- Kur, tėti, važiuosim? – paklausiu.

- Į Baltijos kelią važiuosim. Eikit, užkąskit, močiutė duos kitus rūbus, persirengsit ir važiuosim.

- Geeerai…, tuoj, – patempęs lūpą, pasiimu ką tik žvėriškai riaumojusį KRAZ’iuką, išpilu smėlį. Krovinio nuvežt į statybas jis nebespėjo…

- Pasiimk savo mašiną, nepalik, kad Justis atėjęs nepavogtų, – atsitraukdamas nuo taip ir neužgimusio smėlio miesto tarsteliu į statybas vis dar įsijautusiam broliui. Justis šiaip jau neateina ir mūsų mašinų nevagia, bet aš – vyresnis brolis, tad privalau jaunėlį pratint prie tvarkos.

Pikta. Labai pikta. Smėlis šlapias, pats tas „gazas“ statyt namus, o reikia važiuoti. Nors, tiesą sakant, kad kažkur keliausim,  nujaučiau. Mat tėtis nuo pat ryto blizgino mūsų senolį  „maskvičių“, girdė jį benzinu iš kanistro, močiutė garsiai klausėsi radijo ir vis apgailestaudama, kad šiandien mama dirba,  tepė sumuštinius.

Užkandam, pasipuošiam ir patraukiam kelionėn. Tiesa, prieš tai dar užsukam pas močiutės brolį. Pasipuošęs išeiginiu kostiumu, nusiblizginęs savo juodus lakuotus, kaip tėtis sako, „smetanskus“  batus jis prisijungia prie mūsų ekipažo.  Netrukus išneriam į plentą. Mašinų jame labai jau daug…

- Teti, o kur mes važiuojam? – paklausiu.

- Į Baltijos kelią važiuojam, Minguti. Į Baltijos kelią…

- A…, aišku, – numykiu.

Iš tiesų tai niekas neaišku. Važiuojam į kažkokį kelią, apie kurį  kalba radijas, apie kurį nuo pat ryto kalbėjo visi suaugusieji. Į kelią, kurio pasižiūrėt savo numylėtuoju ZAZ’iuku išvažiavo net kaimynas „dėdė Petras“, nors iki tol jis didelių kelių bijojo ir važiuodavo tik iki bažnyčios. Kas čia per kelias? Kuo jis toks ypatingas, kad vienu metu jo pažiūrėt tiek žmonių. Turbūt labai jau didelis… Pamenu, kai išasfaltavo Alyvų gatvę, irgi daug žmonių buvo susirinkę pažiūrėt. Na, bet ne tiek… Čia turbūt bus dar didesnis, nei tas, kur prie Kauno… Niekaip negaliu atsistebėt – kely tiek mašinų, kad net aš nebesuskaičiuočiau. O skaičiuoju tai geriausiai klasėje…

Mintis, kad taip ir nesuprantu, kur važiuojam, vis neduoda ramybės. Taip norisi tėčio paprašyt, kad paaiškintų, kuo jau toks ypatingas tas Baltijos kelias, bet klausti gėda – net dvejus metus jau vaikštau į mokyklą,  o nežinau. Gi juoksis visi aplinkui. Ką daryt? Laimei, turiu brolį…

- Paklausk, kur yra tas Baltijos kelias.  Tada visą savaitę galėsi su KRAZ’u žaist, – sušnibždu broliui į ausį. Puikiai suprantu, kad tokiam pasiūlymui jis neatsispirs.

- O kur yra Baltijos kelias?  – kaip mat suaugusiųjų užklausia brolis.

Močiutė paaiškina, kad važiuojam į Pasvalį. Ten susirinks daug žmonių, sustos prie kelio ir susikabins rankomis. Kodėl tą darys, nepaaiškina. Taip reikia… Ir liepia neblaškyt tėčio, jam netrukdyti. Kelyje tiek mašinų, kad jai jau darosi baisu.

Su broliu tarpusavy nusprendžiam, kad čia bus kažkas panašaus į žaidimą „Alimbamba, začem slava“. Mes jį žaidžiam mokyklos kieme, nes ten daugiau vietos, o suaugę važiuoja į Pasvalį…

Mašinų ima vis daugėti ir daugėti. Užaugęs aš noriu būti KAMAZ’o vairuotoju ir vežioti iš Gruzijos arbūzus, tad žinau, kaip keliais turi važinėt mašinos.  Viena puse į priekį, kita – atgal. Dabar gi abiem pusėm važiuoja į priekį, į Pasvalį… Judam vis lėčiau ir lėčiau. Tėtis ima  žiūrėt į rodykles prie vairo, nervintis, kad neužkaistų variklis. Kas nutinka, kai jis užkaista, aš atsimenu dar iš tų laikų kai turėjom ZAZ’ą su juokingom ausim užpakalyje. Tada tenka stoti šalikelėje ir atsidarius dangtį laukti, kol atvės. Bet čia gi „maskvičius“. Jis gi nekaista!

- Teti, o kodėl mūsų „maskvičius“ kaista. Juk jis ne ZAZ’as – paklausiu.

- Labai lėtai judam, nespėja variklis aušintis, sūnau… Su ZAZ’u čia išvis pražūtume, ir Baltijos kelio nepamatytume.

Apsidairau. Šalikelėj pražiojęs užpakalį stovi ZAZ’as… Netoli jo kitas… Paskui – trečias, ketvirtas… Netrukus prariedam ir pro garais apsipylusį „maskvičiuką“. Lygiai tokį pat kaip mūsų.

- Va, šita rodyklė jei pakils iki raudono, bus šakės… -parodo man.

Lėtai lėtai judam toliau. Mašinos grūdasi, pypina, garuoja šalikelėse… Tėtis nervinasi ir sako daug žodžių, už kurių sakymą ne taip jau seniai gerokai gavau beržinės košės. Močiutė išsitraukia rožančių ir ima melstis. Liepia melstis ir mums. Meldžiuosi….  Pernai priėmiau pirmą komuniją, tad atmintinai moku visas maldas. Močiutė sako, kad galėčiau būti kunigu, bet man KAMAZ’ą vairuot patiktų labiau…

- Tete, tete, žiūrėk, devintukas, – pradedu šaukt rodydamas pirštu į naują ir blizgantį devintą žigulį. Mašinų markes žinau netgi geriau ne katekizmą. – Koks gražus, kaip tokio norėčiau…

- Pamatysi, sūnau, turėsi kada nors dar geresnę…

- Kas gali būt geriau už devintuką? – nustembu.

- Gali, gali…

Šiaip ne taip nuvažiuojam į vietą - rodyklė iki raudonos padalos nepakilo, “maskvičius“ mus atvežė ten, kur norėjom. Į Baltijos kelią…. O kelias kaip kelias. Toks kaip į Šiaulius…. Bet tiek žmonių ir mašinų vienoj vietoj matęs dar nesu… Vieni su tautiniais rūbais, kiti  su kostiumais, vieni dainuoja, kiti juokiasi. Visi eina, rikiuojasi  į eilę, susikibę rankomis dainuoja, mojuoja vėliavom, šaukia „Lietuva“, „Lietuva“.  Močiutė verkia. Jos Brolis irgi… Ašaros kaupiasi ir man – labai noriu sysiot.

Tėtis pastebi, kad trypčioju ir nuveda mus su broliu į miškelį. Net ir čia girdėt šūkiai ir dainos. Pasysiojam. Grįžę sužinom, kad tuo metu kai buvo miškelyje, kažkas visus susikabinusiuosius fotografavo. Mes į nuotraukas pakliūt nespėjom…. Kažkokia moteris tėčiui pasako, jog tuoj turėtų praskrist lėktuvas – jis irgi fotografuos ir filmuos.

Ir iš tiesų, netrukus jis pasirodo . Visi  žmonės mojuoja jam rankomis, vėliavomis ir šaukia „Lietuva, Lietuva“. Šaukiu ir aš. Paskui staiga prisimenu Jusčio pasakojimą apie tai, kaip jis vieną kart praskrendančio lėktuvo paprašė išmest  „kramtuškių“ ir tas išmetė visą dėžę.

- Išmesk „kramtuškių“, „kramtuškių“!!! – rėkiu iš visų plaučių. Lėktuvas manęs neišgirsta. Kur čia išgirs, kaip ausys plyšta nuo to „Lietuva, Lietuva“….

Močiutė ir jos brolis dar kurį laiką pabendrauja su kažkokiais tautiniais rūbais apsirengusiais žmonėmis, o mes su tėčiu patraukiam į mašiną. „Kad nepasimestumėt šitoj košėj“ – paaiškina.

Galiausiai grįžta ir močiutė. Akys dar paraudusios, matyti kad verkė daug… Ir verkė ne tik ji – mačiau daug ašarojančių tetų ir netgi dėdžių…

- Kai pagalvoju, kaip reikės grįžt, norisi verkti ir man, – sako tėtis.

