varpininkas

Vieną gražią dieną kaži kur Lietuvos pakrašty esančio mažo Varpiniškių miestelio valdžia nutarė, jog Lietuvos tūkstantmečio proga reikia pasistatyti skulptūrą. Pinigų garsių menininkų samdymui nebuvo, tad nuspręsta, kad ją pagamins ir pastatys vietos dailės mokytojas ir mokyklos stalius. Bėda buvo ta, kad abu nors ir turėjo auksines rankas, buvo prisiekę bambaliečiai, pragėrę savo fantaziją. Todėl seniūnija paskelbė „Tūkstantmečio skulptūros“  idėjos konkursą. Jas siūlyti galėjo bet kas. Svarbiausios sąlygos – skulptūra turėtų būti moderni, originali, nebrangi, traukianti dėmesį ir atspindėti Lietuvos tūkstantmečio idėją. Vietos žmogeliai buvo aktyvūs, mylėjo savo miestelį ir tėvynę, tad buvo sulaukta ne vieno pasiūlymo. Galiausiai konkursas baigėsi, komisijos nariai atplėšė vokus, susipažino su idėjomis ir paskelbė rezultatus. O jie buvo tokie:
Tikybos mokytoja Genovaitė pasiūlė miestelio centre pastatyti kryžių. Siūlymas atmestas, nes neatitiko originalumo kriterijaus – po kryžių stovi beveik kiekvienam kaime.
Bažnyčios choro vadovė Ona pasiūlė centrinėje miestelio aikštėje pastatyti rūpintojėlį. Po ilgų diskusijų ši graži idėja buvo atmesta. Motyvas – toje vietoje kelis dešimtmečius išdidžiai pūpsojo akmeninė Lenino galva. Pastačius ten  rūpintojėlį, visokie nesusipratėliai ir bedieviai gali pagalvoti, kad tas barzdotas žmogelis – naujasis tautos vadas ir prezidento rinkimuose prabalsuoti už V.Mazuronį.
Santechnikas Kazys pateikė pasiūlymą šalia nuotekų griovio iš senų, patrūnijusių kanalizacijos vamzdžių suvirinti Varpiniškių „Krantinės arką“. Po išsamių skaičiavimų idėja atmesta kaip pernelyg brangi. Šimtas tūkstančių litų mažo miestelio biudžetui – dideli pinigai.
Vietinės aludės patalpose įsikūrusio bambaliečių judėjimo aktyvistai pasiūlė skulptūrą statyti iš plastikinių alaus butelių. Motyvas: bambalis – tikrasis iš pašalpų gyvenančio Varpiniškių miestelio simbolis. Be to ši moderni skulptūra atspindėtų ir vis populiarėjančias ekologines idėjas, mat renkant jai medžiagą, būtų išvalyti visi miestelio patvoriai ir pakrūmės. Idėja atmesta, kai jai pasipriešino komisijoje buvęs blaivininkų sąjungos atstovas.
Kūno kultūros mokytojas ir vietinės futbolo komandos treneris Vladas, pažiūrėjęs žinias, į komisijos posėdį atlėkė rėkdamas, kad už skulptūrai skiriamus pinigus geriau jau sutvarkyti miestelio stadioną. Mat vietos FK „Varpa“ žaidžia II-ojoje lygoje ir, galimas daiktas, nuo šiol varžysis su Klaipėdos „Atlantu“ ir FBK „Kaunu“. Vladas labai nenorėjo apsijuokti prieš futbolo grandus, tad pareikalavo, jog būtų išleistas įsakas, draudžiantis stadiono prieigose auginti bulves, burokus ir kitas kultūras, o pačiame stadione būtų uždrausta ganyti gyvulius. Jis pareiškė, jog būtina sukalti suolus žiūrovams ir pastatyti bilietų kioskelį. Komisija jo idėjas atmetė motyvuodama tuo, kad prieigose auginti daržoves būtina, nes jomis mokami atlyginimai futbolininkams, uždrausti ganyti gyvulius negalima, nes nebus kuo nupjauti žolės. Nenorint taškyti pinigų brangiems suolams, vietos lentpjūvė buvo įpareigota parūpinti kaladžių, o kioskelio atsisakyta, nes iš bilietų surenkama suma nepadengtų jo išlaikymo išlaidų. Galiausiai komisijos nariai pareiškė, jog Varpiniškių stadionas atitinka visus lietuviško stadiono standartus ir nelabai kuo tenusileidžia esantiems didmiesčiuose, todėl jo rekonstrukcija nėra būtina.
