Nauru  – vos 21 kv.km ploto sala-valstybė Ramiajame vandenyne, mažiausia pasaulio    nepriklausoma respublika, turinti apie devynis su puse tūkstančio gyventojų. Nuo senų senovės saloje įsikūrę mikroneziečiai ir polineziečiai  ilgus šimtmečius vertėsi žvejyba, maitinosi kokoso riešutais, kitais tropiniais vaisiais ir ramiai sau gyveno.  1798 m. pabaigoje į salą užklydo kapitono John’o Fearn’o vadovaujamas banginių medžiotojų laivas. Tai buvo pirmasis čiabuvių kontaktas su Vakarų pasaulio žmonėmis.  John’ą Fearn’ą sužavėjo tiek salos grožis, tiek ir draugiški jos gyventojai, tad jis jai davė „Maloniosios salos“ vardą (Pleasant Island). XIX a. pirmoje pusėje vis dažniau į salą ėmę užsukti vakariečių prekeiviai užvežė ginklų ir alkoholio. Nereikia būti genijum, jog suprastum kokias tokia prekyba turėjo pasekmes… „Maloniosios salos“ dvasios neliko nė kvapo, o 1878 metais kilo dešimtmetį trukęs Nauru salos čiabuvių tarpusavio karas, po kurio  gyventojų sumažėjo nuo 1400 iki 900.  1888 metais salą aneksavo vokiečiai. Tuo metu  Nauru niekuo ypatingu neišsiskyrė iš galybės kitų Ramiojo vandenyno salų. Tačiau vos įžengus į XX a. viskas pradėjo keistis…

1899 metais toks A. Ellis’as atkreipė dėmesį į iš Nauru salos atgabentą ir kaip durų atramą jo darbovietėje Sidnėjuje naudotą uolienos gabalą. Vyras jis buvo nepėsčias ir patyrinėjęs nustatė, jog uolienoje labai gausu fosfatų. Kitais metais Nauru saloje pradėjęs tyrinėjimus jis netruko suprasti, jog ši sala – tikrų tikriausias lobis. Joje glūdėjo milžiniškos fosfatų atsargos. Tūkstančius metų čia perėję, gyvenę ar praskrisdavę įvairūs jūrų paukščiai paliko kalnus išmatų,  o laikui bėgant iš to “gėrio“ susidarė  naudingųjų ir gražų pinigėlį galinčių duoti (iš jų gaminamos trąšos) iškasenų klodai. Jų krašptymui iš po žemių netrukus buvo įsteigtas britų-vokiečių konsorciumas ir jau 1907  metais iš Nauru išplaukė pirmoji fosfatų siunta. Pirmojo pasaulinio karo metu salelę užėmė australai, o jam pasibaigus Tautų Sąjunga jos valdymą pavedė bendron Australijos, Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos žinion. Antrojo pasaulinio karo metu salą užėmė japonai, o po jo Nauru administravimo teisės atiteko Australijai. Beveik visą tą laiką fosfatų gavybos darbai rūko kaip iš pypkės.  Dar trečiajame dešimtmetyje buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog šis procesas geruoju tikrai nesibaigs. Kasant buvo kertama ir naikinama visa dirvos paviršiuje esanti augmenija, ir mokslininkai netruko pastebėti paukščių migracijos pokyčius. Imta piešti liūdnas kadaise Maloniąja vadintos salos perspektyvas. Bet  kam gi rūpi tos perspektyvos, kai prieš akis  didžiuliai seno,  “susicukravusio” mėšlo=pinigų kalnai?

Nauru gyventojai, matydami jog iš pelningo fosfatų kasimo jiems lieka tik menki trupiniai, pradėjo įvairius žygius, kurių pagrindinis tikslas – nepriklausomybė.  Ir štai, 1966 metais  jiems buvo garantuotos savivaldos teisės, o 1968 sausio 31 dieną vos 21 kvadratinio kilometro ploto sala paskelbė nepriklausomybę. Naujoji valdžia kaip mat nacionalizavo  kasyklas ir prasidėjo Nauru respublikos aukso amžius.

Šūdas ne lazda, juo nepasiremsi, sakydavo mūsų senoliai. Nauru saloje ši taisyklė negaliojo…

Perėmus fosfatų kasybą į savo rankas, pinigai pasipylė tarsi iš dangaus ir miniatiūrinė valstybėlė ėmė turtėti kone valandomis. Tuo metu, kai komunizmo rojų  kuriančios supervalstybės piliečiai stumdėsi eilėse prie deficitinių prekių, Nauru staiga iš tiesų tapo tikru rojumi žemėje. Ir tam nereikėjo nei revoliucijų, nei ideologijų, nei vadų – tik dideslės krūvos seno, gero š…. BVP kosminiu greičiu šovė iki 17,500 JAV dolerių vienam gyventojui – tai buvo vienas geriausių rodiklių visame pasaulyje. Tą netruko pajusti net ir eiliniai šalies gyventojai. Dirbti galėjo visi, kas tik norėjo,  dauguma visų darbo vietų buvo valstybinės, o už darbą valdžia mokėjo dosniai. Nauru salos gyventojai spjovė į savo tradicijas, senuosius verslus ir ėmė mėgautis naujojo gyvenimo malonumais. Netrukus į salą jie ėmė atsivežti juodadarbius darbininkus iš kitų šalių – kam gi lenkti nugarą kasyklose, jei yra kas už tave padirbs… Kad gyventi būtų dar maloniau, valdžia nusprendė, jog šalies gyventojams elektra turi būti nemokama. Sveikatos apsauga irgi (valstybė pasiryžo apmokėti piliečių gydymosi išlaidas Australijoje). Trąšų pasauliui vis reikėjo, fosfatų kasyba vyko pilnu tempu, o mažytėje valstybėlėje tiesiog lijo pinigais. Gyvenimu džiaugėsi kaip kas mokėjo. Antai, policijos vadas nusprendė būti pačiu greičiausiu savo šalyje ir parsigabeno į salą dailų geltoną “Lamborghini” automobilį. Faktai, jog kelio, kuriuo galėjo važiuoti šis gražuolis, šalyje buvo vos 6 kilometrai, o maksimalus leistinas greitis – 25 mylios per valandą,  nelabai terūpėjo – įvaizdis  kur kas svarbiau už sveiką protą.  Deja, pirkiniu policijos šefui teko nusivilti, mat paaiškėjo, kad jis pernelyg storas, jog tilptų į naująjį žaislą…

Eiliniai gyventojai gyvenimą šventė ne kaži kiek kukliau. Daugumai turinčių bent lopinėlį  žemės  vieninteliu darbu tapo čekių, kuriuos už leidimą jų žemėse kasti fosfatus  siuntė valdžia, gryninimas. Pasakojama, jog pinigų buvo tiek, kad pirkdami vos kelis saldainių pakelius, žmonės duodavo pardavėjui penkiasdešimtinę Australijos dolerių (nacionalinė valiuta) ir grąžos nelaukdavo. Kai kurie, netikėtai pritrūkę tualetinio popieriaus, smulkiomis kupiūromis valėsi užpakalius… Parduotuvių lentynos ėmė lūžte lūžti nuo įvairiausių burgerių, traškučių ir visokio kitokio “mėšlamaisčio”, o Nauru žmonės ėmė sparčiai tukti. Dabar, prisimindami anuos laikus Nauru žmonės sako paprastai – “kiekviena diena buvo šventė”.  Šventė, kai visi leido pinigus, ir niekas pernelyg nesijaudino dėl ateities.

