Auksinė varpa LT

Kaip mes statėm namą (I dalis)

kovo 20th, 2009

        Įkvėpimą įrašui  apie statybas pasigavau pažiūrėjęs šaunų filmuką objective.lt blog'e.

        Ar kada nors pagalvojot, su kokia gyvenimo ironija susiduria (tiksliau, susidūrė) dažnas tautietis, nusprendęs įsigyti nuosavą būstą? Na, tarkim tas, kuris ryžosi pirkti butą kokiam nors naujos statybos name. Žmogus ėjo į banką, ėmė paskolą, pirkosi nuosavą kampą ir įsipareigojo atidirbinėti už jį kokius 30 metų. Kitaip tariant, savi namai žmogui – viso gyvenimo pirkinys. O ką jam už tą viso gyvenimo darbą neretai įsiūlo(ė) statybininkai?.. Graudžių istorijų apie sunkiai įsivaizduojamą broką pilnas internetas. O žinot kodėl? Ogi todėl, kad pas mus viską dorai žino tik „ekspertai“, o darbus daro tik „patyrę ir kvalifikuoti meistrai“. Na bent jau darė… Kad būtų aiškiau, papasakosiu savąją istoriją. Nė vienas fatas nėra išgalvotas, viską turėjau laimės patirti nuosavu kailiu. Gali būti, kad kai ką primiršau, kai ką nutylėsiu, bet esmę, vyliuosi, suprasit. Beje, labai svarbu - gink Dieve nepagalvokit, jog visoje šioje istorijoje pasakosiu apie įmonę, kurios darbuotojas esu šiuo metu. Tikrai ne.    

 Kaip mes statėm namą

       (Veiksmo laikas - ekonominio Lietuvos pakilimo laikotarpis, metas kai statybų darbininkas uždirbo bent tris kart daugiau nei pradedantis mokytojas; veiksmo vieta – dienomis auganti sostinė)

          Vienu metu taip jau susiklostė gyvenimas, kad  po poros mėnesių pabūvimo laisvo oro direktorium staiga prireikė pinigų. Tuo metu dar nebuvau patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimo ir galvojau, kad laimė slypi būten juose. Pasirinkimų buvo keletas – ieškotis mokytojo darbo už nepilną tūkstantėlį, vėl eiti dirbti kokiu vadybininkėliu ar patraukti į statybas. Po tam tikrų apmąstymų pasirinkau trečiąjį variantą. Paaiškinsiu, kodėl.

      1. Tuo metu kažkaip neapdairiai vėjais paleidau savo santaupėles, o staigiai, be didesnio įdirbio jų buvo galima gauti statybose. Be to, reikėjo mokėti už buto nuomą, o mokytojo algos tik jai ir būtų užtekę…

      2. Svajojau ir tebesvajoju savo rankomis pasistatyti šiaudinį-molinį namą, tad nusprendžiau, kad patirtis statybose tik bus į naudą. O jei ten dirbdamas ir besimokydamas  pridarysiu klaidų, tai dzin. Gi ne sau statysiu…

      3. Nesu tarnavęs armijoj, tad nuspendžiau, kad reikia praeiti bent šitą vyriškumo mokyklą.

      4. Atsiminiau posakį, kad vyras per gyvenimą turi padaryti tris dalykus – pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti vaiką. Dar mokyklos laikais prisodinau gal dešimt eglučių. Tad pamaniau, jog jeigu pastatysiu namą (dzin, kad kol kas ne sau), galėsiu pereit prie veiksmų dėl trečio punkto įgyvendinimo.

      5. Išgirdau puse lūpų kalbant, kad jei įsidarbinčiau, po kelių mėnesių artimos pažinties su statybomis turėčiau būti kilstelėtas pareigose.