Buvęs miestelio seniūnas pensininkas Algimantas pareiškė, jog nėra ko čia smulkintis ir pateikė didelį ir išsamų projektą, kuriame Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus proga buvo siūloma pastatyti atstatyti kadaise netoliese bažnyčios stovėjusį medinį dvarą. Idėja buvo labai graži ir pagrįsta – bankrutuojanti vietos lentpjūvė būtų turėjusi kur realizuoti savo produkciją, vietos statybininkai būtų turėję darbo, o objektą pastačius, į Varpiniškes būriais važiuotų kaimyninių miestelių seniūnai, merai ar net apskričių vadovai. Ten būtų įrengtas krašto muziejus, kuriame mokinukai galėtų pamatyti senovinių stalų, kilimų, verpimo ratelių, akėčių. Na, žodžiu, visko, kas įpareigotiems senienų rinkėjams pakliūtų po ranka. Algimantas aiškino, kad pinigų statyboms būtų galima gauti pardavus miesteliui priklausančius fermų pastatus, prie bažnyčios įrengus aukų dėžutę, o be to miestelio kepėjas galėtų į rinką paleisti statybas remiančią bandelių seriją „Pono dvaras“. Po ilgų diskusijų, dideliam karšto patrioto Algimanto nusivylimui, projektas buvo atmestas, mat komisijos narys istorijos mokytojas Motiejus visus įtikino, jog atstatyti dvarą vadovaujantis viena fotografija, kurioje matosi tik pastato veranda, neįmanoma.
Paskutinis, pasiūlęs savo „Lietuvos tūkstantmečio skulptūros“ idėją, buvo kurį laiką Airijoje uždarbiavęs, vietos fermose gyvulių šerėju dirbantis Egidijus, visų vadinamas tiesiog Egyda. Jis pareiškė, jog reikia apleistoje laukymėje, kitapus miestelio pakrašty esančio tvenkinio iš karvašūdžio nulipdyti nediduką pasakų namelį, nutepti jį akiai mielomis spalvomis, o virš jo pakabinti užrašą „Tėvynė“. Komisija, susipažinusi su Egydos pateiktais argumentais, vieningai nutarė, jog pastarasis skulptūros variantas atitinka visus iškeltus kriterijus ir kuo puikiausiai simbolizuoja tūkstantmetį švenčiančią Lietuvą, tad nuspręsta orams atšilus imtis statybų.
O Egydos argumentai buvo tokie: modernus menas, kuo toliau tuo labiau daromas iš visokio š…. Skulptūra iš karvašūdžio neabejotinai būtų modernizmo viršūnė, be to būtų pigi ir ekologiška. Iš šitos medžiagos už tvenkinio nulipdytas ir dailiai nuspalvotas namelis puikiai simbolizuotų dabartinę Lietuvą – kol žiūrėtum į jį iš tolo, nuo kito tvenkinio kranto, jis atrodytų mažas, mielas ir viliojantis pasakų namelis. Visai kaip Lietuva, kai gyveni kur nors užjūryje. Kai užsinorėtum į jį nusigauti, pamatytum, kad tas nėra taip paprasta  -  tiesaus kelio nėra. Turėtum apeiti tvenkinį, klampoti visokiais keliukais, vaikščioti ratais, kad galiausiai pasiektum tikslą. O kai jį pasiektum, pajustum smarvę ir pamatytum, kad tas iš tolo gražiai atrodantis išdailinto fasado namukas – iš grynų gryniausio mėšlo, ir kad jo viduje, šalia galybės visokių mažiukų vabalėlių, knibžda krūvos kirminų ir šliužų. Ir visgi… jei tas namelis visąlaik stovės apšviestas saulės spindulių, po kurio laiko smarvė pranyks, karvašūdis sudžiūs ir taps tvirtas, o drėgmę ir tamsą mėgstantys kirminai išsproginės…

