1990 metų pradžioje, kai rytų vokiečių  laisvės troškimas į šipulius trupino Berlyno sieną,  kažkur tuo metu dar gyvavusioje Vakarų Vokietijoje vokietis vardu Hansas, pasitaręs su savo pačia, plačiai atvėrė piniginę, ištraukė iš jos pundelį sunkiai uždirbtų doičmarkių ir nudūmęs į vietos autosaloną nusipirko visiškai naują, blizgantį, juodą automobilį vardu VOLKSWAGEN  GOLF.  Hansas ir jo pati buvo taupūs ir pamaldūs žmonės, tad naujuoju gražuoliu važinėjo tik į sekmadienines mišias, bažnytinio choro repeticijas ir retkarčiais aplankydavo mugę.  Keliaudami jie mėgo grožėtis apylinkėmis, tad važinėjo lėtai, ir jų nė kiek netrikdė faktas, jog gamintojai naujajam jų šeimos draugui ir tarnui kažkodėl buvo įmontavę tik keturių pakopų pavarų dėžę. Taip laiminga vokiečių šeima gyveno net penkiolika metų, o  jų Golfytis visą tą laiką ištikimai dirbo tai, kam buvo sutvertas.

Vieną dieną Hanso ir jo pačios  kieman užsuko pirkliai iš Rytų, iš krašto vadinamo Lietuva, ir pasisiūlė  nupirkti jųjų automobilį . Hansui buvo gaila skirtis su ištikimuoju draugu, bet jis puikiai suvokė, jog  jau atėjo TAS metas, jog  Golfytis jau pasiekė savo gyvenimo brandą ir yra pasiruošęs kitam, iššūkių ir duobėtų kelių kupinam  gyvenimo etapui.  Išmokę skraidyti paukščiukai pakyla į dangų ir  palieka tėvų lizdus, išmokę medžioti plėšrūnų jaunikliai palieka tėvų urvus ir patraukia ieškoti savų medžioklės plotų,  pradėję rūdyti automobiliai palieka savo pirmuosius šeimininkus ir iškeliauja į Rytus.  Taip jau motinos Gamtos surėdyta ir nieko čia žmogau nepadarysi…

Naujas gyvenimo etapas Golfyčiui pažėrė naujovių.  Šeimininkai iš Rytų jam užtamsino langus, (mat tuose kraštuose įprasta slėpti keleivius,  idant koks blogis jų neužtiktų),  prie kojų pritaisė lietus ratlankius (mat tuose kraštuose tikima, kad toks ritualas brandų automobiliuką tiesiog akyse bent penkeriais metais atjaunina), netgi papildomą apsaugą, signalizacija vadinama, įtaisė (lyg durų spynelės būtų per maža).  Po tokių pokyčių Golfytis vėl leidosi į gyvenimo kelią.  Pirmieji du čionykščiai šeimininkai buvo žmonės kaip žmonės – važinėjo juo, prižiūrėjo, retsykiais maudė, o prieš didžiąsias šventes, ar šiaip po algų viduj netgi kvepiantį pakabuką padžiaudavo. Tik va trečiasis šeimininkas kažkoks keistas papuolė. Iš didingos sostinės parsigynė Golfytį kažkur į Lietuvos vidurį ir, numovęs lietus ratlankius, privertė smarkiai nugarą lenkti. Tai jam porą bulvių maišiokų iš kaimo parvežk, tai jam grėblį, kastuvus ar plūgą į sodą nugabenk, tai vėl kokį biesą…