Susėdam į savo senolį „maskvičiuką“ ir patraukiam namo. Lėtai lėtai, nes mašinų ir vėl tiek, kad netelpa kelyje. Tik šį kart visi jau keliauja atgal…  Grįždami ir vėl matom visko – šalikelėse besiilsinčių ZAZ’iukų  (kai kurie iš  jų Baltijos kelio taip ir nepasiekę patraukė namo), per ražienų laukus lekiančių automobilių, garais apsipylusių senų „žiguliukų“. Močiutė vis kartoja, kad to jai dar neteko matyti ir  visą kelią meldžiasi, jog sėkmingai pasiektume namus… Juos pasiekiam sėkmingai….

Baltijos kelią aš mačiau taip…. Kas jis buvo iš tiesų, ir kur iš tiesų dalyvavom, supratau vėliau….  Tik vėliau supratau, kodėl verkė močiutė, kodėl žmonės mojavo visai ne tomis vėliavom, kurias iki tol kabino prie namų, kodėl niekas nenešė plakatų su Lenino atvaizdais…

——————————————————

Šis mano rašinys yra atsakas į PDFONTOUR tinklaraščio paskelbtą  akciją, skirtą Baltijos kelio dvidešimtmečio paminėjimui.

Nukeliavę adersu http://www.pdfontour.com/ galite paskaityti kitus konkursėlyje dalyvaujančius rašinius ir atiduoti balsą už labiausiai patikusį

Vieša paslaptis yra tai, jog net ir minimalią algą gaunančiam Lietuvos respublikos piliečiui, sumokėjus visus mokesčius kišenėje paprastai dar lieka pora šimtinių. Tai, jog ne piniguose yra laimė, ir jog pinigai dažnai būna įvairių konfliktų, kivirčų, karų bei visokių kitokių blogybių priežastis, žinoma jau seniai. Pinigai  puikina, ugdo godumą, paverčia žmogų zombiu.  Pauostęs banknotų kvapo jis,  it Girdvainis paskui savo žirgus, lekia laukais, pievom ir pelkėm, visiškai nežiūrėdamas sau po kojomis ir nesukdamas galvos dėl to, ką sutrypia.  Pinigai tai tarsi puvėsis, nuo pat šaknų ėdantis žmogaus moralės medį…

Pastaruoju metu AV LT (kaip ir visi kiti) turėjo puikią progą įsitikintį, jog Seimo vyrai nuoširdžiai rūpinasi tautos morale, tad palaikydami juos ragina tęsti pradėtą kovą ir imtis laisvinti  tautą ne tik iš netinkamos informacijos ir nedorybių, bet ir materializmo pančių,  kovos būdu pasirenkant naujų mokesčių įvedimą.  O kad Lietuva ir toliau savo originalių sprendimų dėka galėtų džiaugtis užsienio žiniasklaidos ir visokių veikėjų dėmesiu, pasiknaisiojusi po istorijos puslapius ir pasižvalgiusi po svetimus daržus AV LT paruošė galimų mokesčių sąrašėlį.

Barzdos mokestis

Iš pirmo žvilgsnio absurdiškai skambanti barzdos mokesčio mintis iš tiesų turi tvirtą istorinį pamatą. Nors žmonės dažnai šio mokesčio idėjos autoriumi laiko Rusijos carą Petrą I-ajį (įvestas 1705 m.), tokia rinkliava egzistavo dar XVI a. Anglijoje, valdant Henrikui VIII. Karalienė Elžbieta I-oji barzdylas irgi matyt nelabai mėgo, tad jos karaliavimo laikais šis mokestis taip pat gyvavo.

AV LT nuomone, tokio mokesčio įvedimas Lietuvai būtų labai naudingas.  Pirma, iš užsispyrusių barzdočių gaunamos įplaukos (tikslius skaičiavimus paliekam būrimo iš kavos tirščių ekspertams) papildytų skylėtą valstybės biudžetą. Antra, visokie apšepėliai, vadinamieji  “trijų dienų barzdos“ gerbėjai būtų priversti skustis kasdien. Tai padidintų skutimosi priemonių pardavimus, taigi kartu pagerintų ir PVM surinkimo rodiklius.  Trečia, mokestis padėtų saugoti šeimų darną. Nenorintys išlaidauti vyrai skustusi kasdien, tad jų moterys būtų laimingesnės ir galiausiai užmarštin nugrimstų konfliktą šeimose provokuojanti frazė „nu būk geras, nusiskusk. Kaip atrodai?“.  Būtina paminėt ir tai, jog naujas mokestis saugotų ir tautos moralę.  Jokia čia paslaptis, jog dalis senesnio sukirpimo provincijos žmonių, per televizorius  stebėdami kai kuriuos politikos ir visuomenės veikėjus niekaip nesupranta, kodėl šie apšepę lyg kaimo pijokai. Toks vaizdas demoralizuoja tvarkingumo ir pasitempimo iš šalies viršūnių besitikinčius  žmones bei griauna valdžios autoritetą. Įvestas mokestis šią problemą jei ne išspręstų, tai bent jau gerokai sumenkintų.

Langų mokestis

Langų mokestis – dar vienas originalus,  Anglijos gyventojų kišenes tuštinęs ir šiandienos Lietuvai tinkamas mokestis. Įvestas 1696 metais, karalius Viljamo III valdymo metu, jis gyvavo pusantro šimto metų  ir buvo panaikintas 1851 m. Šio mokesčio šaunumą liudija faktas, jog 1798 metais jį įsivedė prancūzai (panaikinta 1926 m.), o ne taip jau seniai apie įstiklintų balkonų apmokestinimą, kaip teigiama, mąstė ir Kijevo meras Leonidas Černovetskis.

AV LT nė kiek neabejoja tokio mokesčio nauda.  Jis atliktų ne tik pagrindinę – biudžeto gelbėjimo misiją, bet ir turėtų kitų teigiamų šalutinių veiksnių, tokių kaip stiklo-plieno monstrų senamiesčiuose dygimo sulėtinimas, senų pastatų niokojimo siekiant iškirsti skylę papildomam langui stabdymas.

Krosnies (šildymo katilo) mokestis

1662 metais Anglijoje užgimęs ir beveik tris dešimtmečius gyvavęs krosnies mokestis, AV LT nuomone, nūdienos Lietuvoje taip pat turi tam tikrų perspektyvų. Kaip žinia, atėjus žiemai šalies gyventojai pasidalija į dvi stovyklas – vieni išsijuosę dirba tam, kad susimokėtų už „valdiškai“ šildomą gūžtą, gi kiti savo trobesius kūrena įvairiomis krosnimis ir nevengia piktdžiugiškai pasišaipyti iš daugiabučiuosie stenančių nelaimėlių. Taip automatiškai užprogramuojamas amžinas socialinis konfliktas, ir apie vieningą ir taikią visuomenę tenka tik pasvajoti. Krosnies mokestis ne tik pagelbėtų biudžetui, bet ir išspręstų šią problemą – visa Lietuva kristų ant kelių ir draugiškai susikibusi rankomis melstų Dievo kuo šiltesnės žiemos. Išsivystytų jau pamirštas artumo ir tarpusavio supratimo jausmas, piliečiai taptų moralesni.

Kepurės mokestis

Nuo 1784 iki 1811 m. Britanijoje gyvavęs kepurės mokestis – dar vienas šaunus biudžeto  ir tautos moralės gelbėjimo variantas. Britiškasis mokestis buvo nutaikytas į pasiturinčių sluoksnį, gi pritaikius jį šiandienos Lietuvoje būtų galima kovoti su kai kuriuose miestuose niekaip neišnykstančiais, akis po kepurių snapeliais slepiančiais įvairaus plauko treninguotais bachūrais „saulėnais“. Užkietėję buduliai gal ir toliau pildytų valstybės kasą, tačiau visokie jiems prijaučiantys „pacukai“, netekę akių priedangos, prarastų drąsą daryti įvairius chuliganizmus.

Nuogybių verslo mokestis

Vadovaujantis nuo 2004 JAV Jutos valstijoje egzistuojančios rinkliavos pavyzdžiu gal ir nepavyktų surinkti įspūdingų šešiaženklių sumų, tačiau tautos moralininimo atžvilgiu tai būtų neabejotinas žingsnis į priekį. Nėra jokių abejonių, kad iš savo nuogybių demonstravimo gyvenančios striptizo šokėjos privalo būti apmokestintos papildomai.  Dažnai tenka girdėti nuomonių, jog vienas puikiai žinomas grandiozinis pusplikių mergelių projektas tautos dvasios kažkuo ypatingu irgi toli gražu nepraturtina. Jei Seimo moralės ekspertai padarytų tokias pat išvadas, nuogybių mokesčiu būtų galima apmokestinti ir jo dalyves. Jei jau taip nori, kad vyrai per televizorių spoksodami į tavo riestą užpakalį varvintų seilę, susimokėk. Šios rinkliavos dėka, gerai apsvarsčius,  tikėtina, būtų galima atrasti variantų, kaip įgyvendinti ir seną internetinių komentatorių svajonę – pažaboti sostinės baruose ir klubuose užsieniečius viliojančias, jiems atsiduodančias ir iš dosnių dovanų gyvenančias lietuvaites. Tokiu būdu Lietuva galėtų atsikratyti nelabai jau šlovingos seksturizmo šalies etiketės, o atviras kelias į kai kuriuos tarpkojus nebeatitrauktų užsieniečių akių nuo tikrojo šalies grožio ir vertybių.