          Sudėjau visus pliusus į krūvą ir supratau, kad nelieka nieko kito kaip tik leistis į spalvingą ir nuotykių kupiną statybų pasaulį. O kad būtų smagiau, kartu pasiėmiau ir brolį…. Pradžia nebuvo įkvepianti – kurį laiką dirbom tokius darbus, kuriems nereikėjo nei ypatingo talento, nei didelio proto. Paimi kūjį ir trenki į sieną. Ir taip visą dieną. Vakare susišluoji nuolaužas ir eini namo. Kitą rytą atsikeli ir jau žinai, kad iki tol rašiklį įpratę laikyti pirštai vėl maigys šiurkštų kūjo kotą. Po savaitės tokio darbo (varėm visas septynias dienas) apėmė gėdingos kapituliacinės mintys. Laimei, kaip tik joms užgriuvus pasitaikė algadienis. Davė litų. Tiek, kiek mokytojaudamas būčiau užvargęs per mėnesį. Nuotaika pakilo. O vakare dar labiau – mat parduotuvėj įkišau litą į svarstykles ir tos parodė, kad darbas kūju – pirmas vaistas nuo mane kankinančios penėjimosi problemos. 1 savaitė = -4,5 kg., nors valgiau kaip valgęs. Svorio metimo tempais jau beveik galėjau lygintis su V.Katunskyte…

         Praėjus dar kuriam laikui išgirdom puikią žinią – aš, brolis ir dar pora šaunių, perspektyvių jaunuolių būsim perkelti į kitą objektą – patyrusių meistrų vadovaujami nuo pat pamatų statysim namą.  Buvo pasakyta -“sėsit ant betono, ant kūbų“. Eilinių žemiečių kalba kalbant – atlyginimas priklausys nuo to, kaip staigiai sugebėsim sumontuoti pamatus, užpilti perdangas ir t.t. Buvo tokių, kurie ėmė pavydėti, nes „sėdėjimas ant kūbų“ yra gėris - jei tik netingėsi, po mėnesio namo tempsi ne vieną ir ne du tūkstantėlius litų. Ir čia eidamas niekingai ir žeminančiai skambančias statybų darbininko (ne meistro) pareigas. Ko daugiau norėt? „Bingo, pagaliau statysiu namą“ galvojau sau. Materealizmu apsikrėtusi siela džiūgavo iš laimės, o vaizduotėje jau piešėsi vaizdai, kaip aš, po kokio pusmečio darbo, joju kupranugariu  per dykumą apžiūrinėti vieno iš septynių pasaulio stebuklų.  „Prarabas“ mus susikvietė ir supažindino su būsimu brigadininku, mokytoju ir betonavimo guru - Algiu (tikrovėje jo vardas kitoks). Algis - geras vyras. Visą gyvenimą pradirbęs statybose betonuotoju, savo darbą išmanė tiesiog puikiai. Bėda ta, kad bedirbdamas pasigavo profesinę ligą ir ta liga matyt jam sutrukdė pakilti karjeros laiptais. Pažinties dieną, nors dar buvo tik pietų metas, ta nelemta liga jau buvo beveik atėmusi jo kalbos dovaną. Algis kažką ilgai burbuliavo, bet  galiausiai suprast pavyko tik vieną, esminę frazę - “nu, chlopcy, atjebu ja vas“.  Tą akimirką supratau, kad mano pažintis su statybu pasauliu bus itin intymi…

