kovo 10th, 2009
varpininkas
Pernai gruodį per Lietuvą praskriejo baisi žinia – daugybes nesąmonių pridirbusi ir daugybes jų neabejotinai dar pridirbsianti valdžia užsimojo uždrausti šalyje prekiauti į bambalius supilstytu alumi. Esą tokia tara skatina alkoholio vartojimą, tad siekiant blaivinti tautą reikia ją uždrausti. Tuo metu buvo karštai diskutuojama dėl didėsiančių akcizų, automobilių mokesčių ir kitų naujametinių dovanų, tad valdžios atstovų
žodžiai „Uždrausime
alkoholinius gėrimus pilstyti į tarą, kuri skatina alkoholinių gėrimų
vartojimą“, – tai vienas iš 2008-2012 m. Vyriausybės programos punktų. „ didesnės tautiečių reakcijos nesulaukė. Dabar, kai panika dėl išaugusių mokesčių kiek aprimo, vertėtų prisiminti ir bambalių klausimą. Su blog'o „Auksinė Varpa“ redakcija susisiekė po vasario 16-osios šventimo pagaliau atsigavę visuomeninio bambaliečių judėjimo „Už laisvę Bambaliui“ atstovai ir išdėstė savo nuomonę šiuo klausimu. Jie tik statistiką ir visokius įsipareigojimus Europai matančius politikierius paragino dar kartą pamąstyti, ar šiais sunkiais krizės laikais bambalis tikrai yra Lietuvos priešas nr. 1. Žemiau publikuojame viešą šio naujai užgimusio visuomeninio judėjimo atsišaukimą (
tekstas kiek koreguotas
).
Visuomeninio bambaliečių judėjimo „Už laisvę Bambaliui“ atsišaukimas
Mes, neoficialaus visuomeninio bambaliečių judėjimo „Už laisvę Bambaliui“ nariai, vadovaujami savo vadovo A.B. (pavardės dėl asmeniui kylančios susidorojimo grėsmės neatskleisime) teisingos minties blog'o „Auksinė Varpa“ puslapiuose oficialiai pareiškiame, kad valdžios siekiai netolimoje ateityje bet kokia kaina susidoroti su Jo Didenybe Bambaliu yra neapgalvoti, nepamatuoti ir gali sukelti socialinę įtampą ar net grėsmę nacionaliniam saugumui. XX amžiaus pabaigoje Lietuvoje užgimęs Bambalis neabejotinai yra vienu iš ryškiausių moderniosios Lietuvos simbolių, kurį sunaikinus bus suduotas skaudus smūgis dabartinei lietuviškajai kaimo ir mažų miestelių kultūrai, taip pat didžiųjų miestų stočių bei turgaviečių prieigų subkultūroms. Kokią žinią apie save, kokį palikimą perduosime ateities kartoms, jei bus uždraustas Alaus Bambalis - išradimas, kuriuo pagrįstai galime didžiuotis prieš visą Europą? Raginame valdžios vyrus dar kartą rimtai apsvarstyti savo siekius ir užuot naikinus nacionalinį paveldą užsiimti rimtais, šaliai naudingais darbais. Savo teiginius grindžiame žemiau esančiais argumentais:
Jūsų, valdžios vyrai, argumentai
- Bambaliai nugirdys tautą.
Pagrindinis argumentas, kuriuo prisidengdami jūs, Vilniaus ponai leidžiatės medžioti vargšo Bambalėlio yra tas, esą jis skatina lietuvius gerti. Bet, ar tikrai? Visi dar iš mokyklos laikų pamename Motiejų Valančių ir jo kovas už blaivybę. Tas vyko dar XIX amžiuje. Valstiečiai lietuviai jau tada lakė taip, kad kunigą M.Valančių ėmė siaubas. Klausimas – kodėl? Juk pasaulis apie Jo Didenybę Bambalį tada nebuvo nė girdėte girdėjęs… Atsakymą diktuoja istorija – tuo metu vargšas lietuvis it jautis arė, krušosi pono laukuose iš paskutiniųjų ir nematė jokių vilčių sulaukti šviesesnio rytojaus. Caro valdžia ir ponai jį dusino taip, kad tesinorėjo vieno – smarkiai nusigerti ir bent trumpam užsimiršti. Leiskite paklausti – ar ne panašiai dabar jaučiasi koks nors aštuonis šimtus uždirbantis gaisrininkas, mėnesio vidury gavęs kosminio dydžio sąskaitas už šildymą ir kitus patarnavimus, o vakare dar išgirdęs, jog ruošiamasi jam karpyti algą. Ar nesijaučia jis taip smaugiamas savos valdžios, kad mintyse ima suktis vienintelė mintis „Nu ir na… belieka tik nusigert“?.. Kas – lentynoj surikiuotos bambalių gretos ar jūsų, valdžios vyrai, balvoniški sprendimai skatina pilti skrandin taip vadinamus velnio lašus?
- Bambaliai pražudys kaimą.
Jūs, ponai iš Vilniaus sakote, kad dėl bambalių degradavo kaimas. Ar tikrai? Bambaliai atėjo, išardė buvusius kolūkius, jų pirmininkams ir vadovams atidavė visą svarbiausią kolūkių turtą, o mus, eilinius žmones paliko be darbo? Kažkaip lyg ir ne taip buvo… Labai lengva dabar besti pirštu į šlitiniuojantį kaimietį ir sakyti, girdi, va, nebūtų bambalių jis eitų dirbt žemės. Neitų. Ir ne plastikinis butelis jam išmušė norą kapstytis laukuose. Jūs, medžiotojai, nudobsite Bambalį – mes, pijokai, gersime pilstuką. Didelio čia daikto… O problema išliks. Ir dar didesnė. Nes nuo patvartėj išpilstyto kaukolinio sproginėsime vienas po kito. O gal jūs to ir siekiate? Ir, galų gale, leiskite paklausti, ar ne per vėlai susirūpinta merdinčiu kaimu?