Pramogų mokestis

Nuo Romos laikų žinoma, kad liaudžiai reikia tik dviejų dalykų – duonos ir žaidimų. Duona ir taip jau nėra pigi, tad ją apmokestinus gali tekti dar kartą perstiklinti Seimo rūmus. Tačiau kodėl gi nepasekus Masačiusetso, Merylando, Virdžinijos bei kitų valstijų pėdomis ir papildomai neapmokestinus pramogų? Kodėl lietuviai, kaip kai kurie amerikiečiai, eidami žiūrėt krepšinio negalėtų susimokėti papildomų penkių ar dešimties procentų, kad vėliau artėjant eiliniam krepšinio čempionatui nereikėtų melst Dievo ir premjero, jog atsirastų pinigų žaidėjų draudimui?

Mėlynių (ir kitų uogų) mokestis

Nuo seno žinoma, kad jei ne nelemti grybai ir įvairios uogos, dzūkijos svečių akis džiugintų nuogos ar bent jau pusnuogės merginos. Deja, miškai ten kone kasmet dosnūs, todėl pasekus JAV Maino valstijos mėlynių mokesčio pavyzdžiu būtų visai logiška apmokestinti uogų rinkėjas. Jei jau gėrybių pilnais kibirais ginkluotos Dzūkijos dukros pakelėse medžiodamos uogauti tinginčius  keleivius iš to užsidirba rūbams, vadinasi, gali pagelbėti ir sergančiai valstybei…

Tokie tad būtų AV LT patarimai  mūsų gerbiamiems valdžios vyrams naujų mokesčių klausimais. Esama galybės įvairių būdų, kaip dirti kailį savo paklusnioms avelėms. Ir jei jau tą darote, būkit geri, leiskit pasireikšti fantazijai, ir darykit tą kuo originaliau, kad bent kuo galėtume pasigirt prieš pasaulį…

Vieną saulėtą dieną į bendrovės aktų salę direktorius sukvietė  žmones ir prikimusiu balsu prakalbo:

- Mieli kolegos, sukviečiau jus dėl labai rimtos priežasties. Su didele nuoskauda tenka pranešti, jog, nors mes visi nuoširdžiai plušame ranka rankon, stengiamės iš paskutiniųjų,  tačiau mūsų šauniosios Varpiniškių karvidės ima nebeatlaikyti atšiaurių kapitalizmo sąlygų. Pieno supirkėjai iki absurdo numušinėja supirkimo kainas, degalai ir pašarų ruoša nežmoniškai brangsta, auga ir kitos išlaidos. Jei toliau dirbsime nieko nekeisdami, netrukus bankrutuosime. Reikia keistis. Reikia modernizuotis. Kadangi esame demokratiška bendrovė, susikviečiau jus norėdamas išgirsti jūsų pasiūlymus, kaip būtų galima kuo pigiau ir efektyviau patobulinti pieno gamybos procesą ir ženkliai sumažinti išlaidas.

Siūlymai pasipylė kaip iš gausybės rago. Vairuotojai siūlė pirmiausia išasfaltuoti privažiavimą prie fermų, kad kasdien dumblynėj buksuojančios mašinos nedegintų brangaus kuro, šėrikas – perdengt seną daržinės stogą, kad drėgmė negadintų pašaro,  melžėjos – įsigyti naują melžimo techniką ir t.t. Vieni pasiūlymai buvo protingi ir pagrįsti, kiti – nelabai. Vienus įgyvendint būtų prireikę nežmoniškų lėšų, kiti gi buvo nesunkiai įvykdomi. Salė ošė, šurmuliavo,  bet vieningo, pigaus ir efektyvaus sprendimo niekaip nerado. Galiausiai buvo nuspręsta, jog protingiausia bus prašyti  eksperto pagalbos – kritiška akim apžiūrės, įvertins, patars.  Taip ir buvo padaryta…

Po kurio laiko į šauniąsias Varpiniškių fermas ištaigingu automobiliu atriedėjo pūstažandis ekspertas. Ėjo ratais, fotografavo, matavo, kažką skaičiavo, uužsirašinėjo. Galiausiai sukvietė visą kolektyvą į  salę ir rimtu veidu tarė:

- Įvertinęs jūsų fermų būklę, finansines galimybes ir visas kitas aplinkybes atsakingai pareiškiu, jog geriausias būdas sumažinti išlaidas ir padidinti pajamas yra – rečiau šerti karves ir dažniau jas melžti. Taip sunaudosit mažiau pašarų, taigi mažiau išleisit pinigų jų ir ruošimui. Kadangi dažniau melšit, daugiau gausit pieno, o  kartu  ir pinigų jį pardavę…

Panašią nesąmonę girdėję buvo tik vyriausieji, kai  kadaise iš Maskvos juos pasiekė mokslininkų atrasta naujiena, jog augalai auga revoliucijos būdu… Salė nuščiuvusi tylėjo. Tylą drumstė tik ant palangės savo giminę smagiai pratęsinėjanti musių porelė. Pirmas  iš šoko pabudo  šėrikas Vacius:

- Durnius tu paskuntinis, o ne ekspertas. Žinai kur susikišk tokias savo išvadas…  Atsirado mat proto bokštas!!! Šikt eik su tokiais patarimais, o ne į žmones!

Griausmingo Vaciaus raumojimo pažadinti sujudo ir kiti. Vieni ėmė siūlyt ekspertui pasiskaityt gamtos pažinimo knygučių, kiti – pasitikrinti galvą.  Nuo šūksnių virpėjo net aktų salės stiklai. Visai ne tokios reakcijos tikėjosi ekspertas iš miesto, tad išsigandęs užsirūstinusių kaimiečių griebė savo užrašus, lagaminą ir, netaręs nė žodžio, išrūko pro duris.

Varpiniškėse žmonės dar ilgai pasakojo anekdotus apie kostiumuotą kvailį iš miesto, pasiūliusį mažiau šert ir dažniau melžti karves. Leipo žmonės juokais iki to laiko, kol tėvynėn užėjo sunkmetis.  Mat jam prasidėjus, žiūrėdami žinias varpiniškiečiai vis labiau ėmė suprasti, kad tas veikėjas jau kažkur labai aukštoj valdžioj bus įsitaisęs. Ir nebe karvės šį kart pasmerktos kentėt nuo jo eksperimentų…

ant nosies vasara, atostogų metas, o tu jautiesi smarkiai pavargęs nuo kasdienio vištų kapojimo ir pakavimo maisto ceche? Planuoji nuo visko pailsėti ir pirmą kart nuo išvykimo porai savaičių iš Anglijos grįžti tėvynėn, į gimtąjį kaimą? Ima šioks toks jaudulys ir baimė grįžus nepasišiukšlinti prieš gimines, pažįstamus ir aplinkinius? Suprasdamas tavo nerimą  blog’as „Auksinė Varpa“ skuba  į pagalbą ir spausdina elgesio atmintinę, kuria besivadovaudamas savame  kaime būsi prideramai sutiktas  ir tinkamai įvertintas.

• Prieš keliaudamas į tėviškę sukaupk kuo didesnes svarų  atsargas. Jei per visą buvimo užsienyje laiką nepavyko susitaupyti, pasiskolink iš pažįstamų. Gimtinėje jų prireiks, nes ten likę tautiečiai, tau grįžus turi matyti, jog užjūryje gyveni gerai ir pinigus nelabai teskaičiuoji.

• Dalį  turimų svarų investuok į keletą naujų treningų ir kedų (sportinių kostiumų ir sportbačių). Labai brangių nepirk, rinkis išparduodamus, nes Lietuvoj likę, labdarynines ar padirbtas turgines drapanas dėvintys mužikai vis tiek tau pavydės.  Svarbiausia, žiūrėk, kad apranga būtų normalių, pripažintų firmų – “Nike”, “Adidas” ir pan.  Venk visokio šūdo su užrašu “Le coq”. Jei gimtajame kaimelyje pasitaikys koks užsienio kalbų žodyną vartęs ar Prancūzijoj uždarbiavęs veikėjas, gali būti skaudžiai išjuoktas.

• Prieš keliaudamas gimtinėn nepamiršk užsukti į kokią mobiliakų parduotuvę ir nusipirkti paties naujausio ir gudriausio telefono. Nesibaimindamas imk jį su kelių metų sutartimi ar lizingu. Ateity kaip nors išsimokėsi. Tai, jog pusė  telefono funkcijų tau, vištienos apdirbėjui, nelabai reikalingos,  ne priežastis atsisakyti pirkinio. Juk viską darai vardan kilnaus tikslo – supažindinti gimtojo kaimo tamsuomenę  su naujausiomis Vakarų pasaulio technologijomis.