        Po poros dienų, kaip ir buvo žadėta, mus ištrėmė į naują objektą. Pasakiškoje vietoje, kainuojančioje pasakiškus pinigus. Paiškėjo, kad ir namas, kurį statysim – pasakiškas. Milžiniškas ir su tiek visokiausių išraitymų ir mandrybių, kad, anot pusę Šeškinės ir Lazdynų pastačiusio Algio, „čia mes užsip**m negyvai“. Gi mes, nepatyrę jaunuoliai, trynėm rankomis – jei didelis namas, vadinasi daug betono. Jei daug betono (kūbų!!!), vadinas daug litų…! Objekte susipažinom su antruoju mūsų komandos „seniu“ – Vincu (vardas irgi pakeistas). Vincas vyras buvo rimtas, bet mokantis atsipalaiduoti - po kiekvienos algos bent savaitei šiaušdavo į „Maljorką“ (taip mes vėliau pavadinom jo daugiadienius užbaliavojimus). Pažinties dieną jis kątik buvo grįžęs iš kasmėnesinių atostogų. Visas toks įraudęs, susisukęs – akivaizdžiai perkepęs „Maljorkos“ saulėje. Prarabas jam gerokai nudavė velnių, mat iškeliaudamas su savim pasiėmė ir įrankius (esą reikėjo kažką namie pasitvarkyti), o kadangi kelionė užtruko, vienos brigados vyrai dvi savaites neturėjo kuo sukti varžtų ir pjauti medienos… Darbų vykdytojas mus supažindino su užduotimis ir išvažiavo. Kolektyvas kaip mat sumojo, kad įspūdžių ir taip gana, ir kad pirmą dieną pulti plėšytis būtų tikra nuodėmė. Buvo priimtas spendimas pažymėti sėkmingą Vinco sugrįžimą iš „Maljorkos“ ir tuo pačiu atlikti privalomą statybų aikštelės ritualą – prisirašymą. Mes, jaunesnieji, pasitaikėm nelabai geriantys, tad gerbdami tradicijas pakėlėm vos po vieną taurelę. Mūsų mokytojai taip iš degtinės nesityčiojo – išgėrė viską, kas buvo. Darbo diena nejučia atėjo į pabaigą ir iškeliavom namo. Išaušęs kitas rytas reiškė, jog mes, keturi, beveik nieko statybose nenutuokinatys žmogėnai, vadovaujami poros gerai savo darbą, visus statybų pasaulio papročius ir pigaus vaisių vyno rūšis išmanančių meistrų pradėsim statyti didelį, kelių milijonų litų vertės namą.

   Bus daugiau

(Šioje vietoje savo pasakojimą kuriam laikui nutraukiu. Deja, gyvenimas toks, kad kompiuterį tenka dalintis… Jei netyčia esate vienas iš tų keistų žmogelių, kuriems dėl kaži kokios priežasties patinka paskaitinėt mano įrašus, komentaruose galit brūkštelti IdejaiX adresuotą raginimą prileisti mane prie klavetūros. Gal atsileis jos rūsti moteriška širdis ir dar šiandien galėsiu baigti tai, ką pradėjau… :)      

Kategorijos: Kasdienybės trupiniai, Kūryba, rašiniai ir pan. | Žymos:statyba | Komentarų: 11

Mes jamam šitą… namą (pas kaimynus pasidairius)

vasario 28th, 2009

aušrininkas

Neseniai teko svečiuotis pas brolius latvius. Kam teko būti Jūrmalos kurorte, tas žino magišką šių vietų trauką, kuriai neatsispyrė net Rusijos carai. Tiesa, šiandien kurortas ištuštėjęs. Žiema atvilioja tik pavienius. Be to, savo juodą darbą daro kaimynus kol kas labiau nei mus smaugianti krizė. Jos požymiai matyti ant pušynuose išrikiuotų namų sienų: PARDOD PARDOD.

Iš pirmo žvilgsnio tai niekuo neišsiskiriantys didesni ir mažesni namukai: tvarkingi, prižiūrimi. Gyvenk ir norėk. Vieni šiuolaikiniai, kiti – preciziškai restauruotos šimtametės vilos. Vieniems iš kaminų kyla dūmai, kiti laukia vasaros atostogų – čia sugrįžta smarkiai pasiturinčių latvių ir, ko gero, rusų šeimos.

Vaikštinėdami grožėjomės ir mėginom spėlioti, ką gi reikia veikti gyvenime, norint čia gyventi. Kiek galėtų kainuoti toks būstas pajūry? Grįžęs lyg tarp kitko užmečiau akį internetan. Teko pasijuokti iš savo vaikiškų spėlionių. Lyg dar būtų negana, žmona parašo – imam šitą…

Kategorijos: Aktualijos, Kasdienybės trupiniai | Žymos:kainos, Krizė | Komentarų: 5

Nuo vilko ant meškos

vasario 25th, 2009

varpininkas

Rytas. Pro duris įeina anksčiau firmoje dirbęs vyrukas.

Jis: Sveikas. Šefai yra?

Aš: Labas. Ne, nėra.

Jis: Klausyk, tu nežinai kaip čia situacija su darbais? Gal turi firma kokių objektų, gal priimtų mane atgal?

Aš: Tai kad, žinok, šikna… kaip ir visiem.

