Atrodytų, šventės kaip šventės. Susėdom prie stalo, sumušėm po kiaušinį, prikimšom pilvus, pakėlėm po čierkelę ir patraukėm kas kur – rūkyt, gurkšnot alaus ar žiūrėti šimtąjį sykį kartojamų filmų. Bet va buvo ir viena naujovė – prieš metus viens kito klausėm “Kaip sekas darbe, kiek dabar uždirbi?“ „gal pakėlė algą, gal geresnio darbo ieškais?“. Šiemet viskas kitaip - “kiek laiko pas tave vėluoja algos?“, „jau sumažino jums atlyginimus?“ „dar turi darbo?“ Keičias laikai, nieko nepadarysi…  

               Bet ką čia apie tas šventes.  Atėjo jos ir praėjo. Ir visai nesvarbu, kad žmogus ruošeisi, dažei kiaušinius, kepei sausainius – šmaukš ir baigta. Nors vieni iki soties prikirtom šašlykų, kitų kiaušiniai buvo tvirčiausi, o kai kas jų net dvi dešimtis per dieną prarijo, jau seniai po viso džiaugsmo… O va su krize viskas kitaip. Nei kas jos laukė, nei kas jai ruošėsi, bet jau kai jau atėjo, tai atėjo. Ir lyg pats bjauriausias svečias kiša nosį į kiekvieną svieto kampą. Visi jau puikiai žinom, kaip kovoje su krizės slibinu krito vikingų sūnūs ir dukterys iš Europos pakrašty esančios salos. Pesimistai sakė, jog tai tik liūdnos pasakos pradžia. Ir tikrai –  prieš kelias savaites  po pasaulį ėmė lakioti žinia, jog bankrutuoja net ir rojus. Tiesa, ne tas į kurį po mirties visi, išskyrus politikus, monopolistus ir visokius žulikus, pakliūsim. Bankrutuoja žemiškasis jo variantas, į kurį neaiškiais būdais prisiplėšę pinigų visi tie nedorėliai vykdavo, suprasdami, jog dangiškojo jiems jau nebepasiekti. Taip buvo prieš kelias savaites. Dabar gi jau atsiranda tokių, kurie ima kalbėti, jog bankrotas gresia ir mažajam rojukui, kuriame nemaža dalis mūsiškių ieškojo aukso kalnų. Smagu, kad tie pranašai bent jau kol kas mūsų krašto galo neįžvelgia. Matyt pamiršo, kad tokios šalies esama.  Nes kai žmogus perskaitai, jog nepaliaujamas progresas atvedė prie to, jog tavo kaimo policininkas porai savaičių gali išeit nemokamų atostogų, minčių kyla įvairių. Tada lyg nūdienos aktualijos ima atrodyti kad ir tokios šimto metų senumo žinios:

                                                                        („Vienybė“ 1909 m.)

        Dar visai neseniai didžiausios eilės būdavo vietiniam prekybcentryje. Dabar gi, pirmadienio rytais prie Humanos ir Darbo biržos durų. Sako, ten lizingų prisiėmę vyrai, tikrąja to žodžio prasme, verkia, mat bankas jiems diria paskutinius skūros likučius. O to skausmo galėjo būti ir mažiau.  Prieš raitant parašus ant sutarčių tereikėjo prisiminti iš senų senovės atkeliavusią patarlę, jog istorija yra gyvenimo mokytoja. Arba prisiminti Luko ir V.Noreikos dainą – net ir ten kalbama apie istorijos spiralę. Kad būtų aiškiau, ką čia vapalioju, pora kolegos aušrininko paštu atsiųstų citatų:

„Vienybė“ 1909 m

                    “Владельцы капитала будут стимулировать рабочий класс покупать все больше и больше дорогих товаров, зданий и техники. Толкая их тем самым для того, чтобы они брали все более дорогие кредиты, до тех пор, пока кредиты не станут невыплачиваемыми. Невыплачиваемые кредиты ведут к банкротству банков, которые будут национализированы государством, что в итоге и приведет к возникновению коммунизма“. Карл Маркс, 1867 год.

                  Na, užteks apie visuos šitus niūrius dalykus. Juk ne vien blogybės sukasi laiko spiralėje. Va, kad ir konkurso „Britain got a talent“ pavyzdys. (Tiems, kas dar nematė, ar nori dar kart pasigrožėti) Bemaž prieš porą metų britų kupromis pasipylė šiurpuliukai, kai ant scenos užlipęs kuklus telefonų pardavėjas užtraukė it tikras operos solistas:       

          Talentingas žmogus akimirksiu tapo įžymybe ir dabar jau gyvena taip, kaip ir svajojo.  Na o visai neseniai britai  vėl patyrė bėgiojančius šiurpuliukus,  kai ant scenos pasirodė šita moterėlė:

Susan Boyle Stuns Crowd with Epic Singing – Watch more Funny Videos

           Tiesiog nebėra ką ir bepridurt. Tad tokiomis įspūdingomis dainomis ir baigsiu pošventinę minčių mišrainę. Pavasaris verčia imtis nudirbti kokį nors rimtesnį darbą…       

     Netoli miestelio turim kiaulių fermą. Sako, saviškiai, o ne danai ten augina kriukses. Gal ir taip, tiksliai nežinau. Bet jų iškrovos smirda taip pat, kaip ir daniškųjų. Va ir šiandien ryte išpuolu į lauką, o lengvas vėjelis tik kyšt šūdo smarvę panosėn. Kitam gal ir nemalonu būtų, bet aš tai nudžiugau – jei dvokia, vadinas per žiemą užgyventu turtu laisto laukus. O jei laisto laukus, vadinas jau tikrai pavasaris. Praeiviai gatvėj vis raukia nosis, atseit smirda jiems. Keisti tie žmonės. Taip ir norisi jiems pasakyt, kad nėr ko vaipytis, nes čia mūsų dabartiniu gyvenimu kvepia…

   Vos atėjus darban įgiūva dar viena keistuolė. Čigonė su maža dukrele. Sako: „ui ponuli, turiu geras kortas, gerai ateitį išbursiu“. “Aj, kad nereikia“ – sakau jai – „kai viskas taip šudyn eina, tai gal ramiau gyvensiu savo ateities nežinodamas“. “Tai tada kokį pinigą paaukok - dukrytė auginti reikia“. Brudas buvau, nedaviau, mat paskaičiau, kad Zuokas siūlo nukirpt pinigus motinoms. Tai ir man norisi bent kartais pataikyt į madą. Supyko čigonė, prakeikė. Laimei langus dievo žodžiu nuvalęs buvau, tai tie nuo prakeiksmo apsaugojo. Kaži tik kas Zuoką nuo įširdusių motinų pykčio ir prakeiksmų užstos…?         

„Stenkis žmogau, ir Dievas tau padės“ – mėgsta sakyti tėtis. Ir tai - tikrų tikriausia tiesa…

Atėjo pavasaris. Debesis išgainioji saulutė žiūri į Kubiliaus, Šemetos ir co eksperimentinį ūkį Lietuvą, aš kaip ir kiekvieną rytą atėjęs nudrimbu į krėslą, įsijungiu kompiuterį, pažvelgiu pro langą ir… viešpatie aukštielnikas!!! Pavasario saulutė juokiasi, bando pirštais į kontoros langus ir rodo, kad purvinesni jie net už daugumos mūsų politikų sąžinę… Čiumpu valikliklį, skudurą ir puolu valyt. Šveičiu ir galvoju – „reikia gi kažkuo nublizginti“. Tam reikalui, kaip žinia, labiausiai tinka laikraštis. Bet iš kur dabar jį paimt? Kitoj gatvės pusėj stovi spaudos kioskas, o mano kišenėj lyg tyčia - krūva aliuminio. Galėčiau nubėgt, nusipirkti „Vakaro žinas“ ir nublizginti stiklus. Bet po šito Tomkaus rašinio, kažkaip net ir langų valymui tas laikraštis nebeatrodo tinkamas… Ką daryt? Imuosi dar kartą perskaičiuoti aliuminukų atsargas. Staiga iš už nugaros išgirstu balsą:

- Laba diena. Gal turėtumėte laiko pokalbiui apie tyrą meilę šeimose ir apie Dievą?