• Keliauk ne vienas. Keliauk su draugais. Taip drąsiau. O kad būtų išvis drąsu -prieš pat skrydį žmoniškai prisigerk. Jei tik dar telpa, gerk ir skrydžio metu, o prisigėręs šūkauk, kabinėkis prie aplinkinių ir rūkyk tualete. Jei pastebėjai, jog burbantys keleiviai ar stiuardesės  yra anglai ir tavęs nesupranta, pašerk juos visais įmanomais keiksmais. Taip ne tik įrodysi savo vyriškumą ir narsą, bet ir tai, jog esi laisva, gyvenimą švenčianti asmenybė. Tuo tarpu aplink sėdintys tautiečiai supras, jog turi garbės skirsti su aukštą visuomeninį statusą užimančiu vištienos pakuotoju.

• Išlipęs iš lėktuvo nepraleisk progos pasišaipyti iš Karmėlavos oro uosto. Tu žmogus iš užsienio, ir matei jų daugybę (turbūt net kokius du), tad savo pagrįstą kritiką gali tėkšti drąsiai ir garsiai. Aplinkiniai tą kaip mat supras ir, nuleidę galvas iš gėdos, tylės. Tiesa, dėl to, jog pernelyg smarkiai lėktuve šventei gyvenimą, gali tekti apsilankyti pas oro uosto apsaugos vyrukus. Nepamiršk jiems pabrėžti, jog per porą dienų uždirbti tiek, kiek jie per mėnesį, todėl tau nusišikt ant visokių gręsiančių baudų.

• Iš oro uosto važiuodamas autobusu į gimtąjį kaimą toliau gerk alų ir garsiai  komentuok pro langą bėgančius vaizdus. Šūkauk, keikis, priekaištauk vairuotojui, jog šis važiuoja ne ta kelio puse. Tu jau kokį pusmetį gyvenai šalyje, kurioje eismas vyksta priešingai, tad tam turi visas teises. Kiti autobuso keleiviai kaip mat supras, jog turi garbės keliauti su pusiau užsieniečiu, tad suvokdami tavo asmenybės didybę tyliai ir ramiai sėdės.

• Vos tik grįši į gimtinę, nulėk į vietos bankelį išsikeisti svarų. Keisk visą turimą sumą iškart, kad bankininkė ir už tavęs stovintys žmogeliai pamatytų tavo įspūdingą finansinę galią. Stovėdamas eilėje kelis kartus demonstratyviai perskaičiuok  banknotus. Tegu ubagiškos tautiečių širdys stoja iš pavydo nuo tavo glamonėjamų karalienių šlamesio.  Jei tik pasitaikys proga, mestelk keletą frazių apie banko darbą ir palygink jį su kokiu HSBC. Banko tarnautoja kaip mat sumos, jog turi garbės bendrauti ne su kokiu mužiku, o su šilto ir šalto regėjusiu, pasaulį išmaišiusiu klientu.

• Išsikeitęs pinigus iškart pulk jais švaistytis. Juk grįžai ne iš šalies, kurioje  už du šimtus svarų šešias dienas per  savaitę pakuoji vištieną, o iš pažadėtosios žemės, kurioje beveik lyja pinigais. Investuok dešimtinę į informacijos sklaidą – pastatyk po bokalą “molio” vietos alubaryje susirinkusiai publikai, ir žinia apie tavo sugrįžimą kaip mat pasklis po kaimą. Tuo pačiu kaip ant mielių ims augti tavo, kaip pasiturinčio, gero ir dosnaus piliečio įvaizdis. Nuėjęs į vietos parduotuvę pirk tik brangiausias dešras ir alkoholį. Popierinių kraujaplazminių sasyskų ir pigiausio spiritizuoto marmalo laikai jau praeityje – dabar tu naujas  žmogus su nauju, užjūryje išpuoselėtu skoniu.

• Jei tik įtemptam  gyvenimo šventimo grafike atrasi laiko, būtinai su draugeliais nuvažiuok į Akropolį. Net jei nieko ir nepirksi, apsuk jame porą ratų, prisėsk kavinėj pažiūrėti, kaip ledo arenoje čiuožinėja  žmonės. Jei pastebėsi kokį nemokantį čiuožti, pasišaipyk iš jo, nesibodėk jam parodyti ir viduriniojo piršto. Dabar tu  komunikabilus vakarietis, ir stiklinės pertvaros tavo bendravimo įgūdžiams – ne kliūtis. Nepamiršk užsukti į ir kokią drabužių parduotuvę. Pažiūrėjęs į kainas garsiai pareikšk, kad už šitą  50 lt. kainuojantį “gaidį” “Primark’e” moki po tris svarus.  Tegu iš laisvo, vakarus mačiusio žmogaus lūpų visi aplinkiniai išgirsta tiesą apie lietuviškų kapitalistų godumą.

• Grįžęs į gimtinę atmink, jog kalbėdamas apie ją nuo šiol turi vartoti išsireiškimą “čia, pas jus”, tuo tarpu kalbėdamas apie namus užjūryje – “o pas mus Anglijoje”. Tokios frazės kaip mat sustato viską į savo vietas ir bendraujantiems su tavimi nelieka jokių klausimų dėl tavo ateities planų, požiūrio ir t.t.

• Pusmetis vištienos pakavimo nuošalioje Anglijos fermoje tave padarė moderniu europiečiu. Todėl ir tavo kalba turi tapti moderni. Nuo šiol tavo pasakojimuose  „pamainos viršininką“ turi keisti „supervaizeris“,  “ algalapį“ – „paislipas“. „mokesčius“ – „taksai“, „viršvalandžius“ – „overtaimai“ ir pan. Net jei tai bus vieninteliai tavo žinomi angliški žodžiai, vartok juos drąsiai, nes tavęs besiklausantys kaimiečiai privalo suvokti, jog prieš juos sėdi nebe eilinis Lietuvos pakraščio mužikėlis, o tikrų tikriausias europietis.

• Tavo fantazija pusmetį kalėjo vištienos pakavimo ceche. Grįžęs namo, pasakodamas apie savo darbą ir atlyginimą, išlaisvink ją. Tegu išgirsta kaimiečiai, jog dirbi tu kažką nesunkaus ir įdomaus maisto gamybos srity, per mėnesį užkali tūkstančius svarų, bet dorai susitaupyti nepavyksta, nes viską išleidi alkoholiui, mergoms ir tūsams.

• Pasakodamas apie Angliją nepamiršk pabrėžti, kokie asilai yra anglai, ir kaip tu, Lietuvos lygumų sūnus, juos maustai ir mokai gyventi. Tegu sužino bambalynuose besiridinėjanti Lietuvos provincija, kad viena iš svarbiausių pasaulio valstybių  iš tiesų tėra tik dundukų knibždėlynas.

• Pameni kaip kadaise prieš kelionę nelabai drįsai bendrauti su gražiausiom kaimo panom? Kai jauteisi pilku, eiliniu, neįdomiu žmogeliu? Dabar viskas kitaip. Eik ir kalbink jas, įterpdamas kokį anglišką žodį sumesk vieną kitą bajeriuką, pasiūlyk palėkti į gamtą. Paaiškink joms, kad po baisių, storų,  burgerinių anglių, lietuvaitės tavo akiai – tikra atgaiva. Jei siųs tave velniop, nesidrovėk, išvadink žiurkėmis. O jei turėsi ūpo, iškeik ir riebiau. Dabar tau tai leidžiama. Dabar tu – užjūrio princas, o jei jos to nesupranta, nenusipelno jokios pagarbos.

• Gerk bare, gerk pas gimines, draugelius ar šiaip pažįstamus. Surenk gamtoje pusžalių šašlykų ir alkoholio piknikus, paežerėj mėtyk tuščius bambalius ir laužyk beržiukus,  o desertui girtas lakstyk automobiliu po kaimą. Tegu visi mato ir žino, kad grįžai pailsėti ir leidi sau truputuką kultūringai atsipalaiduoti.

• Progai pasitaikius vis pabrėžk, jog gyventi Lietuvoj – visiškas šūdas. Tegu žino čia likę, jog jie tėra tik menki, po mėšlą besimurkdantys šūdvabalėliai. Tiesa, tuo pačiu nepamiršk paaimanuoti, kad angluose nežmoniškus pinigus kainuoja cigaretės. Tegu pasidžiaugia tautiečiai bent jau tuo, jog nebrangiai bent jau tručytis gali.