Jis: B**t, b**t.. Nežinau ką daryt… Draugelis sakė, „nebūk durnas, statybos lenkias eik dirbt į ***** (didelė ir žinoma įmonė). Nuėjau. Priėmė darbininku. Dvi savaites kaip durnius ant lauko prasikrušau, pasitempiau nugarą, pradėjo sąnarius skaudėt, vos paeinu. Pagalvojau, kad tik sveikatą susiėsiu su tokiu darbu, tai ir išėjau…  

Aš:  Nu, bet tai gal algas normalias už tokį vargą moka?

Jis: Jo, labai normalias. Už dvi savaites gavau tris šimtus su keliais litais. Sakė, po trijų išdirbtų metų alga iki kiek daugiau nei štukės į rankas pakiltų.

Aš: Oho, piniguočius… tai kur daba tuos turtus dėsi?

Jis: Nežinau. Reikia valgyt nusipirkt, reikia mokesčius sumokėt. Dabar galvoju kas svarbiau…

IŠVADA:

Krizė - ne pats geriausias metas keisti darbus, nes liaudies patarlė „nuo vilko - ant meškos“ pradeda pasiteisinti visu pajėgumu…

MINTIS: 

Jei šiuo metu vidutinė bedarbio PAŠALPA yra 672 Lt , tai kokią moralinę teisę tie 800 Lt ant popieriaus turi vadintis ATLYGINIMU?  

Kategorijos: Kasdienybės trupiniai, Linksmai | Komentarų: 2

Pošventinės krizinės mintys

vasario 18th, 2009

          varpininkas      

            Šventinį savaitgalį nuskilo laimė pabūvoti sostinėje – svečiavausi pas draugus. Ir, tenka prisipažinti, būdamas gūdžios provincijos atstovu padariau tris stambias nuodėmes. Pirma – nenuvažiavau pažiūrėti, kaip atrodo neva Vilniaus simboliu tapsianti, ant istorinio architektūrinio šedevro kepurės užlipdyta vėtrungė, antra - nebuvau Akropolyje ir nenusifotografavau prie jo užrašo, trečia - neapsilankiau Panoramoje (dar nesu joje buvęs). Gal ir būčiau visą tai padaręs, jei ne tas iš kažkur galvon įsidiegęs kvailas maksimalizmas – išgerti viską, nieko po savęs nepalikti…  Kitą rytą jis atsirūgo su kaupu (ir tirščiais) - vietoj istorinių vietų lankymo teko gaivaliotis ant sofos prieš televizorių, o vietoj meilės tėvynei (visgi buvo vasario 16-oji) jausti neapsakomą aistrą „Vytauto“ vandeniui…

           Jei dėl Valdovų rūmų dar pernelyg neišgyvenu (nenupūs gi vėtrungės nuo stogo net ir kylantys auditų vėjai), tai va dėl neaplankytų Akropolio ir Panoramos truputį gaila. Ne ne, nejaučiu didelio malonumo trainiotis aš tokiose vietose (greičiau – priešingai), bet taip norėjosi savomis akimis pamatyti, ar pasiekė, ir kiek, krizės liežuviai šitas verslo šventoves. Taip norėjosi palyginti tenykštę situaciją su kaimyniniuose Šiauliuose esančiais „Saulės miestu“, „Tilže“ ir „Bruklinu“… Nes va šituose centruose įsikūrusioms parduotuvėlėms, tai tikrai ne pyragais lyja. Jei „Saulės mieste“ žmogeliai dar kursuoja, tai va į „Tilžę“ ar „Brukliną“ gali drąsiai šauti tie, ką vargina žmonių minios. Užsukęs darbo dienos vakare ten, galite būti tikras, būsit viena iš kokių penkiasdešimties po visą prekybos centrą besišūdeliaujančių personų. Tiesa, jei dar atmesim ant suoliukų burkuojančius paauglius (gipskartoninė-polistirolinė Niujorko gatvių imitacija – labai romantiška vieta pasimatymams), tai potencialių klientų skaičius sumažėja dar perpus. Ir čia ne mano fantazijos – taip yra iš tiesų . Maža to, kaimynai iš gretimo miesto tuoj turės savą Akropolį. Pats tas gazas atsidaryti tokiu metu… Aišku, apimti euforijos, kad visai netoli jų išdygo tikrų tikriausia prekybos dievų buveinė, visokių radviliškių, kuršėnų ir joniškių gyventojai  pradžioje suvažiuos ir ištaškys šiaip ne taip atgautus gruodžio mėnesio atlyginimus, bet žiaurus gyvenimas viską tuoj sustatys į savo vietas, ir vienas kitą vėl susitiksim pirmadieniais (naujų siuntų dieną) “Humanoje“. Toks tas gyvenimas toliau nuo Vilniaus. Kaip sako delfis, pagyvenę „su nepamatuotu optimizmu“, dabar kibirais semsim pesimizmą… 