Visuomeninio bambaliečių judėjimo „Už Laisvę Bambaliui“ kontraargumentai
- Bambalis yra moderniosios Lietuvos simbolis.
Kiekviena epocha, kiekvienas laikotarpis turi savo simbolius. Paklauskite, savo senolių, ką jie prisimena iš anos Lietuvos. Tų prisiminimų bus daug – daug kas tuo metu vienijo lietuvių tautą. O kas ją vienija dabar? Stiklo ir plieno monstrai sostinės senamiesčio centre, mauzoliejus prie Katedros ar surūdiję vamzdžiai už šimtus tūkstančių? Atleiskite, bet ne… Tai gal ir vienija vilniečius, bet tikrai ne mus, paprastus žmogelius iš Lietuvos kampų ir pakampių. Mus vienija Bambalis. Nesvarbu iš kur būtum, nesvarbu kur benuklystum, ištaręs vos pirmą šio didingo žodžio skiemenį „BAM“ būsi išgirstas ir suprastas. Paklauskite kokio nors miškuose įsikūrusio kaimelio gyventojų, ką jie galvoja apie Valdovų rūmus. Retas kuris varginsis atsakinėti. Bet paklauskit jų nuomonės apie Bambalį ir kaip mat gausit šiltą ir nuoširdų atsakymą, kad Bambalis yra gėris. O žinote kodėl? Todėl, kad Valdovų rūmai ar sukirmiję vamždžiai džiugina tik jus, saujelę išrinktųjų. Gi visos likusios Lietuvos džiaugsmas – Bambalis. Jis tikrasis mūsų simblolis. Negi Jūs lengva ranka ruošiatės naikinti tai, kas vienija šalį?
- Bambalis dovanoja gražesnę ir saugesnę Lietuvą
Taip jau gyvenimo surėdyta, kad mes, lietuviai, vasarą paežerėse ir kitose poilsiui skirtose vietose mėgstame plemti alų. Ir, tenka pripažinti, esame tokie padarai, kuriems išgėrus išdygta erelio sparnai. Dažnas erelis, kaipo savo didybės ir pergalės prieš alaus butelį įrodymą trenkia pastarąjį į žemę, ir visur pasipila šukės. Pakrantė tampa nesaugi, bet koks poilsiautojas gali persirėžti koją. O kas nutinka su bambaliais? Tėkšk jį į žemę kiek nori, šukės nepasipils. Atėję kiti poilsiauto
jai nuspirs kur nors į pakrūmę, niekam jis nekliūs ir niekas nesusižalos. Galiausiai ateis kokie nors mokinukai gamtos mylėtojai ir surinks kovoje su lietuvių skrandžiais kritusių Bambalių kūnus. Paklauskite jų, ką jiems mieliau rankioti iš žolės – Bambalių mumijas ar stiklo šukes.
Visi puikiai žinome, kad išgėrus vieną kitą stiklinėlę linksmučio kartais atsiriša ne tik liežuvis bet ir užnyžta rankos. Taip jau yra, ir nieko čia nepadarysi. Būna tokių, kurie savo tiesas grįsti puola gamtos duotais argumentais – žiebia kolegai į liūlį kumščiu, tas nudrimba paslikas. Paguli, pamąsto, suvokia kas jam buvo sakyta. Tada atsistoja, prisipažįsta klydęs ir sėda toliau mėgautis miežio sultimis. Diskusija baigta, visi laimingi. Bet būna tokių karštakošių, kuriems motušės Gamtos dovanotų ginklų nepakanka – tokie trenkia tuo, kas pakliūva po ranka. Ir tik pagalvokit, Vilniaus ponai, kaip vargšą nesusipratėlį gali sužaloti stiklinis butelis. O jei jis prieš tai dar į stalo kampą nudaužtas… Baisu ir pagalvoti. Jo Didenybė Bambalis tokių grėsmių nesukelia. Jis mikštas, plastiškas, nes sukurtas visų mūsų saugumo vardan. Nejaugi jūs, valdžios vyrai, norite atsisakyti saugumo…?
Miežio ar kito javo sultys yra motinos Gamtos dovana. Dovanas reikia branginti. Tą suprasdamas dažnas žmogus, vos nusipirkęs Bambalį gamtos dovanos, užsikiša jį užantin tiesiai prie širdies ir patraukia namo. Žiemą mūsuose dažnai būna slidu, o ir nuo džiaugsmo apsvaigusiam žmogeliui neretai kojos ima dėliotis ne taip, kaip turėtų. Neretai nutinka taip kad ima jis ir pargriūva kur nors ant šaligatvio. Jo Didenybė Bambalis minkštas, saugus ir dalį naująjį šeimininką ištikusio likimo smūgio prisiima sau. Kitaip tariant, kiek įmanydamas stengiasi saugoti vargšą nelaimėlį nuo staigaus šaligatvio plytelių antpuolio. O ką tokiu atveju darytų stiklinis alaus butelis? Ir vėl baisu net pagalvoti… Nejaugi jums, valdžios žmonės, nerūpi mūsų visų saugumas?