Dėmesio: Beveik visi rašinyje naudoti pavadinimai, personažai ir įvykiai yra liguistos autoriaus fantazijos vaisius. Jei  jie sutampa ar kokiu nors būdu primena realybėje esančius asmenis ar įvykius, prašome tai laikyti sutapimu.
Jei sugalvotumėt kūrinį skelbti kituose puslapiuose, pagerbkite autoriaus vargą ir nurodykite originalų šaltinį. Prašymas negalioja tuo atveju, jei esat vienas iš aukščiau minėtų šliužų. Naudoti kūrinį komerciniais tikslais be atskiro autoriaus sutikimo – draudžiama. Į teismą gal ir neduočiau, bet ilgai minėčiau blogu žodžiu…

varpininkas Pratęsiant ankstesnę temą – įrašas iš kategorijos „Galvoj užstrigę dialogai“

Laikas: Maždaug prieš porą metų, darbo diena, pietų metas

Vieta: Southampton'as, Didžioji Britanija

Veikėjai: aš, Deivas

Veiksmas: pietaujam, skaitinėjam laikraščius.

Deivas: Fuck… Kas su tais žmonėm darosi? Dėl sušiktų kelių svarų. Sušiktas niekšas.. Mindy, čia rašo, kad latviai iš Rytų. Gal kažkur netoli tavo šalies gyvena, ar ne?  

Aš: Na, taip.. O ką?

Deivas: Imk, paskaityk šitą.

Pasiimu. Ten juodu ant balto parašyta, kad kažkoks imigrantas Gintaras  ****auskas, prieš tai gyvenęs (berods) Kaune, buvo suimtas už tai kad smarkiai sumušė anglę bobutę ir iš jos atėmė keliasdešimt svarų. Visam straipsnelyje prie jo pavardės rašoma „latvian“.      

Aš: Nu jo.. šūdas… Latviai – mūsų kaimynai iš šiaurinės pusės… 

Deivas: Fuck, Mindy, tai turbūt ir jūs nuo jų kenčiat? Ir pas jus jie taip elgiasi… ?

Aš: Nu, žinai, kaimynų nepasirinksi… Bet nelabai dažnai jie pas mus nusikaltimus daro. 

Deivas: O taip, teisybė. Gi sakei, kad jūsų šalis nėra tokia turtinga kaip Britanija. Užtat jie čia ir važiuoja… Niekšai… 

varpininkas

                     Tie, kam yra tekę paragauti emigranto duonos dažnai žino vieną taisyklę – su lietuviais prasidėsi, tai tiktai bėdos turėsi. Aišku, ji galioja ne visu šimtu procentų, bet imantis kokio nors rimtesnio reikalo ją būtina turėti galvoj. Iki valiai prisiklausėm istorijų apie visokias šaraškino kontoras, kurios veža tautiečius vergauti užjūriuose, iki valiai prisiklausėm pasakojimų apie tai, kaip smogiamieji mūsų būriai veda svieto lyginimo politiką skandinavų miesteliuose ir kaimuose. Mums jau įprasta, gi žmonėms anoj pusėj Lietuvos tvoros žodis „lietuvis“ neretai darosi žodžio „blogis“ sinonimas.

                  Kas pavogė vokiečio mašiną? Lietuvis… Kas Anglijos gatvėj pardavinėja savo kūną? Lietuvės… Kas apiplėšė ir primušė danų pensininkus? Lietuviai… Kas išsigalandę dantis ir apsiginklavę lazdomis kelia siaubą amerikonų aktoriams? Lietuviai… Ir naujausia istorija – kas nudaigojo suomių „gruzavykų“ SISU gamintojus?.. ir vėl tie niekadėjai lietuviai. Tik šį kart jau valstybiniu lygiu.  Ne pats tą sugalvojau - aptikau A.Račo blog'e. (vertimas iš suomių). 

                Pradedu tikėti, kad esam grynų gryniausias blogio centras. Jei vieną dieną prasidėtų pasaulinė apokalipsė, prasivertų žemė ir iš pragaro pradėtų lįsti šakėm ginkluotų raudonakių velnių armijos, nė kiek neabejoju, ta vieta būtų ties Žvėryno tiltu.  Puse lūpų žmonės kalba, kad tamsiosios jėgos kažkur ten dabar savo ambasadą įsteigusios..    

varpininkas

(Pirma dalis čia)

