Šis ilgas įrašas av.lt juodraštyne kantriai gulėjo kelis mėnesius, vis laukdamas savo eilės. Ir pagaliau sulaukė. Praeitą savaitę ketvirtąja valstybe, pripažinusia Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę tapo Nauru respublika. Šalies, su kuria lygiai prieš metus Lietuva užmezgė diplomatinius santykius, pavadinimas daugeliui tikriausiai nieko nesako. Auksinė varpa.lt nusprendė truputėlį pažaisti “čekuolius” ir papasakoti nepaprastą šios valstybėlės istoriją.
Nauru – vos 21 kv.km ploto sala-valstybė Ramiajame vandenyne, mažiausia pasaulio nepriklausoma respublika, turinti apie devynis su puse tūkstančio gyventojų. Nuo senų senovės saloje įsikūrę mikroneziečiai ir polineziečiai ilgus šimtmečius vertėsi žvejyba, maitinosi kokoso riešutais, kitais tropiniais vaisiais ir ramiai sau gyveno. 1798 m. pabaigoje į salą užklydo kapitono John’o Fearn’o vadovaujamas banginių medžiotojų laivas. Tai buvo pirmasis čiabuvių kontaktas su Vakarų pasaulio žmonėmis. John’ą Fearn’ą sužavėjo tiek salos grožis, tiek ir draugiški jos gyventojai, tad jis jai davė „Maloniosios salos“ vardą (Pleasant Island). XIX a. pirmoje pusėje vis dažniau į salą ėmę užsukti vakariečių prekeiviai užvežė ginklų ir alkoholio. Nereikia būti genijum, jog suprastum kokias tokia prekyba turėjo pasekmes… „Maloniosios salos“ dvasios neliko nė kvapo, o 1878 metais kilo dešimtmetį trukęs Nauru salos čiabuvių tarpusavio karas, po kurio gyventojų sumažėjo nuo 1400 iki 900. 1888 metais salą aneksavo vokiečiai. Tuo metu
Nauru niekuo ypatingu neišsiskyrė iš galybės kitų Ramiojo vandenyno salų. Tačiau vos įžengus į XX a. viskas pradėjo keistis…
1899 metais toks A. Ellis’as atkreipė dėmesį į iš Nauru salos atgabentą ir kaip durų atramą jo darbovietėje Sidnėjuje naudotą uolienos gabalą. Vyras jis buvo nepėsčias ir patyrinėjęs nustatė, jog uolienoje labai gausu fosfatų. Kitais metais Nauru saloje pradėjęs tyrinėjimus jis netruko suprasti, jog ši sala – tikrų tikriausias lobis. Read The Full Story…

