Nauru  – vos 21 kv.km ploto sala-valstybė Ramiajame vandenyne, mažiausia pasaulio    nepriklausoma respublika, turinti apie devynis su puse tūkstančio gyventojų. Nuo senų senovės saloje įsikūrę mikroneziečiai ir polineziečiai  ilgus šimtmečius vertėsi žvejyba, maitinosi kokoso riešutais, kitais tropiniais vaisiais ir ramiai sau gyveno.  1798 m. pabaigoje į salą užklydo kapitono John’o Fearn’o vadovaujamas banginių medžiotojų laivas. Tai buvo pirmasis čiabuvių kontaktas su Vakarų pasaulio žmonėmis.  John’ą Fearn’ą sužavėjo tiek salos grožis, tiek ir draugiški jos gyventojai, tad jis jai davė „Maloniosios salos“ vardą (Pleasant Island). XIX a. pirmoje pusėje vis dažniau į salą ėmę užsukti vakariečių prekeiviai užvežė ginklų ir alkoholio. Nereikia būti genijum, jog suprastum kokias tokia prekyba turėjo pasekmes… „Maloniosios salos“ dvasios neliko nė kvapo, o 1878 metais kilo dešimtmetį trukęs Nauru salos čiabuvių tarpusavio karas, po kurio  gyventojų sumažėjo nuo 1400 iki 900.  1888 metais salą aneksavo vokiečiai. Tuo metu  Nauru niekuo ypatingu neišsiskyrė iš galybės kitų Ramiojo vandenyno salų. Tačiau vos įžengus į XX a. viskas pradėjo keistis…

1899 metais toks A. Ellis’as atkreipė dėmesį į iš Nauru salos atgabentą ir kaip durų atramą jo darbovietėje Sidnėjuje naudotą uolienos gabalą. Vyras jis buvo nepėsčias ir patyrinėjęs nustatė, jog uolienoje labai gausu fosfatų. Kitais metais Nauru saloje pradėjęs tyrinėjimus jis netruko suprasti, jog ši sala – tikrų tikriausias lobis. Joje glūdėjo milžiniškos fosfatų atsargos. Tūkstančius metų čia perėję, gyvenę ar praskrisdavę įvairūs jūrų paukščiai paliko kalnus išmatų,  o laikui bėgant iš to “gėrio“ susidarė  naudingųjų ir gražų pinigėlį galinčių duoti (iš jų gaminamos trąšos) iškasenų klodai. Jų krašptymui iš po žemių netrukus buvo įsteigtas britų-vokiečių konsorciumas ir jau 1907  metais iš Nauru išplaukė pirmoji fosfatų siunta. Pirmojo pasaulinio karo metu salelę užėmė australai, o jam pasibaigus Tautų Sąjunga jos valdymą pavedė bendron Australijos, Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos žinion. Antrojo pasaulinio karo metu salą užėmė japonai, o po jo Nauru administravimo teisės atiteko Australijai. Beveik visą tą laiką fosfatų gavybos darbai rūko kaip iš pypkės.  Dar trečiajame dešimtmetyje buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog šis procesas geruoju tikrai nesibaigs. Kasant buvo kertama ir naikinama visa dirvos paviršiuje esanti augmenija, ir mokslininkai netruko pastebėti paukščių migracijos pokyčius. Imta piešti liūdnas kadaise Maloniąja vadintos salos perspektyvas. Bet  kam gi rūpi tos perspektyvos, kai prieš akis  didžiuliai seno,  “susicukravusio” mėšlo=pinigų kalnai?

Nauru gyventojai, matydami jog iš pelningo fosfatų kasimo jiems lieka tik menki trupiniai, pradėjo įvairius žygius, kurių pagrindinis tikslas – nepriklausomybė.  Ir štai, 1966 metais  jiems buvo garantuotos savivaldos teisės, o 1968 sausio 31 dieną vos 21 kvadratinio kilometro ploto sala paskelbė nepriklausomybę. Naujoji valdžia kaip mat nacionalizavo  kasyklas ir prasidėjo Nauru respublikos aukso amžius.

Šūdas ne lazda, juo nepasiremsi, sakydavo mūsų senoliai. Nauru saloje ši taisyklė negaliojo…

Perėmus fosfatų kasybą į savo rankas, pinigai pasipylė tarsi iš dangaus ir miniatiūrinė valstybėlė ėmė turtėti kone valandomis. Tuo metu, kai komunizmo rojų  kuriančios supervalstybės piliečiai stumdėsi eilėse prie deficitinių prekių, Nauru staiga iš tiesų tapo tikru rojumi žemėje. Ir tam nereikėjo nei revoliucijų, nei ideologijų, nei vadų – tik dideslės krūvos seno, gero š…. BVP kosminiu greičiu šovė iki 17,500 JAV dolerių vienam gyventojui – tai buvo vienas geriausių rodiklių visame pasaulyje. Tą netruko pajusti net ir eiliniai šalies gyventojai. Dirbti galėjo visi, kas tik norėjo,  dauguma visų darbo vietų buvo valstybinės, o už darbą valdžia mokėjo dosniai. Nauru salos gyventojai spjovė į savo tradicijas, senuosius verslus ir ėmė mėgautis naujojo gyvenimo malonumais. Netrukus į salą jie ėmė atsivežti juodadarbius darbininkus iš kitų šalių – kam gi lenkti nugarą kasyklose, jei yra kas už tave padirbs… Kad gyventi būtų dar maloniau, valdžia nusprendė, jog šalies gyventojams elektra turi būti nemokama. Sveikatos apsauga irgi (valstybė pasiryžo apmokėti piliečių gydymosi išlaidas Australijoje). Trąšų pasauliui vis reikėjo, fosfatų kasyba vyko pilnu tempu, o mažytėje valstybėlėje tiesiog lijo pinigais. Gyvenimu džiaugėsi kaip kas mokėjo. Antai, policijos vadas nusprendė būti pačiu greičiausiu savo šalyje ir parsigabeno į salą dailų geltoną “Lamborghini” automobilį. Faktai, jog kelio, kuriuo galėjo važiuoti šis gražuolis, šalyje buvo vos 6 kilometrai, o maksimalus leistinas greitis – 25 mylios per valandą,  nelabai terūpėjo – įvaizdis  kur kas svarbiau už sveiką protą.  Deja, pirkiniu policijos šefui teko nusivilti, mat paaiškėjo, kad jis pernelyg storas, jog tilptų į naująjį žaislą…