————————————————-  Reklaminė pauzė ———————————————————

Nauru, kaip ir dera tikrai valstybei, nusprendė turėti savo oro linijas ir įsigijo keletą lėktuvų.  Ne kokių nors vienmotorių birbynių o rimtų lėktuvų – porą Boeing 727, ir penkis Boeing 737.  Tai reiškė, jog gyventojų skaičiumi į Pasvalį panaši šalis į lėktuvus  vienu metu galėjo susodinti apie dešimt procentų savo populiacijos. Žinia, žmonės ne paukščiai – kasdien skraidyt nenorėjo, todėl neretai lėktuvu skrisdavo vos vienas ar keli keleiviai. Kartais savo Boeing’us Nauru valdžia panaudodavo tokioms misijoms, kokių tikrai nenumatė lėktuvų kūrėjai – vandenyne pasiklydusių žvejų paieškai. Tiesa, lėktuvai angaruose irgi nerūdijo – savaitgaliais valdžios atstovai ir šiaip piniguočiausi veikėjai skrisdavo apsipirkti į Singapūrą, į Bahamus pažaisti golfo ar Australijon pažiūrėti australietiškojo  futbolo.

Suprasdama, kad net Adomui ir Ievai gyvenimu rojuje nebuvo lemta džiaugtis amžinai, valdžia įsteigė specialų fondą, kuriame imta kaupti lėšas ateičiai – tam metui, kai išseks fosfatų atsargos. Gražus ir atsakingas žingsnis, jei ne vienas “bet”… Buvo nuspręsta, jog pinigus protingiausia ne  tik kaupti kažkur sąskaitose, bet ir investuoti į projektus, kurie ateityje atneštų gražaus pelno ir garantuotų ramią ateitį. Tarptautinės investavimo patirties Nauru nelabai kas turėjo, tad užuodę puikų grobį savo paslaugas ėmė siūlyti visokie ekspertai ir patarėjai. Šaunių investicijų ilgai laukti nereikėjo -  Australijoje, Melburne išdygo Nauru namai (Nauru House) – prabangus 52 aukštų dangoraižis, o  netrukus apie gerą valstybėlės gyvenimą jau skelbė nekuklūs pastatai  Filipinuose, Fidžyje, Jungtinėje karalystėje, JAV  ir kitur. Už ne visai aiškias sumas Australijoje buvo nupirkti dar keli stambūs nekilnojamo turto objektai, australietiškojo futbolo komanda (juk smagiau skristi į rungtynes, kai žinai, jog žaidžia taviškiai).  Paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje, kai valstybės saulė jau sparčiai leidosi, vienas iš valstybės finansų patarėjų, buvęs vienos britų popgrupės vadybininkas, įtikino Nauru valdžią, jog labai protinga investicija galėtų būti muzikinis projektas. Esą, gerai padirbėjus būtų galima sukurti kažką tokio, kas ne tik atneštų gražaus pinigo, bet ir plačiai po pasaulį paskleistų žinią apie Nauru valstybę.  Rezultatas – 1993 metais Londone publikai buvo pristatytas miuziklas “Leonardo the Musical: A Portrait of Love”. Nauru  jo pastatymui skyrė apie du milijonus svarų, o į premjerą užsakomuoju skrydžiu pasiuntė 40 aukščiausių šalies pareigūnų ir jų šeimų narių. Ir, iš tiesų, miuziklas įėjo į istoriją… Tik įėjo kaip viena didžiausių  Londono teatro katastrofų –  klaikus scenarijus, problemos su kostiumais, dekoracijomis ir kitos bėdos liudijo, kad milijonai nukeliavo ne visai ten kur turėjo. Nieko nuostabaus, jog nesulaukę pabaigos, premjerą paliko dauguma žiūrovų.  Kritikai miuziklą sumalė į miltus, o po penkių savaičių jo rodymas buvo išvis nutrauktas.

Prie gero greitai priprantama, teigia mūsų liaudies išmintis. Ir ši tiesa, priešingai nei toji dėl š…o, Nauru pasitvirtino. Devintajame dešimtmetyje fosfatų atsargos, o kartu ir pinigų versmė saloje ėmė sparčiai sekti. Prabangiam ir nerūpestingam gyvenimui artėjo galas. Bet valdžia su tuo taikytis nenorėjo – iš įvairių kreditorių nesibodėdama skolinosi milžiniškas sumas ir gyvenimo šventė tęsėsi toliau. Visgi, netrukus daugeliui teko nusiimti rožinius akinius ir susipažint su realybe. O ji buvo tokia – norint bent iš dalies padengti susidariusias valstybės skolas teko parduoti visus objektus, į kuriuos buvo investuoti fondo pinigai. Paaiškėjo, jog korupcijos ir valstybės lėšų švaistymo mastai buvo tokie, jog beveik visas ramiai  ateičiai skirtas fondas (teigiama, jog daugiau nei 1 milijardas Australijos dolerių)… tiesiog išgaravo. Užsienio patarėjai ir ekspertai, pasirodo, irgi dirbo ne vien tik iš meilės mažajai valstybėlei. Pasipylė įtarimai, jog vien tik jų dėka kažkur prasmegti galėjo dešimtys ar net šimtai milijonų…  Nauru bankas, užspaustas valstybės skolų, užsidarė, o gyventojai neteko visų jame laikytų santaupų. Princesė ėmė sparčiai virsti į pelenę. Na, tiksliau į elgetą…

Išsekus fosfatų atsargoms, ramios dienos šalyje baigėsi. Lyg ant mielių ėmė augti bedarbystė,  prasidėjo neramumai. 1989 – 2003 metais valdžia pasikeitė net 17 kartų. Šalis atsidūrė ant bankroto slenksčio, o jos  vadai ėmė ieškoti nors šiokių tokių pajamų šaltinių. Ir rado – amžių sandūroje Nauru trumpam tapo mokesčių rojumi. Kiekvienas, turintis sąskaitoj  25 tūkstančius dolerių čia galėjo įsteigti banką. Suprantama, niekas į salą nevažiavo, ten pinigų nevežė ir pastatų nestatė – “popieriniai” bankai buvo kuriami pinigų plovimui. Užteko nelegalius pinigus permesti tokį banką, ir visi galai – į vandenį. Kurį laiką pasaulis su tokiu Nauru bizniuku taikstėsi, bet po rugsėjo 11-osios įvykių amerikiečiai tam padarė galą. 2001 metais šaliai į pagalbą  atėjo australai, atidarę saloje pabėgėlių centrą. Nors pajamos iš jo buvo niekingai mažos palyginus su turėtomis praeityje, visgi tai buvo šioks toks gelbėjimosi šiaudas. 2007 metais australai centrą nusprendė uždaryti. Nepadėjo nė Nauru valdžios maldavimai ir pateikti skaičiavimai, jog iš vieno centre dirbančio darbuotojo atlyginimo gyvena maždaug 10 žmonių, ir jog po centro uždarymo, darbo netekus 100  žmonių, tiesiogines pasekmes jaus apie dešimtadalį salies gyventojų.