Atsisuku. Už manęs stovi dvi moteriškės kažkokiais keistai apdujusiais veidais, ginkluotos literatūros prigrūstomis rankinėmis.

-  Atleiskit, negaliu. Darbas man.

- Tai gal tada norėtumėt paskaityt? Turime va tokių lankstinukų.

- Tai kad gal nereikia..

- Dar turime laikraštėlį apie tyrumą ir meilę. Ten moko, kaip būti doresniais.

- Laikraštėlį sakot? Idomu… Duokit porą, jei galima. Vieną draugei parnešiu.

Nudžiugo moteriškės, jog susidomėjau jų skelbiamomis tiesomis. Davė porą. Nedidukai buvo tokie, bet kaip tik užteko. Nes ir langai du buvo… Gal truputį ir bedieviškai pasielgiau, bet užtat dabar jie blizda iš tolo tyrumu ir meile. Ir klientai vis dažniau ima užsukti.  O kas būtų, jei būčiau “Vakaro žinių“ drabstomu š.. nutrynęs?

      I dalis , II dalis   (žiauriai ilgas ir nuobodus tekstas. Bet, kad jau grįžtantys paukščiukai pačiulbėjo, jog Justinos mama laukia trečios dalies, tai prisiruošiau surašyt)

           Statybų pasaulis kupinas netikėtumų ir siurprizų. Jame galioja savita logika, kurią iškart perprasti eiliniam žmogeliui nėra lengva. Iš pradžių mes jos irgi neperpratom… Sėkmingai pasibaigęs perdangos užliejimas kvepėjo visai neblogais pinigėliais. Juolab, kad šilto ir šalto matęs Algis puse lupų tarstelėjo, jog nepaisant nepatyrimo, dirbom atsakingai, tad galim tikėtis finansinio pamaloninimo. Vilties dar labiau įpūtė akimirka, kai į objektą atvažiavęs firmos pats pačiausias priėjo prie mūsų, paspaudė rankas ir pasveikino su puikiai atliktu darbu. Sumaterialėjusios jaunųjų betonuotojų sielos nekantriai spurdėjo svajodamos apie uždirbtus aukso kalnus.

            Praėjus keletui dienų po perdangos užliejimo ir „vilkams“ grįžus iš trumpojo „zapojaus“ ėmėm atlikinėti kitus darbus.  Kol stingo betonas ir nebuvo galima judinti perdangą laikančių „dankratų“,  buvom deleguoti daryti pamatų hidroizoliacijos. Darbas paprastas: tepi paviršių kaži kokiu degutu, o jam nudžiuvus klijuoji dangą. Namas modernus, tad ir ta danga buvo moderni, bene brangiausia iš visų galimų variantų. Ypatingo talento klijuojant nereikėjo - tiesiog laikytis nurodytų instrukcijų ir stebėti, kad nebūtų pūslių. Algis, kaip ir dera dvasiniam mokytojui, nusprendė atskleisti šio meno paslaptis. Rezultatas gavosi ne koks – pirmą gabalą teko išmesti. Pabandėm mes. Paaiškėjo, kad studijų laikais bendrabutyje įgyta sienų tapetavimo patirtis – tikrų tikriausia vertybė. Nuo pat ryto “kurpaitėmis“ („Klumpių“ vynu) suvilgytos Algio lūpos darbų vykdytojui tarė „Vo, bl**t, pasmatri, chlopcy tikri mastera“. Niekas tuo nesuabejojo, tad visi pamatų hirdroizoliavimo darbai buvo patikėti mums. Per akimirką tapom šito darbo specialistais. 

             Tuo metu ant naujai užgimusios perdangos mūrininkų komanda ėmė mūryti sienas. Algis, nors kasdien bent kokius dešimt kartų mus išvadindavo debilais ir idiotais, darbų vykdytojui tarstelėjo, jog neverta ieškoti „kamenščikų“. Esą užtenka vieno plytų dėliojimo guru, o “mūsų chlopčikai  iš jo išmoks mūryti ir sumes tas sienas“. Darbų vykdytojas pabijojo taip rizikuoti (visgi  statomas namas buvo ne vieno milijono vertės), tad objekte atsirado minėta laisvai samdomų mūrininkų brigada. Tiesą sakant, ir gerai. Raides įpratę dėlioti mūsų pirštai kažin ar būtų sugebėję lygiai ir tiesiai sudėti plytas. Tam reikia talento. Užtat toks plytų dėstytojas ir gaudavo kokius tris-keturis kartus daugiau nei dėstantis žodžius… 

             Artėjo žiema, o darbai statybų aikštelėje virte virė. It bitės besisukantys mūrininkai netruko sulipdyti sienas, o mes, nebaigę iki galo apklijuoti pamatų, pradėjom ruoštis antros perdangos užliejimui. Tiesa, prieš tai tą pamatų dalį, kurią spėjom apklijuoti nuo drėgmės saugančia medžiaga, dar apšildėm kieto polistirolo plokštėmis.  Asams tarstelėjau, kad prieš pereinant prie perdangos darbų reikėtų pradžioj baigti darbus su hidroizoliacija, mat artėjo žiema, o vėstant orams jos kibimo savybės akivaizdžiai prastėjo. Mano eretiška mintis kaip mat buvo uždaužyta tvirtu argumentu - perdangos užliejimui yra nustatyti terminai. Pamatų darbams kol kas - ne. Taigi, patraukėm montuoti perdangos. Ir čia niūri betoninė kasdienybė kaip mat nušvito naujomis spalvomis – atėjo algadienis. Prisiklausę Algio samprotavimų apie uždirbtus aukso kalnus, kontoroj likom it kandę musę. Nors atlyginimas buvo toks, kurio dauguma tuo metu bruzdėjusių mokytojų negaudavo, mes, pinigo troškulio apakinti betonavimo mokslų pradinukai, ėjom suraukę snukelius. Viduje ėmė kilti apmąstymai – „ar tikrai verta taip kruštis?“

           Algalapis džiugesio nesukėlė ir Algiui. Kitą rytą, vos atėjęs į darbą jis pareiškė – „jei taip, tai na***ui“, akimirksniu susikratė skrandin butelį “kurpaičių“ ir po kelių minučių išėjo į nirvaną. Vincas, vos gavęs atlygį, tradiciškai maždaug porai savaičių išdūmė „Maljorkon“, tad iš visos komandos likom tik mes, jaunimas. Savo sužeistą sielą Algis meditacijomis gydė kelias dienas. Darbų vykdytojas irgi nesirodė – ėjo kalbos, kad ir jis buvo apsiėmęs gydyti pernelyg menko atlygio pakirstą dūšelę. Šnipai iš kontoros kalbėjo, kad mūsų „prarabas“, išgirdęs šefo žodžius, jog atlyginimai gavosi mažesni nei tikėtasi todėl, kad statybas apima krizė, mojavo rankom ir šaukė: „Tai kodėl ta krizė būtinai turi prasidėti nuo manęs?“.  Galiausiai, vieną rytą Algis į darbą atėjo blaivus. Išsigandom, beveik pradėjom žegnotis, nes supratom kad geruoju tokie stebuklai nesibaigs. Laimei, nieko siaubingo neįvyko. Tiesiog pradėjom vėl dirbti…. Statomas namas buvo kupinas daugybės visokių mandrybių. Ruošėmės, statėm įrangą, Algis keikė projektuotojus, nes per savo ilgametę karjerą tokios nesąmonės jam esą dar nebuvo tekę statyti. Darbai, nors ir smarkiai sulėtėję dėl neišsipildžiusių lūkesčių greitai užkalti pinigėlio, visgi vyko. Tiesa, juos kartais nutraukdavo tokios smulkmenėlės, kaip staiga spūstelėjęs dvidešimties laipsnių šaltis arba Maximos akcija alkoholiniams gėrimams. Kartais kokį šimtgramį šnapsiuko susišaudavom ir mes – blaiviu protu vargti šaltam ore darėsi vis didesnė kančia.  