Eiliniai gyventojai gyvenimą šventė ne kaži kiek kukliau. Daugumai turinčių bent lopinėlį  žemės  vieninteliu darbu tapo čekių, kuriuos už leidimą jų žemėse kasti fosfatus  siuntė valdžia, gryninimas. Pasakojama, jog pinigų buvo tiek, kad pirkdami vos kelis saldainių pakelius, žmonės duodavo pardavėjui penkiasdešimtinę Australijos dolerių (nacionalinė valiuta) ir grąžos nelaukdavo. Kai kurie, netikėtai pritrūkę tualetinio popieriaus, smulkiomis kupiūromis valėsi užpakalius… Parduotuvių lentynos ėmė lūžte lūžti nuo įvairiausių burgerių, traškučių ir visokio kitokio “mėšlamaisčio”, o Nauru žmonės ėmė sparčiai tukti. Dabar, prisimindami anuos laikus Nauru žmonės sako paprastai – “kiekviena diena buvo šventė”.  Šventė, kai visi leido pinigus, ir niekas pernelyg nesijaudino dėl ateities.

————————————————-  Reklaminė pauzė ———————————————————

Nauru, kaip ir dera tikrai valstybei, nusprendė turėti savo oro linijas ir įsigijo keletą lėktuvų.  Ne kokių nors vienmotorių birbynių o rimtų lėktuvų – porą Boeing 727, ir penkis Boeing 737.  Tai reiškė, jog gyventojų skaičiumi į Pasvalį panaši šalis į lėktuvus  vienu metu galėjo susodinti apie dešimt procentų savo populiacijos. Žinia, žmonės ne paukščiai – kasdien skraidyt nenorėjo, todėl neretai lėktuvu skrisdavo vos vienas ar keli keleiviai. Kartais savo Boeing’us Nauru valdžia panaudodavo tokioms misijoms, kokių tikrai nenumatė lėktuvų kūrėjai – vandenyne pasiklydusių žvejų paieškai. Tiesa, lėktuvai angaruose irgi nerūdijo – savaitgaliais valdžios atstovai ir šiaip piniguočiausi veikėjai skrisdavo apsipirkti į Singapūrą, į Bahamus pažaisti golfo ar Australijon pažiūrėti australietiškojo  futbolo.

Suprasdama, kad net Adomui ir Ievai gyvenimu rojuje nebuvo lemta džiaugtis amžinai, valdžia įsteigė specialų fondą, kuriame imta kaupti lėšas ateičiai – tam metui, kai išseks fosfatų atsargos. Gražus ir atsakingas žingsnis, jei ne vienas “bet”… Buvo nuspręsta, jog pinigus protingiausia ne  tik kaupti kažkur sąskaitose, bet ir investuoti į projektus, kurie ateityje atneštų gražaus pelno ir garantuotų ramią ateitį. Tarptautinės investavimo patirties Nauru nelabai kas turėjo, tad užuodę puikų grobį savo paslaugas ėmė siūlyti visokie ekspertai ir patarėjai. Šaunių investicijų ilgai laukti nereikėjo -  Australijoje, Melburne išdygo Nauru namai (Nauru House) – prabangus 52 aukštų dangoraižis, o  netrukus apie gerą valstybėlės gyvenimą jau skelbė nekuklūs pastatai  Filipinuose, Fidžyje, Jungtinėje karalystėje, JAV  ir kitur. Už ne visai aiškias sumas Australijoje buvo nupirkti dar keli stambūs nekilnojamo turto objektai, australietiškojo futbolo komanda (juk smagiau skristi į rungtynes, kai žinai, jog žaidžia taviškiai).  Paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje, kai valstybės saulė jau sparčiai leidosi, vienas iš valstybės finansų patarėjų, buvęs vienos britų popgrupės vadybininkas, įtikino Nauru valdžią, jog labai protinga investicija galėtų būti muzikinis projektas. Esą, gerai padirbėjus būtų galima sukurti kažką tokio, kas ne tik atneštų gražaus pinigo, bet ir plačiai po pasaulį paskleistų žinią apie Nauru valstybę.  Rezultatas – 1993 metais Londone publikai buvo pristatytas miuziklas “Leonardo the Musical: A Portrait of Love”. Nauru  jo pastatymui skyrė apie du milijonus svarų, o į premjerą užsakomuoju skrydžiu pasiuntė 40 aukščiausių šalies pareigūnų ir jų šeimų narių. Ir, iš tiesų, miuziklas įėjo į istoriją… Tik įėjo kaip viena didžiausių  Londono teatro katastrofų –  klaikus scenarijus, problemos su kostiumais, dekoracijomis ir kitos bėdos liudijo, kad milijonai nukeliavo ne visai ten kur turėjo. Nieko nuostabaus, jog nesulaukę pabaigos, premjerą paliko dauguma žiūrovų.  Kritikai miuziklą sumalė į miltus, o po penkių savaičių jo rodymas buvo išvis nutrauktas.