• Keliaudamas atgal į Angliją prieš skrydį vėl prisigerk. Lėktuvui pakilus, imk su draugeliais rėkauti, tualete užtrauk saldų cigaretės dūmą.  Priekaištaujančias, bet  nieko lietuviškai nesuprantančias “Ryanair’o” stiuardeses tiesiai šviesiai į akis vadink žiurkėmis, žertvomis. Jos nenusipelno jokios pagarbos, nes nesupranta, jog tu, didis Lietuvos sūnus, buvai grįžęs namo…

Taigi, mielas užjūrio tautieti, tokia ta elgesio atmintinė. Pasistenk įsiminti ir grįžęs namo ja vadovautis. Juk mums, bankų, valdžios ir monopolistų dusinamiems, pusalkaniams ir piktiems žmogeliams taip norisi ant kažko išdrėbti ant dūšių susikaupusį mėšlą…

P.S. Ypatingiems – “Auksinė Varpa” nesiekia įžeisti užsienyje gyvenančių tautiečių, o tiesiog mėgina pašiepti kai kuriuos susiformavusius elgesio ir požiūrių stereotipus. Viskas, apie ką kalbama įraše yra paremta tikrais faktais, todėl priekaištus dėl pernelyg sutirštintų spalvų iš anksto atmetame.

Vieną gražią dieną kaži kur Lietuvos pakrašty esančio mažo Varpiniškių miestelio valdžia nutarė, jog Lietuvos tūkstantmečio proga reikia pasistatyti skulptūrą. Pinigų garsių menininkų samdymui nebuvo, tad nuspręsta, kad ją pagamins ir pastatys vietos dailės mokytojas ir mokyklos stalius. Bėda buvo ta, kad abu nors ir turėjo auksines rankas, buvo prisiekę bambaliečiai, pragėrę savo fantaziją. Todėl seniūnija paskelbė „Tūkstantmečio skulptūros“  idėjos konkursą. Jas siūlyti galėjo bet kas. Svarbiausios sąlygos – skulptūra turėtų būti moderni, originali, nebrangi, traukianti dėmesį ir atspindėti Lietuvos tūkstantmečio idėją. Vietos žmogeliai buvo aktyvūs, mylėjo savo miestelį ir tėvynę, tad buvo sulaukta ne vieno pasiūlymo. Galiausiai konkursas baigėsi, komisijos nariai atplėšė vokus, susipažino su idėjomis ir paskelbė rezultatus. O jie buvo tokie:
Tikybos mokytoja Genovaitė pasiūlė miestelio centre pastatyti kryžių. Siūlymas atmestas, nes neatitiko originalumo kriterijaus – po kryžių stovi beveik kiekvienam kaime.
Bažnyčios choro vadovė Ona pasiūlė centrinėje miestelio aikštėje pastatyti rūpintojėlį. Po ilgų diskusijų ši graži idėja buvo atmesta. Motyvas – toje vietoje kelis dešimtmečius išdidžiai pūpsojo akmeninė Lenino galva. Pastačius ten  rūpintojėlį, visokie nesusipratėliai ir bedieviai gali pagalvoti, kad tas barzdotas žmogelis – naujasis tautos vadas ir prezidento rinkimuose prabalsuoti už V.Mazuronį.
Santechnikas Kazys pateikė pasiūlymą šalia nuotekų griovio iš senų, patrūnijusių kanalizacijos vamzdžių suvirinti Varpiniškių „Krantinės arką“. Po išsamių skaičiavimų idėja atmesta kaip pernelyg brangi. Šimtas tūkstančių litų mažo miestelio biudžetui – dideli pinigai.
Vietinės aludės patalpose įsikūrusio bambaliečių judėjimo aktyvistai pasiūlė skulptūrą statyti iš plastikinių alaus butelių. Motyvas: bambalis – tikrasis iš pašalpų gyvenančio Varpiniškių miestelio simbolis. Be to ši moderni skulptūra atspindėtų ir vis populiarėjančias ekologines idėjas, mat renkant jai medžiagą, būtų išvalyti visi miestelio patvoriai ir pakrūmės. Idėja atmesta, kai jai pasipriešino komisijoje buvęs blaivininkų sąjungos atstovas.
Kūno kultūros mokytojas ir vietinės futbolo komandos treneris Vladas, pažiūrėjęs žinias, į komisijos posėdį atlėkė rėkdamas, kad už skulptūrai skiriamus pinigus geriau jau sutvarkyti miestelio stadioną. Mat vietos FK „Varpa“ žaidžia II-ojoje lygoje ir, galimas daiktas, nuo šiol varžysis su Klaipėdos „Atlantu“ ir FBK „Kaunu“. Vladas labai nenorėjo apsijuokti prieš futbolo grandus, tad pareikalavo, jog būtų išleistas įsakas, draudžiantis stadiono prieigose auginti bulves, burokus ir kitas kultūras, o pačiame stadione būtų uždrausta ganyti gyvulius. Jis pareiškė, jog būtina sukalti suolus žiūrovams ir pastatyti bilietų kioskelį. Komisija jo idėjas atmetė motyvuodama tuo, kad prieigose auginti daržoves būtina, nes jomis mokami atlyginimai futbolininkams, uždrausti ganyti gyvulius negalima, nes nebus kuo nupjauti žolės. Nenorint taškyti pinigų brangiems suolams, vietos lentpjūvė buvo įpareigota parūpinti kaladžių, o kioskelio atsisakyta, nes iš bilietų surenkama suma nepadengtų jo išlaikymo išlaidų. Galiausiai komisijos nariai pareiškė, jog Varpiniškių stadionas atitinka visus lietuviško stadiono standartus ir nelabai kuo tenusileidžia esantiems didmiesčiuose, todėl jo rekonstrukcija nėra būtina.
Buvęs miestelio seniūnas pensininkas Algimantas pareiškė, jog nėra ko čia smulkintis ir pateikė didelį ir išsamų projektą, kuriame Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus proga buvo siūloma pastatyti atstatyti kadaise netoliese bažnyčios stovėjusį medinį dvarą. Idėja buvo labai graži ir pagrįsta – bankrutuojanti vietos lentpjūvė būtų turėjusi kur realizuoti savo produkciją, vietos statybininkai būtų turėję darbo, o objektą pastačius, į Varpiniškes būriais važiuotų kaimyninių miestelių seniūnai, merai ar net apskričių vadovai. Ten būtų įrengtas krašto muziejus, kuriame mokinukai galėtų pamatyti senovinių stalų, kilimų, verpimo ratelių, akėčių. Na, žodžiu, visko, kas įpareigotiems senienų rinkėjams pakliūtų po ranka. Algimantas aiškino, kad pinigų statyboms būtų galima gauti pardavus miesteliui priklausančius fermų pastatus, prie bažnyčios įrengus aukų dėžutę, o be to miestelio kepėjas galėtų į rinką paleisti statybas remiančią bandelių seriją „Pono dvaras“. Po ilgų diskusijų, dideliam karšto patrioto Algimanto nusivylimui, projektas buvo atmestas, mat komisijos narys istorijos mokytojas Motiejus visus įtikino, jog atstatyti dvarą vadovaujantis viena fotografija, kurioje matosi tik pastato veranda, neįmanoma.
Paskutinis, pasiūlęs savo „Lietuvos tūkstantmečio skulptūros“ idėją, buvo kurį laiką Airijoje uždarbiavęs, vietos fermose gyvulių šerėju dirbantis Egidijus, visų vadinamas tiesiog Egyda. Jis pareiškė, jog reikia apleistoje laukymėje, kitapus miestelio pakrašty esančio tvenkinio iš karvašūdžio nulipdyti nediduką pasakų namelį, nutepti jį akiai mielomis spalvomis, o virš jo pakabinti užrašą „Tėvynė“. Komisija, susipažinusi su Egydos pateiktais argumentais, vieningai nutarė, jog pastarasis skulptūros variantas atitinka visus iškeltus kriterijus ir kuo puikiausiai simbolizuoja tūkstantmetį švenčiančią Lietuvą, tad nuspręsta orams atšilus imtis statybų.
O Egydos argumentai buvo tokie: modernus menas, kuo toliau tuo labiau daromas iš visokio š…. Skulptūra iš karvašūdžio neabejotinai būtų modernizmo viršūnė, be to būtų pigi ir ekologiška. Iš šitos medžiagos už tvenkinio nulipdytas ir dailiai nuspalvotas namelis puikiai simbolizuotų dabartinę Lietuvą – kol žiūrėtum į jį iš tolo, nuo kito tvenkinio kranto, jis atrodytų mažas, mielas ir viliojantis pasakų namelis. Visai kaip Lietuva, kai gyveni kur nors užjūryje. Kai užsinorėtum į jį nusigauti, pamatytum, kad tas nėra taip paprasta  -  tiesaus kelio nėra. Turėtum apeiti tvenkinį, klampoti visokiais keliukais, vaikščioti ratais, kad galiausiai pasiektum tikslą. O kai jį pasiektum, pajustum smarvę ir pamatytum, kad tas iš tolo gražiai atrodantis išdailinto fasado namukas – iš grynų gryniausio mėšlo, ir kad jo viduje, šalia galybės visokių mažiukų vabalėlių, knibžda krūvos kirminų ir šliužų. Ir visgi… jei tas namelis visąlaik stovės apšviestas saulės spindulių, po kurio laiko smarvė pranyks, karvašūdis sudžiūs ir taps tvirtas, o drėgmę ir tamsą mėgstantys kirminai išsproginės…

Dėmesio: Beveik visi rašinyje naudoti pavadinimai, personažai ir įvykiai yra liguistos autoriaus fantazijos vaisius. Jei  jie sutampa ar kokiu nors būdu primena realybėje esančius asmenis ar įvykius, prašome tai laikyti sutapimu.
Jei sugalvotumėt kūrinį skelbti kituose puslapiuose, pagerbkite autoriaus vargą ir nurodykite originalų šaltinį. Prašymas negalioja tuo atveju, jei esat vienas iš aukščiau minėtų šliužų. Naudoti kūrinį komerciniais tikslais be atskiro autoriaus sutikimo – draudžiama. Į teismą gal ir neduočiau, bet ilgai minėčiau blogu žodžiu…

Laikas: Maždaug prieš porą metų, darbo diena, pietų metas

Vieta: Southampton'as, Didžioji Britanija

Veikėjai: aš, Deivas

Veiksmas: pietaujam, skaitinėjam laikraščius.