              Namo statybos, kaip žinia, prasideda nuo teritorijos aptvėrimo. Nuo to pradėjom ir mes. Darbas rūko kaip iš pypkės – gręžėm gruntą, kalėm kuolus, plokštes ir po poros dienų valdos jau buvo apjuostos. „Vilkai“ kartu su kažkokiais specais ėmėsi išvedinėti ašis. Kadangi namas turėjo tiek kampų, kad  jiems suskaičiuoti rankų pirštų nepakako, tas darbas pasirodė esąs ne toks jau lengvas. Mus, „erelius“, kad neslampinėtume veltui, kelioms dienoms pasiuntė į kitą objektą. Kadangi buvome pasižymėję kaip šauniai valdantys kūjį ir laužtuvą, gavome porciją griovimo darbų (jie paliko tokį įspūdį, jog nusipelno atskiro įrašo). Į objektą grįžome kaip tik tą dieną, kai prasidėjo „katlavano“ (rūsio ir pamatų duobės kasimo darbai). Kadangi būsimojo namo savininkas paprieštaravo tam, jog saugumo vardan būtų nupjautas visiškai šalia kelių metrų gylio pamatų duobės augantis medis, visą dieną praleidome stebėdami kaip ekskavatoriaus kaušas skrodžią gruntą ir spėliodami, įgrius tas medis duobėn ar ne. Neįgriuvo… Po keleto slampinėjimo ir pagrindo lyginimo dienų atėjo vyriškumo išbandymų metas. Kitą rytą, atsibeldę į darbo vietą išvydome pūkščiantį ir stenantį Kamaz kraną, kraunantį pamatų blokus. Objekte sklandė pakili ir romantiška nuotaika, mat dūmų buvo kaip A.Pugačiovos koncerte. Romantikos pagauti stovėjome niekaip negalėdami atsigrožėti senolio Kamazo pastangomis kiekvieną lašą dyzelio paversti kuo didesniu melsvai baltu kamuoliu. Iš kažkur išdygęs Algis, pasitelkdamas pagalbon šaunią statybininko leksiką,  grąžino mus į realybę ir, priminęs, kad ne rojun mes papuolėm, pakvietė dirbti pirmo rimto darbo. Prasidėjo pamatų montavimo darbai. Tiesa, firmos vadovai kažkodėl nusprendė, kad per duotą (ar pačių susigalvotą) terminą mes vieni visko nenudirbsim, todėl papildomai buvo pasamdyta brigada patyrusių meistrų iš kitos kompanijos. Esą pusę namo pamatų įrengsim mes, pusę – jie.

          Darbai ir vėl ėmė rūkti kaip iš pypkės. Algis, visą gyvenimą tik ir dirbęs tokį darbą, meistriškai vadovavo paradui. Apylinkės skambėjo nuo „maina maina“ „vyra vyra“  ( „žemyn žemyn“, „aukštyn aukštyn“ ), Kamazas vaidino garvežį, blokai dailiai gulė vienas ant  kito, o mes, užsimaišę betono, rankomis trynėme siūles tarp jų. Šalia augančios pušys lenkė galvas žemyn ir stebėjosi – ot tai sparčiai sukasi vyrukai… Taip nejučia atėjo pietų metas. Su pasimėgavimu kirtome konservus ir skaičiavome, kad jei iki vakaro išlaikysim tokį darbo tempą, per dieną uždirbsime visai solidžią sumelę. Deja…  Likimas mums buvo paruošęs siurprizų. Po pietų pertraukos sugužėję duobėn išvydome, kad mūsų guru Algį iš pasalų užpuolė profesinė liga – vargšas vyrukas iš paskutiniųjų bandė su ja kovoti ir beveik keturpėsčias ropojo darbo vieton. Vincas atrodė kiek solidžiau. Visgi įdomiausia pasidarė, kai išvydome, kad velnio lašų užragavęs atrodo ir kranininkas. Ir tada prasidėjo realybės šou „Išlikimas“… Kamazas riaumojo, blokai virš galvų ėmė sukti ratus it musės, Algis, mus, baugiai besižvalgančius į viršų, vadino bailiais ir idiotais, o kranininkas iškišęs liežuvį maigė rankenas ir šaukė „Ščias bli*t ja vam dam, ščias ja vas, suki, naučiu rabotat“. Iki tol uoliai naudotas gulsčiukas buvo pasiųstas į patvorį atostogų, o geriausiais lygio matuokliais tapo Algio akys. Tiesa, po poros kaži kaip kreivokai įsitaisiusių blokų jis visgi buvo prisimintas. Realybės šou „Išlikimas“ baigėsi taip staiga, kaip ir prasidėjo – po kokios pusantros valandos intensyvaus veiksmo mūsų mokytojai tarė „gana“ ir patraukė būdelėn ilsėtis. Kamazas, atsisveikinimui iškvėpęs kelis kūbus dūmų, išrūko namo. Mes, jaunimas, nusprendėme, kad reikia baigti tai ką pradėjom, tad užtrynėme plyšius betonu. Dirbome dėvėdami paprastas, medžiagines pirštines. Vakarop supratom, kad pirmasis kartas, kaip dažnai ir būna – skausmingas. Ėmė luptis rankų oda, o ties pirštų sąnariais atsivėrė žaizdos. (Vėliau tam darbui jau gavom guminę apsaugą – lateksu aplietas pirštines). Brigada iš kitos firmos ramiausiai, be jokių siurprizų ir nuotykių dirbo jiems pavestą darbą. 