Prie gero greitai priprantama, teigia mūsų liaudies išmintis. Ir ši tiesa, priešingai nei toji dėl š…o, Nauru pasitvirtino. Devintajame dešimtmetyje fosfatų atsargos, o kartu ir pinigų versmė saloje ėmė sparčiai sekti. Prabangiam ir nerūpestingam gyvenimui artėjo galas. Bet valdžia su tuo taikytis nenorėjo – iš įvairių kreditorių nesibodėdama skolinosi milžiniškas sumas ir gyvenimo šventė tęsėsi toliau. Visgi, netrukus daugeliui teko nusiimti rožinius akinius ir susipažint su realybe. O ji buvo tokia – norint bent iš dalies padengti susidariusias valstybės skolas teko parduoti visus objektus, į kuriuos buvo investuoti fondo pinigai. Paaiškėjo, jog korupcijos ir valstybės lėšų švaistymo mastai buvo tokie, jog beveik visas ramiai  ateičiai skirtas fondas (teigiama, jog daugiau nei 1 milijardas Australijos dolerių)… tiesiog išgaravo. Užsienio patarėjai ir ekspertai, pasirodo, irgi dirbo ne vien tik iš meilės mažajai valstybėlei. Pasipylė įtarimai, jog vien tik jų dėka kažkur prasmegti galėjo dešimtys ar net šimtai milijonų…  Nauru bankas, užspaustas valstybės skolų, užsidarė, o gyventojai neteko visų jame laikytų santaupų. Princesė ėmė sparčiai virsti į pelenę. Na, tiksliau į elgetą…

Išsekus fosfatų atsargoms, ramios dienos šalyje baigėsi. Lyg ant mielių ėmė augti bedarbystė,  prasidėjo neramumai. 1989 – 2003 metais valdžia pasikeitė net 17 kartų. Šalis atsidūrė ant bankroto slenksčio, o jos  vadai ėmė ieškoti nors šiokių tokių pajamų šaltinių. Ir rado – amžių sandūroje Nauru trumpam tapo mokesčių rojumi. Kiekvienas, turintis sąskaitoj  25 tūkstančius dolerių čia galėjo įsteigti banką. Suprantama, niekas į salą nevažiavo, ten pinigų nevežė ir pastatų nestatė – “popieriniai” bankai buvo kuriami pinigų plovimui. Užteko nelegalius pinigus permesti tokį banką, ir visi galai – į vandenį. Kurį laiką pasaulis su tokiu Nauru bizniuku taikstėsi, bet po rugsėjo 11-osios įvykių amerikiečiai tam padarė galą. 2001 metais šaliai į pagalbą  atėjo australai, atidarę saloje pabėgėlių centrą. Nors pajamos iš jo buvo niekingai mažos palyginus su turėtomis praeityje, visgi tai buvo šioks toks gelbėjimosi šiaudas. 2007 metais australai centrą nusprendė uždaryti. Nepadėjo nė Nauru valdžios maldavimai ir pateikti skaičiavimai, jog iš vieno centre dirbančio darbuotojo atlyginimo gyvena maždaug 10 žmonių, ir jog po centro uždarymo, darbo netekus 100  žmonių, tiesiogines pasekmes jaus apie dešimtadalį salies gyventojų.

Kaip šiandien gyvena Nauru? Sunkiai… Vargingai… Teigiama, jog bedarbystės lygis šalyje siekia apie 90 procentų. Kasant fosfatus buvo tiesiog  nuskusta didžioji dalis salos dirvožemio, tad apie 80 procentų jos teritorijos sudaro pilkos uolienos, ant kurių nieko valgomo neužauginsi. Sunaikintas ne tik dirvožemis – dėl fosfatų nuotekų išnyko beveik pusė apie salą buvusios jūros gyvūnijos ir augalijos.   Salai padaryta ekologinė žala sunkiai apskaičiuojama. Gyvenimui tinkamas tik siauras pakrantės ruožas, tačiau jau  pasigirsta kalbų, jog siaurėja ir jis – kyla vandenyno lygis.  Nauru nelabai turi šansų tapti turizmo šalimi, nes yra palyginus nuošaliai, neturi smėlėtų, turistus viliojančių paplūdimių, ir, suprantama, nebeturi  kadaise pirmuosius atklydėlius  iš Vakarų sužavėjusios gamtos. Viskas, ką gali pamatyti viename iš dviejų salos viešbučių apsistoję turistai – uolienos, kasyklų griaučiai ir kiti nebylūs buvusio pakilimo liudininkai.

Šalis susiduria su rimtomis sveikatos problemomis, nemokama buvusi sveikatos apsauga patyrė visišką krachą. Kadaise ypač  pamėgtas greitas maistas padarė savo. Nauru laikoma viena iš labiausiai nutukusių šalių pasaulyje – 90 procentų suaugusių turi didesnį nei vidutinis kūno masės indeksą. Diabetu sergančių gyventojų procentas – aukščiausias pasaulyje (40 proc. gyventojų). BVP vienam gyventojui nusmuko iki maždaug 2500 dolerių, o valdžiai trūksta lėšų net pagrindinių savo funkcijų vykdymui.  Teigiama, jog 2007 metais prezidentu tapęs buvęs sunkumų kilnotojas  Marcus’as Stephen’as kartu tapo ir vienu iš mažiausiai uždirbančių šalies vadovų pasaulyje – jo mėnesinis atlyginimas siekė 150 dolerių (vis dar ne gėda aimanuot mūsiškiams prabangių automobilių mylėtojams?).

Šiuo metu saloje vis dar vyksta fosfatų gavyba, tačiau darbų mastai labai ir labai menki. Atlikus tyrimus paaiškėjo, jog giliau pakapsčius gali būti dar vienas sluoksnis fosfatų. Žymiai mažesnis nei jau iškastasis, žymiai sunkiau pasiekiamas, žymiai brangiau išgaunamas, bet visgi suteikiantis viltį.  Nauru viltingai žvalgosi į užsienio investuotojus ir laukia jų dėmesio. O laukdama visais įmanomais būdais bando išgyventi – būdama Jungtinių Tautų nare suka šiokius tokius biznelius. Pvz.,   2002 metų liepą Nauru pasirašė nutarimą užmegzti diplomatinius ryšius su Kinijos Liaudies respublika, patvirtindama, jog pripažįsta Taivaną Kinijos dalimi. Už tokį žingsnį Kinija pažadėjo  atseikėti 130 milijonų JAV dolerių. Taivanas supyko, ir po kelių dienų  nutraukė nuo devinto dešimtmečio pradžios besitęsusius diplomatinius santykius. 2005 metais Nauru su Taivanu juos atnaujino ir nutraukė su Kinija. 2009 metais Nauru tapo ketvirtąja šalimi, pripažinusia Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Teigiama, jog Rusija už tai pažadėjo 50 milijonų dolerių pagalbą. Kalbama ir tai, jog rusai prapylė – Taivanas už pripažinimą moka 5 milijonus kasmet. Taip patogiau, juk nežinia ką ryt sugalvos sunkumų į kampą užspiesta Nauru…