Deivas: Fuck… Kas su tais žmonėm darosi? Dėl sušiktų kelių svarų. Sušiktas niekšas.. Mindy, čia rašo, kad latviai iš Rytų. Gal kažkur netoli tavo šalies gyvena, ar ne?  

Aš: Na, taip.. O ką?

Deivas: Imk, paskaityk šitą.

Pasiimu. Ten juodu ant balto parašyta, kad kažkoks imigrantas Gintaras  ****auskas, prieš tai gyvenęs (berods) Kaune, buvo suimtas už tai kad smarkiai sumušė anglę bobutę ir iš jos atėmė keliasdešimt svarų. Visam straipsnelyje prie jo pavardės rašoma „latvian“.      

Aš: Nu jo.. šūdas… Latviai – mūsų kaimynai iš šiaurinės pusės… 

Deivas: Fuck, Mindy, tai turbūt ir jūs nuo jų kenčiat? Ir pas jus jie taip elgiasi… ?

Aš: Nu, žinai, kaimynų nepasirinksi… Bet nelabai dažnai jie pas mus nusikaltimus daro. 

Deivas: O taip, teisybė. Gi sakei, kad jūsų šalis nėra tokia turtinga kaip Britanija. Užtat jie čia ir važiuoja… Niekšai… 

                     Tie, kam yra tekę paragauti emigranto duonos dažnai žino vieną taisyklę – su lietuviais prasidėsi, tai tiktai bėdos turėsi. Aišku, ji galioja ne visu šimtu procentų, bet imantis kokio nors rimtesnio reikalo ją būtina turėti galvoj. Iki valiai prisiklausėm istorijų apie visokias šaraškino kontoras, kurios veža tautiečius vergauti užjūriuose, iki valiai prisiklausėm pasakojimų apie tai, kaip smogiamieji mūsų būriai veda svieto lyginimo politiką skandinavų miesteliuose ir kaimuose. Mums jau įprasta, gi žmonėms anoj pusėj Lietuvos tvoros žodis „lietuvis“ neretai darosi žodžio „blogis“ sinonimas.

                  Kas pavogė vokiečio mašiną? Lietuvis… Kas Anglijos gatvėj pardavinėja savo kūną? Lietuvės… Kas apiplėšė ir primušė danų pensininkus? Lietuviai… Kas išsigalandę dantis ir apsiginklavę lazdomis kelia siaubą amerikonų aktoriams? Lietuviai… Ir naujausia istorija – kas nudaigojo suomių „gruzavykų“ SISU gamintojus?.. ir vėl tie niekadėjai lietuviai. Tik šį kart jau valstybiniu lygiu.  Ne pats tą sugalvojau - aptikau A.Račo blog'e. (vertimas iš suomių). 

                Pradedu tikėti, kad esam grynų gryniausias blogio centras. Jei vieną dieną prasidėtų pasaulinė apokalipsė, prasivertų žemė ir iš pragaro pradėtų lįsti šakėm ginkluotų raudonakių velnių armijos, nė kiek neabejoju, ta vieta būtų ties Žvėryno tiltu.  Puse lūpų žmonės kalba, kad tamsiosios jėgos kažkur ten dabar savo ambasadą įsteigusios..    

(Pirma dalis čia)

              Namo statybos, kaip žinia, prasideda nuo teritorijos aptvėrimo. Nuo to pradėjom ir mes. Darbas rūko kaip iš pypkės – gręžėm gruntą, kalėm kuolus, plokštes ir po poros dienų valdos jau buvo apjuostos. „Vilkai“ kartu su kažkokiais specais ėmėsi išvedinėti ašis. Kadangi namas turėjo tiek kampų, kad  jiems suskaičiuoti rankų pirštų nepakako, tas darbas pasirodė esąs ne toks jau lengvas. Mus, „erelius“, kad neslampinėtume veltui, kelioms dienoms pasiuntė į kitą objektą. Kadangi buvome pasižymėję kaip šauniai valdantys kūjį ir laužtuvą, gavome porciją griovimo darbų (jie paliko tokį įspūdį, jog nusipelno atskiro įrašo). Į objektą grįžome kaip tik tą dieną, kai prasidėjo „katlavano“ (rūsio ir pamatų duobės kasimo darbai). Kadangi būsimojo namo savininkas paprieštaravo tam, jog saugumo vardan būtų nupjautas visiškai šalia kelių metrų gylio pamatų duobės augantis medis, visą dieną praleidome stebėdami kaip ekskavatoriaus kaušas skrodžią gruntą ir spėliodami, įgrius tas medis duobėn ar ne. Neįgriuvo… Po keleto slampinėjimo ir pagrindo lyginimo dienų atėjo vyriškumo išbandymų metas. Kitą rytą, atsibeldę į darbo vietą išvydome pūkščiantį ir stenantį Kamaz kraną, kraunantį pamatų blokus. Objekte sklandė pakili ir romantiška nuotaika, mat dūmų buvo kaip A.Pugačiovos koncerte. Romantikos pagauti stovėjome niekaip negalėdami atsigrožėti senolio Kamazo pastangomis kiekvieną lašą dyzelio paversti kuo didesniu melsvai baltu kamuoliu. Iš kažkur išdygęs Algis, pasitelkdamas pagalbon šaunią statybininko leksiką,  grąžino mus į realybę ir, priminęs, kad ne rojun mes papuolėm, pakvietė dirbti pirmo rimto darbo. Prasidėjo pamatų montavimo darbai. Tiesa, firmos vadovai kažkodėl nusprendė, kad per duotą (ar pačių susigalvotą) terminą mes vieni visko nenudirbsim, todėl papildomai buvo pasamdyta brigada patyrusių meistrų iš kitos kompanijos. Esą pusę namo pamatų įrengsim mes, pusę – jie.

          Darbai ir vėl ėmė rūkti kaip iš pypkės. Algis, visą gyvenimą tik ir dirbęs tokį darbą, meistriškai vadovavo paradui. Apylinkės skambėjo nuo „maina maina“ „vyra vyra“  ( „žemyn žemyn“, „aukštyn aukštyn“ ), Kamazas vaidino garvežį, blokai dailiai gulė vienas ant  kito, o mes, užsimaišę betono, rankomis trynėme siūles tarp jų. Šalia augančios pušys lenkė galvas žemyn ir stebėjosi – ot tai sparčiai sukasi vyrukai… Taip nejučia atėjo pietų metas. Su pasimėgavimu kirtome konservus ir skaičiavome, kad jei iki vakaro išlaikysim tokį darbo tempą, per dieną uždirbsime visai solidžią sumelę. Deja…  Likimas mums buvo paruošęs siurprizų. Po pietų pertraukos sugužėję duobėn išvydome, kad mūsų guru Algį iš pasalų užpuolė profesinė liga – vargšas vyrukas iš paskutiniųjų bandė su ja kovoti ir beveik keturpėsčias ropojo darbo vieton. Vincas atrodė kiek solidžiau. Visgi įdomiausia pasidarė, kai išvydome, kad velnio lašų užragavęs atrodo ir kranininkas. Ir tada prasidėjo realybės šou „Išlikimas“… Kamazas riaumojo, blokai virš galvų ėmė sukti ratus it musės, Algis, mus, baugiai besižvalgančius į viršų, vadino bailiais ir idiotais, o kranininkas iškišęs liežuvį maigė rankenas ir šaukė „Ščias bli*t ja vam dam, ščias ja vas, suki, naučiu rabotat“. Iki tol uoliai naudotas gulsčiukas buvo pasiųstas į patvorį atostogų, o geriausiais lygio matuokliais tapo Algio akys. Tiesa, po poros kaži kaip kreivokai įsitaisiusių blokų jis visgi buvo prisimintas. Realybės šou „Išlikimas“ baigėsi taip staiga, kaip ir prasidėjo – po kokios pusantros valandos intensyvaus veiksmo mūsų mokytojai tarė „gana“ ir patraukė būdelėn ilsėtis. Kamazas, atsisveikinimui iškvėpęs kelis kūbus dūmų, išrūko namo. Mes, jaunimas, nusprendėme, kad reikia baigti tai ką pradėjom, tad užtrynėme plyšius betonu. Dirbome dėvėdami paprastas, medžiagines pirštines. Vakarop supratom, kad pirmasis kartas, kaip dažnai ir būna – skausmingas. Ėmė luptis rankų oda, o ties pirštų sąnariais atsivėrė žaizdos. (Vėliau tam darbui jau gavom guminę apsaugą – lateksu aplietas pirštines). Brigada iš kitos firmos ramiausiai, be jokių siurprizų ir nuotykių dirbo jiems pavestą darbą. 