          Po keleto dienų  (vyrai kurį laiką tiek nebeprisilupo)  visi blokai sugulė taip, kaip ir buvo planuota. Tie, kurie gulė realybės šou „Išlikimas“ metu, buvo pakrypę ir išsikišę. Betonavimo ir montavimo meno virtuozas Algis darbų vadovui sakė, jog taip atsitiko todėl, kad kai kurie blokai pakliuvo brokuoti, ne tos, žemesnės kategorijos. Mes pritardami linksėjom galvomis. Po kurio laiko baigėm kamšyti plyšius tarp blokų, atlikome krūvas kitų numatytų darbų ir galiausiai atėjo pasiruošimo perdangos užliejimui metas. Vyrai iš kitos firmos, taip ir nespėję iki galo užtaisyti visų siūlių ir pabaigti kitų jiems patikėtų darbų  netikėtai įjungė relaksacinį režimą ir kelias dienas net nelindo iš būdos. O ten, žinia, pašventė save ne kokiam nors rožančiaus kalbėjimui. Tik vakarop išvysdavome autopilotu namo krypiniuojančius  kūnus. Paaiškėjo, kad trintis jiems čia naudinga – mat jų firma nebeturėjo pasiūlyti jokio kito darbo. Per kelias dienas į naujai užgimusį rūsį sukėlėme visą reikiamą įrangą, ją sustatėme. Kolegos iš anos firmos, pagaliau atsipagirioję pamatė, kad perdangos užpylimo betono kubų dalybose jiems dalyvauti nebelemta, tad susirinko savo žaislus ir iškeliavo. Gi mes tęsėm darbus – surinkę pagrindą, ant kurio gulės užlietas betonas tempėm tonas armatūros, ją pjaustėm, audėm tinklą. Algis viskam vadovavo ir mus visko mokė. Kasdien darėm aibes įvairiausių klaidų, kasdien beveik draugiškai būdavom išvadinami idiotais ir debilais, bet darbinė nuotaika visgi buvo nebloga. Skubėjom, nes norėjosi kuo greičiau užlieti perdangą ir kišenėn susižerti išsvajotąsias krūvas pinigų. Kolegos iš anos firmos išeidami mestelėjo, jog taip draskytis neverta, nes galiausiai vistiek būsim išdulkinti ir negausim to, kas mums priklauso. Mes jiems atšovėm, kad “ jei negersim, dirbsim tai ir užsidirbsim.“ Tiesa, sausas įstatymas mūsų kompanijoje negaliojo – Algis ir Vincas bent vieną buteliuką “Klumpių“ ištiūtindavo kone kasdien. Bet toks kiekis nebuvo pavojingas. Netgi priešingai, stiklinė spiritizuoto vaisvynio vyrams veikė kaip koks „red bull'is“ – akivaizdžiai pakildavo ne tik nuotaika, bet ir darbo tempai. Tą pastebėję, paskui visada paslaugiai kursuodavom iki parduotuvės, nes žinojom, kad skystis, kurį daugelis tautiečių laiko pijokų gėralu, statybų aikštelėje daro stebuklus. Suprantama, jei vartojamas su saiku….   

          Galiausiai išaušo didi perdangos užliejimo diena. Statybų aikštelėn atkeliavo betoną pilanti mašina „dramblys“ o iš jos paskos visa krūva betonvežių. Tai buvo viena iš tų retų dienų, kai Algis iki pat darbo pabaigos negėrė nė lašo. Mat jis tądien atliko svarbiausią misiją – vedžiojo dar garuojantį betoną purškiantį „straublį“ taip, kad viskas užsipiltų tolygiai ir gražiai. Mes, piemenys, tik klampojom po jį ir grėbliu lyginom susidariusius nelygumus. Vakarop užpylimas buvo baigtas. Viskas įvyko be jokių didesnių incidentų ir tas darbų vykdytojui kėlė didelį džiugesį. Ta proga, besiruošiant namo, ant stalo išdygo butelis baltosios. Po taurelę pakėlėm ir mes. Už tai, kad perdanga būtų tvirta ir už tai, kad tai buvo pirmasis mūsų užpylimas. Tą vakarą, buteliui artėjant prie pabaigos, bene pirmą kart iš Algio lūpų išskriejo žodžiai „A vy chlopcy - malacy“ (maždaug bachuriukai, jūs šaunuoliai).  Po užpylimo, kol stingo betonas, “vilkai“ gavo porą laisvadienių, kad galėtų žmoniškai atsigerti. Gi mums buvo įsakyta bent iki pietų pasitrainioti objekte. Mat netikėtai atvažiavęs namo šeimininkas galėjo nesuprasti statybų aikštelės papročių ir sukelti nereikalingą skandalą dėl to, kad darbo dieną objektas tuščias, nors jis moka pinigus.  Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo pirmas, pats lengviausias, mažiausiai nervų ir jėgų pareikalavęs užliejimas. Dviaukštis namas turėjo būti super įmantrių formų, tad mūsų laukė dar dviejų perdangų užliejimai.