Taigi, toks tas ilgas, tačiau labai labai pamokantis pasakojimas apie vieną mažą, menkai kam žinomą šalį. Auksinė varpa.lt  tikisi, jog jį perskaitėt. “Kol pinigai upeliais teka, tol švenčiam. Kai jų pritrūksim, tada ir galvosim kaip gyvent” – toks būtų šios istorijos moralas. Nieko neprimena? Išvadas pasidarykit patys…

Pabaigai, kaip įprasta, pora video. Pirmasis – ne pats šviežiausias, bet įdomus reportažas. Antrasis – neseniai pasirodęs dokumentinis filmas.

Click here to view the embedded video.

Fotografijų šaltiniai: 1, 2 .

Pasakojimas surašytas naudojantis maždaug 15 šaltinių. Jei kam bus įdomu, pasiklaus

Rusijos Rytuose, Sibire gyvenantys žmonės pasakoja legendą, jog Dievas, kurdamas  Žemę, skraidė apie ją ir sėjo visokiausius turtus. Kad visiems būtų po lygiai. Bet skrisdamas virš vienos vietos įpuolė į  baisų tokį šaltį, jog  suledėjo ir išpylė viską, ką tik turėjo. Dievas galiausiai nuskrido, o turtai taip ir liko gulėti žemėje.   Bėda tik ta, kad net Dievą sustingdęs šaltis iš ten taip ir nepasitraukė… Ta vieta Jakutija – šalčiausias, tačiau gamtiniais ištekliais gausiai apdovanotas Rusijos regionas. Būtent ten yra įsikūręs ir šalčiausiu pasaulio miestu tituluojamas Jakutskas.

Vasarą Jakutskas – miestas kaip miestas, su  daugiau nei dvejais šimtais tūkstančių gyventojų, universitetu, kino teatrais, bankais, viešbučiais, gamyklomis, žydinčiais gėlynais:

Ypatingu jis tampa žiemą, kai termometrai ima rodyti skaičius, kurie, atėjus atsiskaitymų už šildymą metui į neviltį nuvarytų ne vieną lietuvių šeimą. “Tau atsibodo karštis, šiltas vėjas ir nepaliaujamai virš galvos kepinanti saulė? Keliauk į Jakutiją žiemą. Susirask šiltų  drabužių ir leskis į įspūdingą kelionę po šalčiausią vietą Šiaurės pusrutulyje” – taip viliojami turistai puslapyje yakutiatoday.com. Žiema Jakutijoje trunka ne taip jau trumpai – maždaug apie šešis mėnesius. Sniegas dažniausiai iškrinta spalio pradžioje, ir išsilaiko iki gegužės. Įspūdingom pusnimis kraštas pasigirti  gal ir negali, užtat nuo šalčio traška braška ne tik tvoros. Minus 40-45 laipsniai  žiemą – visiškai normali ir įprastinė temperatūra. Gruodžio pabaigoje ir sausį termometrų stulpeliai nusileidžia ir žemiau 50 laipsnių žymos:

Pačiam žiemos “įkarštyje” kraštą uždengia toks rūkas, jog kartais būna sunku ką nors įžiūrėti net dviejų metrų atstumu. Jakutske nuo automobilių ir fabrikų išmetamų dūmų jis būna dar tirštesnis:

Vaikams nebereikia eiti į mokyklą, kai temperatūra nukrinta iki –42°C. Suaugusieji tokios privilegijos neturi:

Žiemą čia niekas nenešioja akinių metaliniais rėmeliais, nes jie paprasčiausiai prišąla prie veido. Jakutsko gyventojams juokingi ir kvaili atrodo vakariečių gyvūnų mylėtojų protestai prieš kailių dėvėjimą. Ir tai visiškai suprantama – be šiltų kailinių, kailinių kepurių ir pirštinių žiemą čia išgyventi tiesiog neįmanoma.

Jakutsko gyventojai labiausiai vertina japonų Mitsubishi’us ir Toyota’s. Sako, užėjus šalčiams  jos – patikimiausios. Tiesa, gavėse rieda ir  daug rusiškų mašinų – nemažai daliai vairuotojų visgi  gaila žiemos šalčiuose kankinti “japones”:

Šalta? Taip…

Šalčiausia? Hmm… Kaip čia pasakius…  Jakutskas yra šalčiausias pasaulio miestas, tačiau jis nėra šalčiausia vieta, kurioje gyvena žmonės. O tokia vieta pastaruoju metu  dažniausiai  tituluojamas Oimiakonas – Jakutso regione esantis kaimas. Kaip teigiama, čia 1926 metų sausį buvo užfiksuota net -71.2 °C temperatūra. Nors dėl šio parodymo tikslumo ginčijamasi, dėl vieno abejoti tikrai neverta – Oimiakone šalta tikrai nesvietiškai. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra čia beveik siekia penkiasdešimt laipsnių  žemiau nulio…

Ar tikrai įmanoma čia išgyventi ir kaip atrodo gyvenimas tokiomis sąlygomis? Nikolajus Krivošapinas, penktą dešimtį metų perkopęs vairuotojas, gimė, užaugo, ir visą gyvenimą praleido Oimiakone. Jis tinklalapiui yakutiatoday.com pasakoja:

“Žiemą vidutinė temperatūra būna apie −51°С, vasarą – +27°С. Bet tai vidutinė. Paprastai gruodžio ir sausio mėnesiais ji nenukrinta žemiau nei  −57°С. Žemiausia, kokią teko patirti per savo gyvenimą, buvo  −67.7°С.” Anot Nikolajaus, gyvenimas čia – tai nuolatinė kova su gamta ir savimi. Žiemos ilgos ir šaltos, o trumpos vasaros prabėga besiruošiant naujam šalčio sezonui – reikia prisikirsti malkų, paruošti šieno gyvuliams.