Kaip šiandien gyvena Nauru? Sunkiai… Vargingai… Teigiama, jog bedarbystės lygis šalyje siekia apie 90 procentų. Kasant fosfatus buvo tiesiog  nuskusta didžioji dalis salos dirvožemio, tad apie 80 procentų jos teritorijos sudaro pilkos uolienos, ant kurių nieko valgomo neužauginsi. Sunaikintas ne tik dirvožemis – dėl fosfatų nuotekų išnyko beveik pusė apie salą buvusios jūros gyvūnijos ir augalijos.   Salai padaryta ekologinė žala sunkiai apskaičiuojama. Gyvenimui tinkamas tik siauras pakrantės ruožas, tačiau jau  pasigirsta kalbų, jog siaurėja ir jis – kyla vandenyno lygis.  Nauru nelabai turi šansų tapti turizmo šalimi, nes yra palyginus nuošaliai, neturi smėlėtų, turistus viliojančių paplūdimių, ir, suprantama, nebeturi  kadaise pirmuosius atklydėlius  iš Vakarų sužavėjusios gamtos. Viskas, ką gali pamatyti viename iš dviejų salos viešbučių apsistoję turistai – uolienos, kasyklų griaučiai ir kiti nebylūs buvusio pakilimo liudininkai.

Šalis susiduria su rimtomis sveikatos problemomis, nemokama buvusi sveikatos apsauga patyrė visišką krachą. Kadaise ypač  pamėgtas greitas maistas padarė savo. Nauru laikoma viena iš labiausiai nutukusių šalių pasaulyje – 90 procentų suaugusių turi didesnį nei vidutinis kūno masės indeksą. Diabetu sergančių gyventojų procentas – aukščiausias pasaulyje (40 proc. gyventojų). BVP vienam gyventojui nusmuko iki maždaug 2500 dolerių, o valdžiai trūksta lėšų net pagrindinių savo funkcijų vykdymui.  Teigiama, jog 2007 metais prezidentu tapęs buvęs sunkumų kilnotojas  Marcus’as Stephen’as kartu tapo ir vienu iš mažiausiai uždirbančių šalies vadovų pasaulyje – jo mėnesinis atlyginimas siekė 150 dolerių (vis dar ne gėda aimanuot mūsiškiams prabangių automobilių mylėtojams?).

Šiuo metu saloje vis dar vyksta fosfatų gavyba, tačiau darbų mastai labai ir labai menki. Atlikus tyrimus paaiškėjo, jog giliau pakapsčius gali būti dar vienas sluoksnis fosfatų. Žymiai mažesnis nei jau iškastasis, žymiai sunkiau pasiekiamas, žymiai brangiau išgaunamas, bet visgi suteikiantis viltį.  Nauru viltingai žvalgosi į užsienio investuotojus ir laukia jų dėmesio. O laukdama visais įmanomais būdais bando išgyventi – būdama Jungtinių Tautų nare suka šiokius tokius biznelius. Pvz.,   2002 metų liepą Nauru pasirašė nutarimą užmegzti diplomatinius ryšius su Kinijos Liaudies respublika, patvirtindama, jog pripažįsta Taivaną Kinijos dalimi. Už tokį žingsnį Kinija pažadėjo  atseikėti 130 milijonų JAV dolerių. Taivanas supyko, ir po kelių dienų  nutraukė nuo devinto dešimtmečio pradžios besitęsusius diplomatinius santykius. 2005 metais Nauru su Taivanu juos atnaujino ir nutraukė su Kinija. 2009 metais Nauru tapo ketvirtąja šalimi, pripažinusia Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Teigiama, jog Rusija už tai pažadėjo 50 milijonų dolerių pagalbą. Kalbama ir tai, jog rusai prapylė – Taivanas už pripažinimą moka 5 milijonus kasmet. Taip patogiau, juk nežinia ką ryt sugalvos sunkumų į kampą užspiesta Nauru…

Taigi, toks tas ilgas, tačiau labai labai pamokantis pasakojimas apie vieną mažą, menkai kam žinomą šalį. Auksinė varpa.lt  tikisi, jog jį perskaitėt. “Kol pinigai upeliais teka, tol švenčiam. Kai jų pritrūksim, tada ir galvosim kaip gyvent” – toks būtų šios istorijos moralas. Nieko neprimena? Išvadas pasidarykit patys…

Pabaigai, kaip įprasta, pora video. Pirmasis – ne pats šviežiausias, bet įdomus reportažas. Antrasis – neseniai pasirodęs dokumentinis filmas.

Click here to view the embedded video.

Fotografijų šaltiniai: 1, 2 .

Pasakojimas surašytas naudojantis maždaug 15 šaltinių. Jei kam bus įdomu, pasiklaus

Pirma dalis yra čia

Auksinė varpa.lt atsakingai pareiškia – yra. Tereikia tik trupučio fantazijos, bambaliuko, tam tikros mėnulio fazės ir variantų prigalvoti galima galybę (Darbo partija ne taip jau seniai tą įrodė). Pavyzdžiui, šiandien av.lt giliai įsitikinusi, jog biudžetą galima lopyti pačių gyventojų pinigais. Tik reikia juos ne prievarta atiminėti, o gražiai išprašyti. Ir ne brukti kažkokius taupymo lakštus, o į rankas įduoti kai ką gerokai subtilesnio, už ką tautiečiai mielai atiduotų (o ne paskolintų)  savo pinigus…

Pasaulyje esama ne vieno ir ne dviejų pavyzdžių, kai bėdų prispirtos ar kilnių tikslų vedinos pačios įvairiausios organizacijos, prieš tai išbandžiusios visus įmanomus būdus prasimanyti pinigų, galiausiai ima ir viešai išsirengia. Ir išsirengia ne šiaip sau, o prieš fotografo blykstę, tam kad galiausiai gimtų dailūs meniški kalendoriai su lengvu erotikos prieskoniu. Pradžią šiai tradicijai davė praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje pasirodęs Rylstono moterų instituto kalendorius, apie kurio išleidimą vėliau netgi buvo susuktas filmas “Calendar girls”. Idėja buvo tokia šauni, jog netrukus paplito po visą margą pasaulį ir gyvuoja iki šiol. Ir smarkiai klysta tie, kurie mano, jog demonstruoti savo kūnus ryžtasi tik iš to duoną valgantys silikoniniai plastikos chirurgų kūriniai.  Iš tiesų tokių žingsnių neretai griebiasi pačių įvairiausių profesijų ir socialinių grupių atstovai.

Antai, 2008 m. Naujosios Zelandijos kompanija Medrecruit išleido kalendorių, kuriame pozavo pusnuogiai kompanijos gydytojai. Už kalendoriaus pardavimus surinktas lėšas buvo numatyta skirti kovai su prostatos vėžiu.

Pernai rudenį Britanijos Scunthorpe miesto plieno konstrukcijų montuotojai taip pat nusprendė nusimesti rūbus prieš fotografo objektyvą, o surinktas lėšas skirti labdarai.

Šią vasarą Oksfordo universiteto studentai ir studentės pasišovė pagebėti skurstančioms trečiojo pasaulio šalims. Ta proga išleistas nuogų studenčių pilnas kalendorius be jokios abejonės padės surinkti daugiau pinigų. 

Londono Karališkųjų Operos rūmų atlikėjai ir darbuotojai praėjusių metų rudenį kilnaus tikslo vardan taip pat nusimetė rūbus ir nusifotografavo kalendoriui.  Visos už jo paradavimus surinktos lėšos buvo skirtos pagelbėti sergantiems vėžiu.