         Vieną niūrią dieną į objektą atriedėjo iki tol nematyta mašina, o iš jos išlipęs kažkoks kostiumuotis pranešė dar niūresnę žinią – keičiasi projektas. Viską, ką darėm paskutines porą savaičių, esą galime drąsiai ardyti, o išardę laukti naujų nurodymų. Išardėm. Ir laukėm. Algis medituodamas, mes žiūrėdami televizorių. Po poros dienų  iš projektuotojų sulaukėm naujų nurodymų. Buvo paminėta, jog jie dar šiek tiek gali keistis, tad Algis pareiškė nematąs reikalo dirbti, o paskui vėl ardyti. Vyrai nusprendė, jog apsiavus klumpėmis verta dar kartą leistis į nirvaną. Kitą dieną į objektą atrūkęs darbų vadovas pranešė, jog galutinai patvirtinti nauji sprendimai. Kibom į darbus. Kadangi terminai jau pradėjo spausti, prie mūsų prisijungė ir savo tiesioginę misiją baigę mūrininkai. Įdomūs tai buvo žmogeliai. Dirbo gerai, bet dar geriau mokėjo aimanuoti. Mums, gyvenimu nusivylusiems berniokams pasakojo, jog prieš tai buvusiame darbe į rankas imdavo minimum 5000 lt. Kartais esą net patys nesuprasdavo už ką, nes būdavo dienų, kai tiesiog slankiodavo pakampėmis. Bet Lietuvoj jiems vistiek buvo „ž*pa“. Viens jų  už kelias dešimtis tūkstančių nusipirko mašiną, o paskui, netikėtai negavęs avanso, neturėjo ką dėti ant Kalėdų stalo. Pikta žmogui buvo, keikė valdžią ir k**vų santvarką. Keikėm ir mes. Gal dėl kiek kitų priežasčių, bet keikėm…

       Numatyta perdangos užliejimo data artėjo nenumaldomai. Nors dirbom iš širdies, meditacijas ir televizoriaus žiūrėjimą palikę ateičiai, aiškėjo, jog nespėsim. Buvo mestos papildomos pajėgos. Nors ir stengėmės, skubėjom, dirbom net savaitgaliais, nespėjom vistiek. Kolektyvo nuotaika žemyn ritosi smarkiau, nei šiuo metu krinta šalies BVP.  Atėjus į darbą ką nors pasiųsti į neaprėpiamus tolius tapo norma, būti pasiųstam – taip pat, o piktas darbų vykdytojo veidas jau buvo kasdienybe. Dar piktesnis jis tapdavo po to, kai pabendraudavo su naujomis mašinomis į objektą vis užsukančiais išdidžiais piliečiais. Mes, žemės kirminai, spėliojom, kad vienas iš jų tikriausiai – namo savininkas. Bet kas tie kiti, nesupratom… Galiausiai, po daugybės keiksmų, pykčių ir nusivylimų kupinų dienų,  didžiajam įvykiui buvo pasiruošta. Vieną rytą keliuku vėl atliūliavo „dramblys“, o jam iš paskos virtinė betonvežių. Garuojantis betonas gulė ten, kur jam ir buvo pridera, o “prarabo“ veide po truputį tekėjo šypsena – viskas vyko sklandžiai, pagal planą. Mes juokavom: „ko norėt, gi meistrai dirba…“

       Po užpylimo vėl atėjo relaksacijos metas. Algis ryte persirenginėjant visus informuodavo: „aš esu pijokas, todėl šiandien pasigersiu“. Ir, tiesą sakant, nė kart nepavedė – ką pasižadėdavo, tą ir padarydavo. Mes gi buvom pasiųsti baigti pamatų hidroizoliavimo darbų. Metas tam nebuvo tinkamiausias – prie peršalusio betono danga lipti nenorėjo, tad teko šildyti dujų baliono pagalba. Paaiškėjo ir kita problema – ta pamatų dalis, kurią statybų pradžioje įrenginėjo samdyti subrangovai, buvo „suchaltūrinta“. Betoną, kuriuo buvo užtrintos siūlės tarp pamatų blokų, vietomis galėjome ardyti pirštais. Cementas savo laiku, matyt, buvo konvertuotas į skystą valiutą… Bet, kas padaryta, tas padaryta. Siūlės bus silpnoji vieta, kai kalba eis apie drėgmę, bet mūsų statinys nuo to nenugrius, nes, kaip teigė gyvenimo matęs Algis, dauguma namų taip stovi… Tuo metu mūrininkai, aimanuodami dėl sunkaus gyvenimo ir niekingų atlyginimų, vėl statė sienas. 

      Netrukus prasidėjo ir pasiruošimas trečiam, paskutiniam perdangos užliejimui.  Darbų vadovas, beveik kasdien matydamas pusgirčius komandos „vilkus“,  prarado tikėjimą mūsų gebėjimais tilpti į grafikus ir pareiškė, kad pusę darbų darys subrangovai, rimti specialistai. Jie esą privers pasitempti ir mus. Netrukus atvažiavo ir ta specialistų komanda. Po prisirašymo vyrai kibo į darbus. Dirbo sparčiai. Mes darbo tempais jiems akivaizdžiai nusileidom, mat Algis netikėtai vėl pasišventė meditacijoms būdelėje, o Vincas, gavęs atlyginimą, išlėkė pasižmonėt į „Maljorką“. Taigi, frontą laikė tik pusžalis jaunimas. Praėjus kelioms dienoms kai kurie anų specialistų sprendimai mums ėmė atrodyti įtartini – jie darė tokias klaidas, už kurias Algis kadaise mus vadino begalviais ir idiotais. Išdrįsome pasikalbėt. Paaiškėjo, kad ta jų komanda iš tiesų yra specialistų. Tik bėda ta, kad apdailos darbų specialistų, o ne betonuotojų – montuotojų. Žodžiu, jų firma nebeturėjo užsakymų klijuoti plyteles, tad pasiuntė įrenginėti perdangos. Pokalbis pralaužė ledus – vyrukai, iškilus neaiškumui, nebesidrovėjo paklausti mūsų, kaip ką daryti. Keista buvo patarinėti, kai patys ne kažin ką tenumanėm. Visgi, darbai judėjo į priekį. Po kurio laiko iš poilsio grįžo Algis bei Vincas, ir darbai užvirė naujais tempais. „Kai moki, netrunki“ – sako liaudies išmintis. Mes, nors ir mokėdami, šiek tiek užtrukom, mat prakeiktos akcijos alkoholiui kartais vis išvesdavo iš rikiuotės Algį, o kelioms dienoms dėl tos priežasties buvo apstoję ir subrangovų „specialistų“ darbai.  Be to teko taisyti jų padarytas padarytas klaidas. Visi tokie „čiūdai“ vedė iš kantrybės, bet kentėjom – vis tas užsispyrimas ką pradėjus, tą pabaigti. Galiausiai karkaso montavimo darbai visgi pasiekė finišą ir trečią kart sėkmingai užliejom perdangą. Modernių formų namas įgavo visas savo formas. Buvo atlikta tai, kas statybų pasaulyje vadinama „karobkės (dėžutės) sumetimu“.`