Bambalis, skirtingai nei stiklinė puslitrinė alaus tara, yra patogus ir žymiai labiau pritaikytas įvairiausiems gyvenimo atvejams. Pavyzdžiui, vyksta bulviakasis. Po darbų visi talkininkai susėda prie stalo mėgautis karšta kiaušiniene ar netgi cepelinais. Suprantama, dulkes privalu nuplauti alučiu. Pagalvokite, koks patogus išradimas yra Bambalis – šeimininkas pastato jį ant stalo, įpila visiems norintiems po stiklinaitę. Visi laimingi. Tai lyg modernus seno kaimiško alaus ąsočio variantas. O ką darytų, jei tektų kiekvienam talkininkui atkimšinėti po butelį? Kaip atrodytų lietuviškasis vaišių stalas? Per alaus butelius nebūtų matyti net garuojančių cepelinų…
- Bambalis puoselėja bendravimo tradicijas ir norą dalintis
Esama ženklų, jog dabartinė visuomenė vis labiau kenčia nuo moderniųjų laikų rykštės – žmonių susvetimėjimo. Per amžių amžius kaimuose gyvavo tradicija pasisveikinti su sutiktu žmogumi. Nesvarbu, pažįstamas jis ar ne. Kaimas visada buvo artimo žmonių bendravimo lopšys – prireikus ko nors žmogus bėgdavo pas kaimyną pasiskolinti, žinojo, jog tas jam padės nelaimėje. Dabartiniais laikais miestiečiai neretai ne tik nepažįsta už sienos gyvenančių kaimynų, bet net ir juos išvydę nepasisveikina. Stiklinis alaus butelis to susvetimėjimo produktas – atsidariau, apsikabinau, išgėriau, nes tai MANO butelis. Tuo tarpu garbusis Bambalis visiška priešingybė – du litrai jame kliuksinčios Gamtos dovanos skatina norą susirasti sau artimą žmogų, su kuriuo galėtum kartu ja mėgautis. Gerti iš Bambalio vienam – nei šis, nei tas. Todėl Bambalis skatina žmonių bendravimą ir yra rimtas ginklas kovoje prieš visuomenės susvetimėjimą.
Jo Didenybė Bambalis yra gyvas praktiškumo įsikūnijimas. Pateiksime tik keletą iš daugybės pavyzdžių.
Bambalis yra puiki priemonė sodininkystėje. Kuriam iš jūsų pas močiutę neteko matyti, kaip iš nupjautame Bambalyje supiltų žemių kalasi pomidorų ar agurkų daigai? Bambalis taip pat yra ir puikus vairuotojo pagalbininkas. Visiems gyvenime nutinka situacijų, kai iš kažkur išdygsta pigaus dyzelio siūlantis fūristas, bet lyg tyčia neturite piltuvo (leikos) ir nėra kaip to lobio suversti į baką. Į pagalbą skuba šis plastiko stebuklas. Mostas peiliu – ir puikus piltuvėlis pagamintas. Tiesa, dalis automobilių bakų atsisako jį priimti, bet jį vistiek galima panaudoti pilant aušinimo ar langų plovimo skystį. Bambalis puikiai tarnauja ir kaip namų apyvokos daiktas – nupjovus ties kamšteliu gaunasi visai šauni „čierkelė“ ( žodis stikliukas čia netinkamas), nupjovus ties viduriu – puikus įrankis pasisemti vandeniui. Na, o kaip visišką Bambalio praktiškumo didybės įrodymą galime pateikti šaunųjį plaustą
„Bliuškis“! Pasakykite, valdžios vyrai, ar stiklinis alaus butelis gali pasigirti bet viena tokia savybe?…
Baigiamasis žodis
Mes, neoficialus visuomeninis bambaliečių judėjimas „Už laisvę Bambaliui“, su giliu įsitikinimu pareiškiame, kad valdžios paskelbta kova prieš plastikinę alaus tarą yra dar vienas neapgalvotas žingsnis, kurį žengus, šalyje būtų susidurta su neigiamomis ekonominėmis, socialinėmis, kultūrinėmis pasekmėmis. Bambalių priešininkams iš ekologijos mėgėjų stovyklos norime pasakyti, kad plastikinė, tik kiek kitokių formų tara, prieš kurią jūs kovojate, egzistuoja visame pasaulyje – daugumoje šalių į ją pilamas pienas. Kovoti prieš Bambalį prisidengus ekologijos kauke Jums nepavyks. Nes Bambalis yra šiuolaikinės Lietuvos paprastų žmonių simbolis, pabuvojęs beveik kiekvieno iš mūsų namuose.
Gerbiami valdžios vyrai, jei jums taip norisi ką nors uždrausti, tai uždrauskite pieno perdirbėjams pilti pieną į tas prakeiktas pūsles, kurios ištrykšta ant virtuvės grindų kiekvieną kart atidarius šaldytuvą. Ta silikoninius krūtų implantus primenanti pakuotė ne tik yra kraupiai nepraktiška, bet ir tvirkina mūsų jaunimą bei kelia realią grėsmę gamtai ir žemės ūkiui. Užfiksuotas atvejis, kad prarijusi tą nelemtą plastiko maišą kančiose mirė pieninga ožka. O dar kiek tokių faktų lieka nežinomais…
Mes, judėjimo „Už
laisvę Bambaliui“ nariai, atsakingai ir garsiai pareiškiame, kad dėsime visas įmanomas pastangas, jog būtų išsaugotas Jo Didenybė Bambalis. Jei reikės, rengsime mitingus, eitynes, viešas diskusijas ir įvairiais kitais būdais kovosime už tai, kas mums brangu. Norinčius prisidėti prie judėjimo kviečiame atvykti į aludėje „Žiurkės urvas“ įsikūrusį mūsų štabą arba savo kontaktinius duomenis siųsti teisingos minties blog'ui „Auksinė Varpa“. Mes su jus susisieksime. Tėvynė savo herojų nepamirš!!!
P.S. „Auksinės Varpos“ kolektyvo nuomonė nebūtinai sutampa su atsišaukimo autorių.
P.P.S. Ypatingai apdovanotiems ironijos supratimu – netikėkit tuo, ką perskaitėt
VN:F [1.9.17_1161]
Rating: 7.3/10 (3 votes cast)
Kategorijos: Kūryba, rašiniai ir pan. |
Žymos:alus, bambaliečiai, bambalis | Komentarų: 7
vasario 27th, 2009
varpininkas
Vieta: firmos darbuotojų kambarėlis, Southampton'as, Didžioji Britanija.