Gyvenimas be kailinių rūbų čia būtų tiesiog neįmanomas. Po jais tenka vilktis keletą  megztinių, apatinių kelnių, vilnonių kojinių. Tik taip apsirengus, anot Nikolajaus, galima dirbti lauke, esant dideliam šalčiui.  “Į kaimą dažnai atvažiuoja užsienio turistai. Visi jų aukštos technologijos megztiniai, kelnės, batai ir kt. negali atlaikyti tokio šalčio. Netgi japonų paltai su įmontuotais elektriniais šildytuvais čia  negelbėja. Kai lauke buvo daugiau nei penkiasdešimt laipsnių šalčio, jų viršutiniai rūbai peršalo ir tiesiog suragėjo, o įėjus į šiltą patalpą ėmė sutrūkinėjo ir tapo beverčiais”…

Na, o pabaigai, kad viskas būtų dar aiškiau, pora reportažų apie šalčiausias žemės gyvenvietes:

Click here to view the embedded video.

Click here to view the embedded video.

Ech, ir staiga tie minus dvidešimt tapo ne tokie jau baisūs…

Šaltiniai: 1, 2, 3, 4, 5, 6

Verta paskaityti: Yakutsk: Journey to the coldest city on earth

Bet koks gi tas planas turėtų būti? Ką daryt, kad reikalui esant, patys galėtume apsirūpinti elektra?  Atsakymą į šiuos klausimus av.lt atrado perskaičiusi neeilinę istoriją apie William’ą iš Malavio…

Vieną eilinį rytą William’as Kamkwamba, keturiolikmetis paauglys iš vieno nuošalaus Malavio (vienos skurdžiausių Afrifkos šalių) kaimelio, nebeišėjo į mokyklą. Nors pamokos joje vyko kaip vykę,  šalis kentėjo nuo sausros, siautė badas ir skurstantys jo tėvai nebeišgalėjo mokėti 80 dolerių metinio mokesčio už mokslą. Atrodė, jog William’o laukia niūri Afrikos žemdirbio ateitis. Bet vaikinukas nebuvo nusiteikęs likusį gyvenimą praleisti vargdamas taip, kaip vargo jo tėvai ir giminaičiai. Nusprendęs savarankiškai tęsti mokslus,  vieną dieną vietos bibliotekoje William’as aptiko knygą apie vėjo jėgaines. Peržiūrėjus ją (angliškai skaityti tuo metu beveik nemokėjo), vaikinukui kilo mintis, jog tokia jėgainė galėtų ne tik aprūpinti namus elektra, bet ir užtikrintų vandens tiekimą. “Tai gali būti ginklas prieš badą. Galbūt reikėtų man tokią pasistatyti” – pagalvojo sau William’as. Nors knygoje ir nebuvo detaliai paaiškinta, kaip pasigaminti vėjo jėgainę, jis visgi netrukus kibo į darbą. Apleidęs darbus laukuose, jis ėmė iš pakampių namo vilti visokį laužą – metalo, medžio gabalus,  įvairias detales ir konstruoti jėgainę. Visą tai regėdama vaikinuko motina ėmė galvoti, jog sūnui pasimaišė protas. Gi kaimelyje pasklido gandai, kad jaunuolis traukia marihuanos dūmą ir paskui apsvaigęs daro kaži kokias nesąmones. William’o ketinimų nieks nelaikė rimtais, juolab, kad ir medžiagos iš kurių jis konstravo savąją vėjo jėgainę buvo neįprastos: dviračio rėmas ir dinama, kai kurios traktoriaus detalės, plastikiniai vamzdžiai, mediena – viskas, ką vaikinukui pavyko rasti išmesta laukuose. Tačiau galiausiai, po poros mėnesių darbo, vieną dieną vėjyje ėmę suktis sparnai įžiebė automobilio lemputę. Kaimo žmonės apstulbo iš nuostabos – tokio dalyko jie dar nebuvo matę…

Visa tai nutiko 2002 metais. Nuo laiko daug kas pasikeitė. William’as  Kamkwamba  tapo įžymybe – vietos gyventojai įprato ateiti pas jį pasikrauti savo mobiliųjų telefonų. 2006 pabaigoje šią istoriją aprašė Malavio laikraštis “Daily Times” ir žinia apie talentingąjį išradėją ėmė sklisti po pasaulį. Netrukus William’as savo išradimą  perstatė ant betoninio pagrindo (mat senąjį sugraužė termitai), sumontavo geros valios žmonių dovanotą nedidelę saulės energija varoma vandens tiekimo sistemą, o galiausiai pasistatė naują, gerokai galingesnę jėgainę, kurios energijos pakako laukus laistančiai vandens pompai. W.Kamkwambą ėmė kviestis įvairių konferencijų organizatoriai, televizijos laidų prodiuseriai. Apie savo išradimą jis pasakojo studentams,  Amerikos televizijų žiūrovams, žurnalistams. 2009 metais pasirodė biografinė knyga, “Berniukas, kuris pakinkė vėją”. William’as grįžo į mokyklą, o galiausiai tapo Afrikos lyderystės akademijos Johanesburge studentu. Svajonė išsipildė su kaupu…

(Išsamiau apie tai žemiau esančiuose video, kuriuos auksinė varpa.lt rekomenduoja pažiūrėti, ir William’o puslapyje)

Click here to view the embedded video.

Click here to view the embedded video.