   (Dar bus trečia dalis)                                 

        Įkvėpimą įrašui  apie statybas pasigavau pažiūrėjęs šaunų filmuką objective.lt blog'e.

        Ar kada nors pagalvojot, su kokia gyvenimo ironija susiduria (tiksliau, susidūrė) dažnas tautietis, nusprendęs įsigyti nuosavą būstą? Na, tarkim tas, kuris ryžosi pirkti butą kokiam nors naujos statybos name. Žmogus ėjo į banką, ėmė paskolą, pirkosi nuosavą kampą ir įsipareigojo atidirbinėti už jį kokius 30 metų. Kitaip tariant, savi namai žmogui – viso gyvenimo pirkinys. O ką jam už tą viso gyvenimo darbą neretai įsiūlo(ė) statybininkai?.. Graudžių istorijų apie sunkiai įsivaizduojamą broką pilnas internetas. O žinot kodėl? Ogi todėl, kad pas mus viską dorai žino tik „ekspertai“, o darbus daro tik „patyrę ir kvalifikuoti meistrai“. Na bent jau darė… Kad būtų aiškiau, papasakosiu savąją istoriją. Nė vienas fatas nėra išgalvotas, viską turėjau laimės patirti nuosavu kailiu. Gali būti, kad kai ką primiršau, kai ką nutylėsiu, bet esmę, vyliuosi, suprasit. Beje, labai svarbu - gink Dieve nepagalvokit, jog visoje šioje istorijoje pasakosiu apie įmonę, kurios darbuotojas esu šiuo metu. Tikrai ne.    

 Kaip mes statėm namą

       (Veiksmo laikas - ekonominio Lietuvos pakilimo laikotarpis, metas kai statybų darbininkas uždirbo bent tris kart daugiau nei pradedantis mokytojas; veiksmo vieta – dienomis auganti sostinė)

          Vienu metu taip jau susiklostė gyvenimas, kad  po poros mėnesių pabūvimo laisvo oro direktorium staiga prireikė pinigų. Tuo metu dar nebuvau patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimo ir galvojau, kad laimė slypi būten juose. Pasirinkimų buvo keletas – ieškotis mokytojo darbo už nepilną tūkstantėlį, vėl eiti dirbti kokiu vadybininkėliu ar patraukti į statybas. Po tam tikrų apmąstymų pasirinkau trečiąjį variantą. Paaiškinsiu, kodėl.

      1. Tuo metu kažkaip neapdairiai vėjais paleidau savo santaupėles, o staigiai, be didesnio įdirbio jų buvo galima gauti statybose. Be to, reikėjo mokėti už buto nuomą, o mokytojo algos tik jai ir būtų užtekę…

      2. Svajojau ir tebesvajoju savo rankomis pasistatyti šiaudinį-molinį namą, tad nusprendžiau, kad patirtis statybose tik bus į naudą. O jei ten dirbdamas ir besimokydamas  pridarysiu klaidų, tai dzin. Gi ne sau statysiu…

      3. Nesu tarnavęs armijoj, tad nuspendžiau, kad reikia praeiti bent šitą vyriškumo mokyklą.

      4. Atsiminiau posakį, kad vyras per gyvenimą turi padaryti tris dalykus – pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti vaiką. Dar mokyklos laikais prisodinau gal dešimt eglučių. Tad pamaniau, jog jeigu pastatysiu namą (dzin, kad kol kas ne sau), galėsiu pereit prie veiksmų dėl trečio punkto įgyvendinimo.

      5. Išgirdau puse lūpų kalbant, kad jei įsidarbinčiau, po kelių mėnesių artimos pažinties su statybomis turėčiau būti kilstelėtas pareigose.