Laikas: pietų metas, maždaug prieš porą metų.
Veikėjai: Krisas (Chris) – pastolių nuoma užsiimančios firmos kiemo vadovas. Linksmas, geros dūšios ir gana apsiskaitęs žmogelis.
aš (varpininkas)
Veiksmas: Pietų pertraukos metu kambarėlyje susirinkusiems keliems veikėjams ruošiuosi demonstruoti filmą „Skrydis per Lietuvą“
Aš (laukdamas, kol užsikraus kompiuteris): Krisai, o tu man dabar nuoširžiai atsakyk – kaip tu įsivaizduoji šalį iš kurios atvykau?
Krisas: Hmm.. na nežinau… Na kažkur Rusijoj, daug sniego… Na supranti. Mums daugybę metų apie šalis Rytuose buvo sakomi ne patys geriausi dalykai. Na žinai, sunku kažką ir pasakyt…
Aš: Gerai, dabar pasakysiu, kaip aš manau, ką tu galvoji.
Krisas: Na?
Aš: Manau, kad tau Lietuva atrodo miškais apaugus žemė, kur žiemą sniego iki namų stogų. Kad aš, tipinis lietuvis, atsikeliu ryte, pusryčiams išgeriu stiklinę naminės degtinės, užkandu agurku, paskui užsidedu kailinę kepurę, pasiimu šautuvą, išlendu iš savo medinės trobelės, miške nusišaunu mešką ir paskui parsivilkę ją, kokį mėnesį su visa šeima valgom.
Krisas (besijuokdamas): Ot šūdas, Mindy, žinai, iš tikrųjų panašiai ir įsivaizduoju. Na, gal tik kad ne meškas šaudai. Kažkur girdėjau, kad jų mažėja, tai sakau, gal ir jūs kitus žvėris medžiojat…
VN:F [1.9.17_1161]
Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
Kategorijos: Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai |
Komentarų: 8
vasario 25th, 2009
varpininkas
Lietuvos širdyje ir pakampiuose užvirė aršios diskusijos dėl sostinėje Neries pašonėje išdygusios skulptūros „Krantinės arka“. Labiausiai neišprusę runkeliai tuojau puolė piktintis, jog miesto centre suraityti aprūdijusį vamzdį esą joks menas. Neišmanantys lietuviškosios lėšų matematikos puolė rėkti, kad toks kūrinys tikrai negalėjo atsieiti šimto tūkstančių litų. Tačiau niekam nekilo klausimas, ar tai, kuo nusprendė pasidabinti Europos kultūros sostinė, iš tiesų yra originalu? „Auksinė Varpa“ skuba atsakyti į šį svarbų klausimą ir tuoj pat atsakingai pareiškia, jog visa tai tėra tik pigus plagiatas!!!
Tikrasis „Krantinės arkos“ originalas yra Lietuvos šiaurinėje dalyje, didingame Radviliškio miestelyje. Būtent čia prieš kelis dešimtmečius buvo nuspręsta tokia moderniojo meno išraiška nudžiuginti tūlo lietuvio akį. Tam buvo pasirinkta strategiškai patogi vieta šalia kelio Šiauliai – Panevėžys (jis – vienas iš labiausiai apkrautų Lietuvos kelių). Kiekvienas automobilio, autobuso, keleivis ar sunkvežimio vairuotojas važiuodamas į Šiaulius galėjo ir tebegali grožėtis šia nepakartojama skulptūra, kurią dabar niekingai nukopijavo sostinės menininkai.
Radviliškietiškasis šedevras padengtas blizgia, didingai atrodančia, dėmesį prikaustančia medžiaga, tuo tarpu Europos kultūros sostinės atstovai suprasdami savojo plagiato menkavertiškumą paliko jį aprūdijusį. Provincijoje esanti skulptūra tęsiasi net kelis kilometrus – tam, kad ją stebintis žmogus spėtų suvokti tikrąją kūrinio prasmę ir didybę. Gi Vilniuje esantis vamzdis išnyra iš po žemių ir čia pat gėdingai prasmenga į krantinės betoną taip ir nesukeldamas žiūrovui jokio dvasino pasitenkinimo. Radviliškietiškoji skulptūra tiesi, bet tuo pačiu yra ir staigių pakilimų. Lygios vietos simbolizuoja lygų, bekalnį kraštovaizdį, žmones maitinančią aplinkinių vietovių žemę. Gi staigūs pakilimai simbolis to, kad Radviliškio žmogui nebaisu niekas – jei reikės, jis supils kalnus, jei reikės, jis įveiks bet kokias gamtos kliūtis. Juk miesto vietoje kažkada buvo neišbrendami pelkynai!.. Ir tik darbštaus radviliškiečio dėka ten dabar važiuoja traukiniai, gaminami baldai, kombainai, kepama duona, dygsta maximos ir statoilai. O ką reiškia Vilniaus vamzdžio išraitymai? Kažkas sakė, kad tai Vilnelės ar Neries vingių simbolis. Tada leiskit paklausti, nejaugi sostinė tegali pasigirti tik gamtos dovanotu grožiu? Radviliškiečiui gamta to grožio pagailėjo, bet jis jį gali susikurti pats!