Taigi, av.lt, nuoširdžiai besižavėdama šia neeiline istorija, nusprendė, jog irgi reikia mėginti statytis savą vėjo jėgainę. Žinia, Lietuva – ne Afrika (nors kartais ir labai panašu į tai) ir, ko gero, net nespėjus įpusėti darbų, atlėktų visokie popieriais ginkluoti, kostiumuoti ponai. Statinys  būtų išvadintas nelegalia statyba, įstatymų nepaisymu ir kaip mat nugriautas. Tačiau esama būdo, kaip nuo to apsisaugoti – vėjo jėgainę reikia statyti pagal William’o projektą – iš dviračio, traktoriaus dalių, dar kaži ko ir iškart paskelbti, jog tai moderniojo meno instaliacija. Sako, atėjo laikai, kai kultūra ir menas ėmė tarnauti kaip priedanga visokiems pinigų plovimo mechanizmams. Tad kas gi čia tokio, jei jie pasitarnautų ir vienam kitam bėdžiui kaip šviesos šaltinis?.. Juolab, kai esama gyvų pavyzdžių, kai moderniojo meno skulptūra tarnauja kaip miesto šilumos arterija… Dėl galimo triukšmo av.lt pernelyg nesijaudina – jei jau ausys priprato prie balkono stiklus virpinančio traukinių dundėjimo, tai vėjo kedenamų sparnų ūžesys tikrai niekuo nenustebins. Apgailestauti tenka tik dėl vieno – William’as, prieš pradėdamas darbus, nieko neišmanė apie fiziką todėl, kad neturėjo pinigų mokslams. Gi už av.lt varo sėdintis veikėjas todėl, kad per fizikos pamokas spoksojo į mergas, žaidė laiviukais ir svajojo, kaip grįžęs namo maigys “Zhiliton” pultą…

Kaip Jums toks šūkis: „Pirk mašiną ir Kalašnikovo automatą gausi nemokamai“ ? Sakysite, taip nebūna? O jei ir būna, tai tokia akcija galima tik kokioj Zimbabvėj ar  Rytų Timore, šalyse kurios „kalašui“ vietos net savo herbuose rado…

Ir būsit neteisūs.  Šia gan rimta dovanėle savo klientus pasiruošę nudžiuginti vieni tokie automobilių prekeiviai iš JAV, Kansaso valstijos.  (kompanijos puslapis)

Šaunus mašiniukas su kokia 7.0 litrų širdele, AK-47 po sėdyne, daili moteris greta… Ko daugiau reikia tikram vyrui? Gyvenk ir žvenk, kaip sako liaudis.

Laimei, tokia akcija vyksta tenai, už Atlanto, kur pieno upės teka ir auksą rieškutėmis semia. Mums, iškirkilinto kubilizmo epochą išgyvenantiems, pasiūčio epidemijos kankinamiems žmogeliams užteks ir medinių žaislų – ramentų ar beisbolo lazdų.

- Et, tai va, sūneli, lipau į medį pasimelžt 0žkytės, neišlaikiau pusiausvyros ir iškritau…

Gydytojas pažiūrėjo įdėmiai į bobulytę,  palingavo galvą, ir pagalvojo  sau: „Viskas su ja aišku – akivaizdus senatvinis marazmas..“   Ir buvo neteisus… Gi negalėjo žmogus žinoti, kad bobulytė iš kažkur Maroko ožką buvo įsitaisiusi…

Click here to view the embedded video.

Plačiau apie šitą mažą gamtos stebuklėlį galite pasiskaityti čia

        Taip jau surėdytas šis pasaulis, jog neretas vyriškos padermės atstovas vakare mėgsta išlenkti  vieną kitą gurkšnį alučio. Šis paprastai pilstomas į stiklinius butelius, aliumines skardines ir plastikinius bambalius. Sielai ir kūnui džiugią akimirką gėrimėlis garma skrandin ir sukelia malonius jausmus, o jo kevalas, koks jis bebūtų, po šio proceso lieka kiurksoti ant stalo. Ir čia kyla klausimas - ką su juo veikti? Būti tvarkingam ir mesti į šiukšliadėžę ar įrodant savo vyriškumą nušveisti kur nors pakrūmėn? Priduoti parduotuvėje? O gal… iš viso šito turto padaryti kai ką įspūdingo?.. Tuščia alaus tara turi neišsemiamas panaudojimo galimybes. „Auksinė varpa“ šiandien jums pristato tik kelias iš jų…

       Kiekvienas iš mūsų norim turėti savo namą. Ir dažnas mėgstam alutį. Statybų aikštelės išmintis sako: „Kto ne pjot, tot vsio imejet (kas negeria, tas viską turi)“. Vadinasi, jei gersi, namo neturėsi. O gal visgi įmanoma paneigti šią taisyklę? Gal šituos dalykus įmanoma suderinti? Atsakymas – žinoma, kad galima! Tiesiog reikia iš stiklinių butelių imti  ir pasistatyti namą. Ar pagalvojote, koks malonus tuo atveju būna statybinės medžiagos rinkimo ir ruošimo procesas? Pareini sau įkaušęs namo, butelis kliuksi kišenėj, žmona lyg ir bando burbėt, o tu jai ir sakai: „Brangioji, Saulele tu mano, aš gi medžiagų ruošos darbus atlieku. Tu juk nori nuosavo namuko, ar ne?..“   

      Buteliniai namukai pasaulyje nėra jokia naujiena. Bene seniausias toks išlikęs pastatas prieš porą metų šventė savo šimto metų jubiliejų. Taigi, galima sakyti, tai jau laiko patikrintas statybos būdas. Išbandytas jis ir mūsų Lietuvėlėje – toks namas stovi berods Rokiškio rajone. Kaip atrodo tokie namukai? Be jokios abejonės – originaliai. Susirentus tokią trobelę šlovė ir aplinkinių dėmesys garantuoti. Visokie skeptikai ir delfiniai komentatoriai piktai sakys, kad jie yra š…,  nepraktiški, reikalauja daug darbo ir pan. Gali ir taip, nežinia. Bet… Tą jausit tik jūs vienas,o gražu ir įdomu pažiūrėt tai bus visiems!!! Namuko dydis neretai priklauso nuo to, kiek alučio jūs ir jūsų pažįstami būsite pasiryžę perleisti per savo organizmus, bei nuo to, kiek  rankiosite šią statybinę medžiagą iš patvorių. Mažiau ryžtingiems tektų apsiriboti mažesniu (nėra ko juoktis, juk poros dešimčių kvadratų kartoninės būdelės nuo šiol irgi yra butai),     

   o ryžtingesni, turintys daugiau draugų ir netoliese savartyną, galėtų pasistatyti kad ir tokį namą:

      Daugiau namukų galite pamatyti čia.