        Užlieję perdangą sužinojome, kad mūsų misija šiame objekte eina į pabaigą – teks rinktis visus savo žaislus ir kraustytis kitur.  Tą netrukus ir pradėjom daryti. Išsikraustymo darbai užtruko gerokai ilgiau nei tikėjomės, mat visą naudotą įrangą reikėjo kruopščiai nuvalyti, suskaičiuoti ir priduoti nuomotojams. Iš firmos kontoros pasigirdo balsai, kad jei ko nors trūks,  susidaręs nuostolis esą bus atskaičiuotas iš mūsų atlyginimų. Ypatingo džiaugsmo tokia žinia, suprantama,  nesukėlė, nes per visą tą statybų laikotarpį objekte zujo krūvos subrangovų ir kitokių pagalbininkų, kurie bet kada galėjo ką nors nugvelbti ar pamesti. Visgi, po kruopščių skaičiavimų paaiškėjo, kad jokių ypatingų nuostolių nėra. Algis kalbėjo, jog retai kada pavyksta taip tvarkingai viską nudirbti…  Pridavus įrangą liko smulkūs darbeliai – kažkur kažką palyginti, kažką užbaigti. Juos bedirbdami sužinojom, kad teks nugriauti vieną sieną – eilinį kartą pasikeitė projektas, ir buvo pastebėta, kad į vieną kambarį įmanoma pakliūti tik per langą. Mojavom kūjais ir šypsojomės – kainavo medžiagos, kainavo mūrininkų darbas, o ir mes griaunam ne už ačiū. Paskui paaiškėjo, kad reikia nuversti ir dar vieną. Nuvertėm ir ją.

        Taip besidarbuojant atšilo orai ir apžiūrėti mūsų statinio atkeliavo pavasaris. Iš rūsio pradėjo smelktis drėgmė ir mūsų klijuota pamatų hidroizoliacija ėmė atšokinėti nuo pagrindo . Ne visa – tik ta, kurią klijavom per šalčius, šildydami betoną. Perklijavome naują, o kažkieno litai iškeliavo tiesiog į šiukšlyną. Galiausiai išaušo diena, kai buvo paskelbta, jog mūsų misija objekte baigta. Ta pačia proga nukeliavau į firmos buhalteriją ir įteikiau prašymą atleisti iš darbo. Nors praėjo geras laiko šmotas, už kantrybę apdovanotas taip ir nebuvau – paaukštinimo nesulaukiau. Tuo metu premjeras Gediminas mojavo pirštu ir sakė, kad krizės šalyje nėra ir nebus. Bet statybų aikštelėse lakiojo kitokios nuomonės – puse lūpų buvo kalbama, kad tėvynės laivelis tuoj ims skęsti. Ir to įrodymų toli ieškoti nereikėjo – plytelių klijuotojai jau montavo perdangas. O tai nėra geras ženklas. Jei stoja statybos, stos viskas. Draugai tuo metu tokiais išvedžiojimais nepatikėjo…

       Per daugiau nei pusmetį trukusią artimą pažintį su statybų pasauliu pinigų kalnų taip ir neuždirbau. Bet, argi vien tik piniguose laimė? Darbas statybose atsipirko įvairiais kitais dalykais. Mano žodynas savaime praturtėjo krūva šaunių žodelių ir posakių (pvz: „Kto ne pjot, tot vsio imejet“) , gerokai praplėčiau rusų kalbos žinias, pramokau betonavimo ir pamatų įrengimo darbų, susipažinau su spalvingomis asmenybėmis, pamačiau kai kurias statybininkijos subtilybes. Tarkim, po kurio laiko mes galiausiai visgi supratom, kad tie kostiuomuoti į objektą naujomis mašinomis vis užsukantys piliečiai buvo generaliniai rangovai. Supratom, jog vienas pinigingas žmogus nusisamdė vieną garsią firmą, kad toji pastatytų nekuklų, apie 30 kartų didesnį nei butas, kuriame šiuo metu gyvenu, namą. Skyrė krūvą pinigų. Firma nusamdė ne tokius garsius ir brangius subrangovus. Tie nusamdė firmą, kurioje dirbome mes. Ar tikrai buvome toje grandinės vietoje, tiksliai taip ir neišsiaiškinom (gali būti, kad dar kažkur aukščiau, o gal ir žemiau – kartais kostiumuotų veikėjų objekte būdavo daugiau, nei darbininkų). Faktas tas – žmogus mokėjo rimtus pinigus, kad namą statytų rimti specialistai. Kažkam matyt nubyrėjo nemenka jų dalis, tad perdangas ir pamatus padarė pigūs specai…  Dalyvaujant šiaudinių namų statytojų seminare teko išgirsti mintį,, jog norit, jog name tvyrotų teigiama energija ir jame būtų gera gyventi, reikia visus statybų darbus atlikti su meile. Kitaip visa ta neigiama energija įsigeria į sienas, gringis bei lubas ir visą gyvenimą veikia namo gyventojus. Norite tikėkite tuo, norite - ne. Bet jei taip yra iš tiesų, tai mūsų statyto namo šeimininkas po poros metų turėtų nuplikti, prarast visus pinigus ar dar turėtų nutikti kas nors baisaus. Nes ko jau ko, o jau keiksmų ten prisigėrusi kiekviena plyta, kiekvienas metras grindų. Pradžioj keikėmės dėl per mažų algų, vėliau dėl šalto oro, paskui dėl geriančių mokytojų, o galiausiai – tiesiog jau iš įpratimo… Dabar su broliu vis prisimenam ir nukrato šiurpas – ot eržilai buvom. Arėm kaip reikiant. Nors, kitavertus, tokio poch***zmo niekur kitur  daugiau patirti nebeteko. Turbūt tik statybose gali praleist savaitę žiūrėdamas televizorių, o paskui už ją gauti atlyginimą…      

     Šauni buvo patirtis. Gal kiek ekstremali, gal kiek mazochistiška, bet atvėrė naują požiūrį į kai kuriuos dalykus. „Statybos yra viskas, iš jų gali eiti bet kur ir pasiekti bet ką. Tik svarbu neužsisėdėt ir nuo pat pradžių neprasigert“ – vis sakydavo Algis. Kai pagalvoju, gal ir tiesa… Juk tik iš Algirdo Mykolo aistros statyboms gimė Valdovų Rūmai, beprotiško brangumo mašina važinėjęs Lentvario dvaro šeimininkas irgi berods nuo „prarabo“ pradėjo. Net ir naujuoju Kristumi save vadinantis, Sibire atsiskyrėlių gyvenvietę įkūręs Vissarionas kažkada „stojbate“ prakaitą liejo…

(Pirma dalis čia)