Pabrėždami savo stiprybę ir nepalaužiamą dvasią, radviliškiečiai skulptūrą iškėlė virš upės – jei reikės, peršoksim bet kokias kliūtis. O ką padarė vilniečiai? Jų skulptūrėlė lyg koks niekingas kirminas, net nebandydamas įveikti Neries, kiša galvą į žemę ir slepias nuo atsiradusios problemos… Nejaugi tas žemėn lendantis ir Nerį peršokti bijantis metalinis kirminas – vilniaus gyventojo simbolis?…
Originalioji skulptūra sudaryta iš dviejų greta einančių vamzdžių. Tai draugystės simbolis – Radviliškio žmogus žino, kad ir ką jis bedarytų, visada šalia turės bent vieną draugą. O kaip reikalai su Vilniumi? Vienišas, galvą nuleidęs vamzdis…
Galiausiai – svarbiausia dalykas. Žinodami auksinę taisyklę, kad MENAS TURI TARNAUTI LIAUDŽIAI, Radviliškio menininkai savo skulptūros viduriais paleido tekėti šilumą. Taip kiekvienas radviliškietis paspaudus šaltukui žino, kad už šiltą ir jaukią savo gužtą jis dėkingas palei plentą vinguriuojančiam modernistiniam meno šedevrui ir jo kūrėjams. Dabar leiskite paklausti, o kas teka vilnietiškojo plagiato viduriais? Niekas!!! Nebent šimtas tūkstančių į kažkieno kišenę…
Ir visiškam desertui – radviliškietiškasis originalas buvo sukurtas dar praeitame amžiuje. Vilniaus „kirminas“ atsirado ką tik. Kyla visiškai pagrįstas klausimas – tai nejaugi Europos kultūros sostinės modernistinis menas net nuo mažo provincijos miestelio atsilieka keliais dešimtmečiais?… Ką kitą kart iš meniškųjų radviliškiečių vogs idėjų pritrukęs Vilnius? Ant baslio pamauto pirmojo lietuviško grūdų kombaino idėją?…
PAPILDYMAS: O jei norite pamatyti kaip mažas Lukšių miestelis nuošluostė nosį Vilniaus lediniam barokui, žiūrėkite čia.
Vilnietiškoji „Krantinės arka“ (delfi nuotrauka)
Radviliškietiškasis skulptūros originalas
Skulptūros akcentas „Šuolis per upę“
Radviliškietiškojo moderno vingiai
Dar vienas meno kūrinys, kurį kopijuos sostinė?
Kolega darbe sakė, jog net ir M-1 laidų vedėjai šiandien kalbėjo apie Radviliškio originalą. Vadinasi, idėjos plagijavimas akivaizdus ne tik „Auksinei Varpai“ bet ir patiems vilniečiams…
Šiaip ar taip, šis įrašas - visai puikus anonsas maždaug savaitės bėgyje pasirodysiančiam be galo rimtam AV moksliniam tyrimui „Krūva argumentų, kodėl Radviliškis geresnis už Vilnių“.
VN:F [1.9.17_1161]
Rating: 8.7/10 (6 votes cast)
Kategorijos: Aktualijos, Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai |
Komentarų: 20
vasario 20th, 2009
varpininkas
Buvo laikai, kai mano mėnesio pajamos siekė 300 lt. (studijų metai), buvo laikai, kai jos siekė net šiek tiek daugiau nei porą tūkstančių. Dabar gi atėjo krizė. O krizės metu eilinis žmogelis daug neuždirbsi… Gal visokie kostiumuoti klounai iš Gedimino prospekto ir ima dešimtis tūkstančių, gi tokiems kaip aš, eiliniams žemės kirminėliams lieka minimalūs 800 lt. ant popieriaus. Bet, prašau, tik nepulkit man reikšti dėl to užuojautos, nes tas minimalus atlyginimas yra geriausia, kas yra nutikę mano gyvenime. Nes 800 lt. per mėnesį – tai kelias į sielos nušvitimą, į naują pasaulio pažinimą, į geresnį, prasmingesnį, turiningesnį gyvenimą, kurio nepatirsi uždirbdamas tūkstančius… Va jums įrodymai:
- Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienas kitą.
Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė, grįžę po darbo vis kalbėdavom apie pinigus. Kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim „bonusus“, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus, ir vis trukdė geriau vienas kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimumus, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Atlieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.
- Minimalus atlyginimas padarė mane doresniu.
Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias galvon vis grūsdavo nedoras mintis – „Gal kada ištrūkt kur su draugeliais, pabaliavot kaip reikiant kokioj pirtelėj su mergom?..“ Minimalus atlyginimas išvadavo mane nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kur gi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „Anatolijai“, ir kokia svetima merga kreips dėmesį į šūdelį, dirbantį už 800 lt. ant popieriaus?
- Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju.
Gaudamas tūkstančius gėriau prancūziškus vynus ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą – nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas padėjo tą klaidą suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lužte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais – „Klumpės“, „Nemuno Vingis“, „Žara“. „Gojus“. O jau tas jo gardumas ir įvairumas – ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų ir visokių kitokių, net išrankiausiems gurmanams įtinkančių skonių. Ir, svarbiausia, pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo tvoras ramstydamas ir kaimynų šunis lodydamas.
- Minimalus atlyginimas padėjo man užmegzti daug naujų šaunių pažinčių.
Vos tik iš lentynos nutveriu „Nemuno vingio“ ar „Žaros“ butelėlį, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalinsi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip plečiasi pažįstamų ratas. Svarbiausia – visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Gi draugai, o ne pinigai daro žmogų laimingu. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltas meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad viens kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo“ aš labai smirdžiu ir ima mėlynuoti mano nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, kad kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis „aš“, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..
- Minimalus atlyginimas pažadino manyje kulinarijos genijų.
Gaudamas tūkstančius nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau iš prekybcentrių pusgaminius. 800 lt. per mėnesį atpratino mane nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau – po poros metų galėsiu išleisti knygą “Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų“. Na, kokią poros tomų…
- Minimalus atlyginimas pažadino manyje meilę žemei ir žemdirbystei.
Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms pesticidais ir chemikalais prifarširuotoms daržovėms. Dabar, kuo toliau tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų pundelį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau, kad atėjus pavasariui čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuos nuosavu ekologišku derliumi.
- Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optima linijos“ ir “ PŽRN (Praktiški žmonės renkasi Norfą) produktus.
Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech tas mano naivumas. Tada aš dar nesuvokiau – kad geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas kalba pats už save. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už firminį kečiupą, jei pradarius jo butelį reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį - pats išteka lauk. Koks tikslas brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų. Va pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili jų ir šveiti, šveiti, šveiti… Koks tikslas mokėti 10 ar 20 litų už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nesakau jai nieko. Argi jos vargšė moteriška galvelė gali suprasti, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji, sumaterialėjusio žmogaus skūra. Ateis diena, kai iš jos išsiners naujas, minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.
- Minimalus atlyginimas padarė mane tikru vyru.
Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems puošeivų išmyslams – kvepalams, losjonams. Pinigai akino mane, ir niekaip negalėjau suprasti senos statybininkų tiesos, kad tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai į gerą – akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo – leidau pinigus, o rezultato jokio. Gi dabar, vos tik pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas verčia ją iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu užburti moterį taip, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..
- Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti lietuviškosios muzikos aukso klodus.
Iki patirdamas nušvitimą mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni nė vienas netapome. Dabar gi atradau šaunią lietuviškąją muziką. Va kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam – vos 12 litų už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus gali neiti, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: „Laimės žiburys sužibo man ir tau… Aš stebiuosi kokį lobį atradau…“
- Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais.
Buvo laikai, kai vaikydamasis ilgesnės kapeikos pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią – dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausių kokį kiaušinį, puslitriuką medaus, trilitrį raugintų kopūstų, o jei pataikysiu ant kiaulės pjovimo – tai ir gabalą šviežios mėsytės.
- Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą.
Gaudamas didelius pinigus galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių – pievagrybiai, arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 lt. į mėnesį man padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama galybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, susūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris keikia mane, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad aš, asilas, pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suprasti, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių…
- Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tranzavimo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti - nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau – dabar prireikus kur nors nuvažiuoti aš tranzuoju. O tranzavimas dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Va neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują Mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt išreikšdamas supratimą, uždėjo savo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė nusukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio dabar mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pavasarį, kai pražys žibutės.
- Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti Dievą.
Uždirbdamas tūkstančius visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią, nevaikščiojau, išpažinties neatlikinėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klupiu ant kelių ir karštai meldžiuosi prašydamas Dievo suteikti man stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 lt (ant popieriaus) per mėnesį.
- Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę.
Gaudamas tūkstančius vis galvojau, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi kaip ir visi kiti. Minimalus atlyginimas mane iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų trunkančią baudžiavą. Taigi, 800 lt per mėnesį man dovanojo laisvę…
- Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuviškosios poezijos prasmę.
Tik pradėjęs gauti 800 lt. į mėnesį, suvokiau, ką iš tiesų galvoje turėjo lietuviškosios poezijos klasikas Jonas Mačiulis Maironis, savo eilėse sakydamas „Lietuva brangi, mano tėvyne“
- Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą.
Uždirbdamas tūkstančius vis galvojau, jog atostogoms reikėtų palėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimei, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaip gi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje dar tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaip gi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nenugriūs, prancūzai, juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O va tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes gi greitai nebeliks į ką žiūrėt…
- Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą.
Buvau ir esu ištikimas Žalgirio gerbėjas. Och, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio kai jie smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar gi televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimei, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą – dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukau olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. Och kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrenta žalias kamuoliukas, nors man truks plyš reikėjo juodo…
Dar daug ko galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. Norfa paleido PŽRN duoną po 0.98 lt. ir pomidorus po 2,99 lt. Bijau, kad apie tai sužinos ir kiti patyrę minimumo džiaugsmą, ir iki vakaro gali nieko nelikti….
Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viską, ką surašiau, manau supratot, kad neverta važiuoti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia Jūsų - vos už 800 lt. per mėnesį…
Ką tik supratau, kad nušvitimą jau galutinai patyriau, tad eisiu ieškotis darbo, kur moka šiek tiek daugiau. Pinigus taupyt išmokau, tad už sutaupytus ateity darysiu gerus darbus – statysiu ėdžias stirnoms, kalsiu inkilėlius varnėnams, aukosiu Valdovų rūmų statyboms…
P.S. Į šitą įrašą įdėjau visą savo širdį ir pasidalinau per kančias suvokta gyvenimo už 800 lt. į mėnesį filosofija. Jei sugalvosit ją skelbti kitiems, būkit draugiški, pagerbkite mano naujai nušvitusią sielą ir numeskit šaltinio nuorodą. Gi jei esat laikraštėlio atsovas ir vėl galvojat mano gyvenimo tiesomis užpildyti savo puslapius, susisiekit dėl leidimo publikuoti. Piktų žmonių kalba kalbant - naudoti, publikuoti šį kūrinį ar jo dalis komerciniais tikslais, be atskiro autoriaus sutikimo – draudžiama.
VN:F [1.9.17_1161]
Rating: 9.5/10 (13 votes cast)
Kategorijos: Aktualijos, Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai |
Žymos:humoras, Minimalus atlyginimas | Komentarų: 50
vasario 14th, 2009
Atrodytų, žmogus visą gyvenimą kalbi ir kalbi, o po kiek laiko pamiršti, ką sakęs. Bet kai kurie dialogai ima ir įsirašo į atmintį. Tiesa, kai kuriuos užsirašau, nes tiesiog būna verta juos prisiminti… Ir taip galiausiai atsiranda „Auksinėj Varpoj“ kategorija „galvoj užstrigę dialogai“
varpininkas
Vieta: Didžioji Britanija, Southampton'as, vienos pastolių nuoma užsiimančios kompanijos kieme esantis darbuotojams skirtas kambarėlis.
Laikas: Maždaug pora metų atgal, pietų pertraukos metas.