          Sudėjau visus pliusus į krūvą ir supratau, kad nelieka nieko kito kaip tik leistis į spalvingą ir nuotykių kupiną statybų pasaulį. O kad būtų smagiau, kartu pasiėmiau ir brolį…. Pradžia nebuvo įkvepianti – kurį laiką dirbom tokius darbus, kuriems nereikėjo nei ypatingo talento, nei didelio proto. Paimi kūjį ir trenki į sieną. Ir taip visą dieną. Vakare susišluoji nuolaužas ir eini namo. Kitą rytą atsikeli ir jau žinai, kad iki tol rašiklį įpratę laikyti pirštai vėl maigys šiurkštų kūjo kotą. Po savaitės tokio darbo (varėm visas septynias dienas) apėmė gėdingos kapituliacinės mintys. Laimei, kaip tik joms užgriuvus pasitaikė algadienis. Davė litų. Tiek, kiek mokytojaudamas būčiau užvargęs per mėnesį. Nuotaika pakilo. O vakare dar labiau – mat parduotuvėj įkišau litą į svarstykles ir tos parodė, kad darbas kūju – pirmas vaistas nuo mane kankinančios penėjimosi problemos. 1 savaitė = -4,5 kg., nors valgiau kaip valgęs. Svorio metimo tempais jau beveik galėjau lygintis su V.Katunskyte…

         Praėjus dar kuriam laikui išgirdom puikią žinią – aš, brolis ir dar pora šaunių, perspektyvių jaunuolių būsim perkelti į kitą objektą – patyrusių meistrų vadovaujami nuo pat pamatų statysim namą.  Buvo pasakyta -“sėsit ant betono, ant kūbų“. Eilinių žemiečių kalba kalbant – atlyginimas priklausys nuo to, kaip staigiai sugebėsim sumontuoti pamatus, užpilti perdangas ir t.t. Buvo tokių, kurie ėmė pavydėti, nes „sėdėjimas ant kūbų“ yra gėris - jei tik netingėsi, po mėnesio namo tempsi ne vieną ir ne du tūkstantėlius litų. Ir čia eidamas niekingai ir žeminančiai skambančias statybų darbininko (ne meistro) pareigas. Ko daugiau norėt? „Bingo, pagaliau statysiu namą“ galvojau sau. Materealizmu apsikrėtusi siela džiūgavo iš laimės, o vaizduotėje jau piešėsi vaizdai, kaip aš, po kokio pusmečio darbo, joju kupranugariu  per dykumą apžiūrinėti vieno iš septynių pasaulio stebuklų.  „Prarabas“ mus susikvietė ir supažindino su būsimu brigadininku, mokytoju ir betonavimo guru - Algiu (tikrovėje jo vardas kitoks). Algis - geras vyras. Visą gyvenimą pradirbęs statybose betonuotoju, savo darbą išmanė tiesiog puikiai. Bėda ta, kad bedirbdamas pasigavo profesinę ligą ir ta liga matyt jam sutrukdė pakilti karjeros laiptais. Pažinties dieną, nors dar buvo tik pietų metas, ta nelemta liga jau buvo beveik atėmusi jo kalbos dovaną. Algis kažką ilgai burbuliavo, bet  galiausiai suprast pavyko tik vieną, esminę frazę - “nu, chlopcy, atjebu ja vas“.  Tą akimirką supratau, kad mano pažintis su statybu pasauliu bus itin intymi…

        Po poros dienų, kaip ir buvo žadėta, mus ištrėmė į naują objektą. Pasakiškoje vietoje, kainuojančioje pasakiškus pinigus. Paiškėjo, kad ir namas, kurį statysim – pasakiškas. Milžiniškas ir su tiek visokiausių išraitymų ir mandrybių, kad, anot pusę Šeškinės ir Lazdynų pastačiusio Algio, „čia mes užsip**m negyvai“. Gi mes, nepatyrę jaunuoliai, trynėm rankomis – jei didelis namas, vadinasi daug betono. Jei daug betono (kūbų!!!), vadinas daug litų…! Objekte susipažinom su antruoju mūsų komandos „seniu“ – Vincu (vardas irgi pakeistas). Vincas vyras buvo rimtas, bet mokantis atsipalaiduoti - po kiekvienos algos bent savaitei šiaušdavo į „Maljorką“ (taip mes vėliau pavadinom jo daugiadienius užbaliavojimus). Pažinties dieną jis kątik buvo grįžęs iš kasmėnesinių atostogų. Visas toks įraudęs, susisukęs – akivaizdžiai perkepęs „Maljorkos“ saulėje. Prarabas jam gerokai nudavė velnių, mat iškeliaudamas su savim pasiėmė ir įrankius (esą reikėjo kažką namie pasitvarkyti), o kadangi kelionė užtruko, vienos brigados vyrai dvi savaites neturėjo kuo sukti varžtų ir pjauti medienos… Darbų vykdytojas mus supažindino su užduotimis ir išvažiavo. Kolektyvas kaip mat sumojo, kad įspūdžių ir taip gana, ir kad pirmą dieną pulti plėšytis būtų tikra nuodėmė. Buvo priimtas spendimas pažymėti sėkmingą Vinco sugrįžimą iš „Maljorkos“ ir tuo pačiu atlikti privalomą statybų aikštelės ritualą – prisirašymą. Mes, jaunesnieji, pasitaikėm nelabai geriantys, tad gerbdami tradicijas pakėlėm vos po vieną taurelę. Mūsų mokytojai taip iš degtinės nesityčiojo – išgėrė viską, kas buvo. Darbo diena nejučia atėjo į pabaigą ir iškeliavom namo. Išaušęs kitas rytas reiškė, jog mes, keturi, beveik nieko statybose nenutuokinatys žmogėnai, vadovaujami poros gerai savo darbą, visus statybų pasaulio papročius ir pigaus vaisių vyno rūšis išmanančių meistrų pradėsim statyti didelį, kelių milijonų litų vertės namą.