              Namo statybos, kaip žinia, prasideda nuo teritorijos aptvėrimo. Nuo to pradėjom ir mes. Darbas rūko kaip iš pypkės – gręžėm gruntą, kalėm kuolus, plokštes ir po poros dienų valdos jau buvo apjuostos. „Vilkai“ kartu su kažkokiais specais ėmėsi išvedinėti ašis. Kadangi namas turėjo tiek kampų, kad  jiems suskaičiuoti rankų pirštų nepakako, tas darbas pasirodė esąs ne toks jau lengvas. Mus, „erelius“, kad neslampinėtume veltui, kelioms dienoms pasiuntė į kitą objektą. Kadangi buvome pasižymėję kaip šauniai valdantys kūjį ir laužtuvą, gavome porciją griovimo darbų (jie paliko tokį įspūdį, jog nusipelno atskiro įrašo). Į objektą grįžome kaip tik tą dieną, kai prasidėjo „katlavano“ (rūsio ir pamatų duobės kasimo darbai). Kadangi būsimojo namo savininkas paprieštaravo tam, jog saugumo vardan būtų nupjautas visiškai šalia kelių metrų gylio pamatų duobės augantis medis, visą dieną praleidome stebėdami kaip ekskavatoriaus kaušas skrodžią gruntą ir spėliodami, įgrius tas medis duobėn ar ne. Neįgriuvo… Po keleto slampinėjimo ir pagrindo lyginimo dienų atėjo vyriškumo išbandymų metas. Kitą rytą, atsibeldę į darbo vietą išvydome pūkščiantį ir stenantį Kamaz kraną, kraunantį pamatų blokus. Objekte sklandė pakili ir romantiška nuotaika, mat dūmų buvo kaip A.Pugačiovos koncerte. Romantikos pagauti stovėjome niekaip negalėdami atsigrožėti senolio Kamazo pastangomis kiekvieną lašą dyzelio paversti kuo didesniu melsvai baltu kamuoliu. Iš kažkur išdygęs Algis, pasitelkdamas pagalbon šaunią statybininko leksiką,  grąžino mus į realybę ir, priminęs, kad ne rojun mes papuolėm, pakvietė dirbti pirmo rimto darbo. Prasidėjo pamatų montavimo darbai. Tiesa, firmos vadovai kažkodėl nusprendė, kad per duotą (ar pačių susigalvotą) terminą mes vieni visko nenudirbsim, todėl papildomai buvo pasamdyta brigada patyrusių meistrų iš kitos kompanijos. Esą pusę namo pamatų įrengsim mes, pusę – jie.

          Darbai ir vėl ėmė rūkti kaip iš pypkės. Algis, visą gyvenimą tik ir dirbęs tokį darbą, meistriškai vadovavo paradui. Apylinkės skambėjo nuo „maina maina“ „vyra vyra“  ( „žemyn žemyn“, „aukštyn aukštyn“ ), Kamazas vaidino garvežį, blokai dailiai gulė vienas ant  kito, o mes, užsimaišę betono, rankomis trynėme siūles tarp jų. Šalia augančios pušys lenkė galvas žemyn ir stebėjosi – ot tai sparčiai sukasi vyrukai… Taip nejučia atėjo pietų metas. Su pasimėgavimu kirtome konservus ir skaičiavome, kad jei iki vakaro išlaikysim tokį darbo tempą, per dieną uždirbsime visai solidžią sumelę. Deja…  Likimas mums buvo paruošęs siurprizų. Po pietų pertraukos sugužėję duobėn išvydome, kad mūsų guru Algį iš pasalų užpuolė profesinė liga – vargšas vyrukas iš paskutiniųjų bandė su ja kovoti ir beveik keturpėsčias ropojo darbo vieton. Vincas atrodė kiek solidžiau. Visgi įdomiausia pasidarė, kai išvydome, kad velnio lašų užragavęs atrodo ir kranininkas. Ir tada prasidėjo realybės šou „Išlikimas“… Kamazas riaumojo, blokai virš galvų ėmė sukti ratus it musės, Algis, mus, baugiai besižvalgančius į viršų, vadino bailiais ir idiotais, o kranininkas iškišęs liežuvį maigė rankenas ir šaukė „Ščias bli*t ja vam dam, ščias ja vas, suki, naučiu rabotat“. Iki tol uoliai naudotas gulsčiukas buvo pasiųstas į patvorį atostogų, o geriausiais lygio matuokliais tapo Algio akys. Tiesa, po poros kaži kaip kreivokai įsitaisiusių blokų jis visgi buvo prisimintas. Realybės šou „Išlikimas“ baigėsi taip staiga, kaip ir prasidėjo – po kokios pusantros valandos intensyvaus veiksmo mūsų mokytojai tarė „gana“ ir patraukė būdelėn ilsėtis. Kamazas, atsisveikinimui iškvėpęs kelis kūbus dūmų, išrūko namo. Mes, jaunimas, nusprendėme, kad reikia baigti tai ką pradėjom, tad užtrynėme plyšius betonu. Dirbome dėvėdami paprastas, medžiagines pirštines. Vakarop supratom, kad pirmasis kartas, kaip dažnai ir būna – skausmingas. Ėmė luptis rankų oda, o ties pirštų sąnariais atsivėrė žaizdos. (Vėliau tam darbui jau gavom guminę apsaugą – lateksu aplietas pirštines). Brigada iš kitos firmos ramiausiai, be jokių siurprizų ir nuotykių dirbo jiems pavestą darbą. 

          Po keleto dienų  (vyrai kurį laiką tiek nebeprisilupo)  visi blokai sugulė taip, kaip ir buvo planuota. Tie, kurie gulė realybės šou „Išlikimas“ metu, buvo pakrypę ir išsikišę. Betonavimo ir montavimo meno virtuozas Algis darbų vadovui sakė, jog taip atsitiko todėl, kad kai kurie blokai pakliuvo brokuoti, ne tos, žemesnės kategorijos. Mes pritardami linksėjom galvomis. Po kurio laiko baigėm kamšyti plyšius tarp blokų, atlikome krūvas kitų numatytų darbų ir galiausiai atėjo pasiruošimo perdangos užliejimui metas. Vyrai iš kitos firmos, taip ir nespėję iki galo užtaisyti visų siūlių ir pabaigti kitų jiems patikėtų darbų  netikėtai įjungė relaksacinį režimą ir kelias dienas net nelindo iš būdos. O ten, žinia, pašventė save ne kokiam nors rožančiaus kalbėjimui. Tik vakarop išvysdavome autopilotu namo krypiniuojančius  kūnus. Paaiškėjo, kad trintis jiems čia naudinga – mat jų firma nebeturėjo pasiūlyti jokio kito darbo. Per kelias dienas į naujai užgimusį rūsį sukėlėme visą reikiamą įrangą, ją sustatėme. Kolegos iš anos firmos, pagaliau atsipagirioję pamatė, kad perdangos užpylimo betono kubų dalybose jiems dalyvauti nebelemta, tad susirinko savo žaislus ir iškeliavo. Gi mes tęsėm darbus – surinkę pagrindą, ant kurio gulės užlietas betonas tempėm tonas armatūros, ją pjaustėm, audėm tinklą. Algis viskam vadovavo ir mus visko mokė. Kasdien darėm aibes įvairiausių klaidų, kasdien beveik draugiškai būdavom išvadinami idiotais ir debilais, bet darbinė nuotaika visgi buvo nebloga. Skubėjom, nes norėjosi kuo greičiau užlieti perdangą ir kišenėn susižerti išsvajotąsias krūvas pinigų. Kolegos iš anos firmos išeidami mestelėjo, jog taip draskytis neverta, nes galiausiai vistiek būsim išdulkinti ir negausim to, kas mums priklauso. Mes jiems atšovėm, kad “ jei negersim, dirbsim tai ir užsidirbsim.“ Tiesa, sausas įstatymas mūsų kompanijoje negaliojo – Algis ir Vincas bent vieną buteliuką “Klumpių“ ištiūtindavo kone kasdien. Bet toks kiekis nebuvo pavojingas. Netgi priešingai, stiklinė spiritizuoto vaisvynio vyrams veikė kaip koks „red bull'is“ – akivaizdžiai pakildavo ne tik nuotaika, bet ir darbo tempai. Tą pastebėję, paskui visada paslaugiai kursuodavom iki parduotuvės, nes žinojom, kad skystis, kurį daugelis tautiečių laiko pijokų gėralu, statybų aikštelėje daro stebuklus. Suprantama, jei vartojamas su saiku….   