            Jei netyčia atsirastų koks nors kvaiša, kuris imtų rėkti, jog tai alkoholiko troba, jį galima būtų drąsiai siųsti ten, kur Seimo pirmininkas žadėjo pasiųst Salamakiną. Mat mintys statyti iš butelių kyla ne vien tik etatiniams alaus gerėjams. Antai, net budistų vienuoliai, suvokdami, jog šitam gėriui nevalia mėtytis patvoriuose, ėmė ir pasistatė sau šventyklą. Sukibdžius krūvon apie milijoną butelių gavosi įspūdingas statinys:

Plačiau čia

          Ne kiekvienas alaus gerėjas mėgsta namo tempti stiklinius alaus butelius. Dalis jų renkasi aliumines skardines. Jos, lengvesnės, patogesnės, o ištiūtinus alų jas galima tiesiog sulankstyti ir išmesti. Bet ar tikrai protinga taip elgtis? Tarkime, jau turite nuosavą namą,  tačiau jis pilkas ir nuobodus. Jums norisi jį kažkaip papuošti. Ką daryti? Gal apkalti plastikinėmis dailylentėmis, mediena, ar kitomis apdailos medžiagomis? Brangoka… O gal ir vėl tiesiog suderinti alaus gėrimo malonumą ir statybų darbus? Prieš kelis dešimtmečius tokios mintys apėmė Teksase gyvenusį John'ą  Milkovisch'ių. 1968 metais, šis be galo alų mėgstantis žmogelis ėmė savo namą dekoruoti tuo, kas likdavo po atsigaivinimo, t.y. alaus skardinėmis. Pirmiausia užgimė skardinių viršelių užuolaida, o paskui ir namo sienos buvo apkaltos aliuminiu. Galiausiai, iš betonu užpildytų skardinių John'as ėmė statyti skulptūras, užsitvėrė tvorą. Taip per aštuoniolika metų trukusius darbus (iki pat vyro mirties) gimė Alaus skardinių namas, ir šiandien priimantis turistus.

Foto iš čia          

                              Foto iš čia

          Kiekvienas turime savitą grožio supratimą ir ne kiekvienam toks namas gali pasirodyti labai jau gražiu. Bet tai anaip tol nereiškia, jog ant alaus skardinių, kaip statybinės medžiagos jau reikia dėti kryžių. Nagingas ir išradingas žmogelis visad suvoks, jog pasižiūrėjus pamokymų iš jų galima susimeistrauti stogą. Net jei savo alaus butelių namelį ir pabūgtumėt dengti tokia danga, tai kodėl gi jos nepanaudojus kokios lauko tupyklos ar sandėliuko uždengimui?

                           Foto iš čia

  
     Tačiau visus šiuos alaus (ir kitų gėrimų) taros panaudojimo būdus pranoksta tai, ką sukūrė Richard'as Sowa…
     „Brangioji, neburnok ant manęs, kad vėl grįžtu namo nešinas bambaliu. Vieną dieną aš tau padarysiu salą…“

      

             Nesinori tuščiažodžiauti. Tiesiog pasižiūrėkit žemiau esančius filmukus (ar pasiskaitykite čia) ir viską suprasite…

    

             Pamenate laikus, kai kauniečiai, kad būtų įdomiau gyventi, į mero kėdę pasisodino tokį vieną jaučių kepimais ir ubagų baliais išgarsėjusį politiką? Tuo metu žmonės kalbėjo, kad užsienio delegacijų nariai nesuprato kaunietiškojo humoro ir ėmė ratu apeiti antrą pagal dydį Lietuvos miestą. Mat,  vieniems į senstelėjusį  vikingą, kitiems į trolį panašus kovotojas už teisybę atrodė ekscentriškas, nenuspėjamas ir pan. Atsirado tokių, kuriems iš gėdos esą raudonavo ausys ir kurie teigė, kad taip netgi buvo pakenkta Kauno įvaizdžiui. (Nors geriau pagalvojus,  Kauno politikai ir iki šiol nelabai kuo kitu, išskyrus visokius garbės nepriduodančius skandalus, užsiiminėja).  Dar visai neseniai ir dalis vilniečių nešokinėjo iš laimės, kai Europos kultūros sostinės exmeras savo pareiškimais vis pademonstruodavo plačias pažiūras.  Bet visa tai visgi nublankstą prieš dabartinio Ukrainos sostinės Kijevo mero žygdarbius…              

             Ketvirtadienį, nepatenkinti miesto mero Leonido Černovetskio veikla,  prie Kijevo merijos susirinko keletas tūkstančių gyventojų. Mero atstovai teigė, jog tai buvo politinių oponentų suorganizuota akcija, tuo tarpu patys protestuotojai teigė esą jiems iki gyvo kaulo įgryso mero vykdoma politika, kvailystės ir sunkiai suprantamas elgesys. Būtent dėl jo užsitarnavęs Kosmoso pravardę, L.Černovetskis maždaug prieš savaitę vietos žurnalistams surengė vieną savo spektaklių. Po to kai parlamento nariai viešai pradėjo siūlyti merui pasitikrintį psichinę būklę, Černovetskis sukvietė spaudos atstovus į Dinamo olimpinį stadioną, kur demonstruodamas savo gerą sveikatą  nubėgo 400 metrų, padarė 15 atsispaudimų ir pasiturškė baseine. Visgi, Kijevo gyventojų tas matyt nesužavėjo…