          Po keleto dienų  (vyrai kurį laiką tiek nebeprisilupo)  visi blokai sugulė taip, kaip ir buvo planuota. Tie, kurie gulė realybės šou „Išlikimas“ metu, buvo pakrypę ir išsikišę. Betonavimo ir montavimo meno virtuozas Algis darbų vadovui sakė, jog taip atsitiko todėl, kad kai kurie blokai pakliuvo brokuoti, ne tos, žemesnės kategorijos. Mes pritardami linksėjom galvomis. Po kurio laiko baigėm kamšyti plyšius tarp blokų, atlikome krūvas kitų numatytų darbų ir galiausiai atėjo pasiruošimo perdangos užliejimui metas. Vyrai iš kitos firmos, taip ir nespėję iki galo užtaisyti visų siūlių ir pabaigti kitų jiems patikėtų darbų  netikėtai įjungė relaksacinį režimą ir kelias dienas net nelindo iš būdos. O ten, žinia, pašventė save ne kokiam nors rožančiaus kalbėjimui. Tik vakarop išvysdavome autopilotu namo krypiniuojančius  kūnus. Paaiškėjo, kad trintis jiems čia naudinga – mat jų firma nebeturėjo pasiūlyti jokio kito darbo. Per kelias dienas į naujai užgimusį rūsį sukėlėme visą reikiamą įrangą, ją sustatėme. Kolegos iš anos firmos, pagaliau atsipagirioję pamatė, kad perdangos užpylimo betono kubų dalybose jiems dalyvauti nebelemta, tad susirinko savo žaislus ir iškeliavo. Gi mes tęsėm darbus – surinkę pagrindą, ant kurio gulės užlietas betonas tempėm tonas armatūros, ją pjaustėm, audėm tinklą. Algis viskam vadovavo ir mus visko mokė. Kasdien darėm aibes įvairiausių klaidų, kasdien beveik draugiškai būdavom išvadinami idiotais ir debilais, bet darbinė nuotaika visgi buvo nebloga. Skubėjom, nes norėjosi kuo greičiau užlieti perdangą ir kišenėn susižerti išsvajotąsias krūvas pinigų. Kolegos iš anos firmos išeidami mestelėjo, jog taip draskytis neverta, nes galiausiai vistiek būsim išdulkinti ir negausim to, kas mums priklauso. Mes jiems atšovėm, kad “ jei negersim, dirbsim tai ir užsidirbsim.“ Tiesa, sausas įstatymas mūsų kompanijoje negaliojo – Algis ir Vincas bent vieną buteliuką “Klumpių“ ištiūtindavo kone kasdien. Bet toks kiekis nebuvo pavojingas. Netgi priešingai, stiklinė spiritizuoto vaisvynio vyrams veikė kaip koks „red bull'is“ – akivaizdžiai pakildavo ne tik nuotaika, bet ir darbo tempai. Tą pastebėję, paskui visada paslaugiai kursuodavom iki parduotuvės, nes žinojom, kad skystis, kurį daugelis tautiečių laiko pijokų gėralu, statybų aikštelėje daro stebuklus. Suprantama, jei vartojamas su saiku….   

          Galiausiai išaušo didi perdangos užliejimo diena. Statybų aikštelėn atkeliavo betoną pilanti mašina „dramblys“ o iš jos paskos visa krūva betonvežių. Tai buvo viena iš tų retų dienų, kai Algis iki pat darbo pabaigos negėrė nė lašo. Mat jis tądien atliko svarbiausią misiją – vedžiojo dar garuojantį betoną purškiantį „straublį“ taip, kad viskas užsipiltų tolygiai ir gražiai. Mes, piemenys, tik klampojom po jį ir grėbliu lyginom susidariusius nelygumus. Vakarop užpylimas buvo baigtas. Viskas įvyko be jokių didesnių incidentų ir tas darbų vykdytojui kėlė didelį džiugesį. Ta proga, besiruošiant namo, ant stalo išdygo butelis baltosios. Po taurelę pakėlėm ir mes. Už tai, kad perdanga būtų tvirta ir už tai, kad tai buvo pirmasis mūsų užpylimas. Tą vakarą, buteliui artėjant prie pabaigos, bene pirmą kart iš Algio lūpų išskriejo žodžiai „A vy chlopcy - malacy“ (maždaug bachuriukai, jūs šaunuoliai).  Po užpylimo, kol stingo betonas, “vilkai“ gavo porą laisvadienių, kad galėtų žmoniškai atsigerti. Gi mums buvo įsakyta bent iki pietų pasitrainioti objekte. Mat netikėtai atvažiavęs namo šeimininkas galėjo nesuprasti statybų aikštelės papročių ir sukelti nereikalingą skandalą dėl to, kad darbo dieną objektas tuščias, nors jis moka pinigus.  Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo pirmas, pats lengviausias, mažiausiai nervų ir jėgų pareikalavęs užliejimas. Dviaukštis namas turėjo būti super įmantrių formų, tad mūsų laukė dar dviejų perdangų užliejimai.

   (Dar bus trečia dalis)                                 

        Ar kada nors pagalvojot, su kokia gyvenimo ironija susiduria (tiksliau, susidūrė) dažnas tautietis, nusprendęs įsigyti nuosavą būstą? Na, tarkim tas, kuris ryžosi pirkti butą kokiam nors naujos statybos name. Žmogus ėjo į banką, ėmė paskolą, pirkosi nuosavą kampą ir įsipareigojo atidirbinėti už jį kokius 30 metų. Kitaip tariant, savi namai žmogui – viso gyvenimo pirkinys. O ką jam už tą viso gyvenimo darbą neretai įsiūlo(ė) statybininkai?.. Graudžių istorijų apie sunkiai įsivaizduojamą broką pilnas internetas. O žinot kodėl? Ogi todėl, kad pas mus viską dorai žino tik „ekspertai“, o darbus daro tik „patyrę ir kvalifikuoti meistrai“. Na bent jau darė… Kad būtų aiškiau, papasakosiu savąją istoriją. Nė vienas fatas nėra išgalvotas, viską turėjau laimės patirti nuosavu kailiu. Gali būti, kad kai ką primiršau, kai ką nutylėsiu, bet esmę, vyliuosi, suprasit. Beje, labai svarbu - gink Dieve nepagalvokit, jog visoje šioje istorijoje pasakosiu apie įmonę, kurios darbuotojas esu šiuo metu. Tikrai ne.    

 Kaip mes statėm namą

       (Veiksmo laikas - ekonominio Lietuvos pakilimo laikotarpis, metas kai statybų darbininkas uždirbo bent tris kart daugiau nei pradedantis mokytojas; veiksmo vieta – dienomis auganti sostinė)

          Vienu metu taip jau susiklostė gyvenimas, kad  po poros mėnesių pabūvimo laisvo oro direktorium staiga prireikė pinigų. Tuo metu dar nebuvau patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimo ir galvojau, kad laimė slypi būten juose. Pasirinkimų buvo keletas – ieškotis mokytojo darbo už nepilną tūkstantėlį, vėl eiti dirbti kokiu vadybininkėliu ar patraukti į statybas. Po tam tikrų apmąstymų pasirinkau trečiąjį variantą. Paaiškinsiu, kodėl.

      1. Tuo metu kažkaip neapdairiai vėjais paleidau savo santaupėles, o staigiai, be didesnio įdirbio jų buvo galima gauti statybose. Be to, reikėjo mokėti už buto nuomą, o mokytojo algos tik jai ir būtų užtekę…

      2. Svajojau ir tebesvajoju savo rankomis pasistatyti šiaudinį-molinį namą, tad nusprendžiau, kad patirtis statybose tik bus į naudą. O jei ten dirbdamas ir besimokydamas  pridarysiu klaidų, tai dzin. Gi ne sau statysiu…

      3. Nesu tarnavęs armijoj, tad nuspendžiau, kad reikia praeiti bent šitą vyriškumo mokyklą.

      4. Atsiminiau posakį, kad vyras per gyvenimą turi padaryti tris dalykus – pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti vaiką. Dar mokyklos laikais prisodinau gal dešimt eglučių. Tad pamaniau, jog jeigu pastatysiu namą (dzin, kad kol kas ne sau), galėsiu pereit prie veiksmų dėl trečio punkto įgyvendinimo.

      5. Išgirdau puse lūpų kalbant, kad jei įsidarbinčiau, po kelių mėnesių artimos pažinties su statybomis turėčiau būti kilstelėtas pareigose.

