Taip jau surėdytas šis pasaulis, jog neretas vyriškos padermės atstovas vakare mėgsta išlenkti vieną kitą gurkšnį alučio. Šis paprastai pilstomas į stiklinius butelius, aliumines skardines ir plastikinius bambalius. Sielai ir kūnui džiugią akimirką gėrimėlis garma skrandin ir sukelia malonius jausmus, o jo kevalas, koks jis bebūtų, po šio proceso lieka kiurksoti ant stalo. Ir čia kyla klausimas - ką su juo veikti? Būti tvarkingam ir mesti į šiukšliadėžę ar įrodant savo vyriškumą nušveisti kur nors pakrūmėn? Priduoti parduotuvėje? O gal… iš viso šito turto padaryti kai ką įspūdingo?.. Tuščia alaus tara turi neišsemiamas panaudojimo galimybes. „Auksinė varpa“ šiandien jums pristato tik kelias iš jų…
Kiekvienas iš mūsų norim turėti savo namą. Ir dažnas mėgstam alutį. Statybų aikštelės išmintis sako: „Kto ne pjot, tot vsio imejet (kas negeria, tas viską turi)“. Vadinasi, jei gersi, namo neturėsi. O gal visgi įmanoma paneigti šią taisyklę? Gal šituos dalykus įmanoma suderinti? Atsakymas – žinoma, kad galima! Tiesiog reikia iš stiklinių butelių imti ir pasistatyti namą. Ar pagalvojote, koks malonus tuo atveju būna statybinės medžiagos rinkimo ir ruošimo procesas? Pareini sau įkaušęs namo, butelis kliuksi kišenėj, žmona lyg ir bando burbėt, o tu jai ir sakai: „Brangioji, Saulele tu mano, aš gi medžiagų ruošos darbus atlieku. Tu juk nori nuosavo namuko, ar ne?..“
Buteliniai namukai pasaulyje nėra jokia naujiena. Bene seniausias toks išlikęs pastatas prieš porą metų šventė savo šimto metų jubiliejų. Taigi, galima sakyti, tai jau laiko patikrintas statybos būdas. Išbandytas jis ir mūsų Lietuvėlėje – toks namas stovi berods Rokiškio rajone. Kaip atrodo tokie namukai? Be jokios abejonės – originaliai. Susirentus tokią trobelę šlovė ir aplinkinių dėmesys garantuoti. Visokie skeptikai ir delfiniai komentatoriai piktai sakys, kad jie yra š…, nepraktiški, reikalauja daug darbo ir pan. Gali ir taip, nežinia. Bet… Tą jausit tik jūs vienas,o gražu ir įdomu pažiūrėt tai bus visiems!!! Namuko dydis neretai priklauso nuo to, kiek alučio jūs ir jūsų pažįstami būsite pasiryžę perleisti per savo organizmus, bei nuo to, kiek rankiosite šią statybinę medžiagą iš patvorių. Mažiau ryžtingiems tektų apsiriboti mažesniu (nėra ko juoktis, juk poros dešimčių kvadratų kartoninės būdelės nuo šiol irgi yra butai),
o ryžtingesni, turintys daugiau draugų ir netoliese savartyną, galėtų pasistatyti kad ir tokį namą:
Jei netyčia atsirastų koks nors kvaiša, kuris imtų rėkti, jog tai alkoholiko troba, jį galima būtų drąsiai siųsti ten, kur Seimo pirmininkas žadėjo pasiųst Salamakiną. Mat mintys statyti iš butelių kyla ne vien tik etatiniams alaus gerėjams. Antai, net budistų vienuoliai, suvokdami, jog šitam gėriui nevalia mėtytis patvoriuose, ėmė ir pasistatė sau šventyklą. Sukibdžius krūvon apie milijoną butelių gavosi įspūdingas statinys:
Ne kiekvienas alaus gerėjas mėgsta namo tempti stiklinius alaus butelius. Dalis jų renkasi aliumines skardines. Jos, lengvesnės, patogesnės, o ištiūtinus alų jas galima tiesiog sulankstyti ir išmesti. Bet ar tikrai protinga taip elgtis? Tarkime, jau turite nuosavą namą, tačiau jis pilkas ir nuobodus. Jums norisi jį kažkaip papuošti. Ką daryti? Gal apkalti plastikinėmis dailylentėmis, mediena, ar kitomis apdailos medžiagomis? Brangoka… O gal ir vėl tiesiog suderinti alaus gėrimo malonumą ir statybų darbus? Prieš kelis dešimtmečius tokios mintys apėmė Teksase gyvenusį John'ą Milkovisch'ių. 1968 metais, šis be galo alų mėgstantis žmogelis ėmė savo namą dekoruoti tuo, kas likdavo po atsigaivinimo, t.y. alaus skardinėmis. Pirmiausia užgimė skardinių viršelių užuolaida, o paskui ir namo sienos buvo apkaltos aliuminiu. Galiausiai, iš betonu užpildytų skardinių John'as ėmė statyti skulptūras, užsitvėrė tvorą. Taip per aštuoniolika metų trukusius darbus (iki pat vyro mirties) gimė Alaus skardinių namas, ir šiandien priimantis turistus.
Kiekvienas turime savitą grožio supratimą ir ne kiekvienam toks namas gali pasirodyti labai jau gražiu. Bet tai anaip tol nereiškia, jog ant alaus skardinių, kaip statybinės medžiagos jau reikia dėti kryžių. Nagingas ir išradingas žmogelis visad suvoks, jog pasižiūrėjus pamokymų iš jų galima susimeistrauti stogą. Net jei savo alaus butelių namelį ir pabūgtumėt dengti tokia danga, tai kodėl gi jos nepanaudojus kokios lauko tupyklos ar sandėliuko uždengimui?
„Bambalis yra blogis, jį reikia uždrausti“ praeitų metų pabaigoje kalbėjo Seimo nariai. „Bambalis yra gėris, nenudaigokite jo“ – ne taip jau seniai AV puslapiuose trimitavo visuomeninio bambaliečių judėjimo nariai. „Bambalis yra puiki statybinė medžiaga“ - tikriausiai sako Tomislavas Radovanovičius iš Serbijos. Surinkęs 13 500 šių gėrimo kevalų matematikos profesorius pasistatė va tokį namuką:
Tačiau visus šiuos alaus (ir kitų gėrimų) taros panaudojimo būdus pranoksta tai, ką sukūrė Richard'as Sowa… „Brangioji, neburnok ant manęs, kad vėl grįžtu namo nešinas bambaliu. Vieną dieną aš tau padarysiu salą…“
Nesinori tuščiažodžiauti. Tiesiog pasižiūrėkit žemiau esančius filmukus (ar pasiskaitykite čia) ir viską suprasite…
Taigi, toks tas pasaulis, toks tas gyvenimas, tokia ta statyba iš alaus kevalų… Darosi baisu ką nors ir išmesti gerai nepagalvojus. Juk gali būti, jog švilpini lauk tikrų tikriausią turtą… Į sveikatą…
Pamenate laikus, kai kauniečiai, kad būtų įdomiau gyventi, į mero kėdę pasisodino tokį vieną jaučių kepimais ir ubagų baliais išgarsėjusį politiką? Tuo metu žmonės kalbėjo, kad užsienio delegacijų nariai nesuprato kaunietiškojo humoro ir ėmė ratu apeiti antrą pagal dydį Lietuvos miestą. Mat, vieniems į senstelėjusį vikingą, kitiems į trolį panašus kovotojas už teisybę atrodė ekscentriškas, nenuspėjamas ir pan. Atsirado tokių, kuriems iš gėdos esą raudonavo ausys ir kurie teigė, kad taip netgi buvo pakenkta Kauno įvaizdžiui. (Nors geriau pagalvojus, Kauno politikai ir iki šiol nelabai kuo kitu, išskyrus visokius garbės nepriduodančius skandalus, užsiiminėja). Dar visai neseniai ir dalis vilniečių nešokinėjo iš laimės, kai Europos kultūros sostinės exmeras savo pareiškimais vis pademonstruodavo plačias pažiūras. Bet visa tai visgi nublankstą prieš dabartinio Ukrainos sostinės Kijevo mero žygdarbius…
Ketvirtadienį, nepatenkinti miesto mero Leonido Černovetskio veikla, prie Kijevo merijos susirinko keletas tūkstančių gyventojų. Mero atstovai teigė, jog tai buvo politinių oponentų suorganizuota akcija, tuo tarpu patys protestuotojai teigė esą jiems iki gyvo kaulo įgryso mero vykdoma politika, kvailystės ir sunkiai suprantamas elgesys. Būtent dėl jo užsitarnavęs Kosmoso pravardę, L.Černovetskis maždaug prieš savaitę vietos žurnalistams surengė vieną savo spektaklių. Po to kai parlamento nariai viešai pradėjo siūlyti merui pasitikrintį psichinę būklę, Černovetskis sukvietė spaudos atstovus į Dinamo olimpinį stadioną, kur demonstruodamas savo gerą sveikatą nubėgo 400 metrų, padarė 15 atsispaudimų ir pasiturškė baseine. Visgi, Kijevo gyventojų tas matyt nesužavėjo…
L.Černovetskis, netikėtai laimėjęs rinkimus, į kėdę atsisėdo 2006 metais. Oponentai teigė, kad pensininkų rinkėjų palankumą jis pelnė dalindamas dantų pastą, cukrų ir kitus maisto produktus (kažkur lyg ir matyta taktika?). Per savo buvomą valdžioje Kosmosas spėjo pasižymėti ne viena keistenybe. Pavyzdžiui, tam kad padidinti miesto pajamas, jis pasiūlė apmokestinti Kijeve gyvenančius užsieniečius, padaryti mokamą kapinių lankymą, arba surengti loteriją, kurioje butų galima laimėti mero bučinių. Jis iš pareigų atleido Kijevo zoologijos sodo direktorių, kai sodui nepavyko surasti patelės ten gyvenančiam drambliui ir pareiškė norą būti atsakingu už gyvūnus ir sveikinti juos įvairių švenčių proga. Jo nurodymu prieš maždaug porą mėnesių buvo imti registruoti butai, kuriuose įrengti kondicionieriai, palydovinės antenos ir šiuolaikiškai įstiklinti balkonai. Ukrainos žurnalistai įtarinėjo, kad tai - pasiruošimas naujam mokesčiui už visą šitą prabangą. “Kosmosas“ pasižymėjo ir muzikos pasalyje – išleido savo geriausių dainų albumą. Be viso to, meras ir jo komanda įtariami ir darbeliais, kurių teisėtumu susidomėjo Ukrainos teisėsauga.
L.Černovetskis vakar pareiškė, jog planuoja dalyvauti ir kitąmet vyksiančiuose prezidento rinkimuose ir ten jam esą padės Dievas. Pripažindamas, jog laimėti gali nepavykti, jis džiaugėsi tuo, ką jau pavyko pasiekti: „aš meras, kuris bus prisimenamas dėl savo neįprastų sprendimų. Nesvarbu, kad kai kurie žmonės kalba apie mane, jog esu pamišęs. Taip, aš esu pamišęs iš meilės Dievui ir neturtingiems žmonėms“.
Pabaigai, siūlau pažiūrėti kaip Kijevo meras samprotauja religijos klausimais:
žurnalistams demostruoja savo vokalinius sugebėjimus:
ir aiškina savo pravardės kilmę:
Suprasti vargšus ukrainiečius nesunku. Šalis viena iš labiausiai kenčiančių nuo ekonominės krizės, o sostinės meras krečia visokiausius cirkus. Bet, kai pagalvoji, mes irgi panašaus likimo - tėvynė susiduria su milžiniškais iššūkiais, o mums užteko pročiuko tokiu metu į valdžią susodinti fontanus ir dulsinėjas. Nors… gal taip ir linksmiau…
Mūsų valdžios vyrams prakalbus apie kažkur esantį (kaip čia mes dar jo neturim?) rūkorių, pijokų ir nutukėlių mokestį, žmonės iš anos Atlanto pusės nesismulkina. Jei valgyti tai valgyti… Vyriškai… Atėjai pažiūrėt beisbolo, sukirtai sau 4800 kalorijų turintį „burgeriuką“, o už šitą žygdarbį dar ir marškinėlius gauni. Na ir kas, kad dvigubai daugiau kalorijų nei rekomenduotina dienos norma? Užtat vaikai namie tėčio marškinėlius vietoj palapinės galės naudoti… Pirmyn, į sveiką ir dailią visuomenę!!!
Ką daryti, jei labai norisi nuosavo būsto, bet krizei užėjus jo didenybė bankas, lyg koks Gediminas prieš nosį mojuoja viduriniuoju pirštu ir neduoda paskolos?
Atsakymų variantai:
Susitaikyti su ubago dalia ir toliau gyventi nuomojame bute.
2. Kantriai laukti kol nuslinks krizės debesis ir bankai atsuks litų kranelius. Tada pasiimti paskolą ir kur nors miesto pakrašty įsigyti gipskartoninę gūžtą.
3. Laukti kol išauš šviesesnis rytojus, o tą laukimo laiką išnaudoti domėjimuisi netradiciniais statybos būdais. Tada, šviesesniam rytojui atėjus dar kart pasverti visus „už“ ir „prieš“ ir, jei viskas OK, pačiam bandyti lipdytis savo namuką.
4. Laukti kitų Kalėdų kol Teleloto vėl pralošinės namą. Tada urmu pirkti bilietus ir keiktis, kai vėl jį laimės kokie žemaičiukai.
5. Spjauti į visus, kurie išgirdę tavo kalbas sukioja pirštą ties smilkiniu, palėkti iki padangų sąvartyno ir iš ten rasto materialo susiręsti namą.
6. ……
Kiekvienas variantas savaip teisingas. Net ir tas penktasis, kuris Jums tikriausiai pasirodė absurdiškas. Jei netyčia sugalvosit išgarsėt ir būti pirmuoju pasaulyje, pastačiusiu namą iš padangų, turiu jus nuvilti. Tanzanijoje toks išdygo daugiau nei prieš penkerius metus.
Tiesa, namo šeimininkas, puikiai suprasdamas, kad saulėje keptos padangos nėra pats sveikiausias produktas, tuomet teigė, kad nuolat gyventi ten niekas nesiruošia. Kaip yra dabar – nežinia. AV biudžetas skylėtas kaip ir visos Lietuvos, tad nepavyks nuvažiuoti patikrinti. Bet laimei yra internetas, kurio dėka galime pamatyti, ką nagingi piliečiai iš padangų molio ir visokių kitokių netradicinių medžiagų pastato kitose šalyse:
Pasidarė idomu? Daugiau galite pasiskaityti pavyzdžiui kad ir čia. O aš tuo tarpu einu ruošti vakarienės. Jei bus ūpo, vakare galbūt gims linksmai ironiška AV rubrika apie krizės meto virtuvę.
Pagaliau, pagaliau artėja ta diena, kai ubagai ir pusubagiai galės sau leisti nusipirkti visiškai naują automobilį. Nors ir jaučiu neapsakomai aistringą meilę ir atsidavimą savo ištikimajam eržilui Golfyčiui, negaliu ramiai nusėdėti vietoje laukdamas, kol Indijos auksarankiai į pasaulį paleis pirmuosius serijinius šedevrus vardu Tata Nano. Tik pagalvokit – naujas, blizgantis, keturvietis, turintis jėgos net kaip 33 suaugę arkliai automobilis kainuoti turėtų vos apie 2500 dolerių. Jo 643 kūbinių centimetrų širdutė teoriškai ratus sugebės išsukti net iki retam žvėriui pasiekiamo 105 km/h greičio. Sausio pabaigoje buvo skelbiama, kad Nanukai jau vasarį bus išmesti į rinką. Tiesa, norintys turėti grynai indišką automobilį turėtų suskubti skambinti Ezopui. (ką tik supratau, ko jis ten trenkėsi į Indiją… Matyt nori būt pirmas lietuvis, turintis Nano…) Mat Europoje šios mašinytės turėtų glaustis po Fiat’o vardu. Kalbama, kad bazinis, pigiausias indiškas Nanomobilio modelis neturės jokių komforto atributų. (Gi išlepusiems europiečiams bus įmontuoti bent jau svarbiausi „navarotai“.) Bet man ir nereikia nieko… Tik paties Nanuko. Užsiklijuočiau ant jo užrašą „Auksinė Varpa“ – koks gyvenimas tokia ir mašina“, nardyčiau tėvynės keliais ir kelelias beprotišku 60 km/h greičiu, stebėčiau aplinkinių šypsenas ir būčiau laimingas… Ką tik suvokiau, dar vieną priežastį kodėl mano, gryno lietuvio dūšiai toks mielas indiškasis Nanukas. Jis toks panašus į mūsų tautinės kulinarijos pasididžiavimą – cepeliną. O pro cepelinus ramiai praeit negaliu… Utiutiu plento cepelinukas…
Pasvajot gi galima… Geriau apžiūrėti, anot gamintojų, būsimą pigiausią pasaulio automobilį galite čia, pasiskaitinėti apie jį – čia
Ne taip jau seniai, prieš pat valdžių kaitą ir pertvarkų pradžią visi turėjome progos paskaityti ir pamatyti, ką reiškia, kai šalį apima tikra infliacija. Ne, aš čia ne apie Lietuvą. Kalbu apie Zimbabvę – skurdžiausių pasaulyje milijardierių šalį. Panašu, kad vargšams juodukams velniškai patiko pinigus vežioti karučiais, tad kaip ir buvo prognozuota, nors pernai rugpjuti ir nubraukę nuo banknotų po dešimt nulių, jie netruko sugrįžti į pradinę situaciją. Dar daugiau – praeitą mėnesį šalyje į apyvartą buvo paleistas naujas visai nekuklus, nei daug nei mažai, 100 trilijonų Zimbabvės dolerių vertės banknotas. Na, žodis „vertės“ čia gal nelabai tinkamas, mat kaip spėjo paskaičiuoti visažiniai internautai, šioje šalyje užpakalį valytis pinigais gaunasi pigiau nei tualetiniu popieriumi. Apytiksliais paskaičiavimais (kas gi sugainios tuos visus nulius), praeitą sekmadienį ne pačius geriausius laikus išgyvenantis JAV doleris buvo vertas 3 ar 4 trilijonų zimbabvietiškųjų. Čia apytiksliai, nes situacija tokia, kad trilijonas šen, trilijonas ten esmės nebekeičia. Suprasdami padėties rimtumą, trilijonierių šalies vadovai (akivaizdu, gerai išmanantys ir puikiai atliekantys savo darbą:) ) nusprendė dar kartą nuimti nulių derlių – buvo paskelbta, jog nuo Zimbabvės dolerių šį kartą nubraukiama jau… dvylika nulių. Ši naujiena vargšus šalies gyventojus turėtų bent jau kuriam laikui išvaduoti nuo skaičių mirgalynės ir bevertės makulatūros tampymo. Tiesa, šalyje jau kuris laikas atlyginimai mokami ir atsiskaitymai vyksta ir kitų šalių valiutomis, tad panašu, jog nacionalinė „valiuta“ ir vėl turėtų imti sparčiai dabintis nuliais. Geras pinigas, tas Zimbabvės doleris. Du kartus į metus duoda visai neblogą nulių derlių… Na ir pabaigai – net ausys raudonuoja iš gėdos, kai pagalvoji, kad bandėm maivytis prieš užsieniečius su savo keliolikos procentų metine infliacija… Va Zimbabvės sūnūs ir dukterys tai kirto iš peties – 231 milijonų procentų. Duok dieve tik tiek, kad užsienio šalių patirtim dažnai mėgstantys pasiremti mūsų politikieriai nesugalvotų siekti panašaus rekordo…
varpininkas