                Taip jau gavosi, kad keliaudamas pakvėpuoti kultūringiausios(?) šiais metais Europos sostinės oru, savo eiklųjį eržilą Golfytį palikau namie, o iš Vilniaus grįžau traukiniu (atseit, gal šiek tiek sutaupysiu). Ir kilo šiokių tokių apmąstymų… Mūsiškėje stotyje velniai žino kiek laiko kabėjo (gal ir dabar  tebėra, nepastebėjau) plakatas, raginantis keliauti traukiniu, nes kelionė juo esą pigiausia. Po paskutinės ekskursijos ėmiau smarkiai tuo abejoti. Aritmetika nesudėtinga. 400 km į abi puses, vadinasi apie 25 litrus srėbalo mano žirgui (čia kai nebandau prievartauti jo širdelės plakti beprotišku 130 km/h pulsu). Kaina – apie 80 lt. Kelionė traukiniu žmogui - 32 lt. į vieną pusę. Važiavom dviese, tad grįžimas atsiejo 64 lt… Jei dar prie to pridėsim švelniai ūgtelėjusias Vilniaus transporto talonėlių kainas, tai gaunasi vos ne visa kelionė Golfyčiu. Še tau, Magde, ir devintinės… Sutaupėm, tsakant… Jei taip ir toliau, tai aš pats tuoj rimtai imsiu įtikėti, kad mano Golfelis pati geriausia transporto priemonė …

               Ir dar apie traukinius -  šiandien „Vilniaus Diena“ rašo, kad praeitais metais sutankintas keleivinių traukinių grafikas ir atsiradę nauji maršrutai tebuvo socdemų sukurtas priešrinkiminis triukas, kainavęs milijonus litų. Nu fuck, (prasimušė mano europietiškumas), nu tai ar ne gyvas cirkas ta Lietuva? Tai pasakykit Jūs, man, kaimo žmogui, kuo galima tikėti šitam sušiktam krašte, jei aplink kur tik pasisuksi, vien tik reklaminiai arba rinkiminiai triukai?…    

               Na ir desertui… Pamentant nesenus, bet gerus laikus, kai visur sukosi reklamos, siūlančios pagalbininkus, galinčius padėti atrasti svajonių darbą? Et, keičiasi laikai… Keičias ir reklamos…  

Kategorijos: Aktualijos, Kasdienybės trupiniai | Komentarų: 3

Lauk iš mero posto! (arba žodžio laisvė ant turgaus tvoros)

vasario 9th, 2009

varpininkas

Įvairiausių topų rinkimai pastaraisiais metais tapo labai populiaria lietuvių liaudies pramoga. Tai renkame geriausią dainą, tai svarbiausią metų įvykį, tai stilingiausią damą. Neseniai tėvynės žemėje įvyko dar viena tokia pramoga. Žurnalas „Veidas“ surengė pirmuosius geriausio šalies mero rinkimus. Kaip skelbiama, 110 įvairiausių specialistų suko, suko galvas, skaičiavo balsus ir galiausiai nusprendė, kad meru nr.1 Lietuvoje tapo – Druskininkų meras R. Malinauskas.  Gi mažo, save geležinkelio sostine vadinančio miesteliuko meras A.Čepononis užėmė garbingą penktą vietą, nušluostydamas nosį kaimynams iš Šiaulių ar Panevežio. Naujiena džiugi, dabar miestelėnai galės didžiuotis žinodami, kad miestelio meras – misteris nr.5. Deja ne visi… Antai turgaus šeimininkai turi savą požiūrį į gerb. A.Čepononį ir jo slėpti neketina. Kiekvieną žmogelį, užsukusį turgun pigesnės žuvies, bulvių ar dėvėtų rūbų pasitinka toks šūkis:

