojančių paplūdimių, ir, suprantama, nebeturi  kadaise pirmuosius atklydėlius  iš Vakarų sužavėjusios gamtos. Viskas, ką gali pamatyti viename iš dviejų salos viešbučių apsistoję turistai – uolienos, kasyklų griaučiai ir kiti nebylūs buvusio pakilimo liudininkai.

Šalis susiduria su rimtomis sveikatos problemomis, nemokama buvusi sveikatos apsauga patyrė visišką krachą. Kadaise ypač  pamėgtas greitas maistas padarė savo. Nauru laikoma viena iš labiausiai nutukusių šalių pasaulyje – 90 procentų suaugusių turi didesnį nei vidutinis kūno masės indeksą. Diabetu sergančių gyventojų procentas – aukščiausias pasaulyje (40 proc. gyventojų). BVP vienam gyventojui nusmuko iki maždaug 2500 dolerių, o valdžiai trūksta lėšų net pagrindinių savo funkcijų vykdymui.  Teigiama, jog 2007 metais prezidentu tapęs buvęs sunkumų kilnotojas  Marcus’as Stephen’as kartu tapo ir vienu iš mažiausiai uždirbančių šalies vadovų pasaulyje – jo mėnesinis atlyginimas siekė 150 dolerių (vis dar ne gėda aimanuot mūsiškiams prabangių automobilių mylėtojams?).

Šiuo metu saloje vis dar vyksta fosfatų gavyba, tačiau darbų mastai labai ir labai menki. Atlikus tyrimus paaiškėjo, jog giliau pakapsčius gali būti dar vienas sluoksnis fosfatų. Žymiai mažesnis nei jau iškastasis, žymiai sunkiau pasiekiamas, žymiai brangiau išgaunamas, bet visgi suteikiantis viltį.  Nauru viltingai žvalgosi į užsienio investuotojus ir laukia jų dėmesio. O laukdama visais įmanomais būdais bando išgyventi – būdama Jungtinių Tautų nare suka šiokius tokius biznelius. Pvz.,   2002 metų liepą Nauru pasirašė nutarimą užmegzti diplomatinius ryšius su Kinijos Liaudies respublika, patvirtindama, jog pripažįsta Taivaną Kinijos dalimi. Už tokį žingsnį Kinija pažadėjo  atseikėti 130 milijonų JAV dolerių. Taivanas supyko, ir po kelių dienų  nutraukė nuo devinto dešimtmečio pradžios besitęsusius diplomatinius santykius. 2005 metais Nauru su Taivanu juos atnaujino ir nutraukė su Kinija. 2009 metais Nauru tapo ketvirtąja šalimi, pripažinusia Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Teigiama, jog Rusija už tai pažadėjo 50 milijonų dolerių pagalbą. Kalbama ir tai, jog rusai prapylė – Taivanas už pripažinimą moka 5 milijonus kasmet. Taip patogiau, juk nežinia ką ryt sugalvos sunkumų į kampą užspiesta Nauru…

Taigi, toks tas ilgas, tačiau labai labai pamokantis pasakojimas apie vieną mažą, menkai kam žinomą šalį. Auksinė varpa.lt  tikisi, jog jį perskaitėt. “Kol pinigai upeliais teka, tol švenčiam. Kai jų pritrūksim, tada ir galvosim kaip gyvent” – toks būtų šios istorijos moralas. Nieko neprimena? Išvadas pasidarykit patys…

31 662153680_e6cb540c2d662179788_f56e8d7004662177360_8862e47c22662154954_d6aa2d703c2839551542_0b15d9f26c2838754087_f71ddb1491 661326701_1918b517d8661303335_bfa7a74b0f 662182364_65eb8ffbda2838718011_448c52d4f7662175716_86fb0e8267661313587_9740986bbe661316053_02504c6837661315065_f578194909

2412904718_e13d36bd26

662157694_70c65fb2e3662159048_b1458ef60c662160132_2cbf82d5a5 662163852_ccd7772ace

2838708343_3c2354616d2838727215_f80c9626f22838699497_9809ecc278 2838710093_134b479e76

2838745319_949cf0d2f22839538040_aeb4b7b075dirbtuves pagr.gatve

Pabaigai, kaip įprasta, pora video. Pirmasis – ne pats šviežiausias, bet įdomus reportažas. Antrasis – neseniai pasirodęs dokumentinis filmas.

YouTube Preview Image

Fotografijų šaltiniai: spaceball 1, 2 .

Pasakojimas surašytas naudojantis maždaug 15 šaltinių. Jei kam bus įdomu, pasiklaus 😉

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 9.5/10 (50 votes cast)
Nauru - pragaru virtęs rojus, 9.5 out of 10 based on 50 ratings

Kategorijos: Aktualijos, Įdomybės margo svieto |

Komentarų: 23

  1. MariukasM

    Jooo. Geras pavyzdys to, kas būna, kai nupjauni šaką ant kurios pats sėdi.

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +2 (from 2 votes)
  2. Antas

    Žiauriai geras straipsnis. Šaunuoliai.

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +3 (from 3 votes)
  3. Darko

    Ačiū. Vienas geresnių įrašų. Tiesą sakant tokie labai veža :) Nesustok. :)

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +4 (from 4 votes)
  4. Kontrolierius

    Labai geras pasakojimas ir istorija išties pamokanti. :)

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +3 (from 3 votes)
  5. Giedrė

    pamokančias istorijas visuomet sekasi pasakoti lietuviams. Patiko!
    O man vat šaltiniai ir įdomūs pasidarė.. ;] įtariu pagrindinis buvo tas dokumentinis filmas?