(daugiau panašių istorijų galite rasti čia)

Todėl auksinė varpa.lt klausia – ar ne metas mūsų garbiesiems Seimo  nariams būtų išleisti Seimo kalendorių? Ar ne metas paskutines kelnes tautai maunančiai valdžiai pademonstruoti, jog dėl šalies gerovės kelnes nusimaut pasiruošusi ir ji?..

Suprantama, tuojau pat pasipils argumentai, jog tai nesuderinama su Seimo narių etikos ir moralės normomis ir pan. Tad leiskite paklausti – ar vardan kilnaus tikslo viešai pademonstruotas lopinėlis Motinos Gamtos dovanoto nuogo kūno (nieks gi neprašo rodyt paslėpsnių) tikrai yra didesnio moralinio nuopuolio ženklas nei važinėjimas įkaušus, atviras tyčiojimasis iš tautos nuomojantis brangiausius automobilius ir kontoras, perkant servizus ir meluojant apie šviesoforines teleportacijas?.. Kai kas sakys, kad vien pats faktas, jog pas eilinį mužiką ant sienos kabantis kalendorius vadinsis „Seimo“, menkintų šios institucijos autoritetą.  Auksinė varpa.lt tokiems norėtų priminti, jog buvo (gal ir tebėra?) laikai, kai keptuvėj buvo galima pasičirškinti porą „Seimo“ kiaušinių, pagardintų „Seimo“ dešrele ar skilandžiu, o galiausiai viską nuplauti „Seimo vodka“ . Autoritetas nesumažėjo tada, nesumažėtų ir dabar…

Nors kai kas iš ten esančių jau turi išsirengimo prieš objektyvą praktikos (nieko asmeniško), visgi dauguma Seimo narių gali priešinti šiai idėjai teigdami, jog jų sunkaus darbo ir minkštų krėslų išvarginti kūnai neatitinka nusistovėjusių grožio kanonų. Tokiems telieka atsakyti, jog dručkis Mikis  irgi toli gražu neprimena vyruko iš „Baywatch“, bet tai jam nesutrukdė išleisti kalendoriaus. Galų gale, jei ir reikia ko nors valdžios vyrams gėdintis, tai tikrai ne savo kūnų…

Skaitytojui gali kilti klausimas – kas gi panorės mokėti pinigus už tai,  kad paskui visus metus žiūrėtų į nelabai mylimus veidus. Atsakymas turbūt niekas. Bet… situacija kaip mat pasikeistų, jei prie „Seimo“ kalendoriaus būtų pridedamos kelios strėlytės. O tada jau retas kuris atsispirs pagundai, išgirdęs naujieną apie didėjančius mokesčius, pasmaigstyti kalendorių. Taip,  į Seimo narių atvaizdus strėlytes mėtantys tautiečiai gal ir nėra pats šauniausias dalykas, tačiau jis užkirstų kelią bet kokioms riaušėms. Kam dar eiti daužyti Seimo langus, jei susikaupusį įtūžį gali išlieti namie, kur nieks tavęs nenupurkš ašarinėmis dujomis ir nepavaišins guminėmis kulkomis?..  Jei nebebus langų barškinimo šou, žiūrint iš šono atrodys, jog padėtis šalyje stabili, tad automatiškai ims gerėti ir Lietuvos įvaizdis. Gerėjantis įvaizdis suteiks galimybę lengviau pritraukti užsienio investuotojus, užsienio investicijos padės atsigauti ekonomikai, ims mažėti nedarbas,  sumažės socialinė trintis…

„Seimo“ kalendoriaus  pasirodymas turėtų ir ne tik neabejotiną socialinę bet ir ekonominę naudą. Auksinė varpa.lt nė kiek neabejoja, jog  jeigu kalendorius kainuotų kokias dvi dešimtis litų, bent pusė milijono šalies gyventojų be jokio širdies skausmo iš piniginės trauktų kupiūras, ant kurių pavaizduotas pranašiškas eiles „Lietuva brangi“ rašęs Maironis, ir su džiaugsmu jį įsigytų. Tai be didesnio vargo leistų uždirbti kelis milijonus litų. Ir  čia tik Lietuvoje. Gi tinkamai suformavus ir pasauliui pateikus naujieną apie Lietuvos „Seimo“ kalendorių (tą 60 milijonų kainuojantys įvaizdžio kūrėjai tikrai turėtų sugebėt padaryti), iš visokio plauko kolekcininkų galima būtų uždirbti dar didesnes sumas. O jei dar pusnuogių parlamento narių kalendoriaus idėja būtų užpatentuota, valstybė uždirbtų sumas, apie kurias auksinė varpa.lt net nedrįsta pagalvoti…

Tokia tad biudžeto gelbėjimo idėja šįkart užgimė av.lt galvoje. Jei pritariat jai, kviečiame komentaruose diskutuoti, kuriuos parlamentarus norėtumėt matyti kalendoriuje. Jei ne, piktus žodžius palaikykit kitam kartui, nes av.lt ir taip jau porą kartų šiandien buvo pasiųsta  į vietovę, esančią 14 laipsnių ir 24 minutės Šiaurės platumos, 71 laipsnių ir 17 minučių Vakarų ilgumos.

Taigi, mielosios ponios (© M.P) ir ponai, Jūsų teismui dešimt pirmųjų bandymų:

II dalis čia

Išganingoji mintis, it kometa tamsą av.lt makaulėje perskrodė visai netikėtai, niūrų šeštadienio rytą beslampinėjant po vietos turgų. Kiekvienas šio to vertas šeimos biudžeto planavimo specialistas žino, jog taupančiam tautiečiui pigiausią mėsos gabalą pasiūlyti gali kaimynai lenkai, pigiausią varškės sūrelį desertui – estai. Gi užsimanius įsigyti kažką rimtesnio, ne skrandžio užkišimui, akys norom nenorom nukrypsta į lentynose išrikiuotus pigius skaitlingiausios pasaulio tautos meistrų gaminius (sako, net jų paruoštus paminklus vežtis pigiau, nei zulinti savose pievose rastus akmenis). Laikai dabar nelengvi,  ne metas mokėt pinigus už garsų vardą, tad taupantys žmogeliai nebespjauna į Kinijoj užgimusius daiktus.  Juolab, kad ir šios šalies sūnūs ir dukros moka prigalvoti skambių vardų:

Tad  av.lt ėmė ir pagalvojo – jei jau atėjo toks metas, jog garbūs Seimo nariai savo prabangiais vokiškais, japoniškais ir visokiais kitoniškais automobiliais nebeišgalės atvykt aplankyt savo rinkėjų, tai gal jiems vertėtų persėst į pigesnius kiniškus? Mintis gal ir netikėta, bet tikrai ne visai absurdiška. Kinijos žmonės – gabūs meistrai, tad mašinų prikonstruoja visokiausių – ir didelių, ir mažų, ir kuklių, ir prabangių.  Pasirinkimas tikrai nemenkas, tad Seimo nariai tikrai išsirinktų sau tinkamą. Jei prie širdies BMW, Kinijos gamintojai gali pasiūlyti BYD, jei patinka Mercedes’ai – Geely Merrie ir t.t.  O svarbiausia – šios šauniosios mašinytės daug kartų pigesnės, tad nepalyginamai pigesnė būtų ir jų nuoma. Ir netgi jei seimūnas mokėtų išperkamąją nuomą, ir po kadencijos pabaigos automobilis atliktų jam, niekas dėl to pernelyg neprieštarautų. Kas gi gali pavydėt kelerių metų senumo kiniško daikto?  Taigi, tereikia tik ryžto ir truputėlio drąsos persėst į ne tokiais skambiais vardais pavadintas, tačiau ne ką prasčiau atrodančias mašinas. Va ir proga parodyt, kad Lietuva – drąsi šalis…

Mercedes’us, galėtų pakeisti  Geely Merie 300,  Dadi Shuttle irgi tiktų kovose su šviesoforais,

BMW gebėjai galėtų persėsti į BYD F6, o su Laibao SRV būtų pasiekiami visi kaimų rinkėjai.

