Vasaros diena, važinėju per kaimus kabinėdamas skelbimus. Vienam kaime, mane pamatęs, prie skelbimų lentos prilekia smarkiai susidomėjęs vyrukas.
- Nu, ką gero rašo, ką čia kabini?
- Ai, šiek tiek reklaminės informacijos.
-A… Šūdas, vėl kažkokia reklama… O aš jau galvojau, kad koks geras koncertas, ar renginys. Sakau, gal Natalija pas mus atvažiuoja. Taip pamatyt norėčiau…
Eilinis pokalbis ir tiek. Bet va, užėjo kažkas galvon, ir galiausiai gavos toks rezultatas :
Kaip protingi žmonės sako, ryšium su tuo faktu, jog šiandien „Auksinė Varpa“ švenčia savo jubiliejų ir jos kontoroj juda kruta šventėjai (aš ir katė Niamniakula), reikėtų šiek tiek muzikos. Valgydamas makaronus ir burnodamas ant Niamniakulos, kam ji, kaip koks seimūnas, kategoriškai atsisako pereit ant krizinio plano ir vietoj kitekato ėsti optimos konservus, sumąsčiau, kad vakarinei šventinei nuotaikai labai tiktų linksmos bezdaluškos iš praeities. Visi puikiai žinome brolius Bendžius. Vieni juos mėgstam, kiti – ne. Aš, pavyzdžiui, pykstu ant jų, kad taip skriaudė vargšę Geltoną (ji pati per TV guodės), kad toji pasidarė tokia trapi, lyg Iš Stiklo. Dar pykstu, kad iš eilinio, gitarą brazdinančio kaimo berno padarė tokią žvaigždę, jog jo muzika neduoda ramiai pasiknist po turgaus labdaryną, mat ten diskais prekiaujantis veikėjas šventai įsitikinęs, kad be A.Rimiškio nėra nė vieno kito dainininko, kurį verta būtų leist ant viso turgaus. Bet čia ne apie tai… Visi dalykai turi nuo kažko prasidėt. Visi didieji biznieriai pradeda verslą nuo pirmo pavogto milijono, politikai – nuo išduoto draugo, o didieji dainininkai ar prodiuseriai – nuo pirmos dainos. Tai va. Prisiminkim visi draugiškai dainuškas, kuriomis Marijos žemei praeitam šimtmetyje apsireiškė broliai Bendžiai, ir tik paskui, sėdę į prodiuserių krėslus, pradėjo lietuviškos muzikos bendžijados erą. Trumpas sujungimas… ką ir bepridurt. Tramdomaisiais marškiniais apsirengę vyrukai mokėjo šauniai pjaut grybą
Ar pamenat laikus, kai griūvant socializmui dėl šviežio batono eilėj stovėjom po valandą, kai mėsos skyriuose rasdavom tik tešmenis ir kanopas, kai pyragų gimtadieniui važiavom ieškot į Kuršėnus, o rūkytų žuvelių - į Latviją? Ar pamenat, kaip džiaugiamės, kai iškovojom laisvę ir viešai galėjom kritikuoti ir šaipytis iš to, ką pusę amžiaus „statėm“? Tie laikai jau istorija. Šį kartą jūsų dėmesiui – šiek tiek istorijos akordų, kai nelengvą kasdienybę tautiečiai gebėjo praskaidrinti muzika ir humoru… Sakykit ką norit, bet visa tai už dabartinį dainavimą papais kelis kart geriau
varpininkas