Veikėjai: nr 1. – aš (varpininkas),
nr 2. – Deivas, vietinis aštuoniolikmetis pacanionas, prieš pusmetį baigęs mokyklą ir tvirtai pasiryžęs tapti pastolių montuotoju (gan pelninga profesija – apie 15 svarų/h), tad pradžioj dirbantis eiliniu darbininku.
Veiksmas: Vartydamas kito bendradarbio atsitemptą „Daily Star“ (maždaug kaip mūsų „Vakaro žinios“, tik su nuogom mergom trečiam puslapyje) aptinku straipsnį, kuriame su susirūpinimu skelbiama, jog britiškoji švietimo sistema tapo tokia šūdo verta, jog (berods) trečdalis baigusiųjų mokyklas nesugeba žemėlapyje teisingai parodyti net didžiųjų Europos valstybių, o apie 10-15 proc. yra tokie balvonai, kad nesugeba rasti net savo šalies. Šalia straipsnio pridėtas Europos žemėlapis, bet nesurašyti šalių pavadinimai. Nusprendžiu atlikt šviečiamąjį darbą ir parodyti Deivui žemėlapyje kraštą, iš kurios esu atsibeldęs.
(pokalbis, suprantama, vyksta angliškai ir išsireiškimai – šiek tiek kitokie)
Aš: Deivai, bičiuli, pameni kaip praeitą savaitę pasakojau apie savo šalį, ir kaip tu niekaip negalėjai suprast kur ji yra?
Deivas: Jo jo, Mindy, pamenu. Sušiktai kietą galvosūkį tu tada uždavei. Mano mergina, protingesnė negu aš, ji į koledžą stos, bet irgi nežinojo tokios šalies.
Aš (prieinu su laikraščiu rankoj): Tai va žiūrėk, turiu Europos žemėlapį. Šį kart tau bus lengviau. Tai kaip tu įsivaizduoji, kurioj vietoj galėtų būt ta mano Lietuva?
Deivas (žiūrėdamas į žemėlapį, lyg ožys į naujus vartus): Oj, žmogau, net neįsivaizduoju… Daug čia visko… Nu supranti… Nu… Gerai jau gerai, Mindy, aš negaliu parodyt net kur Britanija yra, o tu čia su savo Lietuva… (juokiasi) Tik tu niekam čia nepasakok, kad aš nežinau kur mano šalis, gerai?
Aš: Ok, sutarta. Žiūrėk, mano šalis yra va čia (rodau), o tavoji Britanija va šita.
Deivas: Eina šikt, iš toli atskridai… O, geras žmogau… Tai tu nori pasakyt, mes gyvenam saloj? F*ck, niekada nebūčiau pagalvojęs.., F*ck… Geras čia… Klausyk, o kas čia šitos šalys?
Aš (rodau): Čia Prancūzija, čia Portugalija, čia Ispanija, na, kur tu praeitais metais skridai su draugais atostogaut. Šita salos dalis yra Škotija, ta – Velsas. O Anglija apima va tik tą visos salos dalį.
Deivas: Ej, Mindy, parodyk man, kur yra Vokietija…
Aš: Va.
Deivas: eina šikt, kokia didelė… (nutyla ir įdėmiai žiūri)
Aš: Bandai įsimint kur kas yra?
Deivas: Neee…. Aš galvoju… Tu gali įsivaizduot, kokie mes esam kieti futbole? Tokia maža šalis, o tokiai didelei Vokietijai subinę išspardom kai tik susitinkam. Didžiuojuosi savo šalimi… (po pauzės) ir savim… Dabar aš vienintelis šitoj sušiktoj firmoj be tavęs žinosiu, kur yra ta tavo Lietuva…
VN:F [1.9.17_1161]
Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
Kategorijos: Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai |
Komentarų: 13
vasario 13th, 2009
Šita rašliava nėra pirmo šviežumo. AV puslapyje ją paskelbiau dar lapkričio pabaigoj, bet tada įvėliau vieną nedovanotiną klaidą – praleidau punktą nr.10., kuris, mano draugo nuomone, yra svarbus. Kadangi tą seną variantą šiandien apisėmė publikuoti cha.lt, jaučiu moralinę pareigą patikslinti pasakojimą. Taigi čia – patikslinta istorijos apie širšes versija…
varpininkas
Kolegos
šiandien bekalbėdami apie įsivažiuojančią krizę kažkaip nuklydo
į kalbas apie vasarą lietuvius terorizavusias širšes. Ta proga
sugalvojau aprašyt maždaug pusmečio senumo įvykį, kai šitų velnio
padarų dėka buvau beiškeliaująs šv. Petro saugomų vartų link.
Visas procesas vyko taip:
1. Šiltas liepos vakaras. Pasiryžęs padailinti savo draugės mamos
sodybą, rankiniu pjūklu režiu aplink prūdą suvešėjusius krūmus. Ties
pažeme palenkęs vieną šaką pajuntu kad skauda petį. Paskui smilkinį,
paskui pilvą, krutinę, pirštą. Susiprantu, kad įsiroviau į po žeme
esantį širšių lizdą.
2. Skuodžiu per kiemą, kiek kojos neša. Kažkur velniop numetu pjūklą, išspardau gražiai „suštabeliuotas“ nupjautas šakas.
3. Susiskaičiuoju nuostolius. 5 įkandimai. Apsigiriu draugei ir jos
mamai, jog nė kiek neskauda ir netinsta. Išgirstu pagyrimą, kad esu
stiprus kaip arklys.
4. Susirenku išspardytus pagalius.
5. Nueinu prie šulinio apsipraust. Palenkus galvą ima ūžti
ausyse. Apima labai keistas jausmas. Maunu į kambarį skambint medikams.
Tie pažada netrukus atvažiuot. Įkalu porą per klaidą namie
atsiradusių kažkokių antialerginių tablečiukių.
6. Ima mušti prakaitas, širdis pradeda daužytis taip, kad, atrodo, tuoj sulaužys šonkaulius. Po truputi ima suktis galva.