Mikliarankiai Kinijos meistrai gamina  ir galybę kitų dailių, dėmesio vertų automobilių,

JAC sedan                                                                              Lifan 320

Dongfeng Hummer                                                           Baic Wrangler

tad pasirinkti tikrai būtų iš ko…

Giliu av.lt įsitikinimu, šis ubagystėn varomų Seimo narių gelbėjimo planas tikrai vertas išsamesnių diskusijų ir rimtesnių apmąstymų…

Na, o pabaigai tinklaraštis norėtų kreiptis į savo miestelio atstovą, Seimo etikos ir procedūrų komisijos pirmininką, gerb. A.Salamakiną:

Gerbiamas pone Algimantai, dar rugsėjo mėnesį Jūs prieš visą Lietuvą lyg ir pasižadėjote iš savo prabangaus Lexus’o persėsti į žigulį.  Atkeipdami dėmesį į tai, jog rusiški automobiliai nėra ekonomiški, norėtume pabrėžti, kad Jūsų išlaidos kurui tikrai nesumažėtų. Be to, VAZ markės automobiliai nė iš tolo negali prilygti Lexus’ams saugumu, kurį taip vertinate, tad manome, jog toks tos žingsnis būtų pernelyg rizikingas ir neteisingas. Būdami sąmoningu ir pilietišku tinklaraščiu, įkvėpti įvairių judėjimų, norėtume Jums pasiūlyti itin ekonomišką, ekologišką ir, svarbiausia, saugų (tą garantuoja papildomi ratukai šonuose) Lexus’ą, kurį vairuodamas sulauktumėt net ir premjero palankumo:

Šiuo įrašu av.lt nesiekia ko nors įžeisti, apšmeižti, ar kaip nors įskaudinti. Šalies ateitis –           kūrybingų žmonių rankose, tad stengiamės tokiais būti  ir norime padėti šaliai išbristi iš negandų liūno.

Pradėkime nuo trumpo ekskurso į netolimą praeitį. Visi pamename, kaip naujai iškepta seimo narė  A.Baukutė šokiravo Lietuvą krūtimi pamaitinusi savo sūnų tiesiog Seimo salėje. Vieniems tai atrodė kaip didžiausias balaganas, kiti tokį žingsnį sveikino. Tuo metu lietuviai siaubte siaubė Lenkijos pakraščių parduotuves, iš ten urmu gabendami mėsą, sauskelnes ir… vaikiškus mišinėlius.  Po kurio laiko  A.Baukutės iniciatyva buvo surengta konferencija apie vaikų maitinimą krūtimi. Manote visi šie dalykai sutapimas? Ne! Darosi akivaizdu, jog garbioji Seimo narė nuo pat pirmos dienos kibo į darbus ir įsitraukė į slaptą valstybinę misiją, kurios tikslas – ne tik sulaikyti į Lenkiją mišinėliams nutekančius pinigus bet ir apsaugoti jauniausią  Lietuvos kartą nuo neaiškios kilmės maisto, konservantų ir visokių kitokių brudų. Juk tikri lietuviai išauga tik žįsdami motinos pieną! Ar pavyko tai įgyvendinti? Siūlome nuvažiuoti į Lenkiją ir įsitikinti patiems. Žmonės kalba, jog mišinėlių pakuotėmis iš ten niekas nebeveža…

Tai metų pradžios reikalai. Dabar jau ruduo ir kiti įvykiai. Sensacijų ir skandalų ištroškę žurnalistai Seimo narės veikloje iki šiol matė tik labai nemenkus kurui  ir automobilio nuomai išleidžiamus pinigus, o  jos K.Rupulevičiui nuvertus šviesoforą ir paslaptingai dingus, netgi ėmė kaltinti melagystėmis. Bet ar nepaskubėta drabstytis purvais ir kaltinimais? O gal tai dar vienas slaptas valdžios projektas, kuriame dalyvauja A.Baukutė?

Kaip žinia, netoli Seimo rūmų stovintis šviesoforas griuvo pirmadienį, rugsėjo 14 d.  maždaug apie 16 val. 15 min. Įvykio liudininkų teigimu, juodas džipas pylė į šviesoforą gan smarkiai, o paskui staiga kažkur dingo. Ir dingo taip, jog policija net kelias dienas negalėjo rasti nei automobilio, nei jo vairuotojo. Net ir pati A.Baukutė negalėjo dorai paaiškinti, kur jos vyras. Vėliau pasigirdo kalbų, jog automobilis kažkokiu stebuklingu būdu atsirado (ar turėjo atsirasti?!!) Klaipėdoje. Galiausiai jis, apkultu priekiu,  buvo aptiktas viename niekuo neišsiskiriančiame Vilniaus garaže. A.Baukutė su žurnalistais bendrauti atsisakė, K.Rupulevičius netikėtai išėjo tėvystės atostogų, už kurias iš valstybės biudžeto turėtų susižerti nemažai pinigėlio.

Šioje vietoje AV LT norėtų Jūsų paklausti – argi visa šita istorija neatrodo gan keista? Argi ministro patarėju  dirbantis žmogus galėtų taip neatsakingai ir netgi kvailai elgtis – bėgti iš įvykio įvykio vietos ir slėptis? Argi, puikiai žinodama žurnalistų sugebėjimus knaisiotis faktuose, Seimo narė galėtų akiplėšiškai jiems meluoti? Juk jau senoliai yra pastebėję, kad melo kojos trumpos, tad politiniu podiumu jomis vaikščioti nedera. Kai kurie žinomi visuomenės veikėjai laikosi nuomonės, jog dėl šio įvykio vienaip ar kitaip nubausti reikėtų ne tik K.Rupulevičių bei A.Baukutę, bet politinę atsakomybę prisiimti turėtų ir ministras G.Kazlauskas. Esą jis tinkamai nesureagavo ir neatleido iš pareigų sau pavaldaus istorijos herojaus iki šis suskubo pasiimti tėvystės atostogas. O ką jei nesureaguota buvo tyčia? Seimo narių vangūs veiksmai dėl galimo A.Baukutės apkaltos klausimo tik pagilina abejones, jog šuo pakastas giliau nei atrodo. Ir AV LT tuojau jį  Jums padės iškapstyti…

Sudėliokime faktus į vietas. Šviesoforas, į kurį atsitrenkė K.Rupulevičius, stovėjo netoli Seimo rūmų. Apytikslis laikas – 14 d., 16 val. 15 min.  Automobilis į stulpą įvažiavo stipriai, lyg norint tyčia tą padaryti, o netrukus po įvykio jis ir vairuotojas stebuklingai dingo. Net kelioms paroms. Ar taip gali nutikti? Paprastai – ne. Tačiau…  Gal būt tai, kas  tądien nutiko prie Seimo rūmų, buvo kažkas paranormalaus, panašaus į garsųjį Filadelfijos eksperimentą? A? Gal būt K.Rupulevičius ir A.Baukutė dalyvavo slaptame valstybės projekte, kurio tikslas – sukurti teleportacinę sistemą? Galbūt numuštas šviesoforas iš tiesų buvo teleporteris (kitaip, teleportaciniai vartai)?..  Absurdiška mintis? Tačiau ji paaiškina daugybę keistų dalykų…