          Sudėjau visus pliusus į krūvą ir supratau, kad nelieka nieko kito kaip tik leistis į spalvingą ir nuotykių kupiną statybų pasaulį. O kad būtų smagiau, kartu pasiėmiau ir brolį…. Pradžia nebuvo įkvepianti – kurį laiką dirbom tokius darbus, kuriems nereikėjo nei ypatingo talento, nei didelio proto. Paimi kūjį ir trenki į sieną. Ir taip visą dieną. Vakare susišluoji nuolaužas ir eini namo. Kitą rytą atsikeli ir jau žinai, kad iki tol rašiklį įpratę laikyti pirštai vėl maigys šiurkštų kūjo kotą. Po savaitės tokio darbo (varėm visas septynias dienas) apėmė gėdingos kapituliacinės mintys. Laimei, kaip tik joms užgriuvus pasitaikė algadienis. Davė litų. Tiek, kiek mokytojaudamas būčiau užvargęs per mėnesį. Nuotaika pakilo. O vakare dar labiau – mat parduotuvėj įkišau litą į svarstykles ir tos parodė, kad darbas kūju – pirmas vaistas nuo mane kankinančios penėjimosi problemos. 1 savaitė = -4,5 kg., nors valgiau kaip valgęs. Svorio metimo tempais jau beveik galėjau lygintis su V.Katunskyte…

         Praėjus dar kuriam laikui išgirdom puikią žinią – aš, brolis ir dar pora šaunių, perspektyvių jaunuolių būsim perkelti į kitą objektą – patyrusių meistrų vadovaujami nuo pat pamatų statysim namą.  Buvo pasakyta -“sėsit ant betono, ant kūbų“. Eilinių žemiečių kalba kalbant – atlyginimas priklausys nuo to, kaip staigiai sugebėsim sumontuoti pamatus, užpilti perdangas ir t.t. Buvo tokių, kurie ėmė pavydėti, nes „sėdėjimas ant kūbų“ yra gėris - jei tik netingėsi, po mėnesio namo tempsi ne vieną ir ne du tūkstantėlius litų. Ir čia eidamas niekingai ir žeminančiai skambančias statybų darbininko (ne meistro) pareigas. Ko daugiau norėt? „Bingo, pagaliau statysiu namą“ galvojau sau. Materealizmu apsikrėtusi siela džiūgavo iš laimės, o vaizduotėje jau piešėsi vaizdai, kaip aš, po kokio pusmečio darbo, joju kupranugariu  per dykumą apžiūrinėti vieno iš septynių pasaulio stebuklų.  „Prarabas“ mus susikvietė ir supažindino su būsimu brigadininku, mokytoju ir betonavimo guru - Algiu (tikrovėje jo vardas kitoks). Algis - geras vyras. Visą gyvenimą pradirbęs statybose betonuotoju, savo darbą išmanė tiesiog puikiai. Bėda ta, kad bedirbdamas pasigavo profesinę ligą ir ta liga matyt jam sutrukdė pakilti karjeros laiptais. Pažinties dieną, nors dar buvo tik pietų metas, ta nelemta liga jau buvo beveik atėmusi jo kalbos dovaną. Algis kažką ilgai burbuliavo, bet  galiausiai suprast pavyko tik vieną, esminę frazę - “nu, chlopcy, atjebu ja vas“.  Tą akimirką supratau, kad mano pažintis su statybu pasauliu bus itin intymi…

        Po poros dienų, kaip ir buvo žadėta, mus ištrėmė į naują objektą. Pasakiškoje vietoje, kainuojančioje pasakiškus pinigus. Paiškėjo, kad ir namas, kurį statysim – pasakiškas. Milžiniškas ir su tiek visokiausių išraitymų ir mandrybių, kad, anot pusę Šeškinės ir Lazdynų pastačiusio Algio, „čia mes užsip**m negyvai“. Gi mes, nepatyrę jaunuoliai, trynėm rankomis – jei didelis namas, vadinasi daug betono. Jei daug betono (kūbų!!!), vadinas daug litų…! Objekte susipažinom su antruoju mūsų komandos „seniu“ – Vincu (vardas irgi pakeistas). Vincas vyras buvo rimtas, bet mokantis atsipalaiduoti - po kiekvienos algos bent savaitei šiaušdavo į „Maljorką“ (taip mes vėliau pavadinom jo daugiadienius užbaliavojimus). Pažinties dieną jis kątik buvo grįžęs iš kasmėnesinių atostogų. Visas toks įraudęs, susisukęs – akivaizdžiai perkepęs „Maljorkos“ saulėje. Prarabas jam gerokai nudavė velnių, mat iškeliaudamas su savim pasiėmė ir įrankius (esą reikėjo kažką namie pasitvarkyti), o kadangi kelionė užtruko, vienos brigados vyrai dvi savaites neturėjo kuo sukti varžtų ir pjauti medienos… Darbų vykdytojas mus supažindino su užduotimis ir išvažiavo. Kolektyvas kaip mat sumojo, kad įspūdžių ir taip gana, ir kad pirmą dieną pulti plėšytis būtų tikra nuodėmė. Buvo priimtas spendimas pažymėti sėkmingą Vinco sugrįžimą iš „Maljorkos“ ir tuo pačiu atlikti privalomą statybų aikštelės ritualą – prisirašymą. Mes, jaunesnieji, pasitaikėm nelabai geriantys, tad gerbdami tradicijas pakėlėm vos po vieną taurelę. Mūsų mokytojai taip iš degtinės nesityčiojo – išgėrė viską, kas buvo. Darbo diena nejučia atėjo į pabaigą ir iškeliavom namo. Išaušęs kitas rytas reiškė, jog mes, keturi, beveik nieko statybose nenutuokinatys žmogėnai, vadovaujami poros gerai savo darbą, visus statybų pasaulio papročius ir pigaus vaisių vyno rūšis išmanančių meistrų pradėsim statyti didelį, kelių milijonų litų vertės namą.

   Bus daugiau

(Šioje vietoje savo pasakojimą kuriam laikui nutraukiu. Deja, gyvenimas toks, kad kompiuterį tenka dalintis… Jei netyčia esate vienas iš tų keistų žmogelių, kuriems dėl kaži kokios priežasties patinka paskaitinėt mano įrašus, komentaruose galit brūkštelti IdejaiX adresuotą raginimą prileisti mane prie klavetūros. Gal atsileis jos rūsti moteriška širdis ir dar šiandien galėsiu baigti tai, ką pradėjau… :)      

Įspėjimas – tekstas šlykštus ir pilnas nemalonių žodžių. Bet ką daryt, kai toks gyvenimas?

Krizė. Susitinka du draugai „fūristai“:

Petras: Na, kaip tau sekasi? Turi dar darbo? Aš dar kartais išvažiuoju į kokį reisą, bet blin algų tai nebėra. Nutrupina kelias kapeikas ir vsio. Ir blogiausia, kad nėra kur dėtis. Gyvent iš kažko tai reikia… O kaip tau?

Jonas: Ai, Petrai, geriau net neklausk… Su darbu prastai, o dar ir su žmona susiriejau…

Petras: Eik tu sau, kaip čia taip?

Jonas: Firma bankrutavo, kelis mėnesius be darbo prasėdėjau. Santaupos pasibaigė, bankai, mokesčiai visokie užspaudė. Galiausiai radau skelbimą, kad siūlo darbą vairuotojui – sanitarui, atseit reikia važinėt po miestą ir prižiūrėt tvarką kilnojamuose tualetuose.  Pinigų reikia, ką belieka daryt. Nuėjau, priėmė…

Petras: Nu ir…?

Jonas: Nu ir ką… Įsivaizduok pirmą darbo dieną – nuo pat ryto sėdu į mašiną, nuvažiuoju traukti šūdo. Atidarau tualeto duris, o ten visas turtas jau per viršų lipa.  Sienos iki pat lubų nutriestos, visi pakampiai primyžti, smarvė nežmoniška. Išsivynioju šlangas, įjungiu siurblį, pradeda pumpuot, visas tas turinys pradeda per šlangos skyles šmirkšti aplinkui. Pasirodo – krizė, firma neturi pinigų naujai įrangai. Šiaip ne taip išsiurbiu viską, pripilu chemijos, apvalau pakampius.  Pasižiūriu į save – apsitaškęs visas, išsitepliojęs. Ašaros kaupiasi, verkt norisi. Ir taip visą dieną – vien šūdas aplinkui… Bet blogiausia, kad nėra kur dėtis. Gyvent iš kažko tai reikia…

Petras: Eik tu sau… O tai kaip su žmona susipykai?

Jonas: Nu ir įsivaizduok – grįžtu po tokios pirmos darbo dienos namo, iš karto neriu į vonią, ten kokią valandą isterijos apimtas šveičiuosi visokiais muilais, kol atplaunu tą smarvę. Galiausiai nusiraminęs išlendu, atsidarau alaus, atsisėdu priešais televizorių. Žmona atneša vakarienę. Pasiimu lėkštę, jau valgysiu, o ta kalė žiūri į akis, šypsosi ir sako: „Na, brangusis, tai pasipasakok, kas gero darbe?“