          Galiausiai išaušo didi perdangos užliejimo diena. Statybų aikštelėn atkeliavo betoną pilanti mašina „dramblys“ o iš jos paskos visa krūva betonvežių. Tai buvo viena iš tų retų dienų, kai Algis iki pat darbo pabaigos negėrė nė lašo. Mat jis tądien atliko svarbiausią misiją – vedžiojo dar garuojantį betoną purškiantį „straublį“ taip, kad viskas užsipiltų tolygiai ir gražiai. Mes, piemenys, tik klampojom po jį ir grėbliu lyginom susidariusius nelygumus. Vakarop užpylimas buvo baigtas. Viskas įvyko be jokių didesnių incidentų ir tas darbų vykdytojui kėlė didelį džiugesį. Ta proga, besiruošiant namo, ant stalo išdygo butelis baltosios. Po taurelę pakėlėm ir mes. Už tai, kad perdanga būtų tvirta ir už tai, kad tai buvo pirmasis mūsų užpylimas. Tą vakarą, buteliui artėjant prie pabaigos, bene pirmą kart iš Algio lūpų išskriejo žodžiai „A vy chlopcy - malacy“ (maždaug bachuriukai, jūs šaunuoliai).  Po užpylimo, kol stingo betonas, “vilkai“ gavo porą laisvadienių, kad galėtų žmoniškai atsigerti. Gi mums buvo įsakyta bent iki pietų pasitrainioti objekte. Mat netikėtai atvažiavęs namo šeimininkas galėjo nesuprasti statybų aikštelės papročių ir sukelti nereikalingą skandalą dėl to, kad darbo dieną objektas tuščias, nors jis moka pinigus.  Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo pirmas, pats lengviausias, mažiausiai nervų ir jėgų pareikalavęs užliejimas. Dviaukštis namas turėjo būti super įmantrių formų, tad mūsų laukė dar dviejų perdangų užliejimai.

   (Dar bus trečia dalis)                                 

            Savaitgalį buvau sau pasižadėjęs užbaigti pasakojimą apie statybas. Bet to padaryti nepavyko - užgriuvo rūpesčiai. Senasis televizorius iškeliavo į amžinuosius medžioklės plotus…  Atitarnavęs kelioms vokiečių kartoms, hipių laikų inžinierių kūrinys mūsuose dar atpylė bemaž penkioliką metų - ištikimai atrodė visas „Candy Candy“ ir “Speed Racer'io“ serijas, Žalgirio triumfą Eurolygoje ir daug kitų įsimintinų dalykų. Iš Vokietijos atvažiavę giminės kraipė galvas ir stebėjosi, kad šita močiutės laikų dėžė dar veikia, gi jis išdidžiai pūpsojo kampe ir su stebėtinu pasišventimu dirbo savo darbą. Deja, gyvenimas negailestingas. Praeitą pirmadienį, parodęs Paparacių reportažą apie lietuvių siaubiamas Lenkijos parduotuves jis staiga ėmė nervingai virpėti. Virpulys dar gal ir būtų aprimęs (juolab, kad apima ne pirmą kartą), bet iš kart po šito reportažo ekrane pasirodė pusnuogė baseinėlyje besimurkdanti Natalija. To vargšui konservatyviajam vokiečiui jau buvo  per daug. Jis išspaudė gilų atodūsį ir pamažu užmerkė vienintelę savo 72 cm įstrižainės akį…. Ištikimasis šeimos tarnas sunkią Lietuvai krizės akimirką paliko šį pasaulį…             

           Gabendami jo didelį ir sunkų kūną lauk, tylėdami prisiminėme džiugiausias jo dovanotas akimirkas. Ramybės nedavė tik vienas klausimas: „kas sukėlė infarktą Berlyno sienos griūtį ir Sovietų Sąjungos suirimą regėjusiam draugui -  žinia apie tai, kad nuo seno meile žemei ir darbui gasėjęs lietuvis nusigyveno iki to, jog yra priverstas mėsgalio ieškotis pas kaimynus, ar vandeniu apšlakstytos Zvonkės grožybės…?“ Deja, atsakymo jau nebesulauksime…

           Ištikimojo šeimos draugo vardas buvo „Loewe“…   

        Ar kada nors pagalvojot, su kokia gyvenimo ironija susiduria (tiksliau, susidūrė) dažnas tautietis, nusprendęs įsigyti nuosavą būstą? Na, tarkim tas, kuris ryžosi pirkti butą kokiam nors naujos statybos name. Žmogus ėjo į banką, ėmė paskolą, pirkosi nuosavą kampą ir įsipareigojo atidirbinėti už jį kokius 30 metų. Kitaip tariant, savi namai žmogui – viso gyvenimo pirkinys. O ką jam už tą viso gyvenimo darbą neretai įsiūlo(ė) statybininkai?.. Graudžių istorijų apie sunkiai įsivaizduojamą broką pilnas internetas. O žinot kodėl? Ogi todėl, kad pas mus viską dorai žino tik „ekspertai“, o darbus daro tik „patyrę ir kvalifikuoti meistrai“. Na bent jau darė… Kad būtų aiškiau, papasakosiu savąją istoriją. Nė vienas fatas nėra išgalvotas, viską turėjau laimės patirti nuosavu kailiu. Gali būti, kad kai ką primiršau, kai ką nutylėsiu, bet esmę, vyliuosi, suprasit. Beje, labai svarbu - gink Dieve nepagalvokit, jog visoje šioje istorijoje pasakosiu apie įmonę, kurios darbuotojas esu šiuo metu. Tikrai ne.    

 Kaip mes statėm namą

       (Veiksmo laikas - ekonominio Lietuvos pakilimo laikotarpis, metas kai statybų darbininkas uždirbo bent tris kart daugiau nei pradedantis mokytojas; veiksmo vieta – dienomis auganti sostinė)

          Vienu metu taip jau susiklostė gyvenimas, kad  po poros mėnesių pabūvimo laisvo oro direktorium staiga prireikė pinigų. Tuo metu dar nebuvau patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimo ir galvojau, kad laimė slypi būten juose. Pasirinkimų buvo keletas – ieškotis mokytojo darbo už nepilną tūkstantėlį, vėl eiti dirbti kokiu vadybininkėliu ar patraukti į statybas. Po tam tikrų apmąstymų pasirinkau trečiąjį variantą. Paaiškinsiu, kodėl.

      1. Tuo metu kažkaip neapdairiai vėjais paleidau savo santaupėles, o staigiai, be didesnio įdirbio jų buvo galima gauti statybose. Be to, reikėjo mokėti už buto nuomą, o mokytojo algos tik jai ir būtų užtekę…

      2. Svajojau ir tebesvajoju savo rankomis pasistatyti šiaudinį-molinį namą, tad nusprendžiau, kad patirtis statybose tik bus į naudą. O jei ten dirbdamas ir besimokydamas  pridarysiu klaidų, tai dzin. Gi ne sau statysiu…

      3. Nesu tarnavęs armijoj, tad nuspendžiau, kad reikia praeiti bent šitą vyriškumo mokyklą.

      4. Atsiminiau posakį, kad vyras per gyvenimą turi padaryti tris dalykus – pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti vaiką. Dar mokyklos laikais prisodinau gal dešimt eglučių. Tad pamaniau, jog jeigu pastatysiu namą (dzin, kad kol kas ne sau), galėsiu pereit prie veiksmų dėl trečio punkto įgyvendinimo.