           L.Černovetskis, netikėtai laimėjęs rinkimus, į kėdę atsisėdo 2006 metais. Oponentai teigė, kad pensininkų rinkėjų palankumą jis pelnė dalindamas dantų pastą, cukrų ir kitus maisto produktus (kažkur lyg ir matyta taktika?). Per savo buvomą valdžioje Kosmosas spėjo pasižymėti ne viena keistenybe. Pavyzdžiui, tam kad padidinti miesto pajamas, jis pasiūlė apmokestinti Kijeve gyvenančius užsieniečius, padaryti mokamą kapinių lankymą, arba surengti loteriją, kurioje butų galima laimėti mero bučinių. Jis iš pareigų atleido Kijevo zoologijos sodo direktorių, kai sodui nepavyko surasti patelės ten gyvenančiam drambliui ir pareiškė norą būti atsakingu už gyvūnus ir sveikinti juos įvairių švenčių proga. Jo nurodymu prieš maždaug porą mėnesių buvo imti registruoti butai, kuriuose įrengti kondicionieriai, palydovinės antenos ir šiuolaikiškai įstiklinti balkonai. Ukrainos žurnalistai įtarinėjo, kad tai - pasiruošimas naujam mokesčiui už visą šitą prabangą. “Kosmosas“ pasižymėjo ir muzikos pasalyje – išleido savo geriausių dainų albumą. Be viso to, meras ir jo komanda įtariami ir darbeliais, kurių teisėtumu susidomėjo Ukrainos teisėsauga.

          L.Černovetskis vakar pareiškė, jog planuoja dalyvauti ir kitąmet vyksiančiuose prezidento rinkimuose ir ten jam esą padės Dievas.  Pripažindamas, jog laimėti gali nepavykti, jis džiaugėsi tuo, ką jau pavyko pasiekti:  „aš meras, kuris bus prisimenamas dėl savo neįprastų sprendimų. Nesvarbu, kad kai kurie žmonės kalba apie mane, jog esu pamišęs. Taip, aš esu pamišęs iš meilės Dievui ir neturtingiems žmonėms“. 

       Pabaigai, siūlau pažiūrėti kaip Kijevo meras samprotauja religijos klausimais:

        žurnalistams demostruoja savo vokalinius sugebėjimus:

          ir  aiškina savo pravardės kilmę:

               Suprasti vargšus ukrainiečius nesunku. Šalis viena iš labiausiai kenčiančių nuo ekonominės krizės, o sostinės meras krečia visokiausius cirkus. Bet, kai pagalvoji, mes irgi panašaus likimo - tėvynė susiduria su milžiniškais iššūkiais, o mums užteko pročiuko tokiu metu į valdžią susodinti fontanus ir dulsinėjas. Nors… gal taip ir linksmiau…       

 Šaltiniai: zic.com, pravda.ru, news.yahoo.com, kyivpost.com

           Mūsų valdžios vyrams prakalbus apie kažkur esantį (kaip čia mes dar jo neturim?) rūkorių, pijokų ir nutukėlių mokestį, žmonės iš anos Atlanto pusės nesismulkina. Jei valgyti tai valgyti… Vyriškai… Atėjai pažiūrėt beisbolo, sukirtai sau 4800 kalorijų turintį „burgeriuką“, o už šitą žygdarbį dar ir marškinėlius gauni. Na ir kas, kad dvigubai daugiau kalorijų nei rekomenduotina dienos norma? Užtat vaikai namie tėčio marškinėlius vietoj palapinės galės naudoti… Pirmyn, į sveiką ir dailią visuomenę!!!

Paimta iš telegraph.co.uk . Plačiau galit pasiskaityti ir lietuviškai.

Klausimas

     Ką daryti, jei labai norisi nuosavo būsto, bet krizei užėjus jo didenybė bankas, lyg koks Gediminas prieš nosį mojuoja viduriniuoju pirštu ir neduoda paskolos?

Atsakymų variantai:

1. Susitaikyti su ubago dalia ir toliau gyventi nuomojame bute.

     2.  Kantriai laukti kol nuslinks krizės debesis ir bankai atsuks litų kranelius. Tada pasiimti paskolą ir kur nors miesto pakrašty įsigyti gipskartoninę gūžtą.

    3. Laukti kol išauš šviesesnis rytojus, o tą laukimo laiką išnaudoti domėjimuisi netradiciniais statybos būdais. Tada, šviesesniam rytojui atėjus dar kart pasverti visus „už“ ir „prieš“ ir, jei viskas OK, pačiam bandyti lipdytis savo namuką.

    4. Laukti kitų Kalėdų kol Teleloto vėl pralošinės namą. Tada urmu pirkti bilietus ir keiktis, kai vėl jį laimės kokie žemaičiukai.

    5. Spjauti į visus, kurie išgirdę tavo kalbas sukioja pirštą ties smilkiniu, palėkti iki padangų sąvartyno ir iš ten rasto materialo susiręsti namą.

    6. ……

     Kiekvienas variantas savaip teisingas. Net ir tas penktasis, kuris Jums tikriausiai pasirodė absurdiškas. Jei netyčia sugalvosit išgarsėt ir būti pirmuoju pasaulyje, pastačiusiu namą iš padangų, turiu jus nuvilti. Tanzanijoje toks išdygo daugiau nei prieš penkerius metus.  

  Tiesa, namo šeimininkas, puikiai suprasdamas, kad saulėje keptos padangos nėra pats sveikiausias produktas, tuomet teigė, kad nuolat gyventi ten niekas nesiruošia. Kaip yra dabar – nežinia.  AV biudžetas skylėtas kaip ir visos Lietuvos, tad nepavyks nuvažiuoti patikrinti. Bet laimei yra internetas, kurio dėka galime pamatyti, ką nagingi piliečiai iš padangų molio ir visokių kitokių netradicinių medžiagų pastato kitose šalyse:

  Pasidarė idomu? Daugiau galite pasiskaityti pavyzdžiui kad ir čia.  O aš tuo tarpu einu ruošti vakarienės. Jei bus ūpo, vakare galbūt gims linksmai ironiška AV rubrika apie krizės meto virtuvę.