           Plakatai nėra naujiena, turgaus tvorą ir pastatus jie puošia turbūt jau bene metai laiko. Jiems pasirodžius, naujienų agentūra VBS („Viena Boba Sakė“) skelbė, kad tai pasekmė konflikto tarp mero ir turgaus šeimininkų dėl uždarytos naktinės aludės. Kaip yra iš tiesų – nežinia, ir „Auksinė Varpa“ nesiims aiškintis. Tačiau šitoje istorijoje galime pasidžiaugti tuo, kad iš visų demokratijos privalumų vienas Lietuvoje tikrai veikia – tai žodžio laisvė. Tuo galima įsitikinti ir turgaus internetinėje svetainėje, kur visokie kontrolieriai ir valdininkėliai tiesiai šviesiai priskirti negarbingai verslo naikintojų kategorijai.

          Pagarba merui už tai, kad jis pateko į top penketuką, o turgaus šeimininkams už tai, kad gina savo teises ir kaskart, užsukus duonos ar mėsytės, savo plakatais sugeba padovanoti šypseną.  

Kategorijos: Kasdienybės trupiniai | Komentarų: 0

Tebūnie pašlovintos melžėjos veteranės (arba, kaip valstybė prižiūri dvarus)

vasario 6th, 2009

            varpininkas 

             Įdomus Dievo kūrinys ta mūsų Marijos žemė. Va, pavyzdžiui, Vilniuje milijonais kasdien sėkmingai minta iš plieninių sijų ir gelžbetonio atstatyti (cha cha cha) Valdovų rūmai, o va tikrieji istorijos liudininkai – dvarai stovi apleisti ir niekam nereikalingi. Na, laimei, bent jau Pakruojo dvarui (ir, berods, keliems mažesniems) buvo pramušta euromilijonų, tad bent kažką turėsim išsaugoję ateities kartoms. Aišku, nesu naivus, ir nesitikiu, kad pinigų stokojanti valstybė staiga susirūpins paveldu, bet bent jau kai ką iki šiol tikrai galima buvo atlikti.
              Panemunės maršrutas į Lietuvą atvykstantiems užsieniečiams pateikiamas kaip vienas vaizdingiausių ir įdomiausių maršrutų po musų šalį. Gilią senovę menančios pilys ir dvarai, piliakalniai, gražus gamtovaizdis. Viskas gerai, tegu pasižiūri prie iščiustytų pilių pripratę užsieniečiai lietuviškos griuvėsių egzotikos. Bet negi per sumautus beveik 20 nepriklausomybės metų nebuvo galima pasamdyti kokio vietinio Prano su laužtuvu, kad nuo Belvederio dvaro sienos nuluptų šitą užrašą?

Nors ką gali žmogus žinoti, gal šimtmečiais istoriją skaičiuojantis dvaras tik tuo ir garsus… Gal pensininkių melžėjų suvažiavimas ir buvo pats jo gyvavimo zenitas…

Džiaugtis belieka bent jau tuo, kad iškabų perdarymo meistras buvo pasiųstas į garsiąją Panemunės pilį. Ten, kaip koks J.Nikulinas garsiojoje „Operacijoje Y“, laužtuvėliu, matyt, nulupo tris istoriškai atgyvenusias raides ir valstybės biudžetas buvo išgelbėtas nuo bereikalingų išlaidų. Kam reikalingos naujos iškabos su valstybės simboliais? Jei akys jų prašo, visada galima palėkt iki Vilniaus. Auga ten vienas toks valstybės simboliukas. Sako, nelabai brangus, vos už kelis šimtus milijonų…

Tokia ta mūsų Lietuva. Veidą dailinam ir puošiam, o užpakalis nuogas šviečia… Bet gal visgi ir gerai. Visai smagu netikėtai prisiminiti šlovingus laikus, kai melžėjos kasmet  iš karvių stebuklingai priprašydavo dešimčia procentų daugiau pieno, derliai buvo didesni ir didesni, o šviežios duonos rasdavai tik trečioje parduotuvėje…  

Kategorijos: Kasdienybės trupiniai, Visa kita | Komentarų: 16