“Tai gerai, kad ans karvių neturi, nes, turbūt, ir mėšlą iš tvarto gaučiau vežioti” – po kaštonu rymodamas pagalvodavo sau kartais Golfytis. Ir štai, vieną sykį, tas lengvai pamišęs šeimininkas jo vidun įsodino tikrų tikriausią ožką. Nors sklinda kalbos, jog kiekvieno automobilio didžiausias gyvenimo košmaras – senatvėj tapt dvokiančiu “skotovozu”, Golfytis tyliai susitaikė ir su šituo pažeminimu…  Jis ramiai sau riedėjo pirmyn ir gabeno visą ekipažą, koks jis bebūtų.  O tas vis kito ir kito – tai katė, tai šuo, tai būrys vištų, turgun paruoštų, tai armija ančių ar žąsų ekskursijon susiruošusių… Laikas vis bėgo, darbų nemažėjo, o Golfytis  ištikimai atlikinėjo savo tarnystę. Nebijodamas purvo drąsiai kopė per visokius kemsynus,  karts nuo karto nardė Kauno gatvėse, su užuojauta stebėdamas  duobėse prasmegusius jaunesnius savo brolius. Galiausiai, vieną darganotą dieną, tarė: “Viskas, užteks, leisk pagaliau pailsėti”.  Šeimininkas, nors ir lengvai trenktas, visgi suprato, jog nebejauniems Golfyčio sąnariams reikia poilsio ir trupučio remonto, jog parūdijęs jo kūnas prašos padažomas. To jis padaryt negalėjo,   tad nieko neslėpdamas, tik trupučiuką padailindamas, ėmė ir surašė skelbimą, jog Didis Kelių Veteranas, Berlyno sienos griūties liudininkas ieško naujojo šeimininko. Ne kokio nors metalo laužo supirkėjo, o mylinčio ŠEIMININKO.

“Tai kažkokios reklamos agentūros darbas”,  “tai gerai apgalvotas autopliuso viral’as” – interneto platybėse burbėjo  kabeliniai šerlokai holmsai.  Ir nieko čia nuostabaus – laikais, kai net kunigai, sukalbėję “Tėve mūsų”, iš sakyklos čia pat drėbteli parapijiečiams  dozę reklamos, tikėt žmogus nebegali niekuo.  Bet šįsyk įtariausieji internautai apsiriko – šįsyk joks generalinis štabas nesumodeliavo reklamos  strategijos, jokie partizaninio marketingo specai nesusiruošė išmaudyti tautiečių. Tiesiog vienas pagelžkelio pilietis ryžosi savo mylimam Golfyčiui neleisti numirt patvory po kaštonu.

Šimtas septyniasdešimt tūkstančių žmonių perskaitė skelbimą, dvidešimt aštuoni tūkstančiai ryžosi apie jį paskelbti ant savo “feisbuko” sienos. Apie jį diskutavo  visokiausi vairuotojai,  žvejai bei medžiotojai,  supermamos ir tėčiai, žemdirbiai ir žaidimų mėgėjai. Apie  Golfytį rašė portalai (1,2,3,4,5), laikraštis, kalbėjo netgi radijas. Kuklutis Golfytis per savaitę tapo žymesniu netgi už Pinkevičiaus Bentlių.  Neregėto populiarumo rezultato ilgai laukt nereikėjo – bene dešimt žmonių buvo rimtai pasiryžę tęsti legendą, bet pirmiausias visgi buvo Ramūnas. Jis ir tapo naujuoju Golfyčio ŠEIMININKU. Ožkų vežiojimo etapas automobiliuko gyvenime baigėsi. Juodasis kelių veteranas iškeliavo ten, kur ir dera gyventi legendoms  – į Vilnių, į Užupį…

… ir jie ilgai bei laimingai kartu sau gyveno…

Žemiau: Golfytis naujuosiuose namuose, tarp naujųjų draugų

Gerbiami ponai ir gerbiamos ponios.  Po nedidukės, berods penkiolikos mėnesių pertraukėlės tinklaraštis Auksinė varpa.lt nusprendė sugrįžti į eterį. Deja, kad ir kaip bebūtų liūdna bei graudu, sugrįžimas paženklintas riebiu reklamos štampu. Tam tikrų aplinkybių įtakotas av.lt štabas ryžtasi parduoti ištikimiausią savo tarną, ožkų gabentoją ir nepakartojamų nuotykių dovanotoją Golfytį.  Nė kiek neabejojame, jog VW Golf II markės privalumus Jūs jau žinote, tad  siūlome tiesiog mygti žemiau esantį paveikslėlį.