    Profilio nuotrauka (varpininkas)

    varpininkas Reply:

    Nea, ne filmas. Tiesą sakant, jo viso net neišžiūrėjau dar, tik pirmas keturias dalis iš devynių.
    Aljazeera kelis straipsnius paskelbusi, australų, britų spaudoj aprašyta, NY Times didelį straipsnį publikavo ir tt. Galėjau sudėt nuorodas, bet žinai… Su visom nuorodom labai lengva rašinį prastumt kaip savą. Kiek supratau, vienas įrašas mokyklose kaip referatas jau buvo bandytas priduot :)

    Giedre Reply:

    na tuomet sveikinu , nes parašyta tikrai patraukliai. o jau tas faktų sulipdymas, ak! :)

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +2 (from 2 votes)
  6. Martynas

    ir vėl žiauriai įdomu.

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +3 (from 3 votes)
  7. Profilio nuotrauka (varpininkas) varpininkas

    Dėkui, gerbiamieji, už gerą žodį. Smagu, jog patiko. Galvoj nusistovėjo mintis, jog av.lt turėtų savo vietą rasti ne vien tik paistaliukai ir juokai, bet kartais ir visokios įdomios istorijos. Kaip suprantu, jei tinklaraštis tuo keliu patrauktų, skaitytojai smarkiai neišsilakstytų :)

    VN:F [1.9.22_1171]
    Rating: +7 (from 7 votes)
  8. m

    Uf, spaudžiu abi. Stebini tokiais puikiais straipsniais.

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +3 (from 3 votes)
  9. cures

    Cool.
    Dienos fraze: „… įsigijo keletą lėktuvų. Ne kokių nors vienmotorių birbynių o rimtų lėktuvų…“ vienmotores birbynes – hahahahahaha

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +4 (from 4 votes)
  10. grumlinas

    Gerazzz!!! Kaip sykis norėjau pasišaipyti iš dar vieno Rusijos „geriausio draugo“, už pinigus palaikančio nuo Gruzijos atskilusias „valstybes“, bet sutaupiau laiko 😉
    Šiaip puikus straipsnis, o Nauru likimas gera pamoka, kas būna, kai šalį ima valdyti [įrašyti reikalingą žodį] :)

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +2 (from 2 votes)
  11. LukonetasLT

    O sala, tokia graži ;DD

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +2 (from 2 votes)
  12. Tiketa

    Vienas įdomiausių straipsnių. Ir iš tiesų verčiantis susimąstyt. Gal ne tokiais dideliais (valstybiniais) mastais, tačiau užtektų kiekvienam į savo „kiemą“ pasižiūrėt.

    Ir tokiais straipsniais būtų galima pritraukt nemažai turistų. Žinoma, ne tokių, kuriems poilsis – tai gulėjimas paplūdimy ir kokteilių gurkšnojimas, tačiau tiems, kurie domisi istorija, kitataučių gyvenimu, papročiais.

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +3 (from 3 votes)
  13. Eugenijus

    Super, labai patiko!

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +2 (from 2 votes)
  14. Sapnininkas

    Labai informatyvus straipsnis. Idomu, o ir moralas pamokantis. Aciu autoriui.

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +3 (from 3 votes)
  15. rimantas

    Puikiai pasimatė NEURU respublikos pavyzdyje valdžios atstovų nekompetingumo darbo rezultatai.
    Ar kitaip buvo prieš 3 metus, kai Dalia kelis kartus viešai perspėjo, – ekonomika yra perkaitusi. Tuometiniams tai buvo nė motais apsidairyti, žiūrėjo tik savo įvaizdžio ir piniginės.
    Paduokite daugiau tokių rašinėlių platesniam skaitytojų ratui.

    Profilio nuotrauka (varpininkas)

    varpininkas Reply:

    Va va, ir man pasirodė, kad mūsų valdžios žmonės naurizmu serga… Ir labai smarkiai.
    O dėl platesnio skaitytojų rato – gali būt, kad kai tik prisiruošiu truputį apdailinti šitą pasakojimą, su juo susipažint galės ne tik keli šimtai av.lt lankytojų

    VN:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0 (from 0 votes)
  16. mindebuc

    geras straipsnis.jei turėčiau 10 rankų visas duočiau paspaust gaila turiu tik dvi bet ir tas galiu duot paspaust

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +1 (from 1 vote)
  17. Nairi K

    Geras pavyzdys del 2 dalyku:
    1. valstybes turtu issvaistymo pavyzdys;
    2. gyventoju neatsakingumo pavyzdys- prasesi prasesi laisves, gavo ja- o ka padare? pasielge kaip bezdziones su akiniais. nekreipe demesio i savo valdzios vagystes, patys irgi svaistesi- ir dingo gerove, o juk turtai buvo pasakiski.

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0 (from 0 votes)
  18. skirtumas

    Panašią analogiją savo filme apie ekologiją dėstė Al Gore’as. T.y. apie varlę puode, pastatytame ant ugnies. Esmė tame, kad varlė gali iššokti iš puodo prieš jam užverdant, bet to nedaro, kol jai malonu ir šilta, o jau kai per karšta ji nebespėja ir išverda…

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: +1 (from 1 vote)
  19. Vompierius

    Pats geriausias straipsnis,
    dar vienas geras yra kai bites sugele 😀

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0 (from 0 votes)
  20. Liutauras

    Unreal.

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0 (from 0 votes)
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos