Eiliniam provincijos žmogeliui reklamos pasaulio taisyklių ir subtilybių nesuvokti ir nesupaistyti. Būna, kad jau imi džiūgauti, jog bunda tauta, o paaiškėja, kad tai tik reklaminė akcija. Būna, kad kasdien uoliai “kapoji” jogurtą, o žadėtos geresnės savijautos kaip nesulauki taip nesulauki… Kol galiausiai, susivoki, jog vėl tapai reklamos auka. Bet kartais nutinka ir taip, jog reklama nesusuka protelio, o ima ir tiesiog pralinksmina. Keli kuklučiai pavyzdėliai:
1. Turim Lietuvoje antikrizinį vyriausybės planą, turim antikrizinį batoną, turim galybes visokių antikrizinių prekybinių akcijų ( pvz. kad ir galingo intelektualinio užtaiso kupinas reklaminis šūkis “Krizė džigi, džigi, tai mes Skaityti toliau…
Būsto renovacijos klausimai šiuo metu eiliniam žmogeliui vis labiau ima tampyti nervus. Ir kaip netampys, kai tas žmogelis suprasdamas, kad jo nuomonė valdžios vyrams svarbi tik rinkimų dieną, pasiskaito tokių renovavimo istorijų. Palieps ponai, ir teks jam nulenkus galvą porą dešimtmečių kantriai atidirbinėt bankui už 10 ar 15 centimetrų polistirolo ir pigiausių dažų sluoksnį. Sako, renginys bus masinis ir cirkų išdarinėti nebepavyks. Gal ir gerai… Bent jau nutriušėliai daugiabučiai pagaliau bus gražūs. Be to, bus peno ir smulkiajai tautosakai. Pavyzdžiui, kad ir mįslė – „Ir didelis, ir žalias, ir šiltas, ir geltonas, kaip prieini arčiau - girdi ubagų dejones. Kas?“ Nagi pensininkų pilnas renovuotas daugiabutis. Bet kartais imi žmogus ir suvoki, jog remonto tavo trobai visgi reikia. Ir, kad suprastum, nebūtina išleisti dešimčių tūkstančių visokiems pasato būklės tyrimams. Užtenka žymiai mažesnių investicijų…
Testas vykdomas taip: Įsitaisęs minkštai ant lovos, žiūrėdamas futbolą išplempiate alų, ir kaži ką kelis kartus šūktelite kitame kambaryje esančiai draugei. Tuo pat metu jūsų palaikoma komanda įmuša įvartį ir apimtas džiugesio imate ploti. Už sienos gyvenanti kaimynė, išgirdusi iš jūsų buto sklindančius įtartinus garsus imasi vakarinių informacijos rinkimo darbų. Tą įtardamas pasiimate ant rankų katę, įsitaisote prie pat sienos ir, prisiminęs vieną, gal kokį šimtą kart matytą filmą, imate kartoti: „Kolia Kolia, kak slyšno? Kolia, Kolia, prijom.“ “Kolia“, suprantama, neatsiliepia, tad Jūs imate bendrauti su kate: „Žiurkyte, Niamniakulėle, pasakyk miau mūsų kaimynei. Nu būk mandagi, pabendrauk gi su žmogum, jei jau klausosi“. Pabaigai pridedate „ūhuhu, aš viską jaučiu, trauk stiklainį nuo sienos“… Viskas, testas baigtas.
Rezultatai: Rezultatus sužinote kitą rytą, kai sutikęs laiptinėje testą padėjusią atlikti kaimynę nebeišgirstate įprasto “Laba diena“, bet išvystate piktą ir demonstratyviai Jus niekinantį žvilgsnį.
Išvados: Elementarus, netgi vaikiškas testas. Tačiau jo pagalba sužinote, jog norit gyventi ramiau, kažkokiu būdu teks bute įsirenginėti geresnę garso izoliaciją. Neabejotinas testo privalumas yra tas, jog jis nemokamas, be to nebereikia kasdien apsimetinėti ir šypsantis sveikintis su nemėgstama kaimyne…
Tą dieną, kai apie trisdešimt tūkstančių tautiečių iš gimtinės kampų ir pakampių rankiojo šiukšles, o kai kurie tik fotografavosi prie jų maišų, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyrusi AV komanda tarė sau: „švariai gyventi norim, bet dar labiau norim gyventi sočiai“ ir pasikinkiusi eiklųjį juodberėlį žirgą išmovė kaiman. Ten vyko renginys, pavadinimu “Kiaulės pjovimas“. Baisus ir nemalonus tai reikalas, bet taip jau surėdytas šitas pasaulis, jog kartais muse, visuose musyse, t.y. mumyse prasiveržia gyvuliškasis pradas ir žudome tam, kad mistume ne vien tik kruopomis ar bulvėmis (jei dar nematėt, galite pasižiūrėti šitą filmą) . Didelius pinigus gaunantis žmogus kartais bando save apgauti, jog jo pirkta mėsa ant stalo atkeliauja kažkokiu kitu, humanišku būdu, gi būdamas minimalistu esi priverstas pamatyti tai, kaip viskas vyksta iš tiesų. O po visko stovi ir galvoji – dar kartą taip, ir tapsiu vegetaru. Bet ne apie žiaurumus šį kart… Tiesiog šiek tiek linksmesnės vaizdinės medžiagos.
I situacija : Ką daryti, kai elektrinė kinietiška mėsmalė, ant kurios apačios išrašyta „Made in China“ pačiame malimo darbų įkarštyje ima ir sustoja (esą, pailsėt nuo per didelio krūvio)?
Traukti iš kojinės pinigus ir važiuoti pirkti patikimesnės? Krapštyti iš spintos senąją patikimąją mėsmalę ir praleisti visą likusią dieną sukant ratu rankeną? O gal pabūti Jurgeliu meistreliu ir pasigaminti elektrinį malimo aparatą, ant kurio galima būtų rašyti „Made in Lithuania“?
II situacija Važiuodami į kaimą nusiteikėm jog gali tekti nudirbti įvariausius darbus. Bet tokio tikrai nesitikėjau…. Senelis užrišo virves ir šaukė – „trauk“. Mušė prakaitas, iš pasimetimo ir nežinojimo ką daryt drebėjo rankos, bet traukiau. Viskas truko tik gal porą minučių, o po jų pasaulin įžengė nauja gyvybė. Pirmą kart gyvenime pabuvau akušeriu. Laiminga mama ir naujagimė atrodė taip:
Po visko AV komanda važiavo namo ir kalbėjosi, jog nuveikė žymiai daugiau nei tikėjos nuveikti. Gavosi grynų gryniausias maksimalus minimalistų savaitgalis…
Atrodytų, šventės kaip šventės. Susėdom prie stalo, sumušėm po kiaušinį, prikimšom pilvus, pakėlėm po čierkelę ir patraukėm kas kur – rūkyt, gurkšnot alaus ar žiūrėti šimtąjį sykį kartojamų filmų. Bet va buvo ir viena naujovė – prieš metus viens kito klausėm “Kaip sekas darbe, kiek dabar uždirbi?“ „gal pakėlė algą, gal geresnio darbo ieškais?“. Šiemet viskas kitaip - “kiek laiko pas tave vėluoja algos?“, „jau sumažino jums atlyginimus?“ „dar turi darbo?“ Keičias laikai, nieko nepadarysi…
Bet ką čia apie tas šventes. Atėjo jos ir praėjo. Ir visai nesvarbu, kad žmogus ruošeisi, dažei kiaušinius, kepei sausainius – šmaukš ir baigta. Nors vieni iki soties prikirtom šašlykų, kitų kiaušiniai buvo tvirčiausi, o kai kas jų net dvi dešimtis per dieną prarijo, jau seniai po viso džiaugsmo… O va su krize viskas kitaip. Nei kas jos laukė, nei kas jai ruošėsi, bet jau kai jau atėjo, tai atėjo. Ir lyg pats bjauriausias svečias kiša nosį į kiekvieną svieto kampą. Visi jau puikiai žinom, kaip kovoje su krizės slibinu krito vikingų sūnūs ir dukterys iš Europos pakrašty esančios salos. Pesimistai sakė, jog tai tik liūdnos pasakos pradžia. Ir tikrai – prieš kelias savaites po pasaulį ėmė lakioti žinia, jog bankrutuoja net ir rojus. Tiesa, ne tas į kurį po mirties visi, išskyrus politikus, monopolistus ir visokius žulikus, pakliūsim. Bankrutuoja žemiškasis jo variantas, į kurį neaiškiais būdais prisiplėšę pinigų visi tie nedorėliai vykdavo, suprasdami, jog dangiškojo jiems jau nebepasiekti. Taip buvo prieš kelias savaites. Dabar gi jau atsiranda tokių, kurie ima kalbėti, jog bankrotas gresia ir mažajam rojukui, kuriame nemaža dalis mūsiškių ieškojo aukso kalnų. Smagu, kad tie pranašai bent jau kol kas mūsų krašto galo neįžvelgia. Matyt pamiršo, kad tokios šalies esama. Nes kai žmogus perskaitai, jog nepaliaujamas progresas atvedė prie to, jog tavo kaimo policininkas porai savaičių gali išeit nemokamų atostogų, minčių kyla įvairių. Tada lyg nūdienos aktualijos ima atrodyti kad ir tokios šimto metų senumo žinios:
(„Vienybė“ 1909 m.)
Dar visai neseniai didžiausios eilės būdavo vietiniam prekybcentryje. Dabar gi, pirmadienio rytais prie Humanos ir Darbo biržos durų. Sako, ten lizingų prisiėmę vyrai, tikrąja to žodžio prasme, verkia, mat bankas jiems diria paskutinius skūros likučius. O to skausmo galėjo būti ir mažiau. Prieš raitant parašus ant sutarčių tereikėjo prisiminti iš senų senovės atkeliavusią patarlę, jog istorija yra gyvenimo mokytoja. Arba prisiminti Luko ir V.Noreikos dainą – net ir ten kalbama apie istorijos spiralę. Kad būtų aiškiau, ką čia vapalioju, pora kolegos aušrininko paštu atsiųstų citatų:
„Vienybė“ 1909 m
“Владельцы капитала будут стимулировать рабочий класс покупать все больше и больше дорогих товаров, зданий и техники. Толкая их тем самым для того, чтобы они брали все более дорогие кредиты, до тех пор, пока кредиты не станут невыплачиваемыми. Невыплачиваемые кредиты ведут к банкротству банков, которые будут национализированы государством, что в итоге и приведет к возникновению коммунизма“. Карл Маркс, 1867 год.
Na, užteks apie visuos šitus niūrius dalykus. Juk ne vien blogybės sukasi laiko spiralėje. Va, kad ir konkurso „Britain got a talent“ pavyzdys. (Tiems, kas dar nematė, ar nori dar kart pasigrožėti) Bemaž prieš porą metų britų kupromis pasipylė šiurpuliukai, kai ant scenos užlipęs kuklus telefonų pardavėjas užtraukė it tikras operos solistas:
Talentingas žmogus akimirksiu tapo įžymybe ir dabar jau gyvena taip, kaip ir svajojo. Na o visai neseniai britai vėl patyrė bėgiojančius šiurpuliukus, kai ant scenos pasirodė šita moterėlė:
Tiesiog nebėra ką ir bepridurt. Tad tokiomis įspūdingomis dainomis ir baigsiu pošventinę minčių mišrainę. Pavasaris verčia imtis nudirbti kokį nors rimtesnį darbą…
Netoli miestelio turim kiaulių fermą. Sako, saviškiai, o ne danai ten augina kriukses. Gal ir taip, tiksliai nežinau. Bet jų iškrovos smirda taip pat, kaip ir daniškųjų. Va ir šiandien ryte išpuolu į lauką, o lengvas vėjelis tik kyšt šūdo smarvę panosėn. Kitam gal ir nemalonu būtų, bet aš tai nudžiugau – jei dvokia, vadinas per žiemą užgyventu turtu laisto laukus. O jei laisto laukus, vadinas jau tikrai pavasaris. Praeiviai gatvėj vis raukia nosis, atseit smirda jiems. Keisti tie žmonės. Taip ir norisi jiems pasakyt, kad nėr ko vaipytis, nes čia mūsų dabartiniu gyvenimu kvepia…
Vos atėjus darban įgiūva dar viena keistuolė. Čigonė su maža dukrele. Sako: „ui ponuli, turiu geras kortas, gerai ateitį išbursiu“. “Aj, kad nereikia“ – sakau jai – „kai viskas taip šudyn eina, tai gal ramiau gyvensiu savo ateities nežinodamas“. “Tai tada kokį pinigą paaukok - dukrytė auginti reikia“. Brudas buvau, nedaviau, mat paskaičiau, kad Zuokas siūlo nukirpt pinigus motinoms. Tai ir man norisi bent kartais pataikyt į madą. Supyko čigonė, prakeikė. Laimei langus dievo žodžiu nuvalęs buvau, tai tie nuo prakeiksmo apsaugojo. Kaži tik kas Zuoką nuo įširdusių motinų pykčio ir prakeiksmų užstos…?
„Stenkis žmogau, ir Dievas tau padės“ – mėgsta sakyti tėtis. Ir tai - tikrų tikriausia tiesa…
Atėjo pavasaris. Debesis išgainioji saulutė žiūri į Kubiliaus, Šemetos ir co eksperimentinį ūkį Lietuvą, aš kaip ir kiekvieną rytą atėjęs nudrimbu į krėslą, įsijungiu kompiuterį, pažvelgiu pro langą ir… viešpatie aukštielnikas!!! Pavasario saulutė juokiasi, bando pirštais į kontoros langus ir rodo, kad purvinesni jie net už daugumos mūsų politikų sąžinę… Čiumpu valikliklį, skudurą ir puolu valyt. Šveičiu ir galvoju – „reikia gi kažkuo nublizginti“. Tam reikalui, kaip žinia, labiausiai tinka laikraštis. Bet iš kur dabar jį paimt? Kitoj gatvės pusėj stovi spaudos kioskas, o mano kišenėj lyg tyčia - krūva aliuminio. Galėčiau nubėgt, nusipirkti „Vakaro žinas“ ir nublizginti stiklus. Bet po šito Tomkaus rašinio, kažkaip net ir langų valymui tas laikraštis nebeatrodo tinkamas… Ką daryt? Imuosi dar kartą perskaičiuoti aliuminukų atsargas. Staiga iš už nugaros išgirstu balsą:
- Laba diena. Gal turėtumėte laiko pokalbiui apie tyrą meilę šeimose ir apie Dievą?
Atsisuku. Už manęs stovi dvi moteriškės kažkokiais keistai apdujusiais veidais, ginkluotos literatūros prigrūstomis rankinėmis.
- Atleiskit, negaliu. Darbas man.
- Tai gal tada norėtumėt paskaityt? Turime va tokių lankstinukų.
- Tai kad gal nereikia..
- Dar turime laikraštėlį apie tyrumą ir meilę. Ten moko, kaip būti doresniais.
- Laikraštėlį sakot? Idomu… Duokit porą, jei galima. Vieną draugei parnešiu.
Nudžiugo moteriškės, jog susidomėjau jų skelbiamomis tiesomis. Davė porą. Nedidukai buvo tokie, bet kaip tik užteko. Nes ir langai du buvo… Gal truputį ir bedieviškai pasielgiau, bet užtat dabar jie blizda iš tolo tyrumu ir meile. Ir klientai vis dažniau ima užsukti. O kas būtų, jei būčiau “Vakaro žinių“ drabstomu š.. nutrynęs?