7. Griūnu į lovą. Netrukus pajuntu skausmą pilve ir nenumaldomą norą tuoj pat „išsikrauti bagažą“.
8. Vos išėjęs į kiemą suprantu, kad atstumas iki lauko
tualeto man nebenusileidžia atstumui iki Kamčiatkos. Proto aptemimas
pasiekęs panašų lygį, lyg po kokių 4 butelių alaus, tad kaip katinas
pasisukiojęs staigiai primetu, kad visai nieko būtų patręšt juodųjų
serbentų krūmą.
9. Pasakyta – padaryta. Manoji išbėga pažiūrėt, kaip laikausi.
Nuveju ją, nes kažkaip gėda. Visgi, atvažiavus į “uošviją“ šikti po
virtuvės langais šiuolaikinėje visuomenėje nėra ypatingai garbingas
savęs reprezentavimas.
10. Su trenksmais varau balastą lauk
ir jaučiu, kad savijauta prastėja kas akimirką. Galvoj sukas viena
mintis „Kad tik dabar nenumirčiau, kad tik nenumirčiau. Tai būtų
„garbinga“ riterio mirtis.“… Prieš akis prabėga Lietuvos ryto
antraštė – „Vyras kaip jautis mirė nuo širšes įkandimo. Rastas negyvas,
nuoga subine, apsišikęs vidury kiemo.“ Bandau kaip nors paspartinti
procesą, bet tuoj pat suvokiu, kad šią akimirką esu visiškoje savo
užpakalio valioje. Kada jis nuspręs, tada ir galėsiu slinkti
gaivaliotis į namus. Mintis apie pačią negarbingiausią mirtį spaudžia
ašarą – negi dvidešimt septynerius metus nugyvenau, mokslus baigiau ir darbuose prakaitą liejau tam, kam nusibaigčiau šikdamas po serbentų krūmu?.. Po kokių penkių minučių gėdingojo proceso pajuntu, jog mano valdovas taria „gana“.
11. Proto aptemimas pasiekia 7-8 alaus butelių lygį ir aš, atlikęs
visus prideramus formalumus, bei nuklojęs vos ne pusę kiemo tualetiniu
popieriumi, patraukiu į kambarį. Kojos beveik nebeklauso. Ramstydamas
sienas šiaip ne taip įgriūnu vidun.
12. Guliu lovoje, lyg per miglą matau vaizdą, kaip man
dedami kompresai. Garsai ima skambėt kaip iš kokio kibiro. Kelyje
pasirodo greitoji – kad patekti į sodybą jai dar reikia apvažiuoti
miškelį.
13. Akyse pasidaro tamsiai žalia (maždaug Žalgirio marškinėlių spalva, tik be reklamų ir užrašų), pajuntu
jog nebepavyksta įkvėpti oro. Galvoje kelios mintys – „bl**t, negaliu
gi mirti nepastatęs išsvajoto šiaudinio namo“, „tai gausiu velnių nuo
motinos, jei dabar numirsiu“ “kažin, kur numečiau pjūklą?“.
Savijauta daugiau nei nemaloni. Šiaip taip per vargus įtraukiu oro.
14. Įlekia medikė. Į petį gaunu porciją adrenalino, dar kažko. Iš
kart pasidaro lengviau. Išgirstu žodžius „nu va, nebepergyvenkit,
išgyvens.“
15. Mane kaip kokį pelų maišą nugabena į „greitąją“. Prieš tai
pareiškiu, jog galiu ir pats nueit, bet sulaukiu tik
medikės šypsenos. Pasirodo, kojos dar atostogose.
16. Apsiginklavę šviesų ir garso efektais visa chebra (vairuotojas,
medikė, mano draugė ir aš) varom ekskursijon į Šakių ligoninę. Pykina,
tad iškarto visus informuoju, jog prieš savo valią mašinoj galiu
palikti pietums valgytus bulvinius kukuliukus. Gaunu deguonies kaukę
ant nasrų. Akyse pasidaro šviesiau. Skrandis visgi apsisprendžia
apsiimti virškinti kukuliukus, pykinimas rimsta.
17. Atmaunam į ligoninę. Čia mane trumpai apžiūri gydytojas.
Prasideda „atchodai“. Ima krėst baisus drebulys. Apatiniu žandikauliu
drąsiai galėčiau suvibruoti šviežią betoną. Protelis grįžo. Greitosios
medikė atsisveikindama prasitaria, kad man pasisekė – tą akimirką jie
tebuvo vienintelis laisvas ekipažas. Jei būtų atvykę vėliau, Antano
Nedzinsko evoliucijos iš klouno į seimo narį galėjau ir nebesulaukt.
18. Visi „fejerverkai“ baigiasi. Gaunu kelias porcijas lašelinių ir,
kadangi neturim kaip parsirasti namo (nebėra autobusų), lieku nakvoti
ligoninėj. Prieš užmigdamas spėju apsigirt draugams, kad vos
nenusibaigiau.
19. Kitą rytą lyg niekur nieko grįžtam į sodybą, bet toliau krūmų nusprendžiu nebepjaut.
Moralas - savo kailiu įsitikinu, kad, kaip bobutė sako, „smerčius
gali laukt už bet kurio kampo“. Dėkui Dievui, pavyko šį sykį nuo
jo pabėgti. Beje, kadrai iš viso gyvenimo prieš akis tokią akimirką
(kaip kad būna filmuose) visai neiškyla. Tiesa, gal ilgiau palaukus tas
kino seansas ir būtų prasidėjęs. Nežinau… Ačiū Šakių medikams, kad
neteko jo sulaukti…
VN:F [1.9.17_1161]
Rating: 10.0/10 (10 votes cast)
Kategorijos: Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai, Visa kita |
Komentarų: 9
varpininkas