I dalis

XIX a. pabaigoje, kaip spėjama, Vokietijoje, Berlyne,  buvo išleista dvylikos atvirukų, kuriuose vaizduojamas pasaulis 2000-aisiais, serija. Atvirukai buvo išleisti su kelių vokiečių ir keliolikos amerikiečių kompanijų vardais ir naudoti kaip  jų reklaminiai suvenyrai. Žemiau pateikiama vokiečių šokolado gamyklos “Hildebrands” vardu paženklinta atvirukų kolekcija.

Vasaros atostogos šiaurės ašigalyje

Operos transliacija

Traukiniu tempiamas namas

Pasiskraidymas oro balionais

Pasivaikščiojimai vandeniu

Nauji kovos su nusikaltimais būdai

Judantys šaligatviai

Laivas – traukinys

Miestas su stogu

Oro kontrolės mašina

Povandeninės ekskursijos

Asmeninės  skraidymo mašinos

II dalis

Prancūzų dailininko Villemard’o atvirukų serija “En l’an 2000” (“2000-aisiais metais”). Kaip teigiama, išleista 1900 m. vykusios Paryžiaus parodos proga.

Supergreiti elektriniai traukiniai

Sintetinis maistas

Arklys – retenybė

Gėlių festivalis

Gelbėjimo operacija

Siuvykla

Tolimų skrydžių orlaivis

Skraidantys gaisrininkai

Mokykla

Statybų aikštelė

Karo mašinos

Auto batai

Vaizdo telefonas

Laikraščio klausymasis

Namų šildymas radžiu (ne tuo, apie kurį tikriausiai pagalvojot)

Moteris vonios kambaryje

Užeiga oreiviams

Garso žinutė

Ratuota žvalgyba

Sargybinis sraigtasparnyje

Pokalbis su prižiūrėtoja

Oro policija

Eismas Avenue de l’Opéra, Paryžiuje

Kirpykla

Kova su mikrobais

Oro tenisas

Aerobusas

Povandeninis kriketas

Astronomas

III dalis

“Ateities Maskva” – pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje “Einem” kompanijos išleistas atvirukų rinkinys. Jie buvo dedami į saldainių dėžutes.

Šaltiniai: 1, 2, 3

Gerų Jums 2010-ųjų…

Kažkaip nesinori daug  tuščiažodžiauti, tad iškart prie esmės -  šį syk tinklaraštis Auksinė varpa LT siūlo užmesti akį į tai, kaip spaudos puslapiuose karikatūristų akimis atrodė ana, Smetonos laikais Lietuvą užpuolusi krizė. Atrodo, laikai keičiasi, o problemos išlieka…

Šaltinis – http://knyga.kvb.lt/

Kažkada buvo laikai, kai mažas miestelis kartą į mėnesį tiesiog ištrykšdavo gyvybe. Kartą į mėnesį į turgaus aikštę sugužėdavo pėsti ar ratuoti, apsiavę batais ar kaliošais, pasidabinę šiaudinėm skrybėlėm ar beretėm.  Kartą į mėnesį miestelio venom imdavo tekėti grynas lietuviško kaimo kraujas -  kvykdavo paršeliai, cypsėdavo viščiukai,

mūkė karvės ir veršiukai, o vėjas tarp  namų gainiojo arklių mėšlo kvapą. Kaži koks kaimo keistuolis palei turgaus vartus traukdamas dainuškas virkdydavo armoniką, prie arklių prekeivių vis sukiodavos čigonai, o jųjų pačios praeivius vadindavo ponuliais ir siūlydavosi išburt ateitį. Vykdavo jomarkai…

Taip būdavo anksčiau. Dabar kiti laikai… Sako, kaime gyvulių augint nebeapsimoka, tad ir jomarkų mažajam miestelyje nebėra. Jei kada turgaus pakrašty ir sužviegia paršelis, tai  tas jo „kvy kvy“ kaip mat pasiklysta tarp dėl dėvėtos drapanos kainos besiderančių moterėlių šūksnių, o gyvulių skleidžiamą kvapą jau seniai pakeitė dezinfekcinių priemonių aromatas. Bet tradicija, jog bent kartą į mėnesį miestelio arterijom plūsteli lietuviško kaimo kraujas, išliko.