Pirmiausia – A.Baukutės automobilio nuomą. Jei buvo ruošiamasi pirmajai teleportacijai, reikėjo didelio, saugaus automobilio. Eilinės mašinėlės tam reikalui netinkamos, todėl buvo pasirinktas brangus, tačiau patikimas džipas. Kaip žinia, teleportacijai reikia dviejų vartų.  Vienas teleporteris buvo prie Seimo.  O  kitas? Po įvykio neužtikrintai buvo kalbama apie  apie tai, jog automobilis neva atsidūrė Klaipėdoje. Vadinasi, galima daryti prielaidą, jog ten, kitoje Lietuvos pusėje ir buvo antri vartai. Tada logiškai būtų galima pagrįsti ir žurnalistų pastebėtas  nemenkas Seimo narės (o gal ir kitų narių) išlaidas kurui – slapti  kasdieniai pasiruošimo darbai vyko ties abiem įrenginiais. Laikantis prielaidos apie teleportaciją, prasmę įgauna ir kiti faktai. Laikas – 14 16 15. Labai jau kodinis ir ne atsitiktinis. Stiprus smūgis liudija tai, jog vairuotojas tikėjo neatsitrenksiąs į šviesoforą – buvo tikimasi, jog suveiks teleportacijos mechanizmas. Tačiau, viskas, matyt, įvyko kitaip nei buvo planuota ir įranga suveikė kiek vėliau, tik praėjus kelioms akimirkoms po smūgio. Tą patvirtina ir liudininkų pasakojimai, jog mašina dingo ne iš karto – kurį laiką ji dar važiavo miesto gatvėmis.

Iš vėlesnių A.Baukutės pasisakymų galima spręsti, jog eksperimentas iš tiesų įvyko ne visai taip, kaip buvo planuota. Seimo narė net kelias dienas negalėjo paaiškinti, nei kur yra jos vyras, nei kur prapuolęs prabangus automobilis. Tik po kurio laiko išsprūdo teiginiai apie neva Klaipėdoje esantį džipą. Tačiau jis ten tik turėjo atsidurti po teleportacijos. O kur atsidūrė iš tiesų? Faktas, jog tik po daugiau nei savaitės jis, nuimtais numeriais ir vis dar apdaužytas, buvo rastas viename Vilniaus autoservisų, liudija, jog automobilis persikėlė kažkur žymiai toliau nei tikėtasi. Kur, išlieka paslaptis, į kurią atskleisti galėtų tik eksperimento dalyviai… AV LT daro prielaidą, jog smūgis galėjo pažeisti persikėlimo mechanizmo elektroniką, ir nustatytas Klaipėdos koordinates galėjo pakeisti laiko rodmenys. Skaičiai 14 16 15  google earth programoje nuveda į Centrinėje Afrikoje esančią Čado respubliką. Ar iš tiesų ten pakliuvo K.Rupulevičius? Atsakyti sunku, tačiau taip visgi galima būtų paaiškinti mįslingą jo dingimą. Ir tai, jog atsiradęs automobilis buvo be numerių – juk jį slapčia reikėjo pargabenti iš Afrikos. Čia pat galima būtų paaiškinti ir ministro G.Kazlausko neryžtingumą bei leidimą galiausiai atsiradusiam K.Rupulevičiui imti brangiai biudžetui kainuosiančias tėvystės atostogas. Gali būti, jog tai kompensacija už nepavykusį eksperimentą ir jo metu patirtus išgyvenimus. Tada tampa suprantamu ir seimūnų nenoras imtis A.Baukutės apkaltos… Juk ji taip pat  dalyvavo slaptajame projekte ir sakydama, jog nežino, kur yra vyras, iš tiesų nemelavo ir nemėgino slėpti neva galimo nusikaltimo…

Skeptikams gali kilti klausimai,  kam šaliai reikalinga teleportacijos  sistema ir ar iš tiesų Lietuva pajėgi ją sukurti? Atsakymas paprastas – tai antikrizinio plano dalis. Sukūrus sistemą, Seimo nariams  taptų nebereikalingi automobiliai, smarkiai sumažėtų  parlamentinės išlaidos jų nuomai ir kurui, o ryšys tarp seimo narių ir rinkėjų taptų itin glaudus – pastaruosius valdžios vyrai galėtų pasiekti akimirksniu. Dėl gebėjimo sukurti tokią sistemą abejoti nereikėtų – jau ankstesnių Seimo kadencijų nariai neslėpdami dalyvavo įvairiose konferencijose kosmoso tyrimų klausimais. O kas žino, kokie klausimai aptarinėti paslapčia, slaptuose posėdžiuose, apie kuriuos nieko nežinome…  Nors visa ši versija iš pirmo žvilgsnio atrodo iš fantastikos srities, nereikia pamiršti, jog pasitelkus vien tik elementarią logiką neįmanoma paaiškinti ir kai kurių ankstesnių valdžios vyrų veiksmų. Tai žmonės, ne žodžiais, o darbais mylintys tėvynę. Jei jų didingųjų darbų svarbos nesuprantame, problema yra tik…  muse, visuose mūsyse…

Vieša paslaptis yra tai, jog net ir minimalią algą gaunančiam Lietuvos respublikos piliečiui, sumokėjus visus mokesčius kišenėje paprastai dar lieka pora šimtinių. Tai, jog ne piniguose yra laimė, ir jog pinigai dažnai būna įvairių konfliktų, kivirčų, karų bei visokių kitokių blogybių priežastis, žinoma jau seniai. Pinigai  puikina, ugdo godumą, paverčia žmogų zombiu.  Pauostęs banknotų kvapo jis,  it Girdvainis paskui savo žirgus, lekia laukais, pievom ir pelkėm, visiškai nežiūrėdamas sau po kojomis ir nesukdamas galvos dėl to, ką sutrypia.  Pinigai tai tarsi puvėsis, nuo pat šaknų ėdantis žmogaus moralės medį…

Pastaruoju metu AV LT (kaip ir visi kiti) turėjo puikią progą įsitikintį, jog Seimo vyrai nuoširdžiai rūpinasi tautos morale, tad palaikydami juos ragina tęsti pradėtą kovą ir imtis laisvinti  tautą ne tik iš netinkamos informacijos ir nedorybių, bet ir materializmo pančių,  kovos būdu pasirenkant naujų mokesčių įvedimą.  O kad Lietuva ir toliau savo originalių sprendimų dėka galėtų džiaugtis užsienio žiniasklaidos ir visokių veikėjų dėmesiu, pasiknaisiojusi po istorijos puslapius ir pasižvalgiusi po svetimus daržus AV LT paruošė galimų mokesčių sąrašėlį.