   Bus daugiau

(Šioje vietoje savo pasakojimą kuriam laikui nutraukiu. Deja, gyvenimas toks, kad kompiuterį tenka dalintis… Jei netyčia esate vienas iš tų keistų žmogelių, kuriems dėl kaži kokios priežasties patinka paskaitinėt mano įrašus, komentaruose galit brūkštelti IdejaiX adresuotą raginimą prileisti mane prie klavetūros. Gal atsileis jos rūsti moteriška širdis ir dar šiandien galėsiu baigti tai, ką pradėjau… :)      

varpininkas

Įspėjimas – tekstas šlykštus ir pilnas nemalonių žodžių. Bet ką daryt, kai toks gyvenimas?

Krizė. Susitinka du draugai „fūristai“:

Petras: Na, kaip tau sekasi? Turi dar darbo? Aš dar kartais išvažiuoju į kokį reisą, bet blin algų tai nebėra. Nutrupina kelias kapeikas ir vsio. Ir blogiausia, kad nėra kur dėtis. Gyvent iš kažko tai reikia… O kaip tau?

Jonas: Ai, Petrai, geriau net neklausk… Su darbu prastai, o dar ir su žmona susiriejau…

Petras: Eik tu sau, kaip čia taip?

Jonas: Firma bankrutavo, kelis mėnesius be darbo prasėdėjau. Santaupos pasibaigė, bankai, mokesčiai visokie užspaudė. Galiausiai radau skelbimą, kad siūlo darbą vairuotojui – sanitarui, atseit reikia važinėt po miestą ir prižiūrėt tvarką kilnojamuose tualetuose.  Pinigų reikia, ką belieka daryt. Nuėjau, priėmė…

Petras: Nu ir…?

Jonas: Nu ir ką… Įsivaizduok pirmą darbo dieną – nuo pat ryto sėdu į mašiną, nuvažiuoju traukti šūdo. Atidarau tualeto duris, o ten visas turtas jau per viršų lipa.  Sienos iki pat lubų nutriestos, visi pakampiai primyžti, smarvė nežmoniška. Išsivynioju šlangas, įjungiu siurblį, pradeda pumpuot, visas tas turinys pradeda per šlangos skyles šmirkšti aplinkui. Pasirodo – krizė, firma neturi pinigų naujai įrangai. Šiaip ne taip išsiurbiu viską, pripilu chemijos, apvalau pakampius.  Pasižiūriu į save – apsitaškęs visas, išsitepliojęs. Ašaros kaupiasi, verkt norisi. Ir taip visą dieną – vien šūdas aplinkui… Bet blogiausia, kad nėra kur dėtis. Gyvent iš kažko tai reikia…

Petras: Eik tu sau… O tai kaip su žmona susipykai?

Jonas: Nu ir įsivaizduok – grįžtu po tokios pirmos darbo dienos namo, iš karto neriu į vonią, ten kokią valandą isterijos apimtas šveičiuosi visokiais muilais, kol atplaunu tą smarvę. Galiausiai nusiraminęs išlendu, atsidarau alaus, atsisėdu priešais televizorių. Žmona atneša vakarienę. Pasiimu lėkštę, jau valgysiu, o ta kalė žiūri į akis, šypsosi ir sako: „Na, brangusis, tai pasipasakok, kas gero darbe?“