Kiekvieną mėnesį yra diena, kai miestuko centre nuo pat mielo ryto ima buriuotis kaimo žmogeliai. Išsirikiavę  jie nekantriai trypia kojomis, šūkčioja ir garsiai keikiasi, kaip kadais keikdavos jų senoliai iš čigono nusipirkę stimpantį arklį. Tą dieną mieste taksi automobilių staiga padaugėja nuo trijų iki dešimties, o taksistai, it maitvanagiai, ima sukt ratus apie tą išsirikiavusį būrį. Kaimietis jiems – lengvas ir riebus grobis, mat autobusai dabar tapo išdidūs – į kiekvieną užkampį važiuot nesivargina (o jei ir važiuoja, tai vieną kart kai gandrai grįžta, kitą – kai išskrenda).  Tą dieną prekybos centro pardavėjos į kasas traukia it į apkasus, nusiteikusios kovai. Mat žino, jog teks atlaikyt tikrų tikriausią šturmą – kaimo žmogeliai bandys įveikti parduotuvių lentynose išrikiuotų pigiausių produktų ir bambalių armijas. Nesnaudžia ir aludžių šeimininkai - savo artilerijos atsargas iš anksto papildo vienu kitu papildomu pigaus alaus sviediniu.  Juk atsarga gėdos nedaro…

Tądien gatvėse galima išgirst girtų dainų ir šūksnių,  meilės prisipažinimų ar grasinimų užmušt, valdžios keikimų ar šlovinimų.  Tądien galima pamatyt daug ko, nes  miestelyje kunkuliuoja  nūdienos kaimo kraujas. Mat tą magišką dieną moka pašalpas…

Aplinkiniai sakė tam bernui, kad iš  to mokslo sviesto ant duonos tikrai neužtepsi, o apie smaguriavimą saldžiais vaisiais tai jau nė svajot nereikia. Sakė, kad čia, Lietuvoj, net ir auksinę galvą turėdamas, iš istorijos turto neužgyvensi. Nepabūgo jų kalbų  berniokas…

Metai pamažu bėgo, košė galvoj tirštėjo ir pamažu jis ėmė tikėt, kad aplinkiniai tiesą sakė. Kad mūsuose iš istorijos padoraus pinigo neuždirbsi… Ir tikėjo gan ilgai… Tikėjo iki tol, kol neperskaitė šitokio dalyko.

Tą akimirką bernas suprato – GALVĄ REIKIA TURĖT ant pečių, o ne puodynę! Ne iš archyvuose išknistų dokumentų ar knygų istoriją reikia dėlioti , o konstruoti iš metalo sijų, armatūros ir kabančių plytų! Ir tada ji neš padorų pinigą. Ir galėsi tada žmogus mėgautis saldžiais vaisiais. Reikia tik turėt draugų, kurie padėtų tuos vaisius sunokit…

Kaip sakė vienas personažas, pinigai mėtosi ant žemės, tereikia netingėti pasilenkti jų pasiimt. Panašu, kad vyrukai iš laikinosios sostinės tuos žodžius žino geriau nei  septintą Dievo įsakymą…

Firma greitai, kokybiškai ir pigiai atlieka daugiabučių apšiltinimo darbus. Atšiauriame Rusijos klimate išbandyta technologija, aukščiausios kokybės medžiagos bei išskirtinis, stilingas ir modernus dizainas! Apsišiltink savo namą dabar ir neleisk valdžiai įkinkyti tavęs į lažą bankui!!!  Mūsų įgyvendinti projektai:

Via englishrussia.com