      5. Išgirdau puse lūpų kalbant, kad jei įsidarbinčiau, po kelių mėnesių artimos pažinties su statybomis turėčiau būti kilstelėtas pareigose.

          Sudėjau visus pliusus į krūvą ir supratau, kad nelieka nieko kito kaip tik leistis į spalvingą ir nuotykių kupiną statybų pasaulį. O kad būtų smagiau, kartu pasiėmiau ir brolį…. Pradžia nebuvo įkvepianti – kurį laiką dirbom tokius darbus, kuriems nereikėjo nei ypatingo talento, nei didelio proto. Paimi kūjį ir trenki į sieną. Ir taip visą dieną. Vakare susišluoji nuolaužas ir eini namo. Kitą rytą atsikeli ir jau žinai, kad iki tol rašiklį įpratę laikyti pirštai vėl maigys šiurkštų kūjo kotą. Po savaitės tokio darbo (varėm visas septynias dienas) apėmė gėdingos kapituliacinės mintys. Laimei, kaip tik joms užgriuvus pasitaikė algadienis. Davė litų. Tiek, kiek mokytojaudamas būčiau užvargęs per mėnesį. Nuotaika pakilo. O vakare dar labiau – mat parduotuvėj įkišau litą į svarstykles ir tos parodė, kad darbas kūju – pirmas vaistas nuo mane kankinančios penėjimosi problemos. 1 savaitė = -4,5 kg., nors valgiau kaip valgęs. Svorio metimo tempais jau beveik galėjau lygintis su V.Katunskyte…

         Praėjus dar kuriam laikui išgirdom puikią žinią – aš, brolis ir dar pora šaunių, perspektyvių jaunuolių būsim perkelti į kitą objektą – patyrusių meistrų vadovaujami nuo pat pamatų statysim namą.  Buvo pasakyta -“sėsit ant betono, ant kūbų“. Eilinių žemiečių kalba kalbant – atlyginimas priklausys nuo to, kaip staigiai sugebėsim sumontuoti pamatus, užpilti perdangas ir t.t. Buvo tokių, kurie ėmė pavydėti, nes „sėdėjimas ant kūbų“ yra gėris - jei tik netingėsi, po mėnesio namo tempsi ne vieną ir ne du tūkstantėlius litų. Ir čia eidamas niekingai ir žeminančiai skambančias statybų darbininko (ne meistro) pareigas. Ko daugiau norėt? „Bingo, pagaliau statysiu namą“ galvojau sau. Materealizmu apsikrėtusi siela džiūgavo iš laimės, o vaizduotėje jau piešėsi vaizdai, kaip aš, po kokio pusmečio darbo, joju kupranugariu  per dykumą apžiūrinėti vieno iš septynių pasaulio stebuklų.  „Prarabas“ mus susikvietė ir supažindino su būsimu brigadininku, mokytoju ir betonavimo guru - Algiu (tikrovėje jo vardas kitoks). Algis - geras vyras. Visą gyvenimą pradirbęs statybose betonuotoju, savo darbą išmanė tiesiog puikiai. Bėda ta, kad bedirbdamas pasigavo profesinę ligą ir ta liga matyt jam sutrukdė pakilti karjeros laiptais. Pažinties dieną, nors dar buvo tik pietų metas, ta nelemta liga jau buvo beveik atėmusi jo kalbos dovaną. Algis kažką ilgai burbuliavo, bet  galiausiai suprast pavyko tik vieną, esminę frazę - “nu, chlopcy, atjebu ja vas“.  Tą akimirką supratau, kad mano pažintis su statybu pasauliu bus itin intymi…

        Po poros dienų, kaip ir buvo žadėta, mus ištrėmė į naują objektą. Pasakiškoje vietoje, kainuojančioje pasakiškus pinigus. Paiškėjo, kad ir namas, kurį statysim – pasakiškas. Milžiniškas ir su tiek visokiausių išraitymų ir mandrybių, kad, anot pusę Šeškinės ir Lazdynų pastačiusio Algio, „čia mes užsip**m negyvai“. Gi mes, nepatyrę jaunuoliai, trynėm rankomis – jei didelis namas, vadinasi daug betono. Jei daug betono (kūbų!!!), vadinas daug litų…! Objekte susipažinom su antruoju mūsų komandos „seniu“ – Vincu (vardas irgi pakeistas). Vincas vyras buvo rimtas, bet mokantis atsipalaiduoti - po kiekvienos algos bent savaitei šiaušdavo į „Maljorką“ (taip mes vėliau pavadinom jo daugiadienius užbaliavojimus). Pažinties dieną jis kątik buvo grįžęs iš kasmėnesinių atostogų. Visas toks įraudęs, susisukęs – akivaizdžiai perkepęs „Maljorkos“ saulėje. Prarabas jam gerokai nudavė velnių, mat iškeliaudamas su savim pasiėmė ir įrankius (esą reikėjo kažką namie pasitvarkyti), o kadangi kelionė užtruko, vienos brigados vyrai dvi savaites neturėjo kuo sukti varžtų ir pjauti medienos… Darbų vykdytojas mus supažindino su užduotimis ir išvažiavo. Kolektyvas kaip mat sumojo, kad įspūdžių ir taip gana, ir kad pirmą dieną pulti plėšytis būtų tikra nuodėmė. Buvo priimtas spendimas pažymėti sėkmingą Vinco sugrįžimą iš „Maljorkos“ ir tuo pačiu atlikti privalomą statybų aikštelės ritualą – prisirašymą. Mes, jaunesnieji, pasitaikėm nelabai geriantys, tad gerbdami tradicijas pakėlėm vos po vieną taurelę. Mūsų mokytojai taip iš degtinės nesityčiojo – išgėrė viską, kas buvo. Darbo diena nejučia atėjo į pabaigą ir iškeliavom namo. Išaušęs kitas rytas reiškė, jog mes, keturi, beveik nieko statybose nenutuokinatys žmogėnai, vadovaujami poros gerai savo darbą, visus statybų pasaulio papročius ir pigaus vaisių vyno rūšis išmanančių meistrų pradėsim statyti didelį, kelių milijonų litų vertės namą.

   Bus daugiau

(Šioje vietoje savo pasakojimą kuriam laikui nutraukiu. Deja, gyvenimas toks, kad kompiuterį tenka dalintis… Jei netyčia esate vienas iš tų keistų žmogelių, kuriems dėl kaži kokios priežasties patinka paskaitinėt mano įrašus, komentaruose galit brūkštelti IdejaiX adresuotą raginimą prileisti mane prie klavetūros. Gal atsileis jos rūsti moteriška širdis ir dar šiandien galėsiu baigti tai, ką pradėjau… :)      

Neseniai teko svečiuotis pas brolius latvius. Kam teko būti Jūrmalos kurorte, tas žino magišką šių vietų trauką, kuriai neatsispyrė net Rusijos carai. Tiesa, šiandien kurortas ištuštėjęs. Žiema atvilioja tik pavienius. Be to, savo juodą darbą daro kaimynus kol kas labiau nei mus smaugianti krizė. Jos požymiai matyti ant pušynuose išrikiuotų namų sienų: PARDOD PARDOD.

Iš pirmo žvilgsnio tai niekuo neišsiskiriantys didesni ir mažesni namukai: tvarkingi, prižiūrimi. Gyvenk ir norėk. Vieni šiuolaikiniai, kiti – preciziškai restauruotos šimtametės vilos. Vieniems iš kaminų kyla dūmai, kiti laukia vasaros atostogų – čia sugrįžta smarkiai pasiturinčių latvių ir, ko gero, rusų šeimos.