Barzdos mokestis

Iš pirmo žvilgsnio absurdiškai skambanti barzdos mokesčio mintis iš tiesų turi tvirtą istorinį pamatą. Nors žmonės dažnai šio mokesčio idėjos autoriumi laiko Rusijos carą Petrą I-ajį (įvestas 1705 m.), tokia rinkliava egzistavo dar XVI a. Anglijoje, valdant Henrikui VIII. Karalienė Elžbieta I-oji barzdylas irgi matyt nelabai mėgo, tad jos karaliavimo laikais šis mokestis taip pat gyvavo.

AV LT nuomone, tokio mokesčio įvedimas Lietuvai būtų labai naudingas.  Pirma, iš užsispyrusių barzdočių gaunamos įplaukos (tikslius skaičiavimus paliekam būrimo iš kavos tirščių ekspertams) papildytų skylėtą valstybės biudžetą. Antra, visokie apšepėliai, vadinamieji  “trijų dienų barzdos“ gerbėjai būtų priversti skustis kasdien. Tai padidintų skutimosi priemonių pardavimus, taigi kartu pagerintų ir PVM surinkimo rodiklius.  Trečia, mokestis padėtų saugoti šeimų darną. Nenorintys išlaidauti vyrai skustusi kasdien, tad jų moterys būtų laimingesnės ir galiausiai užmarštin nugrimstų konfliktą šeimose provokuojanti frazė „nu būk geras, nusiskusk. Kaip atrodai?“.  Būtina paminėt ir tai, jog naujas mokestis saugotų ir tautos moralę.  Jokia čia paslaptis, jog dalis senesnio sukirpimo provincijos žmonių, per televizorius  stebėdami kai kuriuos politikos ir visuomenės veikėjus niekaip nesupranta, kodėl šie apšepę lyg kaimo pijokai. Toks vaizdas demoralizuoja tvarkingumo ir pasitempimo iš šalies viršūnių besitikinčius  žmones bei griauna valdžios autoritetą. Įvestas mokestis šią problemą jei ne išspręstų, tai bent jau gerokai sumenkintų.

Langų mokestis

Langų mokestis – dar vienas originalus,  Anglijos gyventojų kišenes tuštinęs ir šiandienos Lietuvai tinkamas mokestis. Įvestas 1696 metais, karalius Viljamo III valdymo metu, jis gyvavo pusantro šimto metų  ir buvo panaikintas 1851 m. Šio mokesčio šaunumą liudija faktas, jog 1798 metais jį įsivedė prancūzai (panaikinta 1926 m.), o ne taip jau seniai apie įstiklintų balkonų apmokestinimą, kaip teigiama, mąstė ir Kijevo meras Leonidas Černovetskis.

AV LT nė kiek neabejoja tokio mokesčio nauda.  Jis atliktų ne tik pagrindinę – biudžeto gelbėjimo misiją, bet ir turėtų kitų teigiamų šalutinių veiksnių, tokių kaip stiklo-plieno monstrų senamiesčiuose dygimo sulėtinimas, senų pastatų niokojimo siekiant iškirsti skylę papildomam langui stabdymas.

Krosnies (šildymo katilo) mokestis

1662 metais Anglijoje užgimęs ir beveik tris dešimtmečius gyvavęs krosnies mokestis, AV LT nuomone, nūdienos Lietuvoje taip pat turi tam tikrų perspektyvų. Kaip žinia, atėjus žiemai šalies gyventojai pasidalija į dvi stovyklas – vieni išsijuosę dirba tam, kad susimokėtų už „valdiškai“ šildomą gūžtą, gi kiti savo trobesius kūrena įvairiomis krosnimis ir nevengia piktdžiugiškai pasišaipyti iš daugiabučiuosie stenančių nelaimėlių. Taip automatiškai užprogramuojamas amžinas socialinis konfliktas, ir apie vieningą ir taikią visuomenę tenka tik pasvajoti. Krosnies mokestis ne tik pagelbėtų biudžetui, bet ir išspręstų šią problemą – visa Lietuva kristų ant kelių ir draugiškai susikibusi rankomis melstų Dievo kuo šiltesnės žiemos. Išsivystytų jau pamirštas artumo ir tarpusavio supratimo jausmas, piliečiai taptų moralesni.

Kepurės mokestis

Nuo 1784 iki 1811 m. Britanijoje gyvavęs kepurės mokestis – dar vienas šaunus biudžeto  ir tautos moralės gelbėjimo variantas. Britiškasis mokestis buvo nutaikytas į pasiturinčių sluoksnį, gi pritaikius jį šiandienos Lietuvoje būtų galima kovoti su kai kuriuose miestuose niekaip neišnykstančiais, akis po kepurių snapeliais slepiančiais įvairaus plauko treninguotais bachūrais „saulėnais“. Užkietėję buduliai gal ir toliau pildytų valstybės kasą, tačiau visokie jiems prijaučiantys „pacukai“, netekę akių priedangos, prarastų drąsą daryti įvairius chuliganizmus.

Nuogybių verslo mokestis

Vadovaujantis nuo 2004 JAV Jutos valstijoje egzistuojančios rinkliavos pavyzdžiu gal ir nepavyktų surinkti įspūdingų šešiaženklių sumų, tačiau tautos moralininimo atžvilgiu tai būtų neabejotinas žingsnis į priekį. Nėra jokių abejonių, kad iš savo nuogybių demonstravimo gyvenančios striptizo šokėjos privalo būti apmokestintos papildomai.  Dažnai tenka girdėti nuomonių, jog vienas puikiai žinomas grandiozinis pusplikių mergelių projektas tautos dvasios kažkuo ypatingu irgi toli gražu nepraturtina. Jei Seimo moralės ekspertai padarytų tokias pat išvadas, nuogybių mokesčiu būtų galima apmokestinti ir jo dalyves. Jei jau taip nori, kad vyrai per televizorių spoksodami į tavo riestą užpakalį varvintų seilę, susimokėk. Šios rinkliavos dėka, gerai apsvarsčius,  tikėtina, būtų galima atrasti variantų, kaip įgyvendinti ir seną internetinių komentatorių svajonę – pažaboti sostinės baruose ir klubuose užsieniečius viliojančias, jiems atsiduodančias ir iš dosnių dovanų gyvenančias lietuvaites. Tokiu būdu Lietuva galėtų atsikratyti nelabai jau šlovingos seksturizmo šalies etiketės, o atviras kelias į kai kuriuos tarpkojus nebeatitrauktų užsieniečių akių nuo tikrojo šalies grožio ir vertybių.

Pramogų mokestis

Nuo Romos laikų žinoma, kad liaudžiai reikia tik dviejų dalykų – duonos ir žaidimų. Duona ir taip jau nėra pigi, tad ją apmokestinus gali tekti dar kartą perstiklinti Seimo rūmus. Tačiau kodėl gi nepasekus Masačiusetso, Merylando, Virdžinijos bei kitų valstijų pėdomis ir papildomai neapmokestinus pramogų? Kodėl lietuviai, kaip kai kurie amerikiečiai, eidami žiūrėt krepšinio negalėtų susimokėti papildomų penkių ar dešimties procentų, kad vėliau artėjant eiliniam krepšinio čempionatui nereikėtų melst Dievo ir premjero, jog atsirastų pinigų žaidėjų draudimui?