Vaikštinėdami grožėjomės ir mėginom spėlioti, ką gi reikia veikti gyvenime, norint čia gyventi. Kiek galėtų kainuoti toks būstas pajūry? Grįžęs lyg tarp kitko užmečiau akį internetan. Teko pasijuokti iš savo vaikiškų spėlionių. Lyg dar būtų negana, žmona parašo – imam šitą…

Rytas. Pro duris įeina anksčiau firmoje dirbęs vyrukas.

Jis: Sveikas. Šefai yra?

Aš: Labas. Ne, nėra.

Jis: Klausyk, tu nežinai kaip čia situacija su darbais? Gal turi firma kokių objektų, gal priimtų mane atgal?

Aš: Tai kad, žinok, šikna… kaip ir visiem.

Jis: B**t, b**t.. Nežinau ką daryt… Draugelis sakė, „nebūk durnas, statybos lenkias eik dirbt į ***** (didelė ir žinoma įmonė). Nuėjau. Priėmė darbininku. Dvi savaites kaip durnius ant lauko prasikrušau, pasitempiau nugarą, pradėjo sąnarius skaudėt, vos paeinu. Pagalvojau, kad tik sveikatą susiėsiu su tokiu darbu, tai ir išėjau…  

Aš:  Nu, bet tai gal algas normalias už tokį vargą moka?

Jis: Jo, labai normalias. Už dvi savaites gavau tris šimtus su keliais litais. Sakė, po trijų išdirbtų metų alga iki kiek daugiau nei štukės į rankas pakiltų.

Aš: Oho, piniguočius… tai kur daba tuos turtus dėsi?

Jis: Nežinau. Reikia valgyt nusipirkt, reikia mokesčius sumokėt. Dabar galvoju kas svarbiau…

IŠVADA:

Krizė - ne pats geriausias metas keisti darbus, nes liaudies patarlė „nuo vilko - ant meškos“ pradeda pasiteisinti visu pajėgumu…

MINTIS: 

Jei šiuo metu vidutinė bedarbio PAŠALPA yra 672 Lt , tai kokią moralinę teisę tie 800 Lt ant popieriaus turi vadintis ATLYGINIMU?  

            Šventinį savaitgalį nuskilo laimė pabūvoti sostinėje – svečiavausi pas draugus. Ir, tenka prisipažinti, būdamas gūdžios provincijos atstovu padariau tris stambias nuodėmes. Pirma – nenuvažiavau pažiūrėti, kaip atrodo neva Vilniaus simboliu tapsianti, ant istorinio architektūrinio šedevro kepurės užlipdyta vėtrungė, antra - nebuvau Akropolyje ir nenusifotografavau prie jo užrašo, trečia - neapsilankiau Panoramoje (dar nesu joje buvęs). Gal ir būčiau visą tai padaręs, jei ne tas iš kažkur galvon įsidiegęs kvailas maksimalizmas – išgerti viską, nieko po savęs nepalikti…  Kitą rytą jis atsirūgo su kaupu (ir tirščiais) - vietoj istorinių vietų lankymo teko gaivaliotis ant sofos prieš televizorių, o vietoj meilės tėvynei (visgi buvo vasario 16-oji) jausti neapsakomą aistrą „Vytauto“ vandeniui…

           Jei dėl Valdovų rūmų dar pernelyg neišgyvenu (nenupūs gi vėtrungės nuo stogo net ir kylantys auditų vėjai), tai va dėl neaplankytų Akropolio ir Panoramos truputį gaila. Ne ne, nejaučiu didelio malonumo trainiotis aš tokiose vietose (greičiau – priešingai), bet taip norėjosi savomis akimis pamatyti, ar pasiekė, ir kiek, krizės liežuviai šitas verslo šventoves. Taip norėjosi palyginti tenykštę situaciją su kaimyniniuose Šiauliuose esančiais „Saulės miestu“, „Tilže“ ir „Bruklinu“… Nes va šituose centruose įsikūrusioms parduotuvėlėms, tai tikrai ne pyragais lyja. Jei „Saulės mieste“ žmogeliai dar kursuoja, tai va į „Tilžę“ ar „Brukliną“ gali drąsiai šauti tie, ką vargina žmonių minios. Užsukęs darbo dienos vakare ten, galite būti tikras, būsit viena iš kokių penkiasdešimties po visą prekybos centrą besišūdeliaujančių personų. Tiesa, jei dar atmesim ant suoliukų burkuojančius paauglius (gipskartoninė-polistirolinė Niujorko gatvių imitacija – labai romantiška vieta pasimatymams), tai potencialių klientų skaičius sumažėja dar perpus. Ir čia ne mano fantazijos – taip yra iš tiesų . Maža to, kaimynai iš gretimo miesto tuoj turės savą Akropolį. Pats tas gazas atsidaryti tokiu metu… Aišku, apimti euforijos, kad visai netoli jų išdygo tikrų tikriausia prekybos dievų buveinė, visokių radviliškių, kuršėnų ir joniškių gyventojai  pradžioje suvažiuos ir ištaškys šiaip ne taip atgautus gruodžio mėnesio atlyginimus, bet žiaurus gyvenimas viską tuoj sustatys į savo vietas, ir vienas kitą vėl susitiksim pirmadieniais (naujų siuntų dieną) “Humanoje“. Toks tas gyvenimas toliau nuo Vilniaus. Kaip sako delfis, pagyvenę „su nepamatuotu optimizmu“, dabar kibirais semsim pesimizmą… 

                Taip jau gavosi, kad keliaudamas pakvėpuoti kultūringiausios(?) šiais metais Europos sostinės oru, savo eiklųjį eržilą Golfytį palikau namie, o iš Vilniaus grįžau traukiniu (atseit, gal šiek tiek sutaupysiu). Ir kilo šiokių tokių apmąstymų… Mūsiškėje stotyje velniai žino kiek laiko kabėjo (gal ir dabar  tebėra, nepastebėjau) plakatas, raginantis keliauti traukiniu, nes kelionė juo esą pigiausia. Po paskutinės ekskursijos ėmiau smarkiai tuo abejoti. Aritmetika nesudėtinga. 400 km į abi puses, vadinasi apie 25 litrus srėbalo mano žirgui (čia kai nebandau prievartauti jo širdelės plakti beprotišku 130 km/h pulsu). Kaina – apie 80 lt. Kelionė traukiniu žmogui - 32 lt. į vieną pusę. Važiavom dviese, tad grįžimas atsiejo 64 lt… Jei dar prie to pridėsim švelniai ūgtelėjusias Vilniaus transporto talonėlių kainas, tai gaunasi vos ne visa kelionė Golfyčiu. Še tau, Magde, ir devintinės… Sutaupėm, tsakant… Jei taip ir toliau, tai aš pats tuoj rimtai imsiu įtikėti, kad mano Golfelis pati geriausia transporto priemonė …

               Ir dar apie traukinius -  šiandien „Vilniaus Diena“ rašo, kad praeitais metais sutankintas keleivinių traukinių grafikas ir atsiradę nauji maršrutai tebuvo socdemų sukurtas priešrinkiminis triukas, kainavęs milijonus litų. Nu fuck, (prasimušė mano europietiškumas), nu tai ar ne gyvas cirkas ta Lietuva? Tai pasakykit Jūs, man, kaimo žmogui, kuo galima tikėti šitam sušiktam krašte, jei aplink kur tik pasisuksi, vien tik reklaminiai arba rinkiminiai triukai?…    

               Na ir desertui… Pamentant nesenus, bet gerus laikus, kai visur sukosi reklamos, siūlančios pagalbininkus, galinčius padėti atrasti svajonių darbą? Et, keičiasi laikai… Keičias ir reklamos…