Mėlynių (ir kitų uogų) mokestis

Nuo seno žinoma, kad jei ne nelemti grybai ir įvairios uogos, dzūkijos svečių akis džiugintų nuogos ar bent jau pusnuogės merginos. Deja, miškai ten kone kasmet dosnūs, todėl pasekus JAV Maino valstijos mėlynių mokesčio pavyzdžiu būtų visai logiška apmokestinti uogų rinkėjas. Jei jau gėrybių pilnais kibirais ginkluotos Dzūkijos dukros pakelėse medžiodamos uogauti tinginčius  keleivius iš to užsidirba rūbams, vadinasi, gali pagelbėti ir sergančiai valstybei…

Tokie tad būtų AV LT patarimai  mūsų gerbiamiems valdžios vyrams naujų mokesčių klausimais. Esama galybės įvairių būdų, kaip dirti kailį savo paklusnioms avelėms. Ir jei jau tą darote, būkit geri, leiskit pasireikšti fantazijai, ir darykit tą kuo originaliau, kad bent kuo galėtume pasigirt prieš pasaulį…

Kauniečiai – ne kokie nors skūpūs suvalkiečiai, tad iš tribūnų kaip mat pasipylė dovanos čempionams. Dovanojo kas ką  galėjo – kas šlakelį alaus, kas tuščią butelį, kas žiebtuvėlį, kas kokį litą metalinį. Vienas žmogelis į halę atėjo tuščiomis kišenėmis, tad stuktelėjo kultūros sėklą sėjusiam D.Zavackui veido sritin – vis šioks toks atminimas iš ekskursijos į laikinąją sostinę…

     Svečiai iš Europos kultūros sostinės neliko skolingi - pademonstravo ne tik gerą kamuolio, bet ir liežuvio driblingą.  „Kaunas dar kartą parodė, kad yra mėšlo krūva“ -  kaip ir dera tikram profesionalui, po rungtynių kalbėjo D.Zavackas. „Norėjome šitiems visiems įrodyti, kad Lietuvoje yra ne tik „Žalgiris“ - apsvaigęs nuo kauniečių svetingumo ir supratingumo kalbėjo nugalėtojų kapitonas S.Babrauskas. Anot čempionų laikraščio, Žalgirio fanai,  matyt suprasdami, jog ilgo rungtynių maratono išsekintiems čempionų kūnams prieš ilgą kelionę neprošal būtų pasistiprinti vienu kitu gramu baltymų, atsisveikinimui buvo paruošę kiaušinių. Deja, vilniečių autobuso vairuotojas lyg tyčią susipynė gatvėse ir namo patraukė kitu keliu. Vaišės liko neatiduotos…      

    Kad ir ką bekalbėtų skeptikai, visgi „afterpartis“ gavosi vykęs – iš palubių krintančios dovanos niekam neprarakė galvos, baltai žalių fanai pasikartojo visą keiksmų žodyną, sostinės krepšininkai išsakė savo nuomonę apie juos,  o Lietuvos žmogeliai dar kartą gavo progos įsitikinti, kaip broliškai sutaria Vilnius ir Kaunas. Ne veltui kažrkur stalčiuose dulka popieriai su planais jungtis į dvipolį…               

            Kad ir kaip būtų bloga nuo žodžio „krizė“, bet teks jį vėl paminėti – po vakarykščio konkurso tapo akivaizdu, kurios Europos šalys labiausiai kenčia nuo ekonominių negandų. Tai Latvija ir Vengrija. Ir faktas tas, kad ten žmonės situaciją vertina blaiviai. Suprasdami savo šalių ekonominę impotenciją jie pasiuntė specialiai paruoštus krizinius Eurovizijos dalyvius ir sėdėjo namie ramūs, žinodami, kad kas jau kas, bet šito konkurso rengimo rūpesčiai sunkmečiu tikrai neužgriūs ant jų pečių. Žiūrėjau į latvių atstovo konvulsijas ir galvojau – gal žmogui negerai, gal koks priepuolis užėjo? Paskui kažkaip staiga prisiminiau, jog jo šalies BVP krenta panašiais tempais, kaip mūsuose po Seimo rinkimų - Valinsko reitingai, prisiminiau, jog pas juos krizinės žirklės atlyginimus, išmokas ir  pensijas karpo dar didesniais kąsniais nei pas mus ir supratau, jog vargšas daininikas iš savo šalies ko gero buvo palydėtas žodžiais „Laimėsi – užmušim“. Tad tai, ką matėme scenoje, buvo jo kova už būvį.

      Su tokia pat misija, matyt, konkursan vengrai pasiuntė ir saviškį. Daina atitinka svarbiausią  kriterijų – kartą išgirdęs antrą syk klausyt nebeišdrįsi. Bet ne ji visgi paliko giliausią įspūdį.  Nežinau, gal mano grožio supratimas neišlavintas ar kažkoks iškrypęs, bet vyrui kaip jaučiui staipytis prieš Europą dėvint kažkokias žalias treniruočių timpas… Pamenu, berods penktoj klasėj per vieną kūno kultūros pamoką man kažkaip sušovė protelis panašiai pasidabinti. Visą pamoką klasiokai šaipėsi ir prabėgdami spardė užpakalį. Nuo tada mano požiūris į timpas pasidarė  labai skeptiškas. Na, gal čia asmeniniai skauduliai…

       Jei būtų buvę galima balsuoti už tragiškiausią šito pusfinalio dainą, visom keturiom būčiau puolęs siųst žinutę už Nyderlandų atstovus. Žiūrint jų pasirodymą sukos viena mintis – va prašom, jums ir įrodymas, kad legalūs narkotikai šalyje prie gero nepriveda. Blaivaus, neapdujusio proto žmogus tikrai nesiryžtų siųsti tokios dainos atstovauti savo šaliai…

       Tiek menkų menko žmogelio pamąstymų apie vakarykštes porą valandų kvailo blizgesio. Žiūrėdamas  vis svarsčiau - ar mano smegenys nuo stiklinės akcijinio švyturio pereina į tokį tarpgalaktinį, transedentinį lygį, jog nebesuvirškina žemės gyventojų renginio vedėjų kalbų ir pokštų, ar iš tiesų jie tiesiog žemiau  mokyklinukų lygio?..

       Update: į tą pačią temą – ką tik aptikau Eurovizijos žiūrovų balsavimo schemą. Taiklu… Žiūrėti čia

1. Keliauti iš parduotuvės tuščiomis, nes pastaruoju metu ir humaninės rūbų kainos ima darytis per aukštos. 

2. Pasimatuoti marškinius, paskui prie kasų ištrauki iš piniginės  „maironį“ ir už juos susimokėti. Tai  procesas, kurį paprastai renkasi eiliniai mirtingieji… Jis vadinamas pirkimu.

3. Prie senų marškinių prikonstruoti „Humanos“ etiketę, persirengimo kabinoje juos palikti, o pro duris smukti apsivilkus geidžiamu rūbu. Šis beveik džeimsbondiškas variantas tinkamas tuo atveju, jei esate Kembridže moksą baigęs, lyg ir ne iš minimumo gyvenantis daktaras. Šiuo atveju tiesiog privaloma būti ypatingai apsukriu ir saugotis akylų pardavėju. Kitaip viskas gali baigtis teismais…    

Nors truputėlį ir juokinga pagalvojus, kad tokie septyniolikos litų detektyvai imami narplioti, o visokių veikėjų milijoninių aferų galai saugiai mirksta vandenyje,  visgi, kaip jau kažkada minėjau, šita istorija turi šaunią pusę. Nuo šiol, kai knisiuos labdaryne, o mane akylai stebės pardavėja, galėsiu sakyti „Nebijok, ne Petraitis, neapvogsiu“…